- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-19
- Bylos Nr.
- eI1-3254-780/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Pravieniškių 1-asis kalėjimas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2023-01-01 iki 2023-11-23 jis buvo laikomas Pravieniškių 1-ajame kalėjime. Pareiškėjas paaiškino, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpoje nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes sienoje buvo įrengtas stebėjimo langas, pro kurį kiti asmenys galėjo stebėti kaip jis vaikšto pusnuogis/nuogas, tenkina savo lytinę aistrą. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis taksofonu, nes jie nėra įrengti kabinoje, todėl visi praeinantys gali girdėti ką pareiškėjas kalba.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad tam tikri teisių suvaržymai yra būdingi laisvės atėmimo bausmei. O langelių įrengimas yra skirtas ne tik kalinių, bet ir pareigūnų saugumui užtikrinti. Pabrėžė, jog Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 13.3 papunktyje reglamentuota, kad viršutinėje išorinių durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kuris uždarytoje ir atidarytoje padėtyse neturi išsikišti iš durų plokštumos. Užskleidžiamo langelio maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir turi būti rakinamos. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės. Pastebėjo ir tai, jog kamerinio tipo patalpų duryse esantys langeliai ir akutės yra įrengti teisėtai ir nepažeidžiant jokių teisės aktų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11 punkte, reglamentuojančiame lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo patalpų įrengimo reikalavimus, nenumatyta, kad šiose patalpose turi būti įrengti stebėjimo langeliai, tačiau juos įrengti kalėjimams nėra draudžiama. Akcentavo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo privatumo neužtikrinimo patalpoje yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine paties pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl tokie argumentai negali būti nevertinami kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą.
Atsakovė nesutinka, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas kalbant telefonu, nes pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus atvejo, kad jam tai būtų nutikę, o galimybės egzistavimas (kad jo pokalbį kas gali nugirsti) nesukuria tų pasekmių kurias jis nurodo. Atkreipė dėmesį, jog pagal įstatymą, pareigūnai turi užtikrinti skambinančiojo kontrolę ir jokie teisės aktai nenumato, kad skambinimo metu privaloma visiškai užtikrinti pokalbio privatumą ir konfidencialumą, įrengiant visiškai uždaras kabinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių 1-jame kalėjime laikotarpiu nuo 2023-01-01 iki 2023-11-23 jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y., jis buvo stebimas kameroje per sienoje įrengtą langelį ir kalbant taksofonu jam nebuvo užtikrinamas pokalbio privatumas. Dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas teigia patyręs pažeminimą, diskomfortą, t. y. neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur.
Dėl teisinio reglamentavimo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl stebėjimo langelio įrengimo
Pareiškėjas žalą kildina iš to, kad jam kalint Pravieniškių 1-ajame kalėjime, kameroje buvo įrengtas stebėjimo langas sienoje. Stebėjimo langas atėmė iš pareiškėjo bet kokį privatumą, kadangi pro šalį einantys nuteistieji ir pareigūnai galėjo jį stebėti.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmės atlikimo vietose užtikrinamas dinaminis saugumas, nustatytas šio kodekso 25 straipsnio 4 dalyje.
BVK 25 straipsnio 4 dalis numato, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnai, laisvės atėmimo vietų įstaigos karjeros valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai, palaikydami profesionaliai pozityvius santykius su nuteistaisiais ir stengdamiesi šiuos individualiai pažinti bei suprasti, užima nuteistuosius prasminga veikla, vertina galimą riziką, ją valdo ir taip užtikrina saugią aplinką sau ir nuteistiesiems (toliau – dinaminis saugumas).
BVK 73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bausmės atlikimo vietose naudojamos laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus nustatytos inžinerinės ir techninės priemonės.
Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2020-04-01 įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 11.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų pataisos įstaigose priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų pataisos įstaigose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkte reglamentuota nuostata, jog kamerų durys įrengiamos pagal šiuos reikalavimus: viršutinėje išorinių durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kuris uždarytoje ir atidarytoje padėtyse neturi išsikišti iš durų plokštumos. Užskleidžiamo langelio maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir turi būti rakinamos. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.
Pažymėtina, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Pataisos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalo užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą.
Iš Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkto nuostatos matyti, kad tikslu atlikti nuteistųjų kontrolę ir stebėjimą, kameros duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Taigi, langelio, kaip priemonės stebėjimui ir kontrolei vykdyti įrengimas, iš esmės yra galimas ir nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų.
Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad nuteistiesiems, esantiems kameros viduje, stebėjimui ir kontrolei vykdyti kameros duryse yra įmontuota akutė. Kameros duryse esančios akutės lygmenyje kameros sienoje yra įmontuotas langelis. Langelis įmontuotas ne kameros duryse, o kameros sienoje. Be to, šis langelis įmontuotas ne kaip alternatyvi stebėjimo priemonė (arba langelis, arba akutė), o kaip dar viena kontrolės vykdymui skirta priemonė. Tačiau, teismo vertinimu, vien tik langelio įrengimas ne duryse, o sienoje, negali būti laikomas iš esmės neteisėtu atsakovės veiksmu, savaime darančiu žalą nuteistiesiems. Nors šis langelis įrengtas kaip dar viena nuteistųjų stebėjimo ir kontrolės priemonė ir tai nėra aiškiai apibrėžta teisės aktuose, teismo vertinimu, vien tik ši aplinkybė neturi būti vertinama kaip institucijos neteisėtas veiksmas. Priešingai, dviejų stebėjimo priemonių įrengimas gali užtikrinti didesnę nuteistųjų kontrolę, o taip pat nuteistųjų bei pačių įkalinimo įstaigos darbuotojų saugumą, o pati galimybė stebėti nuteistuosius kameroje nėra neproporcingas jų teisių varžymas, atsižvelgiant į specifinį nuteistųjų statusą ir neišvengiamą jų teisių ribojimą saugumo ir kontrolės tikslais.
Pažymėtina, kad analogiškas ginčas dėl to paties Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (buvęs Pravieniškių PN-AK 3 sektorius) kameros sienoje įrengto stebėjimo lango jau buvo nagrinėtas teismų ir pažeidimas bei neteisėti valstybės veiksmai nebuvo konstatuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-06-07 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-481-442/2023).
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkte aiškiai yra numatyti stiklinio stebėjimo langelio įrengimo kriterijai. Numatyta, kad stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu <...> kas taip pat reiškia, kad langelio uždarymo iš išorės įrengimas yra institucijos teisė, o ne pareiga. <...> Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.
Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvada, kad stebėjimo ir kontrolės langelis gali būti su tam tikromis apsaugomis, t. y. temdytas ir iš išorės turėti uždengimo funkciją, tačiau langeliui tam tikrų savybių užtikrinimas nėra būtinas (o tik galimas). Langelio įrengimas be stiklo tamsinimo ir uždengimo iš išorės iš esmės atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkto nuostatas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo nukrypti nuo nurodytos teismų praktikos ir konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė pažeidė teisės normas, reglamentuojančias kameros stebėjimo ir kontrolės įrengimą.
Dėl privatumo užtikrinimo skambinant taksofonu
Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą be kita ko siejo ir su privatumo neužtikrinimu kalbant taksofonu atvirame koridoriuje.
Pagal BVK 43 straipsnį, nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas. Nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių (1 d.). Nuteistųjų skambinimo dažnumas nustatytas šio kodekso 33, 34, 35 ir 71 straipsniuose. Laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas turi teisę leisti papildomai paskambinti, jeigu nuteistasis to prašo dėl svarbių priežasčių (2 d.). Pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką (3 d.).
Nuo 2023 m. sausio 1 d. galiojančių Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 80 punkte nustatyta, kad suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis surinko asmens, kuriam leidžiama skambinti, telefono numerį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Kai suimtasis arba nuteistasis skambina naudojantis interneto telefonija, pokalbio pradžioje laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas įsitikina, kad suimtasis arba nuteistasis paskambino jo nurodytam artimajam (artimiesiems) arba asmeniui, kuriam tokiu būdu paskambinti leido laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) skambina suimtasis ar nuteistasis, turi pateikti (parodyti) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą). Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas turi teisę reguliariai patikrinti, ar skambinimo naudojantis interneto telefonija metu, suimtasis ar nuteistasis bendrauja tik su tuo (tais) asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) jam buvo leista tokiu būdu paskambinti.
Pagal šių taisyklių 81 punktą, jeigu įgyvendindamas savo teisę paskambinti suimtasis ar nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, galimai daro nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ir (ar) atlieka veiksmus, nesuderinamus su bausmės vykdymo tikslais, ir (arba) laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nustato, kad skambinimo naudojantis interneto telefonija metu jis bendrauja su asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) tokiu būdu paskambinti suimtasis ar nuteistasis nebuvo gavęs leidimo arba asmuo, su kuriuo nuteistasis ketina bendrauti interneto telefonija, nepateikia (neparodo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nutraukia pokalbį telefonu ar interneto telefonija. Nutrauktas pokalbis telefonu ar interneto telefonija laikomas įvykusiu.
Pagal ginčui aktualios Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), 10 punktą, įstaigose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pataisos pareigūnų (dinaminę priežiūrą vykdančių pareigūnų) veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti įstaigose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, nustatytos dienotvarkės laikymąsi. Pagal Instrukcijos 11.10 punktą, asmenų, laikomų įstaigose, priežiūra užtikrinama asmenų, laikomų įstaigose, skambinimo ir kalbėjimo telefonu ar internetine telefonija organizavimu bei kontrole (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-647-575/2023).
Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą ir kontrolę pokalbių metu, o numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu.
Sutiktina, kad tokia kontrolė gali apriboti asmenų privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. TA-647-575/2023.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-644-822/2021; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-647-575/2023).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas yra nuteistasis, atliekantis terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o aukščiau nurodyti teisės aktai patvirtina, kad jais nustatyti tam tikri ribojimai, nustatantys pareigūnams pareigą nustatyta apimtimi riboti nuteistųjų pokalbių privatumą. Tam tikras nuteistųjų teisių telefoninių pokalbyje srityje ribojimas nustatytas siekiant apsaugoti visuomenės interesus, ribojimas padeda užtikrinti bausmių individualizavimo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principų, numatytų BVK 4 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktuose, taikymą nuteistiesiems, pagal ribojimo apimtį, jis nepaneigia teisių ir laisvių prigimties ir yra konstituciškai pagrįstas.
Įvertinus tai, pripažintina, kad nuteistųjų teisių ribojimas telefoninių pokalbių srityje yra teisėtas: tai įtvirtinta įstatymu; ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimu nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas patyrė žymiai didesnių ribojimų, nei numatyta aukščiau nurodytuose teisės aktuose, kad ribojimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą spręsti apie pareiškėjo patirtą neproporcingą jo nurodomos teisės ribojimo, jo nurodomi nusiskundimai yra hipotetiniai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Pravieniškių 1-ojo kalėjimo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.
Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo spręsti apie atsakovės kaltus veiksmus.
Dėl bylos baigties ir neturtinės žalos atlyginimo
Nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl privatumo užtikrinimo jam būnant kameroje ir skambinant taksofonu, pažymėtina, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).
Taigi, išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl nesuteikto jam privatumo ir teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką šiais klausimais, matyti, kad pareiškėjo lūkestis ir teisė į absoliutų privatumą būnant kameroje ir kalbantis telefonu nesuderinami su teisės aktais reglamentuojančiais nuteistųjų priežiūrą ir kontrolę. Pareiškėjo skundas pripažintinas kaip nepagrįstas, nes jam esant įkalinimo įstaigoje, jo lūkesčiai į privatumą nurodytomis sąlygomis (būnant kameroje ir kalbantis taksofonu) yra nesuderinami su įkalinimo įstaigoje taikomu kalinimo rėžimu ir naudojamomis kalinių stebėjimo ir priežiūros priemonėmis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas netikslingas.
Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.