Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5234-392/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei L. Z., trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Trakų akmuo“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB Šiaulių bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 236 100 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. vasario 29 d. AB Ūkio bankas ir UAB „Trakų akmuo“ sudarė kredito linijos sutartį Nr. 13-041/08, kuria buvo suteiktas 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) dydžio kreditas UAB „Trakų akmuo“. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi nuo 2013 m. kovo 3 d. ieškovei AB Šiaulių bankui buvo perduota AB Ūkio banko turto dalis ir įsipareigojimo, įskaitant ir reikalavimo teisę į gautinas sumas ir užtikrinimo priemones pagal UAB „Trakų akmuo“ ir AB Ūkio banko 2008 m. vasario 29 d. sudarytą kredito linijos sutartį. Kredito sutartimi UAB „Trakų akmuo“ įsipareigojo bankui kreditą grąžinti iki 2012 m. vasario 20 d. dalimi ir terminais, nustatytais grąžinimo grafike. Už prievolių pagal kredito linijos sutartį įvykdymą bankui 2010 m. vasario 26 d. laidavimo sutartimi laidavo atsakovė ir kaip solidarus skolininkas įsipareigojo visu savo įgytu turtu ir ateityje įsigytu turtu atsakyti bankui už UAB „Trakų akmuo“ prievoles pagal kredito sutartį tomis pačiomis sąlygomis ir ta pačia apimtimi kaip ir UAB „Trakų akmuo“. UAB „Trakų akmuo“ kreditorių susirinkimas nutarė 2015 m. lapkričio 24 d. iškelti bankroto bylą UAB „Trakų akmuo“ ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Ieškovė 2015 m. gruodžio 18 d. pateikė finansinį reikalavimą UAB „Trakų akmuo“ bankroto byloje, įskaitant ir reikalavimą dėl 389 520,05 Eur sumos pagal kredito sutartį, likusi suma – palūkanos ir delspinigiai. 2016 m. vasario 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimu minėtas finansinis reikalavimas buvo patvirtintas. Kadangi įsipareigojimai ieškovei pagal kredito sutartį neįvykdyti, vadovaujantis CK 6.81 str. ir laidavimo sutartimi (2.1, 2.2 punktai), kredito gavėja UAB „Trakų akmuo“ ir laiduotoja L. Z. atsako bankui kaip solidarūs skolininkai dėl įsiskolinimų pagal kredito sutartį grąžinimo bankui. Ieškovė taip pat nurodė, kad UAB „Trakų akmuo“ prievolėms bankui užtikrinti lakštais įkeistas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas. Tačiau remiantis kasacinio teismo praktika, ieškovės nesaisto galimybės gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto, todėl ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį laiduotojai (atsakovei). Atsakovė laidavimo sutartimi atsisakė teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kitas prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimo priemones (laidavimo sutarties 6.1 punktas), taip pat sutiko, kad bankas savo nuožiūra nustatytų kitų kredito užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumą ir realizuotų kredito užtikrinimo priemones (laidavimo sutarties 6.3 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovei AB Šiaulių bankui iš atsakovės L. Z. 236 100 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (236 100 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 1 320 Eur bylinėjimosi išlaidų.Atsakovė L. Z. pateikė prieštaravimus, prašydama teismo panaikinti 2016 m. liepos 11 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad AB Ūkio bankas su atsakove 2010 m. vasario 26 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 13-02/2010 pagal 2008-02-29 kredito sutartį Nr. 13-041/08. Teisių ir pareigų perėmėja – AB Šiaulių bankas. AB Šiaulių bankas turi pareigą nukreipti savo išieškojimą į BUAB „Trakų akmuo“ turtą. Pastarojo turto vertė yra pakankama įvykdyti finansinį įsipareigojimą bankui, todėl išankstinis reikalavimo nukreipimas į atsakovės turtą pažeidžia CK 6.80 straipsnį.Ieškovė AB Šiaulių bankas atsiliepimu į atsakovės prieštaravimus prašė teismo pastaruosius atmesti bei priteisti iš atsakovės 236 100 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 1 320 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad nesutinka su atsakovės argumentu, jog ieškovė išieškojimą pirma turi nukreipti į pagrindinio skolininko, t. y. UAB „Trakų akmuo“, turtą. Pažymėjo, kad atsakovė atsisakė teisės reikalauti, kad bankas pirma išieškojimą nukreiptų į UAB „Trakų akmuo“ turtą. Laidavimo sutarties nuostatos aiškiai parodo, kad atsakovė atsisakė CK 6.80 str. numatytos teisės. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, atsakovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir neturėtų būti vertinami

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.Teismas nustatė, kad AB Ūkio bankas ir trečiasis asmuo UAB „Trakų akmuo“ 2008 m. vasario 29 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 13-041/08, kuria suteiktas 289 620,02 Eur dydžio kreditas UAB „Trakų akmuo“. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi nuo 2013 m. kovo 3 d. ieškovei AB Šiaulių bankui buvo perduota dalis AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimo, įskaitant ir reikalavimo teisę į gautinas sumas ir užtikrinimo priemones pagal UAB „Trakų akmuo“ ir AB Ūkio banko 2008 m. vasario 29 d. sudarytą kredito linijos sutartį. Ieškovė AB Šiaulių bankas su atsakove L. Z. sudarė 2010 m. vasario 26 d. laidavimo sutartį Nr. 13-02/2010, kuria atsakovė kaip solidari skolininkė įsipareigojo visu savo įgytu turtu ir ateityje įsigytu turtu atsakyti ieškovei už UAB „Trakų akmuo“ prievoles pagal 2008 m. vasario 9 d. kredito sutartį Nr. 13-041/08 tomis pačiomis sąlygomis ir ta pačia apimtimi kaip ir UAB „Trakų akmuo“ (laidavimo sutarties 2.1, 2.2 p.). Kredito sutartimi UAB „Trakų akmuo“ įsipareigojo bankui kreditą grąžinti iki 2012 m. vasario 20 d. dalimi ir terminais nustatytais grąžinimo grafike. UAB „Trakų akmuo“ kreditorių susirinkimas nutarė 2015 m. lapkričio 24 d. iškelti bankroto bylą UAB „Trakų akmuo“ ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Ieškovė 2015 m. gruodžio 18 d. pateikė kreditoriaus reikalavimą UAB „Trakų akmuo“ bankroto byloje, įskaitant ir reikalavimą 389 520,05 Eur sumai pagal kredito sutartį, iš kurios negrąžintas kreditas pagal kredito sutartį - 236 005,80 Eur. 2016 m. vasario 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimu minėtas kreditoriaus reikalavimas buvo patvirtintas. Kadangi įsipareigojimai ieškovei pagal kredito sutartį neįvykdyti, tai ieškovė reikalauja skolą priteisti iš solidarios skolininkės pagal 2010 m. vasario 26 d. laidavimo sutartį.Teismas pažymėjo, kad atsakovė laidavimo sutartimi atsisakė teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kitas prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimo priemones (laidavimo sutarties 6.1 punktas), taip pat sutiko, kad bankas savo nuožiūra nustatytų kitų kredito užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumą ir realizuotų kredito užtikrinimo priemones (laidavimo sutarties 6.3 punktas). Teismas padarė išvadą, kad atsakovė atsisakė CK 6.80 straipsnyje numatytos teisės ir šiuo atveju ieškovė pagrįstai nukreipė savo reikalavimus į atsakovę. Kadangi skoliniai atsakovės įsipareigojimai ieškovei pagal kredito sutartį neįvykdyti, tai teismas sprendė, kad preliminariu sprendimu pagristai iš atsakovės ieškovei buvo priteista 236 100 Eur skola ir 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 320 Eur žyminis mokestis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia AB Ūkio banko (teisių perėmėja – ieškovė AB Šiaulių bankas) ir atsakovės L. Z. 2010 m. vasario 26 d. laidavimo sutartį; priteisti iš AB Šiaulių banko L. Z. naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl teismo pareigos ex officio patikrinti sandorio galiojimą

Ieškovė 2016 m. rugpjūčio 17 d. pateikė atsiliepimą į atsakovės 2016 m. liepos 28 d. prieštaravimus, kuriame nurodė, jog laidavimo sutarties 6.1 punkte numatyta, kad laiduotojas (atsakovė) atsisako nuo teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kredito gavėjos – UAB „Trakų akmuo“ turtą ar kitas prievolių užtikrinimo pagal kredito sutartį prievoles. Tik gavusi ieškovės atsiliepimą, atsakovė pirmą kartą pastebėjo, jog į laidavimo sutartį buvo įtraukta minėta sąlyga.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai vertino faktines aplinkybes, neatsižvelgė į sandorio šalių tikrąją valią bei ex officio nepatikrino, ar sandoris yra galiojantis pagal CK 1.78 staipsnio 5 dalį.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu iš esmės suklydus

Atsakovė, sudarydama laidavimo sutartį, buvo įsitikinusi, kad tai yra subsidiari papildoma prievolė ir kad atsakovė atsakys pagal laidavimo sutartį tik tuomet, kai prievolių įvykdymui nepakaks UAB „Trakų akmuo“ turto. Ieškovė šiuo atveju net nebando nukreipti išieškojimą į kredito gavėją – UAB „Trakų akmuo“ ir taip atgauti kredito linijos sutartimi suteiktos paskolos, o iš karto reiškia reikalavimą atsakovei. Sudarant laidavimo sutartį, atsakovė nepastebėjo, jog ji solidariai laiduoja už kredito gavėją ir bankui atsako visu savo ne santuokoje bei santuokoje įgytu turtu ir ateityje įsigytu turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais. Taip pat atsakovė nepastebėjo, jog į laidavimo sutartį įtraukta sąlyga, kuri numato, kad laiduotoja atsisako teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kredito gavėjos turtą ar kitas prievolių užtikrinimo pagal kredito sutartį priemones. Juo labiau atsakovė nesuprato ir šių sąlygų įtraukimo pasekmių – tai, kad bankas iš karto gali reikalauti nukreipti išieškojimą iš atsakovės turto. Atsakovė laidavimo sutartį pasirašė įsitikinusi, jog įmonės įsipareigojimams įvykdyti pakaks įmonės turto ir laidavimo sutartis yra tik papildomas – subsidiarus – sutartinių prievolių užtikrinimas bankui, kuriuo garantuojamas UAB „Trakų akmuo“ prievolių vykdymas bei pratęsiamas kredito sutarties linijos terminas.Jeigu atsakovė būtų supratusi, jog ji solidariai laiduoja už UAB „Trakų akmuo“ prievoles ir dar atsisako įmonės prievolių nevykdymo atveju reikalauti nukreipti išieškojimą į konkretų įmonės turtą, laidavimo sutarties atsakovė nebūtų sudariusi. Vadinasi, laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.Prie atsakovės suklydimo prisidėjo AB Šiaulių bankas savo veiksmais, kai atsakovei sudarant laidavimo sutartį, buvo neišaiškinta sutarties 6.1 punkto esmę, atsakovė, neturėdama pakankamai teisinių žinių, nenutuokė, jog būtent šiuo punktu ji tiesiogiai prisiima UAB „Trakų akmuo“ prievoles, kreditavimo sutarties pažeidimo atveju. Atsakovė, pasirašydama laidavimo sutartį, buvo įsitikinusi, kad teisė nukreipti išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą kyla iš įstatymo ir nepastebėjo, jog bankas įtraukė šios teisės atsisakymo sąlygą į standartines laidavimo sutarties sąlygas. Atsakovė tiesiog pasirašė jai pateiktus dokumentus nesuprasdadma, jog taip išreiškiama jos valia atsisakyti papildomos teisių apsaugos – nukreipti išieškojimą į kredito gavėjos turtą ir taip apsaugoti savo turtą.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu susiklosčius sunkioms ekonominėms aplinkybėms

Įmonei vykdant veiklą, atsakovės sutuoktinis direktorius B. Z. pranešė atsakovei, kad prasidėjus ekonominei krizei UAB „Trakų akmuo“ patiria sunkumus ir bankas reikalauja pasirašyti laidavimo sutartį. Sutuoktinis patikino atsakovę, kad nepasirašius laidavimo sutarties, įmonei nebus pratęstas kredito linijos sutarties terminas, bus sutrikdyta įmonės veikla, tai sukels didžiulius nuostolius tiek įmonei, tiek ir sutuoktiniams, įmonė bankrutuos, sutuoktiniai praras visą savo turtą įskaitant ir būstą, iš kurio turės išsikraustyti. Atsakovė, atsižvelgdama į UAB „Trakų akmuo“ finansinės atskaitomybės dokumentus, buvo įsitikinusi, jog įmonė turi pakankamai turto sutartinėms prievolėms užtikrinti. B. Z. pateikė banko jau sudarytą bei pasirašytą laidavimo sutartį su visomis sąlygomis, o atsakovė, pasitikėdama savo sutuoktiniu bei supratusi, jog už UAB „Trakų akmuo“ prievoles reikės atsakyti tik tokiu atveju, jeigu nepakaks įmonės turto, pasirašė laidavimo sutartį. Dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos atsakovė buvo priversta sudaryti laidavimo sutartį, o tokios aplinkybės yra pagrindas panaikinti sutartį pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Šioje dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.Finansines paslaugas teikiančioms institucijoms, šiuo atveju ieškovei, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Sudarant laidavimo sutartį, atsakovei buvo pateiktos standartinės sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė ieškovė nederindama jų su atsakove.CK 6.185 straipsnio 2 dalis nustato, kad sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipžainti, tačiau šią laidavimo sutartį atsakovė buvo priversta pasirašyti jau su sudarytomis sąlygomis neturint galimybės dėl jų derėtis ar diskutuoti apie jas, nes priešingu atvejų ieškovė nebūtų pratęsusi kredito linijos sutarties termino. Be to, CK 1.91 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai. Šiuo atveju laidavimo sutarties 6.1 punktas, nustatantis atsakovės atsisakymą reikalauti, kad kreditorė primiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus turi būti pripažįstamas negaliojančiu.Nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje atsakovės atstovas posėdžio metu pateikė paaiškinimus, sudarančius laidavimo sutarties negaliojimo pagrindus, tačiau teismas į minėtus argumentus neatsižvelgė ir juo labiau ex officio nepatikrino, ar šalių sudaryta laidavimo sutartis neturi niekinio sandorio pagrindų pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį.

Dėl atsakovės valios sudaryti laidavimo sutartį

Pasirašant laidavimo sutartį atsakovė suprato, kad laiduoja už UAB „Trakų akmuo“ imamą paskolą subsidiariai, nes buvo įsitikinusi, kad įmonė turi pakankmai turto prievolių vykdymui, ir nesiekė atsisakyti išieškojimo nukreipimo į įmonės – kredito gavėjos turtą.Laidavimo sutarties 6.1 punktas, kuriuo atsakovė tariamai atsisakė teisės reikalauti nukreipti išieškojimą į konkretų skolininko turtą, buvo įtrauktas kaip viena iš neesminių sąlygų skyriuje „kitos sąlygos“, todėl negali būti laikoma kaip aiškiai atsakovės išreikštas vienos iš pagrindinių laidavimo sutartimi suteikiamų teisių – teisės pirmiau nukreipti išieškojimą į pagrindinio skolininko turtą – atsisakymas.

Dėl sandorių šalių esminės nelygybės

Atsakovė laidavimo sutartį pasirašė negaudama jokio naudos, nebūdama įmonės akcininke, o ieškovė gavo neproporcingai didelę, palyginti su savo prievolėmis, naudą.Neįgydama jokių pareigų, kurios galėtų suteikti priešpriešinę naudą atsakovei, ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės, kaip solidariąją prievolę turinčio asmens, tiesiogiai atsakyti už įmonės prisiimtus įsipareigojimus, net neturėdama pareigos pirmiausia išieškojimą nukreipti į pagrindinio skolininko turtą, nors iš jo gali būti padengta didžioji dalis prievolių.Esminė šalių nelygybė taip pat sudaro pagrindą pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, nes laidavimo sutartis nebūtų pasirašyta suteikiant tokį perdėtą pranašumą bankui be jokios turtinės naudos atsakovei, kas yra svarbu vertinant nebuvusią atsakovės valią sudaryti laidavimo sutartis ir suklydimo faktą.Kadangi atsakovė, pasirašydama laidavimo sutartį, tikėjosi laiduoti įmonės prievoles subsidiaria atsakomybe, pasirašytas sandoris neatitinka tikrosios vienos iš šalių – atsakovės – valios ir todėl turėtų būti naikintinas pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB Šiaulių bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovė apeliaciniame skunde pateikė pirmoje instancijoje nenagrinėtas aplinkybes ir iškėlė reikalavimus, kurie negali būti naujai keliami apeliacinės instancijos teisme, o turėtų būti atskiro civilinio ginčo objektas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė dėl apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių nepasisako, o pateikiamus reikalavimus prašo atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BUAB „Trakų akmuo“ prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikšto ieškinio dalyku nurodytas reikalavimas priteisti skolą. Ieškinio pagrindu buvo nurodytos tokios aplinkybės: atsakovė, kaip laiduotoja, yra skolinga ieškovei, nes kredito gavėja UAB „Trakų akmuo“, už kurią laidavo atsakovė, neįvykdė prievolės grąžinti kreditą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą pagal ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą, tenkino ieškinį, nes įrodyti kredito linijos sutarties sudarymo, kredito negrąžinimo, laidavimo sutarties sudarymo faktai, taip pat nustatyta, kad ieškovė perėmė kredito davėjos AB Ūkio bankas teises ir pareigas. Pateikdama apeliacinį skundą, atsakovė pareiškė reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais dėl ydingai suformuluoto apeliacinio skundo dalyko ir pagrindo.Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė naujus reikalavimus, ką draudžia CPK 312 straipsnis. Įstatyme nepripažįstama galimybė reikšti naujus ieškinio reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Apeliantės argumentas, kad tik gavusi ieškovės atsiliepimą į prieštaravimus pastebėjo, jog į laidavimo sutartį įtraukta 6.1 punkto sąlyga, kad laiduotoja atsisako teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kredito gavėjos UAB „Trakų akmuo“ turtą ar kitas prievolių užtikrinimo priemones pagal kredito sutartį, vertintinas kritiškai. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. preliminariame teismo sprendime nurodyta, kad bankas savo reikalavimą priteisti skolą grindžia ir šia laidavimo sutarties sąlyga, be to, ši sąlyga, akivaizdu, yra ir laidavimo sutartyje, kurią atsakovė pasirašė (šios aplinkybės atsakovė neneigia). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. preliminarus sprendimas atsakovei įteiktas 2016 m. liepos 14 d. Kitų argumentų, kodėl naujus reikalavimus reiškia apeliacinės instancijos teisme bei kurie pagrįstų būtinybę juos pareikšti apeliacinės instancijos teisme, apeliantė nenurodė. Nagrinėjamu aspektu akcentuotina, kad nors pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, tačiau apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl šio procesinio veiksmo teisėtumo. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas suformuluotas ydingai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo argumentus, susijusius ne su skundžiamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, o jais grindžia pareikštą naują reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo nepasisako, nes priešingu atveju pažeistų civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui: B. Z. mirties liudijimo, UAB „Trakų akmuo“ finansinės atskaitomybės dokumentų kopijas. Nors atsakovė nesuformulavo atskiro prašymo priimti naujus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad jie buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu, pasisako dėl teisinės galimybės pridėti prie bylos minėtus dokumentus (314 straipsnis).Įrodymai, kuriais grindžiami atsakovo prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo, pateikiami kartu su prieštaravimais (CPK 430 straipsnio 1 dalis). Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su atsakovės apeliaciniu skundu pateiktos dokumentų, kurie sudaryti – 2012-aisiais metais, kopijos galėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teismui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo, nes jie negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 236 100 Eur skolą pagrįstumo (CPK 180 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, prie apeliacinio skundo pridėtus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl teismo pareigos ex officio patikrinti sandorio galiojimą

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ex officio nepripažino laidavimo sutarties niekine ir negaliojančia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Taigi, teismas niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ir taikyti tokio sandorio pasekmes neatsižvelgdamas į tai, ar ieškovas yra pareiškęs reikalavimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu, jeigu iš bylos duomenų yra akivaizdus niekinio sandorio faktas, ir toks teismo veikimas nelaikomas bylos ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-486-611/2016).Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad laidavimo sutartis negaliojanti, nes ji sudaryta suklydus (CK 1.90 straipsnio 2 dalis) bei susiklosčius sunkioms ekonominėms aplinkybėms (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), taip pat atsakovė teigia, kad šis sandoris negaliojantis, nes nebuvo atsakovės, kaip laiduotojos, valios, be to, laidavimo sutartis nepagrįstai suteikė bankui perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnis). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad AB Ūkio bankas ir UAB „Trakų akmuo“ 2008 m. vasario 29 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 13-041/08, kuria AB Ūkio bankas suteikė 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) dydžio kreditą trečiajam asmeniui UAB „Trakų akmuo“. AB Ūkio bankas ir atsakovė L. Z. 2010 m. vasario 26 d. laidavimo sutartimi Nr. 13-02/2010 susitarė, kad atsakovė, kaip laiduotoja, atsakys visu savo įgytu turtu ir ateityje įsigytu turtu bankui už UAB „Trakų akmuo“ prievoles pagal kredito sutartį tomis pačiomis sąlygomis ir ta pačia apimtimi kaip ir UAB „Trakų akmuo“. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi nuo 2013 m. kovo 3 d. ieškovei AB Šiaulių bankui buvo perduota AB Ūkio banko turto dalis ir įsipareigojimo, įskaitant ir reikalavimo teisę į gautinas sumas ir užtikrinimo priemones pagal UAB „Trakų akmuo“ ir AB Ūkio banko 2008 m. vasario 29 d. sudarytą kredito linijos sutartį. AB Ūkio banko ir L. Z. 2010 m. vasario 26 d. laidavimo sutartis Nr. 13-02/2010 patvirtinta AB Ūkio banko antspaudu, valdytojo parašu bei atsakovės L. Z. parašu.Aplinkybės, jog byloje pateiktą laidavimo sutartį sudarė, ją pasirašė, neneigia ir atsakovė. Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio pripažinti laidavimo sutartį niekine ir negaliojančia kaip sudarytą nesant atsakovės valios. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl suklydimo, susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryti sandoriai yra nuginčijami sandoriai, jie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal klydusios ar nukentėjusios šalies ieškinį (CK 1.90, 1.91 straipsniai), o ne teismo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014). Nagrinėjamu atveju toks ieškinys nebuvo pareikštas, o priešieškinį atsisakyta priimti, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant pagrindo iš bylos duomenų spręsti, jog sandoris – niekinis, pagrįstai nesprendė klausimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Taip pat atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad jei sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą, tai šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos (CK 6.228 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nėra pagrindas pripažinti sutartį niekine ir negaliojančia. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pirmosios instancijos teismui pareiškusi prašymą pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas, nėra.Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovės skolą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti pareikšto ieškinio ribose ir, nesant kitų reikalavimų bei nesant akivaizdaus niekinio sandorio fakto, neturėjo analizuoti klausimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl to, jog atsakovė laidavimo sutartį sudarė, nežinodama apie laidavimo sutarties 6.1 punkto nuostatą, kurioje laiduotoja atsisako teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kredito gavėjos turtą ar kitas prievolių užtikrinimo priemones pagal kredito sutartį bei nesuprato, kad laiduoja ne subsidiariai, o solidariai (laidavimo sutarties 2.1 punktas), pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo ex officio pripažinti laidavimo sandorį niekiniu. Pažymėtina, kad šios sutarties nuostatos (6.1 ir 2.1 punktai) neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normos ar viešajai tvarkai, o apeliantės argumentai, jog ji nesuprato laidavimo sutarties sudarymo pasekmių, nereiškia akivaizdaus niekinio sandorio sudarymo fakto. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, laikytini nepagrįstais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo atidėtas 1 020 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą. Atmetus apeliacinį skundą, valstybei iš atsakovės priteistina 1 020 Eur žyminio mokesčio.Apie patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl jos nepriteistinos (CPK 78, 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės L. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 020 (tūkstančio dvidešimties) Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.