Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B., A. B. ir V. B. skundus atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Antrajam operatyvinių tyrimų departamentui prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B., V. B. ir I. B. skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) Tarnybinio tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. TS-6, kuriuo pripažinta, kad L. B. mirtis yra nesusijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba.

L. B. tėvai A. B. ir V. B. bei sutuoktinė I. B. paaiškino, kad L. B. tarnavo profesinėje karo tarnyboje Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) skyriaus viršininko pavaduotoju. Pagal einamas tarnybines pareigas jis buvo atsakingas už informacinių technologijų ir telekomunikacijų sistemų apsaugą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. PM-74 L. B. buvo išsiųstas mokytis kvalifikacijos kėlimo kursuose Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV) nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 dienos. Mokymų metu 2013 m. vasario 15 d., apie 10 val. 40 min., tarnybinio buto kambaryje (vonios patalpoje) L. B. buvo rastas be gyvybės ženklų. JAV ir Lietuvos specialistai pateikė išvadas, jog L. B. mirė nuo galimos širdies aritmijos, mirties būdas – natūralus, o Komisija skundžiamu sprendimu nusprendė, kad L. B. mirtis nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Pareiškėjų nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, Komisija netinkamai atliko savo funkcijas, o jos priimtas sprendimas yra nepagrįstai sutapatintas su ikiteisminio tyrimo sprendimu (nusikalstamos veikos nebuvimu). Pareiškėjų įsitikinimu, L. B. mirtis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų vykdymu. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, nes juo pripažinta, jog L. B. mirė tarnybos metu, tačiau vis tiek daroma išvada, kad jo mirtis yra nesusijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Be to, pareiškėjų manymu, nusikalstamos veikos fakto nebuvimas ir tarnybinio patikrinimo išvados teikimas yra skirtingi dalykai ir negali būti tapatinami. Pareiškėjai pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinta 2013 m. gegužės 17 d. Kariuomenės departamento JAV kariuomenės kriminalinių tyrimų biuro Fort Gordon CID valdybos 3-iosios karinės policijos grupės memorandumo (ataskaitos) visa medžiaga, kurios įvertinimas yra būtinas ir reikšmingas teisingai išvadai duoti – mirties laikui ir kitoms aplinkybėms, susijusioms su karine tarnyba, nustatyti. Pareiškėjai nurodė, kad nebuvo atliktas tyrimas ir dėl L. B. vykdytų specifinių pareigų ir kvalifikacijos kėlimo (mokymosi), t. y. koks galimas mokymų apimties, intensyvumo, specifikos, atsiskaitymų (egzaminų) laikymo poveikis sveikatai. Pareiškėjai pabrėžė, jog L. B. turėjo pareigą vykdyti jam duodamus įsakymus ir nurodymus, be to, buvo numatytas reguliarus jo pareigų vykdymo ir tarnybos vertinimas, nuo kurio priklausė jo karininko karjera, taigi į mokymus JAV be ministro įsakymo L. B. nebūtų vykęs. Tuo, kad L. B. išvyko į kursus, jo tarnybinių pareigų ir pareigos kelti kvalifikaciją vykdymas nesibaigė, nes kursuose kvalifikacijos kėlimas yra tęstinis procesas. Pareiškėjų teigimu, asmuo, kuris rengiasi ne tik įsisavinti naujas žinias, tačiau ir pademonstruoti jų įsisavinimo kokybę, mokymų rezultatą, tam rengiasi ne tik per paskirtą užsiėmimų laiką, tačiau ir po jų, todėl negalima vien formaliai teigti, kad L. B. pareigų vykdymas baigdavosi iškart po numatytų užsiėmimų laiko. Pareiškėjai nurodė, kad L. B. labai rimtai ir kruopščiai vykdė savo pareigas, stengėsi būti įvertintas kuo geriau, todėl ir po užsiėmimų laiko, numatyto tvarkaraštyje, turėjo savarankiškai dirbti, kad įsisavintų gautą medžiagą ir pasiruoštų ateinantiems užsiėmimams bei atsiskaitymams. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Komisija nenagrinėjo visų L. B. kvalifikacijos kėlimo eigos sąlygų, nepagrįstai apsiribojo vien tik oficialiu kursų eigos apibūdinimu, iš kurio nėra aišku, kokį darbo, o tuo pačiu emocinį, psichologinį krūvį jis patyrė buvimo kursuose dienomis ir kokią įtaką toks krūvis turėjo jo sveikatos būklei. Pasak pareiškėjų, išvykimas kelti kvalifikaciją į JAV aštuoniems mėnesiams pats savaime yra psichologiškai ir fiziškai sunkus faktorius – L. B. turėjo visą šį laiką gyventi atskirai nuo savo šeimos, svetimoje aplinkoje, karinės paskirties teritorijoje esančiu režimu, vietovėje, kur vyrauja drėgnas subtropinis klimatas, ir nuolat bendrauti ne gimtąja kalba. Pareiškėjai pabrėžė, kad prieš išvykstant mokytis į JAV, L. B. sveikata buvo tikrinama Karo medicinos ekspertizės komisijoje (toliau – ir KMEK). 2012 m. atlikus elektrokardiogramą buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), 2011 ir 2012 m. buvo nustatytas padidėjęs (duomenys neskelbtini) kiekis kraujyje. Kadangi L. B. mirties priežastimi yra nurodytas širdies veiklos sutrikimas dėl galimos aritmijos, pareiškėjų įsitikinimu, širdies ritmo sutrikimus galėjo sukelti arba jų poveikį žymiai sustiprinti ne tik minėti nustatyti sveikatos sutrikimai, bet ir tai, kad L. B., būdamas kursuose, dėl gyvenimo režimo, aplinkos pasikeitimo, psichologinio krūvio patyrė intensyvesnę įtampą (stresą) nei įprastomis sąlygomis. Pareiškėjai pabrėžė, jog 2012 m. nustatytų širdies veiklos sutrikimų tolimesnis tyrimas nebuvo atliktas, nors šių sutrikimų tyrimai būtų atskleidę anksčiau buvusius ir tik autopsijos metu nustatytus pakitimus. Pareiškėjų manymu, atlikus išsamius sveikatos tyrimus, išvada dėl L. B. sveikatos ir sprendimas dėl jo siuntimo į kursus JAV galimai būtų buvę kitokie, taigi L. B. sveikatos tyrimo trūkumai sudarė pagrindą rizikos nesuvaldymui, kai jis, vykdydamas įsakymą, pateko į galimai per daug kenksmingą pagal jo sveikatos būklę aplinką ir tai sukėlė sveikatos sutrikimus, lėmusius jo mirtį. Tai, kad L. B. nesiskundė sveikatos sutrikimais, pareiškėjų teigimu, nėra pagrindas konstatuoti, jog jis buvo visiškai sveikas, nepatyrė jokios psichologinės įtampos ir jautėsi visiškai gerai. Pareiškėjų nuomone, vykdamas į kursus L. B. galėjo turėti ir kitų pavedimų, susijusių su jo tarnybinių pareigų vykdymu, tačiau nėra aišku, ar Komisija aiškinosi šias aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas paaiškino, kad Komisijos egzistavimas ir jos pagrindinė veikla (priežastinio ryšio nustatymas) siejami tik su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad atitinkamo dydžio vienkartinės kompensacijos mokamos, jeigu karys žuvo arba jo sveikata sutriko dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu arba dėl tarnybos. Todėl Komisija turėjo nustatyti (įvertinti), ar L. B. mirtis įvyko dėl jo vykdomų tarnybos pareigų (funkcijų), tarnybos sąlygų, ar ši mirtis yra susijusi su specifiniais kario veiklos požymiais. Atsakovo nuomone, Įstatymo 67 straipsnio aspektu neturėtų būti vertinama kaip reikšminga aplinkybė, jog L. B. mirė tarnybos metu, nes įstatymas reikalauja įvertinti, dėl kokių priežasčių karys mirė, ir / ar mirties priežastys atsirado dėl kario vykdomų pareigų ar dėl tarnybos. Atsakovas pažymėjo, kad esant įgaliotų institucijų išvadoms, jog L. B. mirties (o ne žūties) priežastimi buvo širdies veiklos sutrikimas, kurio pobūdis buvo įvardintas kaip natūralus, Komisija objektyviai negalėjo konstatuoti, jog mirtis (jos priežastys) yra siejama su tarnybinių pareigų atlikimu. Kadangi L. B. mirtis ištiko jam būnant viešbučio kambario vonioje, Komisija neturėjo pagrindo konstatuoti, jog L. B. mirė jo vykdomų tarnybinių pareigų metu, t. y. vykdydamas kariui privalomas funkcijas, nors ir konstatavo, kad karys mirė jo buvimo kvalifikacijos kėlimo kursų laikotarpiu, kuris vertinamas kaip karinės tarnybos laikas bendrąja prasme. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal Įstatymo 66 straipsnio nuostatas, profesinės karo tarnybos kariai valstybės lėšomis draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, tačiau tokių atsitikimų tyrimas ir sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio nustatymas pagal šio Įstatymo 67 straipsnio yra skirtingi savarankiški institutai, kurie negali būti tapatinami. Atsakovas pabrėžė, jog tai, kad L. B. mirė profesinės karo tarnybos metu, karinio dalinio teritorijoje, savaime nereiškia priežastinio ryšio su tarnyba buvimo. Atsakovas nurodė, kad Komisijos darbas (funkcijos) iš esmės yra susijęs su atitinkamų dokumentų rinkimu bei šių dokumentų analize ir vertinimu, nepriklausomai nuo dokumentų kilmės. Komisija neatlieka veiksmų, susijusių su žūties (mirties) fakto, priežasčių bei aplinkybių nustatymu, t. y. veiksmų, priskirtų ikiteisminio tyrimo institucijoms (policijai, prokuratūrai, teismo medicinos ekspertams ir pan.), todėl Komisija privalo remtis tik objektyviais įrodymais, patvirtinančiais mirties priežastis ir aplinkybes, o tokius įrodymus galima surinkti tik nustatyta tvarka atlikus būtinus procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartyje byloje Nr. 1S-587-172/2014 nurodė, jog iš JAV kompetentingų institucijų buvo gauti visi būtini dokumentai, kurių reikėjo norint atlikti išsamų ir visapusišką ikiteisminį tyrimą, gauti dokumentai yra pakankami, kad būtų priimtas pagristas procesinis sprendimas, o pareiškėjų nurodyta kaip neišreikalauta 2013 m. gegužės 17 d. JAV tyrimo medžiaga vertintina kaip pradinė visos tyrimo medžiagos dalis, kuri neprieštarauja galutinei išvadai dėl L. B. mirties aplinkybių ir priežasčių. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjai, teigdami, kad Komisija neįvertino kažkokios konkrečios medžiagos dalies ar aplinkybių, patys nenurodė kaip ši medžiaga ar kaip joje nurodytos aplinkybės galimai paneigia skundžiamame sprendime padarytas išvadas dėl priežastinio ryšio. Atsakovo nuomone, nepagrįstas ir pareiškėjų argumentas, jog nebuvo atliktas tyrimas ir vertinimas dėl L. B. vykdytų specifinių pareigų ir kvalifikacijos kėlimo proceso galimo poveikio sveikatai. Atsakovas nurodė, kad kvalifikacijos kėlimo kursų JAV metu karininkas jokių pareigų, numatytų jo pareiginiuose nuostatuose, nevykdė, jokių kitų pareigų ar pavedimų kursų metu neturėjo. Pagrindinė kario funkcija minėtų kursų metu buvo mokytis. Atsakovas pabrėžė, jog Komisija pasisakė dėl aptariamų kvalifikacinio kėlimo kursų pobūdžio, kursų klausytojų gyvenimo sąlygų. Atsakovas paaiškino, kad pagal savo pobūdį aptariami kursai (mokymai) orientuoti į informacinių technologijų specialistų rengimą ir jų kvalifikacijos tobulinimą. Pagal šių mokymų galimos rizikos skalę kursas vertinamas kaip žemo rizikos lygio, nes klausytojų užsiėmimai vyksta paskaitų forma auditorijoje, lauko pratybos nenumatytos, fiziniai krūviai (fiziniai užsiėmimai) kurso klausytojams nėra privalomi (fizinis pasirengimas vyksta savanoriškumo principu), visiškai užtikrinamas poilsis ir pan. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog į šiuos kursus JAV kasmet siunčiami mokytis ne tik įvairių krašto apsaugos sistemos institucijų profesinės karo tarnybos kariai, bet ir civiliai asmenys (valstybės tarnautojai), dirbantys informacinių technologijų srityje, taigi pagal savo pobūdį minėti kursai nelaikomi kariniais. Atsakovo teigimu, Komisija neturėjo pagrindo konstatuoti, jog minėti kursai turėjo tokį poveikį L. B. sveikatai, kad jis dėl to mirė. Atsakovo manymu, šioje situacijoje nėra įmanoma nustatyti įprastinio mokymosi proceso (be jokių fizinių krūvių) galimo poveikio sveikatai (kario mirčiai) nesant tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad L. B. buvo aukštos kvalifikacijos savo srities (informacinių technologijų) specialistas, tarnaudamas įvairiose krašto apsaugos institucijose, ir anksčiau buvo siunčiamas į įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus užsienyje, susijusius su jo kvalifikacija, taigi buvo labai patyręs profesinės karo tarnybos karys, kuriam kvalifikacijos kėlimas (mokymasis įvairiuose kursuose) buvo įprastas dalykas, neatsiejama jo profesinės karjeros dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad skundžiamas sprendimas nėra susijęs su jo teisėmis ar pareigomis, todėl savarankiškų reikalavimų dėl skundo pagrindų ir dalyko nekėlė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 67 straipsnio 1, 11 dalimis, 67 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.1, 27, 29.6 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjai klaidingai tapatina Komisijos išvadą, jog L. B. mirė jo tarnybos metu, ir išvadą, kad L. B. mirtis nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei karys miršta tarnybos metu, tai ne visada reiškia, jog mirtis ištiko vykdant tarnybines pareigas ir būtent dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Vien ta aplinkybė, kad L. B. mirė tarnybos laiku, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog mirtis jį ištiko dėl tarnybinių pareigų vykdymo. Teismas pažymėjo, kad nepakanka, jog, būdamas susietas tarnybos santykiais su Ministerija, karys mirtų darbo metu, nes minėtose teisės normose tiesiogiai kalbama apie kario žūtį ryšium su tarnyba, t. y. specifine jo veikla. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime išvada, jog L. B. mirtis yra nesusijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, padaryta, be kita ko, vadovaujantis Nuostatų 29.6 punktu, t. y., kai karys miršta ar patiria sveikatos sutrikdymą, nevykdydamas tarnybos pareigų. L. B. buvo atsakingas už informacinių technologijų ir telekomunikacinių sistemų apsaugą ir vykdė su tuo susijusias funkcijas, tuo tarpu iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad jis mirė savo viešbučio kambario vonioje, o ne vykdydamas informacinių technologijų ir telekomunikacinių sistemų apsaugą. Teismas darė išvadą, kad vien ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog Komisija turėjo pagrindą priimti sprendimą, kad kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba.

Teismas sutiko su pareiškėjais, kad nusikalstamos veikos fakto nebuvimas negali būti tapatinamas su išvada, jog L. B. mirtis nesusijusi su tarnybinių pareigų vykdymu, tačiau atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime Komisija šių dviejų aplinkybių netapatina. Šiuo atveju Komisija rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, kurioje tiriamos L. B. mirties aplinkybės, tačiau Komisija nekonstatavo, kad priežastinio ryšio tarp kario mirties ir tarnybinių pareigų atlikimo nėra tik dėl to, jog nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl L. B. mirties priežasties, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Nuostatų 10.3 punktą Komisija turi teisę kreiptis į valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, ar fizinius asmenis ir gauti iš jų su tiriamuoju įvykiu susijusią medžiagą, paaiškinimus bei kitus dokumentus, todėl Komisija neturėjo pagrindo nesiremti ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek JAV, tiek Lietuvos specialistai patvirtino, jog L. B. mirė natūralia mirtimi nuo širdies aritmijos, be to, Komisija vertino galutinę JAV kariuomenės kriminalinių tyrimų biuro išvadą dėl L. B. mirties, kuri ir buvo priimta pareiškėjų nurodomų dokumentų pagrindu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime nurodoma, jog pagal savo pobūdį Informacinių sistemų vadybos kursas (mokymai) orientuotas į informacinių technologijų specialistų rengimą ir jų kvalifikacijos tobulinimą. Per šį dviejų pakopų vadybos kursą klausytojai įgyja praktinių darbo su taktinių ir komercinių informacinių sistemų technologijomis įgūdžių, įskaitant tinklo konfigūravimą ir valdymą, operacines sistemas, bendros projektų sandaros sudarymą, apsaugos valdymą, sistemų analizę, duomenų bazių kūrimą, algoritmų rašymą ir programavimo kalbų principus, suteikia kursų dalyviams ryšių, sandaros ir bendrųjų informacinių technologijų principų pagrindus. Skundžiamame sprendime taip pat pažymėta, kad pagal šių mokymų galimos rizikos skalę kursas vertinamas kaip žemo rizikos lygio, nes klausytojų užsiėmimai vyksta paskaitų forma auditorijoje, paskaitos paprastai vyksta nuo 8.30 iki 16.30 val. su pusantros valandos pietų pertrauka, lauko pratybos nenumatytos, fiziniai krūviai (fiziniai užsiėmimai) kurso klausytojams nėra privalomi (fizinis pasirengimas vyksta savanoriškumo principu), klausytojų gyvenimo sąlygos yra komfortiškos (viešbučio tipo kambarys, kuriame gyvena vienas klausytojas, kambaryje yra atskiras sanitarinis mazgas, darbo stalas, televizorius, virtuvės priemonės ir pan.), kurso klausytojams du kartus per savaitę (šeštadienis ir sekmadienis) suteikiamos poilsio dienos, taip pat JAV oficialių švenčių dienomis. Be to, Komisija, įvertinusi minėtas aplinkybes, konstatavo, kad kursai (mokymai), kurių metų mirė L. B., pagal savo pobūdį negali būti laikomi rizikos, sukėlusios mirtį, faktoriumi.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju kursų pobūdis negali būti vertinamas ir kaip sukeliantis labai didelį stresą, nuo kurio sutriko L. B. širdies veikla ir jis mirė. Teismas sutiko, kad išvykimas į užsienį ilgesniam laikotarpiui bei mokymasis ir atsiskaitymai gali sukelti tam tikrą stresą, tačiau toks stresas negali būti laikomas peržengiančiu tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus, kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“, tuo labiau, kad L. B. buvo karys, iš kurio tarnybinės charakteristikos matyti, kad jo tiesioginis viršininkas skiltyje „Atsparumas stresui“ buvo nurodęs, jog L. B. visada ramus ir dirba efektyviai. Be to, kaip nurodė atsakovas, L. B. ne vieną kartą dalyvavo įvairiuose mokymuose užsienyje, todėl Informacinių technologijų vadybos mokymai, teismo nuomone, neturėtų būti laikomi padidinto streso šaltiniu.

Teismo vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai dėl galimai neišsamiai atliktų L. B. sveikatos tyrimų. Teismas pažymėjo, kad KMEK 2011 m. gruodžio 13 d. ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 4971/2011, galiojanti iki 2015 m. gruodžio 13 d., patvirtina, jog L. B. buvo tinkamas profesinei karo tarnybai. Be to, L. B. papildomai tikrinosi sveikatą prieš išvykdamas į mokymus JAV ir 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos kariuomenės karo medicinos tarnybos Medicinos ekspertizės aktu Nr. 59 L. B. pripažintas tinkamu mokytis užsienyje. Pareiškėjų nurodomas 2012 m. L. B. nustatytas (duomenys neskelbtini) bei padidėjęs (duomenys neskelbtini) kiekis šiuo atveju negali būti vertinami, kaip patvirtinantys netinkamą tarnybai kario sveikatos būklę, kadangi, net ir nustačius minėtas diagnozes, L. B. buvo pripažintas tinkamu tarnybai. Pareiškėjų argumentus dėl L. B. sveikatos netinkamo įvertinimo paneigia ir specialisto išvada. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo dėl L. B. mirties metu Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos buvo pavesta atlikti komisijinį L. B. mirties priežasties tyrimą. Atlikęs minėtą tyrimą specialistas konstatavo, kad L. B. mirties priežastis – ūminis širdies veiklos sutrikimas, tikėtinai įvykęs sutrikus širdies ritmui. L. B. sveikatos patikrinimų Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyboje metu bei elektrokardiogramoje, atliktoje 2012 m. lapkričio 6 d., nebuvo nustatyta sveikatos sutrikimų, galinčių nulemti staigią mirtį, o aprašyti (duomenys neskelbtini) sutrikimai apatinėje sienelėje galėtų būti sietini su (duomenys neskelbtini), kurie nebuvo diagnozuoti autopsijos metu. Be to, specialistas konstatavo, kad elektrokardiografinių duomenų, leidžiančių įtarti gyvybei pavojingas širdies aritmijas šioje elektrokardiogramoje bei elektrokardiogramose, atliktose 2002 m., 2007 m. ir 2011 m., nestebėta, o L. B. sveikatos patikrinimo metu kraujyje nustatyta (duomenys neskelbtini) koncentracija vertinama kaip nereikšmingas (duomenys neskelbtini) koncentracijos padidėjimas. Taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į turimus medicininius duomenis ir juose aprašytą sveikatos būklę, tarp jų ir 2012 m. lapkričio mėn. atlikto sveikatos patikrinimo duomenis, įtarti L. B. numanomą širdies ritmo sutrikimą nebuvo pagrindo. Teismas atkreipė dėmesį, jog pats L. B., pildydamas medicinos ekspertizės aktus, niekada nebuvo nurodęs su širdimi ar aukštu kraujospūdžiu susijusių sveikatos sutrikimų.

Teismas darė išvadą, kad tiek Lietuvos, tiek JAV specialistų, kurių išvadomis teismas neturi pagrindo abejoti, nustatyta, jog L. B. mirė natūralia mirtimi, kurios iš jam atliktų tyrimų objektyviai nebuvo įmanoma iš anksto numatyti, be to, tuo metu, kai L. B. mirė, jis nevykdė savo profesinių pareigų, todėl teismas sutiko su Komisijos ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog L. B. mirtis, ištikusi jį 2013 m. vasario 15 d., nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį remiantis pareiškėjų skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Komisija pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

III.

Pareiškėjai A. B. ir V. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti ir panaikinti Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. TS-6 bei įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta, kad L. B. mirtis yra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, arba įpareigoti Komisiją atlikti papildomą tyrimą ir priimti sprendimą dėl priežastinio ryšio tarp L. B. mirties ir tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustatymo.

Pareiškėjai remiasi Nuostatų 1, 8.1, 27 punktais ir pažymi, kad Komisija, spręsdama jai pavestą uždavinį, visų pirma, turi nustatyti, ar karys, kuris mirė (arba patyrė sveikatos sutrikdymą), vykdė pareigas, apibrėžtas pareiginiuose nuostatuose ir kituose teisės aktuose, ir tik po to spręsti dėl priežastinio ryšio, susijusio su atitinkama teisiškai reikšminga faktine aplinkybe (t. y. kario mirtimi arba sveikatos sutrikdymu). Pareiškėjai pabrėžia, kad L. B. mirė tarnybos metu, nes kelti kvalifikacijos vyko krašto apsaugos ministro įsakymo, kuris jam buvo privalomas, pagrindu. Tai buvo ilgalaikio pobūdžio kvalifikacijos kėlimo programa, mokslams reikėjo rengtis ne tik per skirtą užsiėmimų laiką, tačiau ir po jų. Pareiškėjai nesutinka, kad L. B. mirė nevykdydamas tarnybinių pareigų. Pareiškėjų teigimu, teismas nesiaiškino, kokias tarnybines pareigas L. B. turėjo vykdyti tarnybos laiku išvykus į kvalifikacijos kursus, neatsižvelgė į tai, kad L. B. mirties metu buvo išvykęs į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. atlikdamas tarnybą vykdė ne tiesiogines ir įprastines, bet su kvalifikacijos kėlimu susijusias tarnybines pareigas. Pareiškėjai nurodo, kad nėra aišku, ką Komisija tyrė, kokių tarnybinių pareigų sąsajumą vertino su mirties priežastimi. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Komisija neprašė jokių duomenų nei iš kursus organizavusios institucijos JAV, nei iš pačios darbovietės, nebuvo apklaustas nei vienas liudytojas, bendramokslis, nesurinkta jokių duomenų apie L. B. mokymąsi – tarnybinių pareigų atlikimą kvalifikacijos kursų kėlimo metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo tiriama, ar mokymasis yra laikomas tarnybinių pareigų atlikimu (ar susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu), nebuvo vertinami L. B. tarnybiniai nuostatai, ar mokymasis apėmė tik paskaitų lankymą, ar kartu ir savarankiškas studijas po paskaitų, kokį konkrečiai mokymosi krūvį iki mirties turėjo karininkas, koks buvo mokymosi režimo intensyvumas, kokie atsiskaitymai jam buvo numatyti iki mirties, ar mokslo krūvis turėjo įtakos širdies veiklos sutrikimui. Pareiškėjai remiasi Nuostatų III skyriumi ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jų argumentus, jog Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, nenagrinėjo visų L. B. kvalifikacijos kėlimo eigos sąlygų, nepagrįstai apsiribojo vien tik oficialiu kursų eigos apibūdinimu, iš kurių nėra aišku, kokį darbo krūvį jis patyrė buvimo kursuose dienomis ir kokią galimai įtaką toks krūvis turėjo jo sveikatos būklei. Pareiškėjai pažymi, kad teismas nevertino, jog Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, nesikreipė į Karo medicinos ekspertizės komisiją. Pareiškėjai remiasi Nuostatų VI skyriumi ir nurodo, kad Komisija, priimdama sprendimą, negalėjo vadovautis vien tik šalutiniais įrodymais (kitose bylose gautomis specialistų išvadomis, medicininiais dokumentais), nes tik KMEK vertina, ar mirtis, ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Komisija neturi kompetencijos vertinti medicininius dokumentus, medicinos mokslo specialistų išvadas ir jų turinį tarnybinių pareigų atlikimo aspektu, nes tai galėjo atlikti tik gavusi KMEK išvadą. Pareiškėjai daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisija nepažeidė tyrimo atlikimo procedūrų. Pareiškėjų manymu, atsakovo pateiktas Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos raštas yra tik aprašomojo pobūdžio, neindividualizuojant konkrečiai L. B. mirties atvejo. Pareiškėjai daro išvadą, kad L. B. mirties priežastis nebuvo tinkamai ištirta. Pareiškėjų manymu, atlikdama tyrimą, Komisija visų faktinių aplinkybių, susijusių su kario mirtimi tarnybinių pareigų vykdymo metu, visapusiškai neištyrė ir neatskleidė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžia, kad tuo atveju, jei karys miršta tarnybos metu, ne visada reiškia, jog mirtis ištiko vykdant tarnybines pareigas ir būtent dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Nesant nustatytai aplinkybei, jog L. B. mirė dėl išorinio poveikio (netinkamų tarnybos sąlygų, trečiųjų asmenų veiklos, medžiagų ar pan.), atsakovo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog tarp kario mirties ir jo tarnybos yra priežastinis ryšys. Atsakovo manymu, pareiškėjai nepagrįstai akcentuoja tam tikras aplinkybes (kad L. B. turėjo mokytis, vykdydamas mokymosi programą, rengdamasis atsiskaitymams ir pan., tai, kad mokslams rengdavosi ne tik per užsiėmimų laiką, bet ir po jų ir pan.). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nenurodo, kaip tokios aplinkybės įtakojo L. B. mirtį. Atsakovas nurodo, kad L. B. ilgą laiką tarnavo profesinėje karo tarnyboje, turėjo kapitono karinį laipsnį, viršininkų bei kolegų buvo vertinamas kaip ypatingai aukštos kvalifikacijos specialistas, todėl pati karo tarnyba (vykdomos užduotys) neturėjo sukelti normalias ribas peržengiančio streso, kuris sukelia mirtį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad L. B. dėl mokymosi proceso, sveikatos ar gyvenimo sąlygų nesiskundė. Atsakovo manymu, Komisija ir teismas pagrįstai vadovavosi objektyviai nustatytomis aplinkybėmis ir neturėjo pagrindo remtis pareiškėjų nuomone. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad KMEK 2011 m. gruodžio 13 d. ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 4971/2011 patvirtina, jog L. B. buvo tinkamas profesinei karo tarnybai. Be to, L. B. papildomai tikrinosi sveikatą prieš išvykdamas į mokymus JAV ir 2012 m. lapkričio 6 d. KMEK aktu Nr. 59 buvo pripažintas tinkamu mokytis užsienyje. Atsakovas nurodo, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistas konstatavo, jog L. B. sveikatos patikrinimų KMEK metu bei elektrokardiogramoje, atliktoje 2012 m. lapkričio 6 d., nebuvo nustatyta sveikatos sutrikimų, galinčių nulemti staigią mirtį. Atsakovo manymu, neturėtų būti laikomas pagrįstu bei turinčiu įtakos sprendimui apeliantų argumentas, kad nebuvo atsakyta į klausimą, kokį statusą aptariamų kursų JAV metu turėjo L. B. bei nebuvo atliktas tyrimas ir vertinimas dėl L. B. mokymosi kursuose metu galimai vykdytų specifinių pareigų ar kitų užduočių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kursų metu L. B. statusas, kaip profesinės karo tarnybos kario, užimančio konkrečias pareigas Departamente, nesikeitė, išskyrus tai, kad karys kvalifikacijos kėlimo kursų metu nevykdė savo tiesioginių pareigų, numatytų jo pareiginiuose nuostatuose, o vykdė įsakymą, kurio pagrindu jis buvo siunčiamas mokytis. Kadangi L. B. jokių kitų specifinių pareigų ar pavedimų kursų metu neturėjo, Komisija neturėjo pagrindo vertinti kario pareigų, kurias jis užima Departamente, sąsajos su mokymosi procesu kvalifikacijos kėlimo kursuose. Atsakovas pabrėžia, kad Komisija veikė jos kompetencijos ribose, pagal turimas priemones ir galimybes ištyrė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes, priėmė motyvuotą sprendimą, iš esmės atsakant į visus pareiškėjų keliamus klausimus. Atsakovas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokiems sprendimams keliamų reikalavimų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Nuostatai, nustatydami Komisijos kompetenciją, uždavinius ir pagrindinius veiklos principus, tuo pačiu nenustato Komisijai konkrečių procedūrinių veiksmų, atliekamo tyrimo ribų, vertinamų dokumentų apimčių. Kiekvienu konkrečiu atveju Komisijos atliekamo tyrimo ribos, vertinamų dokumentų apimtis bei kiti veiksmai priklauso nuo tyrimo objekto, specifikos, sudėtingumo ir pan. Atsakovas paaiškina, kad dėl kario žūties privalomai nesikreipiama į KMEK, nes visais atvejais dėl kario mirties atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu teismo ekspertizės ekspertų nustatomos mirties aplinkybės, priežastys ir pan. Tokiais atvejais Komisija paprastai vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu ekspertų padarytomis išvadomis, o iš KMEK prašoma medicininio pobūdžio informacijos ar dokumentų, susijusių su mirusio kario sveikatos būkle. Kadangi buvo nustatyta, jog L. B. mirties priežastimi buvo staigus širdies veiklos sutrikimas, įvardintas kaip natūrali mirtis, kuri nebuvo sąlygota kokio nors išorinio poveikio, netinkamų tarnybos sąlygų ar trečiųjų asmenų veiksmų, Komisija neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario tarnyba buvimo. Kadangi ginčijamu Komisijos sprendimu konstatuota, jog L. B. mirtis ištiko ne tiesioginių pareigų vykdymo metu, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio buvimo ir Nuostatų 29.6 punkto pagrindu. Atsakovo manymu, esant nurodytai ekspertų išvadai dėl L. B. mirties priežasčių, neįmanoma objektyviai nustatyti šią mirtį įtakojusius faktorius ir kad būtent šie veiksniai sietini su karo tarnyba ar kario specifiniu statusu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad visus Departamento turimus dokumentus ir kitą informaciją, susijusią su L. B. mirties susiejimo su tarnyba tyrimu, yra pateikęs Komisijai. Informacija apie tai, kad L. B. kursų metu nebuvo pavesta tarnybinių užduočių, buvo pateikta tiek Komisijai, tiek teismo posėdžio metu.

Pareiškėjai A. B. ir V. B. apeliacinio skundo papildyme atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-907-602/2015 ir pažymi, kad šiuo atveju nekyla ginčo, jog karys L. B. mirė tarnybos metu, tačiau nepagrįstai nebuvo nustatyta aplinkybė, kad jis vykdė tarnybines pareigas. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2273/2011, 2015 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-907-602/2015. Pareiškėjų manymu, L. B. vykdė tarnybines pareigas, nes įsakymu buvo išsiųstas mokytis į JAV, todėl privalėjo vykdyti vado įsakymą ir vykti mokytis. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju atsakovas nepagrįstai nenustatė, jog L. B. mirties priežastis nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nes jį ištiko natūrali mirtis, kuri neva nebuvo sąlygota kokio nors išorinio poveikio, netinkamų tarnybos sąlygų arba trečiųjų asmenų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas trukdė jiems išreikšti savo poziciją, ribojo pareiškėjams ir jų atstovams teisę užduoti klausimus ir pan.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. ABTĮ 82 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad teisminiai ginčai susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimais ir atsikirtimais į jį. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali pasinaudoti replikos teise. Taigi teismo posėdžio pirmininkui iš esmės pavesta prižiūrėti tvarkos teismo posėdžio metu laikymąsi, pasisakymų eiliškumą, proceso dalyvių pasisakymų susietumą su bylos esme, proceso dalyvių elgesį ir kt.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. posėdyje dalyvavo pareiškėjai A. B., I. B., V. B., pareiškėjos A. B. bei V. B. atstovė advokato padėjėja J. A. bei pareiškėjos A. B. atstovas L. J.. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. gegužės 25 d. posėdžio garso įrašas patvirtina, jog teismo posėdžio metu tiek pareiškėjai, tiek jų atstovai turėjo galimybę nepertraukiamai pasisakyti, užduoti klausimus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams, teikti prašymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės pastabos bylos proceso dalyviams aptariamo teismo posėdžio eigoje iš esmės nepažeidė ABTĮ 82 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio tvarkos ir nepaneigė pareiškėjų bei jų atstovų teisės duoti išsamius paaiškinimus dėl bylos aplinkybių. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta bei įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija, sprendžia, jog apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį proceso šalių pozicija dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo ir pareiškėjų inicijuoto ginčo esmės išdėstyta aiškiai, išsamiai, pirmosios instancijos teismo posėdyje tiek pareiškėjai, tiek jų atstovai buvo išklausyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra būtinybės žodiniam bylos nagrinėjimui, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. TS-6 (t. I, b. l. 6-9), kuriuo pripažinta, kad L. B. mirtis, ištikusi jį 2015 m. vasario 15 d., nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantai A. B. ir V. B. iš esmės siekia patvirtinimo, jog jų sūnaus L. B. mirtis sietina su jo tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B. tarnavo profesinėje karo tarnyboje Antrojo operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos skyriaus viršininko pavaduotoju. Pagal einamas tarnybines pareigas jis buvo atsakingas už informacinių technologijų ir telekomunikacijų sistemų apsaugą ir vykdė su tuo susijusias funkcijas, numatytas jo pareiginiuose nuostatuose. Krašto apsaugos ministro 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. PM-74 laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. L. B. buvo siunčiamas į Informacinių sistemų vadybos kursus (mokymus) JAV. L. B. mirė 2013 m. vasario 15 d., kursų JAV metu, būdamas jam skirtame viešbučio kambaryje (vonios patalpoje). Komisija 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-6, vadovaudamasi Nuostatų 27, 29.6 punktais, nusprendė pripažinti, kad L. B. mirtis nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba.

Pareiškėjai A. B., V. B. ir I. B. kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. TS-6, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reguliavimas dėl kompensacijų kario žūties, ligos ar sveikatos problemos atveju įtvirtintas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos, išmokama šio straipsnio 11 dalyje nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančių išmokėti draudimo iš valstybės biudžeto išmokų dydžiu. Įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kario žūties, ligos ar sveikatos problemos priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Jos darbo tvarką nustato krašto apsaugos ministras.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtino Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatus, reglamentuojančius Komisijos uždavinius, funkcijas, teises, dokumentų pateikimą komisijai, darbo organizavimą, komisijos veiklos finansavimą ir atsakomybę (1 p.). Nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Komisija yra nuolat veikianti krašto apsaugos sistemos institucija, kuri nustato karių ir šaulių mirties ar žūties, susižalojimo ar kitokio sveikatos sutrikdymo (ligos ar traumos) priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario ar šaulio tarnyba (šaulio statusu); vertina, ar šaulio tarnyba buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi, ar padidėjusia rizika šaulio gyvybei ar sveikatai. Nuostatų 26 punkte nustatyta, kad Komisija priima vieną iš šių sprendimų: kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba; kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba; šaulio tarnyba mirties ar sveikatos sutrikdymo metu buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika šaulio gyvybei ar sveikatai; šaulio tarnyba nebuvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika šaulio gyvybei ar sveikatai.

Komisija skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Nuostatų 27 punktu, numatančiu, jog sprendimą, kad kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, komisija priima, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp kario ar šaulio vykdytų pareigų, numatytų pareiginiuose nuostatuose ir kituose teisės aktuose, vykdymo ir įvykusios mirties ar patirto sveikatos sutrikdymo, bei 29.6 punktu, pagal kurį sprendimą, jog kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, komisija priima, kai karys ar šaulys miršta ar patiria sveikatos sutrikdymą, nevykdydamas tarnybos pareigų.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, Įstatyme numatyta kompensacija mokama kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos. Tokia sąsaja galima tik nustačius priežastinį ryšį tarp kario vykdytų pareigų, numatytų pareiginiuose nuostatuose ir kituose teisės aktuose, vykdymo ir įvykusios mirties (Nuostatų 27 p.). Taigi nagrinėjamu atveju Komisija, atlikdama tyrimą pagal Departamento 2013 m. kovo 7 d. raštą Nr. IS-702, pagrįstai nustatinėjo L. B. mirties priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Kaip minėta, vadovaujantis Nuostatais, atlikusi tyrimą, Komisija šiuo atveju galėjo priimti arba sprendimą, kad kario mirtis yra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba (Nuostatų 26.1 p.), arba sprendimą, kad kario mirtis nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba (Nuostatų 26.2 p.). Komisijai nenustačius priežastinio ryšio tarp kario vykdytų pareigų, numatytų pareiginiuose nuostatuose ir kituose teisės aktuose, vykdymo ir įvykusios mirties, nebuvo teisinio pagrindo priimti Nuostatų 26.1 punkte nurodytą sprendimą (Nuostatų 27 p.).

Pažymėtina, kad Nuostatų 8 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas Komisijos uždavinių: ištirti ir nustatyti kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba; nustatyti, ar šaulio tarnyba mirties ar sveikatos sutrikdymo metu buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika šaulio gyvybei ar sveikatai; analizuoti kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikdymo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba atsiradimo priežastis ir siūlyti priemones jų atsiradimui išvengti. Nagrinėjamu atveju Komisija, siekdama įvertinti, ar pareiškėjai turi teisę į Įstatyme įtvirtintos kompensacijos išmokėjimą, tinkamai atliko Nuostatų jai nustatytą uždavinį ištirti ir nustatyti kario mirties priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Nors apeliantai teigia, kad Komisija pirmiau turėjo nustatyti, ar karys, kuris mirė, vykdė pareigas, ir tik po to spręsti dėl priežastinio ryšio, tačiau nenurodo, kaip tokia tyrimo ir išvadų padarymo seka galėtų įtakoti kitokį Komisijos sprendimo priėmimą, t. y. kitokios išvados dėl priežastinio ryšio tarp kario pareigų, nustatytų pareiginiuose nuostatuose bei kituose teisės aktuose, atlikimo ir jo mirties padarymą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas mirė tarnybos metu (mirė mokymams pagal kursų programą skirtu laiku), tačiau betarpiškai prieš mirtį jokios privalomos tarnybinės pareigos nebuvo atliekamos.

Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartimi byloje Nr. 1S-587-172/2014 paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimas, kuriuo paliktas galioti Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl L. B. mirties) matyti, kad L. B. mirties priežasčiai nustatyti buvo atlikti specialistų tyrimai JAV ir Lietuvoje, tačiau nebuvo nustatyta, kad L. B. mirė dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, traumos ar kitokio išorinio poveikio. JAV Gynybos departamento karinių pajėgų medicininio tyrimo sistemos skrodimo rezultatų ataskaitoje, autopsijos Nr. MR 13-0041 specialisto išvadoje nurodoma, kad L. B. mirė nuo galimos širdies aritmijos, mirties būdas – natūralus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertų komisija išvadoje Nr. KM 106/13 (01) (t. I, b. l. 55-59) nurodė, kad L. B. mirties priežastis – ūminis širdies veiklos sutrikimas, tikėtinai įvykęs sutrikus širdies ritmui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. B. mirė viešbučio kambario vonioje. Byloje nėra duomenų, kad mirtis L. B. ištiko dėl tarnybinių pareigų atlikimo, t. y. būtent dėl veiklos, kuriai jis buvo išsiųstas į JAV. Pažymėtina, kad tą dieną L. B. planavo dalyvauti pažintinėje kelionėje, kuri nebuvo privaloma (t. I, b. l. 60). Byloje nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 8 d., t. y. prieš L. B. išvykstant mokytis į JAV, KMEK ekspertiniu nutarimu (aktu) Nr. 59 tikrino L. B. sveikatą ir konstatavo, jog L. B. yra tinkamas mokytis užsienyje (t. I, b. l. 91). KMEK 2011 m. gruodžio 13 d. ekspertinio nutarimo pažymoje Nr. 4971/2011 (t. I, b. l. 105), galiojusioje iki 2015 m. gruodžio 13 d., nurodyta, kad L. B. yra tinkamas profesinei karo tarnybai pagal nustatytą A sveikatos grupę (aukščiausia tinkamumo grupė), tinkamas dalyvauti tarptautinėse operacijose. Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendime nustatyta, kad pagal mokymų galimos rizikos skalę kursas vertinamas kaip žemo rizikos lygio, nes klausytojų užsiėmimai vyksta paskaitų forma auditorijoje, paskaitos paprastai vyksta nuo 8.30 val. iki 16.30 val. su pusantros valandos pietų pertrauka, lauko pratybos nenumatytos, fiziniai užsiėmimai nėra privalomi, klausytojų gyvenimo sąlygos komfortiškos, kurso klausytojams suteikiamos poilsio dienos.

Pareiškėjų nurodomos aplinkybės dėl L. B. asmeninių savybių: buvo labai stropus, per daug dirbo, savo noru mokė kitą asmenį, šiuo atveju negali būti vertinamos kaip įrodančios jo mirties priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su įprastai būdingomis tokio pobūdžio mokymų užsienyje aplinkybėmis: stresas gyvenant vienam kitoje šalyje, bendravimas užsienio kalba ir pan. Pastarosios aplinkybės, atsižvelgus į byloje esančių įrodymų visumą, negali būti vertinamos kaip priežastys, įtakojusios L. B. mirtį. Kaip minėta, L. B., prieš išvykstant į JAV, buvo pripažintas tinkamu mokytis užsienyje, taip pat buvo tinkamas profesinei karo tarnybai pagal nustatytą A sveikatos grupę (aukščiausia tinkamumo grupė), tinkamas dalyvauti tarptautinėse operacijose. Bylos medžiaga patvirtina, kad pats mokymų kursas buvo vertinamas kaip žemo rizikos lygio, o sudarytos gyvenimo sąlygos nebuvo ekstremalios. L. B. tiek fiziologiniai poreikiai(vienas gyveno viešbučio tipo kambaryje, darbo dienomis paskaitų grafikas nebuvo neįprastai ilgas, buvo suteikiamas pietų laikas, nebuvo privalomų užsiėmimų savaitgaliais), tiek psichologiniai poreikiai (buvo sudarytos sąlygos savanoriškai dalyvauti kelionėse, suteikta galimybė bendrauti elektroninių ryšių priemonėmis su artimaisiais (pareiškėjais), pasak pareiškėjų, paskutinio pokalbio metu (2013 m. vasario 10 d.) L. B. buvo linksmai nusiteikęs, niekuo nesiskundė, sakė, kad gerai sekasi kursuose mokytis, nenurodė turintis kokių nors problemų, laisvalaikiu išeidavo pasivaikščioti, lankėsi restorane) nebuvo sutrikdyti tokiu lygiu, kuris galėtų kelti pagrįstas abejones dėl tokių poreikių sutrikdymo tarnybos metu galimos įtakos L. B. mirties priežasčiai. Pažymėtina ir tai, kad 2013 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00173-13 dėl mirties nustatymo metu pareiškėjai apklausose nurodė tik savo įtarimus dėl galimo L. B. nužudymo, tačiau jokių aplinkybių, susijusių su pačia L. B. tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymo specifika, galimai lėmusia L. B. mirtį, neminėjo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame Komisijos sprendime prieita teisinga išvada, jog L. B. mirtis nėra susijusi su jo tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Apeliantų teiginiai dėl nepakankamo duomenų surinkimo byloje nėra pagrįsti, t. y. apeliantai nepateikė argumentų, kaip konkrečių papildomų duomenų gavimas paneigtų ar leistų kitaip vertinti byloje esančių duomenų pagrindu prieitas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl skundžiamo Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėtina ir tai, kad Nuostatų 9.7 punkte nustatyta Komisijos funkcija kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją prašant pateikti medicininę išvadą dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo ir galimybės jį susieti su tarnyba. Nagrinėjamu atveju Komisija atliko tyrimą ne dėl kario sveikatos sutrikdymo, bet dėl jo mirties priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos nustatymu. Dėl L. B. mirties buvo atliekami tyrimai tiek Lietuvos, tiek JAV kompetentingų institucijų, kurios priėjo vienodas išvadas dėl L. B. mirties. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius dėl Komisijos tyrimo procedūrų pažeidimo, kad nagrinėjamu atveju Komisija, atlikdama tyrimą, turėjo pareigą kreiptis į KMEK. Pažymėtina, kad subjektyvi apeliantų nuomonė dėl Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rašto, kaip įrodymo, nepakankamumo, atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visumą, neturi reikšmės skundžiamo Komisijos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovautis apeliantų nurodomomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtomis administracinėmis bylomis Nr. eA-907-602/2015 ir Nr. A502-2273/2011 nėra pagrindo, kadangi minėtose bylose susiklostę teisiniai santykiai bei faktinės aplinkybės yra skirtingi nuo šios administracinės bylos. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Dėl apeliantų nesutikimo su teismo atliktu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesinės teisės normų taikymo aspektais konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismo išvadas dėl pareiškėjų skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jų atžvilgiu tinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių ar argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasDainius RaižysVirginija Volskienė