- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-01
- Bylos Nr.
- eI-1758-473/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00031-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- S. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės, tretieji suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir kuriuo prašo iš atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Ministerija), ir Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) solidariai priteisti pareiškėjos patirtą bendrą neturtinę žalą 100 000 (šimtą tūkstančių) eurų (1 t., el. b. l. 1–7, 2 t., el. b. l. 1–7).
Nurodo, kad pareiškėja gyvena triukšmo ir vibracijos zonoje, t. y. name adresu (duomenys neskelbtini). Šis namas yra apie 14 metrų atstumu nuo geležinkelio bėgių, kuriais per parą ne mažiau kaip 15 kartų važiuoja pramoninės paskirties traukiniai, o važiuodami sukelia didelį triukšmą ir vibraciją. Pažymėjo, kad gyvena šalia uosto teritorijos, kuriame vykstantys krovos darbai papildo traukinių keliamą triukšmą. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (toliau – ir NVSC) yra atlikęs gausybę matavimų ir nustatęs, kad triukšmo šaltiniai yra akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“, kadangi 201 – ąja geležinkelio atkarpa važiuoja AB „Lietuvos geležinkeliai“ traukiniai, kurie sukelia triukšmą ir vibraciją viršijančią leistinas normas. Be to, NVSC triukšmo šaltinius nurodė ir uosto teritorijoje esančias įmones, kurios taip pat sukelia triukšmą viršijantį leistinas normas. Uosto teritoriją, kurioje veikia triukšmo šaltiniai, valdo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Direkcija), o šios teises ir pareigas tiesiogiai įgyvendinanti institucija yra Susisiekimo ministerija. Tai numato Direkcijos įstatai.
Paaiškino, kad triukšmo ir vibracijos zonoje pareiškėja gyvena jau ilgą laiką, nuolat kenčia nepakenčiamą triukšmą, negali ramiai miegoti, naktį nuolat prabunda, patiria kitus sunkumus, kuriuos sukelia minėti triukšmo šaltiniai. Pareiškėja 2018 m. gegužės 28 d. skundu reg. Nr. 11-382 kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, tačiau 2018 m. gruodžio d10 d. raštu Nr. 2-15144 Susisiekimo ministerija skundą persiuntė nagrinėti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) nurodydama pastarosios kompetenciją. Tačiau, Administracija raštu jau yra informavusi pareiškėją, kad problemos dėl triukšmo ir vibracijos normų viršijimo Savivaldybė negalinti išspręsti, nes nevaldo triukšmo šaltinių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja 2019 m. sausio 3 d. pateiktame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT) nurodė, kad Susisiekimo ministerija pažeidė jos teisę į sveiką ir švarią aplinką, kuri yra garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kadangi Susisiekimo ministerija 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 2-15144 pareiškėjos skundą persiuntė nagrinėti Administracijai, nors Susisiekimo ministerija turėjo išnagrinėti skundą ir priimti administracinės procedūros sprendimą bei imtis atitinkamų veiksmų žmogaus teisių pažeidimams pašalinti, nes ji valdo triukšmo šaltinius ir įgyvendina jų teises ir pareigas. Triukšmo šaltiniai veikia su Susisiekimo ministerijos žinia. Taigi, Susisiekimo ministerija turėjo pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai, jau nuo to momento, kai 2011 m. birželio 30 d. Savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-211 „Dėl uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. Tęsinio ir senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detaliojo plano patvirtinimo“ nusprendė, kad pareiškėjos namas griautinas, o gyventojai iškeldinami, Susisiekimo ministerija turėjo pozityvią pareigą imtis neatidėliotinų priemonių gyventojų iškeldinimui, turėjo kartu su Administracija planuoti lėšas gyventojų iškeldinimui, bei turėjo sudaryti aiškų veiksmų planą, arba kartu su Savivaldybe imtis kitokių priemonių, kad pažeidimai būtų pašalinti, o gyventojų teisė į sveiką ir švarią aplinką būtų užtikrinta, kadangi NVSC ne kartą atlikę triukšmo ir vibracijos lygio matavimus nustatė pažeidimus ir nurodė, kad nustatyti triukšmo ir vibracijos lygio pažeidimai kenkia sveikatai, tačiau Susisiekimo ministerija bei Administracija nesiėmė jokių veiksmų sprendžiant (duomenys neskelbtini) namo gyventojų kančias dėl nepakeliamo triukšmo ir vibracijos, t. y. pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai, kas suponuoja valstybės atsakomybę dėl institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (3 t., el. b. l. 36–43).
Susisiekimo ministerija, gavusi pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundą, jį išnagrinėjo ir pagal kompetenciją atsakė pareiškėjai Susisiekimo ministerijos 2018 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2-9255 „Dėl triukšmo ir vibracijos taršos šaltinio AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos“ (toliau – Raštas Nr. 1), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimais, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1480 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Susisiekimo ministerijos nuostatai). Vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Susisiekimo ministerija Rašte Nr. 1 pažymėjo, kad Susisiekimo ministerija reaguoja į gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), gyventojų skundus, susijusius su triukšmo ir vibracijos jiems poveikiu, tarpininkauja ir imasi iniciatyvos, derinant klausimus dėl minėtų problemų sprendimo būdų ir jų įgyvendinimo galimybių, taip pat ieškant bendro suinteresuotų subjektų sutarimo. Susisiekimo ministerija organizavo Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste veiklą vykdančių bendrovių, AB „Lietuvos geležinkeliai“, Direkcijos ir Administracijos atstovų susitikimus dėl galimybių derybų būdu įgyvendinti alternatyvias, atsakomybę dėl susiklosčiusios situacijos proporcingai paskirstančias priemones, kurių reikia siekiant apsaugoti (duomenys neskelbtini) namuose gyvenančių asmenų sveikatą. Taip pat Rašte Nr. 1 pareiškėja buvo informuota, kad šiuo metu (tuo laikotarpiu, kai pareiškėja kreipėsi) atliekamas turto, taip pat ir esančio (duomenys neskelbtini), vertinimas, kuriam pasibaigus Administracijos direktoriaus įsakymu bus sudaroma komisija, kuri vykdys fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto visuomenės poreikiams išpirkimo procedūras, apie kurias minėto turto savininkai, ir pareiškėja, bus informuojami individualiai, bei įtraukiami į derybų ir sprendimų priėmimo procesą.
Rašte Nr. 1 pareiškėja buvo informuota, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, nepaisant akcijų valdymo formos, yra privatusis juridinis asmuo ir veikia tokiais pačiais pagrindais kaip ir bet kuris kitas privatusis juridinis asmuo, kurio veikla grindžiama civilinių santykių savarankiškumo principu, juridinių asmenų valdymo organų teise priimti savarankiškus sprendimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.80 straipsniu valstybės ar vietos savivaldos institucijoms draudžiama įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais kištis į juridinių asmenų veiklą, šiuo konkrečiu atveju į AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklą. Taip pat Susisiekimo ministerija akcentavo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgiant į tai, kad administracinė procedūra gali būti vykdoma tik dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų, bet ne dėl akcinės bendrovės, kuri yra privatus juridinis asmuo, veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų, todėl Susisiekimo ministerija neturėjo teisinio pagrindo pradėti administracinę procedūra AB „Lietuvos geležinkeliai“ (kuri nėra viešojo administravimo subjektas) atžvilgiu. Akcentavo, jog pareiškėja Raštu Nr. 1 buvo informuota, jog triukšmo šaltinis yra aglomeracijoje (Klaipėdos mieste) ir jo keliamą triukšmo valdymą atlieka Savivaldybė, kuri kaip ir buvo minėta Rašte Nr. 1 jau ėmėsi atitinkamų veiksmų problemai spręsti. Susisiekimo ministerija 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 2-15144 „Dėl pilietės skundo dėl triukšmo ir vibracijos taršos šaltinio AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos“ (toliau – Raštas Nr. 2) persiuntė pareiškėjos kreipimąsi Administracijai, vykdydama VAAT sprendimą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose nustatytas Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių institucijų kompetencijas įgyvendinant valstybinį triukšmo valdymą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi. Atsižvelgiant į tai, tiek Raštu Nr. 1, tiek Raštu Nr. 2 į pareiškėjos kreipimąsi buvo atsakyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
Nurodė, kad Savivaldybės taryba pavedė Administracijos direktoriui teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti nekilnojamo turto – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio fiziniams ir juridiniams asmenims, pirkimą. Taip pat dėl šių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų pirkimo neskelbiamų derybų būdu buvo sudaryta komisija. Be kita ko, buvo sudaryta darbo grupė aglomeracijos triukšmo žemėlapio priemonių planams įgyvendinti, į kurią yra deleguoti Administracijos atstovai, AB „Lietuvos geležinkeliai“, Direkcijos atstovai, NVSC Klaipėdos filialo atstovai, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos, Klaipėdos universiteto atstovai. Atsižvelgiant į tai, tiek Ministerija, tiek Administracija atlieka veiksmus, susijusius su (duomenys neskelbtini) namo gyventojų iškeldinimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja apie galimai patirtą nepatogumą dėl jaučiamos vibracijos ir triukšmo neįrodė Susisiekimo ministerijos neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp konkrečių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos įvardintų neturtinio pobūdžio išgyvenimų. Nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į tai, kad neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas konkrečiais praradimais, pareiškėjos reikalavimas priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos dydį yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovė Savivaldybė atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (3 t., el. b. l. 55–57).
Paaiškino, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T2-211 buvo patvirtintas Uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos prospekto ir Senosios Smiltelės gatvės, Klaipėdoje, detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas). Šio detaliojo plano sprendinių dalyje yra numatyta, kad „Gyventojų iškeldinimas iš gyvenamųjų pastatų, žemės paėmimas uosto reikmėms bei kompensavimas už nekilnojamąjį turtą bus sprendžiamas planavimo organizatoriaus – KVJUD įstatymo nustatyta tvarka“ (brėžinio 3 pastaba). Pagal Detaliojo plano sprendinius iškeldinti gyventojus turėjo detaliojo plano organizatorius, t. y. Direkcija. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai Savivaldybei pareigos iškeldinti gyventojus nenumato. Savivaldybė nuo 2012 m. aktyviai veikė siekdama išspręsti gyventojų problemas, susijusius su vibracija ir triukšmu. Savivaldybė ne kartą kreipėsi visas atsakingas institucijas ir įmones, siekdama išspręsti gyventojų problemas dėl triukšmo. Savivaldybė dar 2013 m. kreipėsi raštu Nr. (4.24.)-R2-945 į Susisiekimo ministeriją ir teikė Administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl eismo ribojimo nakties metu, tačiau Susiekimo ministerijos suderinimas šiam projektui nebuvo gautas. Taip pat ne kartą buvo kreiptasi į Direkciją ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekiant išspręsti iškeldinimo klausimą ir sumažinti triukšmo keliamus padarinius.
Šiuo atveju nėra nei vienos Savivaldybės atsakomybės sąlygos. Savivaldybė ne tik veikė teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir atliko daugiau nei numato teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjos nurodoma žala yra triukšmo pasekmė. Už triukšmo sukeltus padarinius turėtų atsakyti triukšmo šaltinių valdytojai (Triukšmo valdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Kadangi pareiškėjos nurodyta žala nėra niekaip priežastiniu ryšiu susijusi su Savivaldybės funkcijomis ir veiksmais ar neveikimu, todėl nėra pagrindo taikyti Savivaldybei atsakomybę. Be to, pareiškėja nepagrindė patirtos žalos ir kaip ją įvertino.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Direkcija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (3 t., el. b. l. 47–51).
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėja 2018 m. gegužės 28 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją, kuri Raštu Nr. 1 nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra viešojo administravimo subjektas, todėl Susisiekimo ministerija negali pradėti administracinės procedūros, ir netenkino pareiškėjos skundo. Pareiškėja minėtą Ministerijos atsakymą apskundė VAAT, kuris panaikino Raštą Nr. 1 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi jį pagal kompetenciją turėjo nagrinėti Administracija. Ministerija pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundą nagrinėti pagal kompetenciją persiuntė Administracijai. Paaiškino, kad Direkcija nevaldo triukšmo šaltinių ir už juos nėra atsakinga, o juos valdo ir už juos atsakingi uosto naudotojai ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl jiems galioja LR triukšmo valdymo įstatymo nuostatos.
Pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Susisiekimo ministerijos ir Administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Susisiekimo ministerija pareiškėjos skundo dėl triukšmo ir vibracijos negalėjo nagrinėti, ką ir patvirtino VAAT, namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra aglomeracijoje, todėl buvo persiųstas Administracijai.
Atkreipė dėmesį, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), griovimas pagal galiojantį Detalųjį planą numatytas tik tiesiant naująją (duomenys neskelbtini) gatvę. Pažymėjo, kad Direkcija kaip ūkio subjektas, nevykdantis ūkinės veiklos, susijusios su skunde minimu triukšmu ir vibracija, deda pastangas kilusioms problemoms spęsti ir nuolat ragina uosto naudotojus diegti priemones triukšmui mažinti. Atsižvelgdama į tai, 2016 m. AB „Lietuvos geležinkeliai“ suvirino iešmo Nr. 627 sandūras geležinkelio kelyje Nr. 201, šalia (duomenys neskelbtini). esančių gyvenamųjų namų. Taip pat kiti ūkio subjektai yra įgyvendinę šias prevencines priemones triukšmui ir vibracijai mažinti, t. y. 2014 m. LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įrengė garsą izoliuojančią sienutę palei (duomenys neskelbtini), taip pat taiko greičių apribojimus bendrovės teritorijoje, įdiegė konteinerių tvirtinimo konstrukcinius pakeitimus ir kt. Bendru LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ susitarimu buvo atnaujinta eismo organizavimo instrukcija, numatant trumpesnių, t. y. ne ilgesnių kaip 60 vagonų, sąstatų varymą, tai užtikrino triukšmo mažėjimą (duomenys neskelbtini) aplinkoje.
Nurodė, kad pareiškėja siekia apeiti įstatymų nustatytas jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto visuomenės poreikiams paėmimo procedūras, nors Administracija atliko nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą, bei šiuo metu su pareiškėja vyksta derybos dėl jos turto išpirkimo. Pažymėjo, kad taip yra pažeidžiami sąžiningumo, teisingumo ir racionalumo principai, pareiškėja siekia dvigubos naudos sau. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ji patyrė kokių nors sveikatos sutrikimų, t. y. nėra nei pasekmės (žalos), nei priežastinio ryšio tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir, pareiškėjos teigimu, jos patirtų sveikatos sutrikimų, nei tokių veiksmų buvimo fakto, nei dėl jų kilusios neturtinės žalos, t. y. dvasinių išgyvenimų.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš to, kad Ministerija ir Savivaldybė neužtikrino pareiškėjos teisės į sveiką ir švarią aplinką, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Savivaldybės taryba 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T2-211 ,,Dėl uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir Senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir Senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detalųjį planą (1 t., el. b. l. 15). Pagal Detaliojo plano aiškinamąjį raštą, nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į naujos (duomenys neskelbtini) statybos zoną, 18 butų gyventojai iškeldinami (1 t., el. b. l. 17–73).
Pareiškėja 2017 m. gruodžio 5 d. su prašymu kreipėsi į Administraciją dėl informacijos apie prie (duomenys neskelbtini), esančių traukinių ir uosto veiklos keliamo triukšmo suteikimo (1 t., el. b. l. 145).
Administracija 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-3 (toliau – ir Administracijos raštas) informavo be kita ko informavo pareiškėją, kad Savivaldybė neįgaliota priimti sprendimus triukšmo sklaidos mažinimui dėl uoste vykdomų krovos darbų ir geležinkelių eismo, nes nevaldo šių teritorijų ir jose naudojamų įrengimų (1 t., el. b. l. 146–147).
Pareiškėja 2018 m. gegužės 28 d. skundu kreipėsi į Ministeriją dėl triukšmo ir vibracijos taršos šaltinio AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ veiklos bei nurodė, jog Lietuvos Respublika yra vienintelė bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“ akcininkė, o akcininko teises įgyvendina Ministerija, todėl prašė pradėti administracinę procedūrą dėl situacijos (duomenys neskelbtini) (1 t., el. b. l. 75–78).
Ministerija Raštu Nr. 1 informavo pareiškėją, kad AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ nėra įstatymų įgaliota vykdyti viešojo administravimo funkcijų. Taip pat yra draudžiama valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais kištis į savarankiško juridinio asmens, šiuo konkrečiu atveju AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, veiklą. Atsižvelgiant į tai, Ministerija neturi teisės pareiškėjos prašymo tenkinti. Pažymėjo, kad Ministerija reaguoja į gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), gyventojų skundus, susijusius su triukšmo ir vibracijos jiems poveikiu, tarpininkauja ir imasi iniciatyvos, derinant klausimus dėl minėtų problemų sprendimo būdų ir jų įgyvendinimo galimybių, taip pat ieškant bendro suinteresuotų subjektų sutarimo. Ministerija ne kartą organizavo Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste veiklą vykdančių bendrovių, AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, Direkcijos, Administracijos atstovų susirinkimus dėl galimybių derybų budu įgyvendinti alternatyvias, atsakomybę dėl susiklosčiusios situacijos proporcingai paskirstančias priemones, kurių reikia siekiant apsaugoti (duomenys neskelbtini) namuose gyvenančių asmenų sveikatą. Taip pat Ministerija šiame rašte nurodė, jog šiuo metu yra atliekamas turto, taip pat ir esančio (duomenys neskelbtini), vertinimas. Jį baigus, Administracijos direktoriaus įsakymu bus sudaroma komisija, kuri vykdys fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto visuomenės poreikiams išpirkimo procedūras, apie kurias minėto turto savininkai, ir pareiškėja, bus informuojami individualiai bei įtraukiami į derybų bei sprendimų priėmimo procesą (1 t., el. b. l. 81–83).
Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su skundu kreipėsi į VAAT, kuriame prašė panaikinti Ministerijos Rašte Nr. 1 priimtą sprendimą atsisakyti pradėti administracinę procedūrą bei įpareigoti Ministeriją pradėti administracinę procedūr pagal pareiškėjos skunde nurodytus motyvus.
VAAT 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018 pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Ministerijos Raštą Nr. 1 bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą. VAAT nurodė, kad pareiškėjos kreipimasis į Ministeriją laikytinas skundu, paduoti VAĮ nustatyta tvarka. Taip pat konstatavo, kad Ministerija, gavusi pareiškėjos skundą, privalėjo įvertinti ar jis priskirtas jos kompetencijai, o nustačiusi, jog skundo nagrinėjimas priskirtinas savivaldybės institucijai, turėjo taikyti VAĮ 14 straipsnio 8 dalies nuostatas, skundą perduoti Savivaldybei ir apie tai informuoti pareiškėją (1 t., el. b. l. 84–89).
Administracijos 2018 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. (31.1.)-RS2-106 nurodyta, kad nuo 2018 m. sausio 2 d. laikotarpyje iki 2018 m. lapkričio 1 d. Administracija parengė tarybos sprendimo projektą ir Savivaldybės taryba 2018 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T2-232 ,,Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pirkimo“ nusprendė išpirkti minėtose gyvenamosiose pastatuose esančius butus (1 t., el. b. l. 9).
Ministerija Raštu Nr. 2 nurodė, jog vykdant VAAT 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose nustatytas Ministerijos ir savivaldybių institucijų kompetencijas įgyvendinant valstybinį triukšmo valdymą, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 8 dalimi, persiuntė pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundą (reg. Nr. 11-382) nagrinėti pagal kompetenciją Administracijai (1 t., el. b. l. 80).
Triukšmo prevencijos teisiniai pagrindai, triukšmo valdymo subjektų teisės, pareigos, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatyme (toliau – ir TVĮ).
Triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie triukšmo valdymo principai: 1) žmogaus apsauga nuo triukšmo – joks asmuo neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai; 2) žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimas; 3) visuomenės informavimas; 4) veiklos, kuria siekiama, kad triukšmo problema būtų visuotinai suprasta, rėmimas; 5) valstybės parama valdant triukšmą. Pagal TVĮ 4 straipsnio 2 ir 4 punktus valstybinį triukšmo valdymą pagal savo kompetenciją įgyvendina ministerijos (tarp jų ir Susisiekimo ministerija) ir savivaldybių institucijos.
Susisiekimo ministerijos kompetencija šioje srityje nustatyta TVĮ 9 straipsnyje, kuriame, be kita ko, numatyta, jog ministerija: atlieka ne aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir oro transporto keliamo triukšmo valdymą (1 dalis); sudaro ir tvarko ne aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų strateginius triukšmo žemėlapius ir Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendina prevencijos ir mažinimo priemones (2 dalis); nustato pavaldžių viešojo administravimo institucijų kompetenciją triukšmo valdymo srityje ir prižiūri, kaip ji įgyvendinama (3 dalis); teikia informaciją triukšmo valdymo klausimais (7 dalis).
Savivaldybių institucijų kompetencija nustatyta TVĮ 13 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, be kita, ko: tvirtina aglomeracijų strateginius triukšmo žemėlapius, aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų strateginius triukšmo žemėlapius ir aglomeracijų triukšmo prevencijos veiksmų planus (4 punktas); nustato savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones (6 punktas); prižiūri, kaip savivaldybės vykdomosios institucijos, kiti pavaldūs viešojo administravimo subjektai įgyvendina funkcijas triukšmo valdymo srityje (7 punktas). TVĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių vykdomosios institucijos, kiti pavaldūs viešojo administravimo subjektai: sudaro aglomeracijų strateginius triukšmo žemėlapius, aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų strateginius triukšmo žemėlapius ir aglomeracijų triukšmo prevencijos veiksmų planus (5 punktas); įgyvendina savivaldybės tarybos patvirtintuose savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones (6 punktas).
TVĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos privalo reikalauti, kad: 1) triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką; 2) išduodant leidimą statyti, statinių projektų sprendiniuose būtų numatytos teisės aktų nustatytos apsaugos nuo triukšmo priemonės, o užbaigtuose statiniuose būtų atliktos ekspertizės ir nustatyta, ar įgyvendinti visi triukšmo mažinimo reikalavimai. TVĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad triukšmo kontrolę atlieka šio įstatymo ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės ir savivaldybių institucijos.
TVĮ 30 straipsnyje numatyta, kad asmenys turi teisę Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka: 1) iš valstybės ir savivaldybių institucijų gauti teisingą informaciją apie triukšmo lygius, triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimą, leidžiamus triukšmo normatyvus ir planuojamų naudoti triukšmo šaltinių pavojingumą sveikatai; 2) dalyvauti vertinant planuojamos ūkinės veiklos, kurioje numatoma naudoti triukšmo šaltinius, poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkai; 3) reikalauti, kad būtų nutrauktas triukšmo šaltinių poveikis visuomenės sveikatai ir aplinkai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 patvirtintuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nustatyta, kad NVSC paskirtis – pagal kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros ir vartotojų teisių apsaugos srityse, vertinti ir valdyti riziką žmonių sveikatai, susijusią su paslaugomis, gaminiais, aplinkos veiksniais ir užkrečiamosiomis ligomis. Nuostatuose apibrėžti NVSC veiklos tikslai: 9.1. įgyvendinti priemones, formuojančias sveikatai palankią aplinką; 9.2. vykdyti valstybinę priežiūrą ir kontrolę; 9.3. pagal kompetenciją ginti vartotojų teises visuomenės sveikatos saugos ir paslaugų kokybės požiūriu; 9.4. pagal kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę.Siekdamas šių savo veiklos tikslų, NVSC atlieka Nuostatuose nustatytas funkcijas, tame tarpe, įgyvendindamas priemones, formuojančias sveikatai palankią aplinką, NVSC kartu su savivaldybių institucijomis dalyvauja apribojant stacionarių triukšmo šaltinių veiklą, taikant kitas triukšmo mažinimo priemones (10.1.11 papunktis); vykdydamas valstybinę priežiūrą ir kontrolę (10.2 papunktis), vykdo stacionarių triukšmo šaltinių veiklos valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę triukšmo prevencijos zonose (10.2.5 papunktis), atsižvelgdamas į asmenų prašymus, pranešimus, skundus, vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą (10.2.6 papunktis).
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Tokių sričių, kuriose Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V- 1179, nustatant, kad ūkinės komercinės veiklos veiksniai, galintys turėti įtakos visuomenės sveikatai – stacionarių triukšmo šaltinių keliamas triukšmas pagal Lietuvos higienos normą HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtinimo“(1.1 papunktis). Ši higienos norma nustato stacionarių triukšmo šaltinių skleidžiamo triukšmo ribinius dydžius gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje ir taikoma vertinant triukšmo poveikį visuomenės sveikatai ir yra privaloma tiek Lietuvos Respublikoje įsteigtam juridiniam asmeniui, tiek ir institucijoms, vykdančioms triukšmo stebėjimus ir kontrolę (3 punktas).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą kildina iš aplinkybės, jog Ministerija Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2 persiuntė nagrinėti Administracijai, nors turėjo nagrinėti Ministerija, kadangi vadovaujantis Administracijos raštu, Savivaldybė neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl keliamo triukšmo. Tokiu būdu Ministerija neužtikrino pareiškėjos teisės į sveiką ir švarią aplinką. Byloje nėra keliamas ginčas dėl Rašto Nr. 1 ir Rašto Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog VAAT 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018 vertino Rašto Nr. 1 teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau teismas neįpareigojo Ministerijos gavus pareiškėjos skundą pradėti administracinę procedūrą, tačiau akcentavo, kad Ministerija turėjo įvertinti ar jos kompetencijai priskirtinas nagrinėti pareiškėjos skundas bei nustačiusi, jog nėra priskirtinas Ministerijos kompetencijai, turėjo jį perduoti nagrinėti Administracijai. Be to, Ministerija, gavusi pareiškėjos skundą, po dvidešimt dviejų darbo dienų atsisakė pradėti administracinę procedūrą, kai toks sprendimas turėtų būti priimtas per 5 darbo dienas (1 t., el. b. l. 84–89).
Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su tuo, jog pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundas Ministerijos Raštu Nr. 2 buvo perduotas nagrinėti Administracijai, o pagal Administracijos raštą, Savivaldybė nepriima sprendimų pagal pareiškėjos pateiktą skundą. Pažymėtina, jog į bylą nėra pateiktas pareiškėjai pateiktas Administracijos atsakymas į jos 2018 m. gegužės 28 d. skundą, kuris buvo persiųstas Administracijai Raštu Nr. 2. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjos keliamo ginčo pobūdis neatsiejamai susijęs su Rašto Nr. 2 ir Administracijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja šių raštų teismui neginčijo. Pareiškėjai manant, kad jos teisės yra pažeidžiamos, t. y. dėl atsakovių atsisakymo nagrinėti skundą nėra užtikrinama teisė į sveiką ir švarią aplinką, pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą, tačiau šia teise ji nepasinaudojo, todėl daroma išvada, jog pareiškėja su minėtais raštais sutiko. Be to, tuo atveju, jei po VAAT priimto sprendimo Ministerijai persiuntus pareiškėjos skundą nagrinėti administracijai pagal kompetenciją, o Administracijai nepateikus atsakymo, pareiškėja šį neveikimą taip pat turėjo teisę ginčyti. Akcentuotina, jog VAĮ 23 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie administracinės procedūros termino pratęsimą pranešama raštu arba elektroniniu paštu (kai skundas gautas elektroniniu paštu) ir nurodomos pratęsimo priežastys (VAĮ 31 straipsnis). Atsižvelgus į tai, bei vadovaujantis VAĮ nuostatomis, atsakovės privalo nagrinėti jų kompetencijai pateiktus skundus. Kadangi pareiškėja atsakovių pateiktų atsakymu neginčijo, su jais sutiko, todėl daroma išvada, jog šiuo aspektu atsakovėms nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Ministerija ir Administracija neisėmė jokių veiksmų dėl keliamo triukšmo ir vibracijos pareiškėjos name, nors turėjo jų imtis nuo 2011 m. birželio 30 d. pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-211 „Dėl uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. Tęsinio ir senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detaliojo plano patvirtinimo“. Be to, NVSC nustatė pažeidimus dėl triukšmo ir vibracijos.
Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011) 7 punkte nustatyta, kad triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje įvertinamas matavimo ir (ar) modeliavimo būdu, gautus rezultatus palyginant su atitinkamais šios higienos normos 1 ir 2 lentelėje pateikiamais didžiausiais leidžiamais triukšmo ribiniais dydžiais gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje. Pagal HN 33:2011 8 punkte nurodytus rodiklius dieną (nuo 6 val. iki 18 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose turi būti ne didesnis kaip 45 dBA, maksimalus garso slėgio lygis - 55 dBA, vakare (nuo 18 val. iki 22 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis negali viršyti 40 dBA, o nakties metu (nuo 22 val. iki 6 val.) - 35 dBA, atitinkamai maksimalus garso slėgio lygis - 50 dBA ir 45 dBA.
Nagrinėjamu atveju aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, jog atsakovės ėmėsi aktyvių veiksmų dėl keliamo triukšmo ir vibracijos pareiškėjos name. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti Direkcijos atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktame paaiškinime, jog Direkcija kaip ūkio subjektas, nevykdantis ūkinės veiklos, susijusios su skunde minimu triukšmu ir vibracija, deda pastangas kilusioms problemoms spęsti ir nuolat ragina uosto naudotojus diegti priemones triukšmui mažinti. Atsižvelgdama į tai, 2016 m. AB „Lietuvos geležinkeliai“ suvirino iešmo Nr. 627 sandūras geležinkelio kelyje Nr. 201, šalia (duomenys neskelbtini) esančių gyvenamųjų namų. Taip pat kiti ūkio subjektai yra įgyvendinę šias prevencines priemones triukšmui ir vibracijai mažinti, t. y. 2014 m. LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įrengė garsą izoliuojančią sienutę palei (duomenys neskelbtini), taip pat taiko greičių apribojimus bendrovės teritorijoje, įdiegė konteinerių tvirtinimo konstrukcinius pakeitimus ir kt. Bendru LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ susitarimu buvo atnaujinta eismo organizavimo instrukcija, numatant trumpesnių, t. y. ne ilgesnių kaip 60 vagonų, sąstatų varymą, tai užtikrino triukšmo mažėjimą (duomenys neskelbtini) aplinkoje (3 t., el. b. l. 47–51). Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai kilo neturtinė žala dėl atsakovių neveikimo. Nustačius atsakovių aktyvius veiksmus, siekiant tiek parduoti pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tiek sumažinti keliamo triukšmo lygį, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti atsakovių neveikimą šiuo aspektu.
Pareiškėjos teigimu, Ministerija gauna skundus, bet ilgą laiką nesiima jokių veiksmų, kad pareiškėja būtų iškeldinta, skundų nenagrinėja, kadangi nurodo, jog pareiškėjos problemos nagrinėjimas priklauso Administracijai. Ministerija ir Administracija iki šiol neatliko jokių veiksmų dėl iškeldinimo.
Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-81-552/2019 ir kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2019 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-87-629/2019 ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovės atliko aktyvius veiksmus, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos iškeldinimo. Be to, pareiškėjos teiginys, jog skundai nėra nagrinėjami, vertintinas kaip subjektyvi pareiškėjos nuomonė, neparemta jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjai pateikus 2017 m. gruodžio 5 d. prašymą Administracijai (1 t., el. b. l. 145), Administracija raštu pateikė atsakymą (1 t., el. b. l. 146–147). Taip pat pareiškėjai kreipusis 2018 m. gegužės 28 d. skundu į Ministeriją (1 t., el. b. l. 75–78), buvo pateiktas Raštas Nr. 1 (1 t., el. b. l. 81–83). Nors VAAT sprendimu panaikino Raštą Nr. 1, tačiau pareiškėjai buvo pateiktas Raštas Nr. 2 (1 t., el. b. l. 80). Atsakovių pateikiami atsakymai pareiškėjai turi atitikti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, tačiau nagrinėjamoje byloje jų atitikimas šio įstatymo reikalavimams nėra vertinamas. Tačiau, pareiškėjos kildinamas neturtinės žalos atsiradimas dėl to, kad Ministerija gauna skundus, bet nesiima jokių veiksmų, kad pareiškėja būtų iškeldinta, skundų nenagrinėja bei nurodo, jog pareiškėjos problemos nagrinėjimas Administracijai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad neturtinės žalos atsiradimas kilo būtent dėl nenagrinėjamų skundų. Nustačius, kad atsakovės neatiko neteisėtų veiksmų, nekyla pareiga neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjos teigimu, dėl AB ,,Lietuvos geležinkeliai‘‘ ir Direkcijos valdomų įmonių, kurių teises ir pareigas tiesiogiai įgyvendina Ministerija, pareiškėja turi gyventi triukšmo ir vibracijos zonoje.
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad saugi asmenų gyvenamoji aplinka užtikrinama šiomis priemonėmis: 1) jonizuojančiosios ir nejonizuojančiosios spinduliuotės, triukšmo, vibracijos, kitų kenksmingų fizikinių veiksnių ribojimas; 2) pakankamas tinkamo geriamojo vandens kiekis; 3) sveikatai kenksmingų atliekų likvidavimas; 4) teritorijos apželdinimas alergijos nesukeliančia ir toksinio poveikio sveikatai neturinčia augalija; 5) tinkamų higienos sąlygų ir režimo gyvenamojoje teritorijoje bei pastatuose sudarymas; 6) natūralus ir dirbtinis patalpų ir teritorijų apšvietimas; 7) gyvenamųjų patalpų tinkamas mikroklimatas ir grynas oras; 8) kitos priemonės. Pagal šio straipsnio 2 dalį, valstybės ir savivaldybių institucijos pagal kompetenciją užtikrina šio straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių vykdymą.
Direkcijos Įstatų 16 punkte nustatyta, kad Direkcijos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Ministerija (1 t., el. b. l. 136–144).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsniu, savivaldybė užtikrina triukšmo ribojimo priemonių vykdymą. Taigi, už triukšmo ribojimą yra atsakinga Savivaldybė. Nustatyta, jog Savivaldybė siūlė riboti eismą geležinkeliu (3 t., el. b. l. 61–63), siekė gauti iš Direkcijos finansavimą dėl pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams (3 t., el. b. l. 59–60), siekė gauti triukšmo prevencijos veiksmų planą ir gyventojų iškeldinimo iš gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) priemones (3 t., el. b. l. 64), kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą dėl triukšmo mažinimo (3 t., el. b. l. 68–69), taip pat kreipėsi dėl informacijos apie (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamosios aplinkos normalizavimo įgyvendinimą (3 t., el. b. l. 70), pradėjo organizuoti pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto pirkimą (3 t., el. b. l. 71), be to, siekė inicijuoti (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos techninio projekto rengimą, siekiant (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų išpirkimo uuosto reikmėm ir gyventojų iškeldinimo (3 t., el. b. l. 72–74). Šiuo atveju nustatyta, jog triukšmo ribojimo priemones turi įgyvendinti Savivaldybė, kuri, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, šią pareigą įgyvendina.
Likusieji pareiškėjos argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos S. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.