Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-87-629/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-02
Bylos Nr.: eA-87-629/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04051-2016-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: E. K.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

Administracinė byla Nr. eA-87-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04051-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą pareiškėjui E. K. (E. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2016 m. spalio 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) (toliau – ir Sprendimas), pareiškėjo E. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundą atmesti.

Atsiliepimas

2. Atsakovas paaiškino neskundžiantis Sprendimo dalies, kurioje pareiškėjo skundas buvo netenkintas. Atsakovas nesutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde esanti frazė „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ (kuri, atsakovo nuomone, buvo ištraukta iš konteksto) reiškia pareiškėjo siekį gauti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą, todėl atsakovas neva privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka priimti motyvuotą sprendimą kompensuoti nukentėjusiam padarytą žalą arba motyvuotą sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą. Atsakovas tvirtino, jog tai, kad pareiškėjas niekada nekėlė klausimo dėl žalos atlyginimo iš valstybės biudžeto Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) pagrindu, matyti iš visos byloje esančios medžiagos ir ilgamečio Ministerijos susirašinėjimo su pareiškėju. Iš pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde išdėstytų argumentų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad Ministerija neturi teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus, t. y. iš valstybės lėšų atlyginti jo patirtą žalą, kas buvo nurodyta Ministerijos 2016 m. liepos 12 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5355 (toliau – ir Raštas Nr. 1) ir 2016 m. liepos 25 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5792 (toliau – ir Raštas Nr. 2).

3. Pareiškėjas E. K. atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti.

Šalies argumentai

4. Pareiškėjo teigimu, Komisija visiškai teisingai konstatavo, kad pareiškėjas skunde suformulavo ir tokį prašymą – primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą. Daugiau nei 5 metus Ministerija demonstruoja nepagarbą Lietuvos piliečio konstitucinių garantijų įgyvendinimo privalomumo principui, nevykdo Sutarties dėl teisinės pagalbos tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taip pat nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Ministerijos nuostatų, į kuriuos atkreipė dėmesį Seimo kontrolierius.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakydamas į teisėjo klausimą, ką jis turėjo omenyje rašydamas 2016 m. birželio 30 d. skundo paskutinį sakinį, nurodė siekiantis gauti žalos atlyginimą už tai, kad institucijos tam tikrą laiką netinkamai vertino situaciją ir netinkamai nagrinėjo jo skundus.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) tiek, kiek juo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įpareigota priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo E. K. prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas nesutinka su Sprendimo dalimi, kurioje jis buvo įpareigotas priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, todėl teismas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertino tik šioje apimtyje.

Šalies argumentai

8. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 8 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2. Rašte Nr. 1 Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 26 d. prašymą, kurį jai persiuntė nagrinėti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio vykdymo. Rašte Nr. 1 Ministerija pareiškėjui priminė apie tai, kokia tvarka yra vykdomi Lietuvos Respublikoje priimami teismo sprendimai Latvijos Respublikoje, kokios konsultacijos pareiškėjui jau buvo suteiktos jo rūpimu klausimu, pasiūlė apsvarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į Latvijos Respublikos prisiekusįjį teismo antstolį, kuris iš naujo patikrintų išieškojimo iš skolininko galimybes. Rašte Nr. 2 Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skundą, kurį jai persiuntė Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio vykdymo. Rašte Nr. 2 Ministerija pareiškėjui priminė apie tai, kokios konsultacijos jam jau buvo suteiktos jo rūpimu klausimu, nurodė, kad paskutinį kartą į analogišką skundą jam buvo atsakyta 2016 m. liepos 12 d. Raštu Nr. 1, ir informavo, kad dėl šios priežasties pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas.

Žemesnės instancijos teismas

9. Sprendime Komisija, be kita ko, konstatavo, kad naikinti Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2 nėra pagrindo, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Sprendime Komisija įpareigojo Ministeriją priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu. Komisijos nuomone, pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde nurodyta frazė „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam išmokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ yra vertintina kaip prašymas, kuriuo pareiškėjas faktiškai siekia, kad Lietuvos Respublikos institucija jam išmokėtų priteistą kompensaciją pagal Kompensavimo įstatymą. Ministerija yra įgaliota priimti ir vykdyti sprendimus dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo, todėl, gavusi kitų institucijų persiųstus pareiškėjo prašymus dėl 2011 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo vykdymo – priteistos neturtinės žalos atlyginimo, turėjo priimti motyvuotą sprendimą kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą arba motyvuotą sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą.

10. Teismas, apžvelgęs Kompensavimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, jog šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro pagrindo teigti, kad Ministerija ar jos įgaliota institucija Kompensavimo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka privalo nagrinėti tokį asmens prašymą (skundą), iš kurio yra akivaizdu, kad jis nesiekia pasinaudoti Kompensavimo įstatyme nustatytu žalos kompensavimo mechanizmu, o iš prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinio aiškiai matyti, kad asmuo net ir neturi teisės į žalos atlyginimą pagal Kompensavimo įstatymą, nes žala, kurią jis yra patyręs, padaryta ne smurtiniu, o kitokio pobūdžio nusikaltimu.

11. Teismas nesutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde nurodyta frazė „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam išmokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ gali būti vertinama kaip prašymas, kuriuo pareiškėjas faktiškai siekė, kad jam būtų išmokėta kompensacija pagal Kompensavimo įstatymą. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus (be kita ko, ankstesnį susirašinėjimą tarp pareiškėjo ir atsakovo, Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus 2016 m. balandžio 26 d. raštą) ir paties pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino, kad pareiškėjas tokia fraze iš esmės išreiškė siekį, kad jam būtų atlyginta kitokio pobūdžio žala, t. y. žala, galbūt kilusi dėl jo skundus nagrinėjusių pareigūnų veikos (veikimo ar neveikimo), kurios atlyginimo tvarka niekaip nėra sureguliuota Kompensavimo įstatyme. Tai, kad Ministerija neturėjo jokio pagrindo minėtą frazę laikyti prašymu kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą, patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. skundą pateikė Tautinių mažumų departamentui, kurio funkcijos niekaip nėra susijusios su Kompensavimo įstatymo įgyvendinimu.

12. Teismas, konstatavęs, kad Komisija netinkamai įvertino minėtą frazę, nusprendė, jog Sprendimas tiek, kiek juo atsakovas įpareigotas priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl Sprendimas šioje dalyje naikintinas. Teismas nevertino kitų ginčo šalių argumentų, nes, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados.

III.

13. Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) palikti nepakeistą.

14. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai interpretavo Komisijos išvadas. Komisija Ministerijos neįpareigojo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti kompensaciją, bet visiškai teisingai ją įpareigojo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą, teigiamą arba neigiamą pareiškėjo atžvilgiu, kadangi Ministerija tokio dokumento nebuvo parengusi. Pareiškėjas tvirtina šioje situacijoje siekiantis ne pinigų, o kad valstybė, atstovaujama Ministerijos, nenusisuktų nuo problemos (teismo sprendimų nevykdymas Lietuvoje yra plačiai paplitusi problema) ir patartų, kaip pareiškėjui elgtis šiuo atveju, norint pasiekti geriausią rezultatą mažiausiomis sąnaudomis. Pareiškėjas atsakovo pasiūlymą problemą spręsti Rygos miesto teisme vertina kaip pažeminimą, pažymėdamas, kad atsakovas, pateikdamas tokį pasiūlymą, neįvertino pareiškėjo galimų patirti išlaidų (kelionei, pragyvenimui, advokatams, vertėjams), pareiškėjo amžiaus (79 metai). Pareiškėjas išreiškia nepasitenkinimą teismų ir kitų valstybės institucijų veikla (pasyvumu). Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog neegzistuoja Nukentėjusiųjų teisių apsaugos įstatymas, kad nagrinėjamoje situacijoje nusikaltėlis turi teisinį pranašumą prieš nukentėjusįjį. Teismas visiškai nepasisakė apie teismo sprendimo vykdymo privalomumą, todėl pareiškėjui neaišku, kodėl valstybė iš jo – savo piliečio – atima galimybę ir teisę į teismo sprendimo realizavimą. Toks teismo sprendimas tik nutolina jau 6 metus besitęsiančios situacijos užbaigimą.

Atsiliepimas

15. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pažymi, kad jis dar 2011 m. kreipėsi į Latvijos Respublikos atsakingas institucijas dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio pripažinimo, pareiškėją reguliariai informavo apie išieškojimo eigą. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir motyvais bei akcentuoja, kad Ministerija nėra įpareigota nagrinėti prašymą (skundą) ir priimti atitinkamą sprendimą, jeigu pareiškėjas nesiekia pasinaudoti žalos kompensavimo mechanizmu ir net neturi teisės į žalos kompensavimą Kompensavimo įstatymo pagrindu. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra grindžiamas tik pareiškėjo subjektyviu asmeniniu požiūriu į susiklosčiusią situaciją, tačiau jame jokių konkrečių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, kuriuos priimdamas skundžiamą sprendimą būtų padaręs teismas, nėra nurodyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjo tikslus, kurių jis siekė pateikdamas 2016 m. birželio 30 d. prašymą. Aiškindamasis dėl bylos proceso šalių nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad Komisija pagrįstai įpareigojo atsakovą priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada ir motyvais, jog atsakovas neturėjo pagrindo minėtą reikalavimą laikyti prašymu kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą ir atitinkamai jį nagrinėti Kompensavimo įstatyme nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog jis 2016 m. birželio 30 d. prašymu siekė tik žalos, patirtos dėl netinkamų valstybės institucijų ir įstaigų veiksmų (neveikimo), atlyginimo, bet tvirtina, jog atsakovas pagrįstai buvo Komisijos įpareigotas iš esmės išnagrinėti pastarąjį pareiškėjo reikalavimą ir dėl jo priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įpareigojimo atsakovui priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, pagrįstumo.

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-224-754/2011 A. T. (A. T.) pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. jis vairavo automobilį pažeisdamas kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas per pėsčiųjų perėją ėjęs E. K., taip pat A. T. skyrė 10 MGL (1 300 Lt (376,51 Eur)) baudą ir priteisė E. K. iš A. T. 8 000 Lt (2 316,96 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartyje, atsakant į E. K. prašymą pateikti duomenis Latvijos Respublikos teisingumo ministerijai apie 2012–2013 metais į jo vardu atidarytą banko sąskaitą pervestas sumas vykdant minėtą teismo nuosprendį, nurodyta, kad minėtas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo Rygos miesto Kuržemės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo pripažintas ir perduotas vykdyti Latvijos Respublikoje, o jo vykdymas perduotas antstoliui R. V. (R. V.).

21. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 26 d. prašyme, pateiktame Lietuvos Respublikos Prezidentei (Komisijos byla, l. 16), prašė pateiktų dokumentų pagrindu nustatyti ir išnagrinėti priežastis, dėl kurių nevykdomas 2011 m. priimtas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas, apžvelgė susirašinėjimo su kitomis valstybės institucijomis rezultatus, kurie jo netenkino, ir nurodė teismo sprendimo nevykdymą laikantis ne tik grubiu Lietuvos piliečio teisių pažeidimu, asmeniniu pažeminimu ir kt., bet ir Lietuvos Respublikos valstybės negerbimu. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos lyderio A. Kubiliaus 2016 m. balandžio 26 d. raštą, skirtą Teisingumo ministrui (Komisijos byla, l. 17), kuriame pripažįstama, jog Kompensavimo įstatyme įtvirtinta kompensacijų išmokėjimo tvarka yra taikoma tik tyčinių smurtinių nusikaltimų aukoms, o pareiškėjas teismo tokiu nėra pripažintas, tačiau išreiškiama nuomonė, kad tokia pati kompensacijų mokėjimo logika turėtų būti taikoma ir kitų nusikaltimų (ne tik tyčinių smurtinių nusikaltimų) aukoms, jeigu jie yra patyrę fizinį kūno sužalojimą ir dėl to turėjo finansinių nuostolių, ir ministras raginamas parengti reikalingas įstatymo pataisas, kurios leistų Kompensavimo įstatyme numatytos žalos kompensacijų išmokėjimo tvarką pritaikyti ir tokių nusikaltimų, kuriuos patyrė pareiškėjas, atvejams.

22. Ministerija, išnagrinėjusi jai persiųstą pareiškėjo 2016 m. gegužės 26 d. prašymą, 2016 m. liepos 12 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5355 (t. y. Rašte Nr. 1) (Komisijos byla, l. 34–35) jam paaiškino Lietuvos Respublikos teismo priimto teismo sprendimo (nuosprendžio) vykdymo Latvijos Respublikoje ypatybes, priminė ankstesniuose raštuose nurodytą aplinkybę, jog vykdomasis raštas buvo grąžintas skolininkui neturint pajamų ar turto, tačiau jo įsiskolinimas neanuliuotas ir gali būti išieškomas, kai skolininkas turės pajamų ar turto, į kuriuos galės būti nukreiptas išieškojimas, ir, atsižvelgdama į tai, kad nuo vykdomojo rašto grąžinimo praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį skolininko turtinė padėtis galėjo pasikeisti, pasiūlė pareiškėjui apsvarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į Latvijos Respublikos prisiekusįjį teismo antstolį, kuris iš naujo patikrintų išieškojimo iš skolininko galimybes, arba pabandyti išieškoti likusią skolos dalį pasinaudojant skolų išieškojimo įmonių paslaugomis.

23. Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. skunde, pateiktame Tautinių mažumų departamentui (Komisijos byla, l. 47), apžvelgė 5 metus trukusio susirašinėjimo su valstybės institucijomis rezultatus, išreiškė nuomonę apie jam pateiktus atsakymus, prašė išnagrinėti skundą ir pateiktus dokumentus, kad būtų išaiškinta tiesa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininkas A. Butkevičius būtų informuotas apie galiojančių įstatymų pažeidimus ir su šiais žmogaus teisių pažeidimais susijusį užgaulų požiūrį į pareiškėjo problemą, nacionalinės mažumos atstovo garbės ir orumo įžiedimą, taip pat kad atsakomybėn būtų patraukti tie, kurie kalti dėl Lietuvos valstybės valią vykdančio teismo sprendimo biurokratinio vilkinimo ir nevykdymo, bei prašė vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam išmokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą.

24. Ministerija, gavusi jai persiųstą pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skundą, 2016 m. liepos 25 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5792 (t. y. Rašte Nr. 2) (Komisijos byla, l. 48) pakartojo jau nekartą pareiškėjui teikusi paaiškinimus apie susidariusios situacijos sprendimo galimybes, paskutinį kartą – Rašte Nr. 1, ir nurodė nenagrinėsianti šio pareiškėjo skundo, kadangi jame nenurodytos jokios naujos aplinkybės, kurios leistų abejoti anksčiau Ministerijos pateiktų atsakymų pagrįstumu.

25. Komisijos byloje taip pat yra Ministerijos 2014 m. gegužės 15 d. raštas Nr. (1.23.)7R-3317 (l. 49–50), kuriame atsakyta į 2014 m. balandžio 14 d. gautą pareiškėjo prašymą, persiųstą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Šiame rašte Ministerija pareiškėjui paaiškino, jog Kompensavimo įstatyme nėra įtvirtinta galimybė atlyginti žalą ne teismo tvarka dėl šio įstatymo 3 straipsnyje nenurodytų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Ministerija taip pat apžvelgė susidariusias aplinkybes ir nurodė, jog, kilus klausimams dėl pripažinto teismo sprendimo vykdymo, reikėtų kreiptis į kompetentingas Latvijos Respublikos institucijas, šiuo atveju pareiškėjas turi teisę tiesiogiai kreiptis į antstolį R. V.. Be to, šiame rašte pareiškėjas informuojamas, jog manydamas, kad jam buvo padaryta žala, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu.

26. Pareiškėjas skunde Komisijai nurodė, kad ginčijamais raštais (t. y. Raštu Nr. 1 ir Raštu Nr. 2) atsakovas faktiškai atsisako jam suteikti pagalbą vykdant 2011 m. priimtą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendį. Pareiškėjo nuomone, valstybė, savo vardu priimdama teismo nuosprendį, turėtų užtikrinti jo vykdymą visa apimtimi, įskaitant ir civilinio ieškinio patenkinimo dalį, šią funkciją turėtų vykdyti Ministerija. Jis pažymėjo, jog Lietuvoje iki šiol nepriimtas įstatymas, ginantis nukentėjusiųjų teises, tokio įstatymo nebuvimas suteikia kaltininkui teisinį pranašumą prieš nukentėjusįjį. Būtent todėl valstybė, veikdama per Ministeriją, privalo apginti nukentėjusiojo teises ir užtikrinti teismo nuosprendžio vykdymą civilinio ieškinio patenkinimo dalyje. Pareiškėjas prašė panaikinti Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2 bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2016 m. birželio 30 d. skundą pagal įstatymų reikalavimus

27. Komisija ginčijamame Sprendime (Komisijos byla, l. 100–101) konstatavo, kad atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymus imtis priemonių įvykdyti teismo sprendimą Latvijos Respublikoje, taip pat tinkamai informavo pareiškėją apie priteistos žalos išieškojimo tvarką iš skolininko, kurio gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, todėl šią pareiškėjo skundo dalį pripažino nepagrįsta. Tačiau Komisija, pareiškėjo prašymą „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ laikydama siekiu, kad Lietuvos Respublikos institucija jam išmokėtų priteistą kompensaciją, ir nustačiusi, kad būtent Ministerija yra įgaliota priimti ir vykdyti sprendimus dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo, konstatavo, jog Ministerija, gavusi persiųstus pareiškėjo prašymus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo vykdymo, turėjo priimti motyvuotą sprendimą kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą arba motyvuotą sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą, bet tokio sprendimo nepriėmė. Atsižvelgdama į tai, Komisija Sprendime įpareigojo Ministeriją priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu.

28. Pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad jo 2016 m. birželio 30 d. skundą surašė advokatas. Pareiškėjas nebuvo tikras, ar jo reikalavimų vertimas iš lietuvių kalbos į rusų kalbą visiškai atitinka prasmę. Pareiškėjas nurodė norintis, kad jam būtų atlyginta žala už tai, kad institucijos penkerius metus veikė netinkamai.

29. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Pažymėtina, kad individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl jis privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1093-552/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018).

30. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. 4-125 redakcija, galiojusi iki 2017 m. kovo 31 d.) įtvirtinta, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos.

31. Teisėjų kolegijai, įvertinus pareiškėjo 2016 m. gegužės 26 d. prašyme ir 2016 m. birželio 30 d. skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus paaiškinimus, kitus byloje esančius dokumentus (tiek skirtus konkrečiai pareiškėjui, tiek tuos, kurie buvo skirti kitoms institucijoms, bet jų kopijos buvo pateiktos pareiškėjui), nekyla abejonių, jog jis fraze „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ neprašė spręsti dėl kompensacijos jam išmokėjimo Kompensavimo įstatymo pagrindu. Pareiškėjas supranta, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą valstybė neturi teisinio pagrindo kompensuoti jam teismo sprendimu priteistą, bet neatlygintą neturtinę žalą, pavyzdžiui, nėra priimtas Nukentėjusiųjų teisių apsaugos įstatymas ar panašus teisės aktas. Be to, kaip paaiškino pats pareiškėjas, 2016 m. birželio 30 d. prašymu jis ir nesiekė gauti kompensaciją už Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog Komisijos įpareigojimas atsakovui priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, yra nepagrįstas, t. y. Sprendimas šioje dalyje yra naikintinas.

32. Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai pastebi, jog Rašte Nr. 2 nėra nurodoma, kokiuose konkrečiai aktuose Ministerija anksčiau sprendė klausimą dėl kompensacijos pareiškėjui mokėjimo. Komisija 2016 m. rugsėjo 6 d. posėdžio metu pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog Rašte Nr. 1 nebuvo nagrinėtas kompensacijos mokėjimo pareiškėjui (nei už teismo priteistą, bet nesumokėtą neturtinės žalos atlyginimą, nei už valstybės institucijų ilgametį biurokratinį vilkinimą ir dėl to kilusią neturtinę žalą) klausimas. Kita vertus, byloje yra Ministerijos 2014 m. gegužės 15 d. raštas Nr. (1.23.)7R-3317, iš kurio turinio matyti, jog atsakovas jau anksčiau pareiškėjui yra paaiškinęs, jog Kompensavimo įstatyme nėra numatyta galimybė atlyginti žalą ne teismo tvarka dėl pareiškėjo nurodomų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, o manydamas, kad jam buvo padaryta žala, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas Nr. 2 turi tam tikrų trūkumų, bet šie trūkumai nelaikytini esminiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individuliam administraciniam aktui pažeidimu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pakankamo teisinio pagrindo naikinti Raštą Nr. 2.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė