Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Arvydo Martinavičiaus, kolegijos teisėjų Jarūnės Sedalienės ir Žano Kubecko,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir ŠRAAD) atstovei Linai Mažeikienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Kornelijaus Škielos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1221panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. birželio 16 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio skundas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Kornelijaus Škielos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1221 panaikinimo, atsakovo įpareigojimo išduoti medžioklės lapus V. J. medžioti šernus jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje ūkio ir miško paskirties žemės sklypuose, kuriose V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams.

Pareiškėjo atstovo skunde nurodoma, kad pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliu –ir MĮ) 13 straipsnio 2 dalimi, pateikė 2014-03-05 Plungės rajono savivaldybės administracijai pranešimą dėl uždraudimo medžioti, kuriame nurodyta, kad remiantis MĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, būdamas žemės sklypų savininku bei įgaliotu A. J., G. J., ŽŪB „Abrakas“, ŽŪK „Lietuviška mėsa“ asmeniu, praneša, kad uždraudžia medžiotojų būreliui „Žemaitija“ medžioti minėtiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Plungės rajono savivaldybės administracijakomisijos 2014-03-31 raštu Nr. AS-2688 pateikė pareiškėjui komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti 2014-03-21 posėdžio protokolo Nr. TK-18 išrašą, kuriame yra nurodyta, kad ir nutarta (i) sutikti, kad pareiškėjo pateiktas sprendimas ir pateikti dokumentai dėl uždraudimo medžioti jam priklausančiose žemės sklypuose ir žemės sklypuose, kuriems yra jam suteikti įgaliojimai atstovauti, atitinka MĮ 13 straipsnio 2 dalies reikalavimus, (ii) apie uždraudimą medžioti pareiškėjo 2014-03-05 pranešime nurodytuose jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose informuoti medžiotojų būrelį „Žemaitija“ ir ŠRAAD. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, šiame skunde nurodytas atsakovas – ŠRAAD yra tinkamai informuotas, kokiuose žemės sklypuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti. Žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti,jis skundo antruoju reikalavimu prašo teismo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui medžioklės lapus reguliuoti šernų populiaciją.Pareiškėjui V. J., jo šeimos nariams ir įsteigtiems juridiniams asmenims Plungės rajonuose nuosavybės teise priklauso apie 1000 hektarų žemės ūkio ir miško paskirties žemių sklypų. Didelėje dalyje šių žemių sklypų V. J., vadovaujantis MĮ 13 straipsnio 2 dalimi, medžioklės plotų naudotojams yra uždraudęs medžioti. Pareiškėjas savo žemės sklypuose vykdo ūkinę veiklą, susijusią su žemės ūkiu, gyvulininkyste, eksportuoja žemės ūkio produkciją. Pareiškėjas yra patyręs medžiotojas, jam 1999-02-28 suteikta medžiotojo-selekcininko kvalifikacija. Teisinio atstovavimo V. J. sutarties pagrindu veikiantis advokatas Algimantas Šindeikis 2015-10-15 raštu kreipėsi į ŠRAAD(toliau – ir atsakovas) su prašymais: išduoti medžioklės lapą V. J. medžioti šernus jam nuosavybės teise priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams, pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo V. J. priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams. Atsakovas2015-10-29 atsakė pareiškėjui raštu Nr. (6) SR-S-1841 (9.71.), kuriame ne tik netenkina pareiškėjo nurodytų prašymų, bet apskritai neatsako į pareiškėjo prašymus bei savo atsisakymo tenkinti teisėtus pareiškėjo reikalavimus nemotyvuoja konkrečiomis teisės aktų normomis ir nustatytais reikalavimais. Pareiškėjas pateikė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl atsakovo sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016-04-22 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1157-289/2016, kuriuo pareiškėjo atstovo advokato A. Šindeikio skundą tenkino iš dalies: panaikino ŠRAAD 2015-10-29 sprendimą Nr. (6) SR-S-1841 (9.71) ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo atstovo 2015-10-12 prašymą ŠRAAD dėl išvados dėl populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo ir medžioklės lapo išdavimo išnagrinėti iš naujo.Atsakovas antrą kartą išnagrinėjo pareiškėjo atstovo prašymą ir 2016-05-30 priėmė sprendimą Nr. 1221 (skundžiamas administracinis aktas), kuriuo netenkino pareiškėjo V. J. prašymo.Skundžiamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (Toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų:skundžiamame administraciniame akte visiškai nėra atsižvelgiama į pareiškėjo prašyme nurodytus faktus ir teisinius argumentus, administracinės bylos Nr. eI-1157-289/2016 nagrinėjimo metu Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktus įrodymus apie šernų populiacijos dydį pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose, nurodytas konkrečias teisės aktų normas, kurių pagrindu turi būti įgyvendinta pareiškėjo teisė reguliuoti šernų populiaciją jam priklausančioje nuosavybėje – žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojui, organizuoti šernų medžiokles. Skundžiamame administraciniame akte yra ignoruojamas su medžiokle susijusius teisinius santykius reglamentuojantis įstatymo lygmens teisės aktas –Medžioklės įstatymas, kurio 7 straipsnio 5 dalyje yra expresis verbis įtvirtinta žemės sklypo savininko pareiga reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų gausą šio straipsnio 2 ir 4 (esant žemės sklypo savininko draudimui medžioti jo nuosavybėje medžioklės plotų naudotojui) dalyse nurodytose teritorijose, ir imperatyviai nurodyta, kad jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą organizuoja žemės sklypo savininkas. Atsakovas priėmė skundžiamą administracinį aktą neatsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus Šiaulių apygardos administraciniam teismui įrodymus (nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-1157-289/2016) apie šernų populiacijos dydį ir klaidingai motyvuodamas dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – Valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo (toliau – ir VMVT – VLESVOV) 2016-05-13 priimto sprendimo Nr. B1-385 teisės akto galiojimo, skundžiamo administracinio akto priėmimo metu, todėl skundžiamas administracinis aktas yra priimtas tinkamai neįvertinus faktinių aplinkybių (realų šernų populiacijos dydį ir jos keliamą pavojų afrikinio kiaulių maro (toliau – ir AKM) plitimui) ir padarius klaidingą išvadą dėl teisės akto, nustatančio pareiškėjo pareigą reguliuoti šernų populiaciją.Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas 2015-10-05 sprendimo „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ Nr. B1-917 2.4 punktu nustatė, kad Lietuvos Respublikoje esančiuose medžioklės plotų vienetuose šernų populiacija 2017-04-15 turi neviršyti 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km² (t.y., kad būtų iš viso ne daugiau kaip 25 tūkstančiai šernų visoje Lietuvos Respublikoje). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-602/2016 VMVT-VLESVOV sprendimas 2016-05-13 buvo paskelbtas Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka teisės aktų registro duomenų bazėje ir pareiškėjui priimant skundžiamą administracinį aktą galiojo. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2015-11-10 raštu Nr. B6-(4.16)-271 „Dėl advokato Algimanto Šindeikio 2015-10-20 prašymo“ atsakė į klausimus, susijusius su šernų populiacijos reguliavimu esant ekstremaliai AKM plitimo Lietuvos Respublikos teritorijoje situacijai. Rašte inter alia 3 punkte konstatuota, kad šernų populiacija turi būti reguliuojama visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, 4 punkte konstatuota, kad Ekstremalių situacijų vadovo nustatyti reikalavimai, kad iki 2017-04-15 šernų populiacija medžioklės plotų vienetuose neviršytų 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km², turi būti įgyvendinti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose medžioklės plotų vienetuose. Šiuo atvejupareiškėjui, vadovaujantis Civilinės saugos ir Medžioklės įstatymo bei Valstybėslygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo teisės normų visuminiu reguliavimu, tenka pareiga įgyvendinti pareigas, nustatytas VMVT-VLESVOV 2015-10-05 sprendime Nr. B1-917 (ir vėliau paskelbtame 2016-05-13 sprendime Nr. B1-385) dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių jam priklausančiuose žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypuose, kuriuose V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams. Todėlatsakovo atsisakymas patenkinti pareiškėjo prašymą išduoti medžioklės lapus medžioti šernus jam priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojui, yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (MĮ7 str. 5 d. ir VMVT-VLESVOV sprendimui Nr. B1-385). Pareiškėjas V. J. yra rūpestingas ir apdairus žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų savininkas, kuris savo žemėse vykdo įvairią ūkinę, taip pat ir žemės ūkio, veiklą ir siekia užkirsti kelią AKM plitimui, kuris gali sukelti sunkias ekonomines pasekmes ne tik konkrečioje geografinėje vietovėje, kurioje pareiškėjas turi su žemės ūkio veikla susijusį verslą, eksportuojantį žemės ūkio produkciją į užsienio valstybes, bet ir visai Lietuvos Respublikos teritorijai. Pareiškėjui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Plungės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 2016-02-19 išdavė Privalomąjį nurodymą vykdyti šernų populiacijos reguliavimą Nr.48V2-(48.5.)-18, kuris buvo pateiktas atsakovui.Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo žemės ūkio ir miško paskirties žemėse ilgą laiko tarpą yra uždrausta medžioti, čia yra reikšmingai padidėjusi šernų populiacija, dėl kurios gali iškilti grėsmė atsirasti AKM židiniui. Kadangi šioje teritorijoje medžioklė yra uždrausta, vadovaujantis MĮ 7 straipsnio 5 dalimi, čia organizuoti medžiokles gali tik šiosžemės savininkas V. J.. Tarp pareiškėjo ir medžioklės plotų vieneto, kuriam yra priskirti pareiškėjui ir jo šeimos nariams priklausantys žemės sklypai, naudotojo medžiotojų klubo „Žemaitija“ vyksta ginčas dėl narystės medžiotojų kolektyve, kuris yra nagrinėjamas Plungės rajonoapylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-215-225/201. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-09-30 įsakymu Nr. 513 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos patvirtinimo“ (toliau– gyvūnų gausos reguliavimo tvarka) 8 punktu pareiškėjui V. J. turi būti išduoti medžioklės lapai organizuoti medžioklę. Be to, šiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme yra įtvirtinta galimybė kreiptis į Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugosdepartamentą dėl išvados populiacijos gausos reguliavimo tikslingumui. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pateikė mokslinę nuomonę dėl AKM kontrolės ir prevencijos priemonių ir AKMviruso plitimo šernų populiacijoje, kuri yra parengta pagal Europos Komisijos Gyvūnų sveikatos ir gerovės komiteto tyrimą dėl AKM. Šiuose dokumentuose yra inter alia konstatuojama, kad AKM protrūkis gali sukelti tiesioginius ir netiesioginius ekonominius nuostolius, o AKM kontrolei labai didelę reikšmę turi imlių gyvūnų (kiaulių ir šernų) populiacijos dydžio ir geografinio pasiskirstymo įvertinimas. AKM plitimas gali būti sustabdomas imlių gyvūnų populiacijoje ir aplinkoje, kai imlių gyvūnų skaičius yra minimalus. Kiekviena nauja infekcija, patekusi į naują aplinką, labai lengvai išplinta, jeigu šioje aplinkoje yra pakankamai imlių rūšių gyvūnų. Po infekcijos pasireiškimo jos poveikis gali nusilpti, tapti endeminio pobūdžio arba jeigu yra galimybė tęstiniam infekcijos perdavimui per imlius gyvūnus – išplisti į kitus plotus. Infekcijos plitimo galimybė populiacijoje yra stipriai susijusi su kai kuriais epidemiologiniais ir imlių populiacijų demografiniais parametrais. Infekcijos letališkumas, infekcijos perdavimo efektyvumas, imlios populiacijos dydis, populiacijos imuninio statuso lygis ir trukmė bei imlių gyvūnų populiacijos gausėjimas yra labai svarbūs ligos vystymuisi. Jie įtakoja, ar ligos plitimas nusilpsta, ar pereina į endeminį vystymąsi. Žinios apie imlių gyvūnų geografinį pasiskirstymą ir populiacijos dydį yra ypatingai svarbios suvokiant infekcijos plitimo riziką į skirtingus plotus ir šalis. Todėl populiacijos dydžio reguliavimas yra labai efektyvi priemonė, siekiant sustabdyti AKM plitimą. Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) nutarime dėl medžioklės įstatymo tam tikrų normų atitikimo Konstitucijai pažymėta, kad šiame KT nutarime nagrinėtas ir aiškintas žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose, savininkų teisių ir teisėtų interesų apsaugos konstitucinis kontekstas. Šiame KT 2005-05-13 nutarime dėl Medžioklės įstatymo yra konstatuota, kad medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas yra įvairialypis reiškinys, apimantis: 1) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję. Taigi KT konstatuoja ir medžioklės veiklos rūšį – ūkinę veiklą. Pažymėtina, kad valdant (t.y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t.y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais. Medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams. Iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Taigi, apribojant ar paneigiant žemės ūkio ir miško paskirties žemės savininkų ir valdytojų teisę medžioti jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje ir miške yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, nes nepagrįstai, neproporcingai siekiamiems tikslams yra apribojamos ir apskritai paneigiamos pareiškėjo teisės reguliuoti šernų populiaciją jam priklausančiuose žemės sklypuose esant ekstremaliai situacijai dėl AKM plitimo. Toks neproporcingas siekiamam tikslui pareiškėjo teisės pažeidimas gali sukelti didelę žalą tiek paties pareiškėjo vykdomai žemės ūkio veiklai, tiek visos valstybės ekonomikai. Laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys (jųnesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas. KT 2005-05-13 nutarime pažymėjo, kad žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise. Be to, kaip minėta, laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir kontroliavimas), kurio vienas iš būdų yra medžioklė, gali būti susijęs ir su ūkine veikla. Medžioklė gali būti ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Taigi, teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia pareiškėjo nurodytų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei 46 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl tautos ūkio pagrindą sudarančių vertybių – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, KT savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (KT 1999-03-16 nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (KT 2003-09-30). Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (KT 1998-10-27, 1999-03-16, 2003-03-04 nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui. KT jurisprudencijoje konstatuota, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos (jos išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama šių savininkų privačios nuosavybės teisės esmė. Nagrinėtų KT konstitucinės justicijos bylų dėl Medžioklės įstatymo kai kurių normų konstitucingumo kontekste pažymėtina, kad teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą) privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y. tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas. Jeigu siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo yra neišvengiamai būtina kokiu nors mastu apriboti privačios nuosavybės teises (nepaneigiant šių teisių esmės), tarp minėto tikslo ir pasirinktų ribojimo priemonių turi būti protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios ribojimo priemonės, kurios savininkų nuosavybės teises ribotų ne daugiau negu yra būtina. Šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo teisė reguliuoti šernų populiaciją jam priklausančiuose žemės sklypuose į nuosavybę galėtų būti apribota. KT 2002-03-14 nutarime konstatavo ir tai, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės įgyvendinimo sąlyga ir kad ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. KT 1998-10-27nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje pamatinis vaidmuo skiriamas būtent privačiai nuosavybei – vienai iš pagrindinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis. Kaip jau minėta, viena iš medžioklės veiklos tikslų yra ūkinė veikla. Konstitucijoje yra įtvirtintas imperatyvas, kad nuosavybė įpareigoja. KT nutarime „Dėl Medžioklės įstatymo“ konstatuota, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų pačių savininkų priedermę veiksmingai prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo, inter alia prie laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo užtikrinimo. Žemės ūkio ir miško paskirties žemės savininkai siekia prisidėti prie savo pareigos atlikimo, viešojo intereso įgyvendinimo, bet pareiškėjas dėl atsakovų veiksmų negalėdamas reguliuoti šernų populiacijos esant ekstremaliai situacijai, kaip tai numatyta MĮ7 straipsnio 5 dalyje, negali jokiu kitu būdu realizuoti savo pareigos veiksmingai prisidėti prie viešojo intereso, tinkamai negali įgyvendinti savo teisių ir atlikti pareigų, siekiant esant ekstremaliai situacijai stabdyti AKM plitimą. Pažymėtina, kad toks žemės savininkų teisių ribojimas, visiškai paneigiant jų nuosavybės teisę, nepagrįstai ir neproporcingai apribojant jų teisę į nuosavybę, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 1 Protokolo 1 punktui dėl nuosavybės teisių apsaugos. Remiantis aukščiau išdėstytais faktais ir teisiniais argumentais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 dalimi, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra pagrindas panaikintiskundžiamą ŠRAAD Sprendimą. Vadovaujantis Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsniu, nustatančiu laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinis reglamentavimą, 3 punkto 4 dalimi būtent Aplinkos ministerijai ir jos pavaldžioms institucijoms yra priskirta pareiga organizuoti duomenų apie laukinę gyvūniją kaupimą ir tvarkymą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir sąžiningas ūkininkas, savo lėšomis užsakė nepriklausomą mokslinę medžiojamųjų laukinių gyvūnų apskaitą ir pateikė atsakovui šiuos duomenis nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-1157-289/2016, į kuriuos atsakovas nekreipė dėmesio ir nepasisakė priimto skundžiamo administracinio akto motyvuose. Atsakovas skundžiamame administraciniame akte nurodo, kad „Pareiškėjas prašymą išduoti medžioklės lapą grindžia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus (toliau – VMVT) – valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. B1-917 „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“. LVAT 2016-05-12 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-4-602/2016 konstatuota, kad minėtas VMVT direktoriaus sprendimas turi būti oficialiai skelbiamas teisės aktų registre kaip nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatyme. Šiuo atveju VMVT sprendimas Teisės aktų registre nebuvo paskelbtas, todėl negalioja“. Tokia atsakovo 2016-05-30 priimto ginčijamo administracinio akto motyvacija neatitinka objektyvių faktų, yra klaidinga, nes, įsiteisėjus aukščiau paminėtam LVAT sprendimui norminėje administracinėje byloje Nr. I-4-602/2016, VMVT-VLESVOV 2016 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą „Dėl šernų populiacijos dydžio reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ Nr. B1-385, kuris buvo paskelbtas ir yra skelbiamas teisės aktų registre kaip tai nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatyme. Atkreipė dėmesys į tai, kad paskelbto 2016-05-13 sprendimo Nr. B1-385 ir nepaskelbto ankstesnio 2015-10-05 sprendimo Nr. B1-917turinys yra identiškas. Atsakovas skundžiamą administracinį aktą Nr. 1221 priėmė 2016-05-30 kaiVMVT – VLESVOV 2016-05-13 sprendimas Nr. B1-385 buvo priimtas ir galiojantis. Todėl atsakovo tvirtinimas, kad VMVT – VLESVOV 2016-05-13 sprendimas Nr. B1-385 negalioja, yra klaidingas. Atsakovas skundžiamame administraciniame akte teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-02-11 įsakymo Nr. D1-100 „Dėl šernų apskaitos Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 1.1. punktu, šių metų vasario 15-29 dienomis vykdoma šernų apskaita. Minėto įsakymo 1.2 punkte nurodoma, kad šernų apskaitą vykdo medžioklės plotų naudotojai medžioklės ploto vienetuose, kuriuose turi leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, taikydami šernų apskaitos metodus, kurie skelbiami Aplinkos ministerijos interneto svetainėje rubrikoje „Miškai/Medžioklė/Medžiojamųjų gyvūnų apskaitos metodai“. Vadovaujantis minėtu įsakymu, 2016-02-23 Plungės rajono medžiotojų klubas „Žemaitija“ užpildė šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktą Nr.1, kuriame nurodoma, kad medžioklės ploto vienete (bendras plotas 9625.5 ha), apskaitos metu nustatytas šernų skaičius –48 vienetai. Šernų populiacija minėtame medžioklės plotų vienete – 0,5 šerno medžioklės plotų vieneto 1 km². Atsakovas nenurodo, kokiu konkrečiu metodu, kokie asmenys atliko šernų apskaitą pareiškėjo žemės sklypuose, ir remiasi prielaida, kad šernų apskaita pareiškėjo žemės sklypuose buvo atlikta, nes medžioklės plotų vieneto, kuriam priskirti pareiškėjo žemės sklypai, naudotojas užpildė šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktą Nr. 1. Minėtame medžioklės plotų vieneto naudotojo akte nurodytas šernų kiekis tiksliai atitinka tokį šernų kiekį, kuris yra nustatytas VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385, t.y. 0,5 šerno medžioklės plotų vieneto 0,5 km². Toks sutapimas kelia pagrįstą abejonę, kad šernų populiacijos apskaita apskritai buvo atliekama. Pareiškėjas gyvena savo žemės sklypuose, bet nei jis, nei vietinės bendruomenės nariai, ūkininkai nėra girdėję apie jokią (išskyrus pareiškėjo atliktą nepriklausomą mokslinę apskaitą) realiai atliekamą šernų apskaitą. Medžioklės plotų naudotojas yra suinteresuotas parodyti tokius duomenis, kurių reikalauja VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385 nurodytas šernų keikis, t.y. 0,5 šerno medžioklės plotų vieneto 0,5 km², siekdamas nepažeisti MĮ, Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių. Medžioklės plotų vieneto naudotojas apskritai negalėjo atlikti jokios žvėrių apskaitos pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose, nes pareiškėjas yra jam uždraudęs medžioti ir todėl čia negali būti įrengtos jokios medžiojamųjų gyvūnų pašarinės aikštelės ar naudojami kitokie jų stebėjimo būdai. Be to, medžioklės plotų vieneto dalyje, kurioje medžioklė yra draudžiama, šernų populiacija objektyviai yra didesnė dėl jų koncentravimosi tokiose vietose, siekiant išvengti medžiotojų, todėl nepriklausomos šernų apskaitos duomenimis pareiškėjo žemės sklypuose šernų populiacija net ir žiemos sezono metu, dar šernų patelėms neatsivedus šerniukų, yra beveik dvigubai didesnė, nei nurodyta VLESLOV sprendimo Nr. B1-385 2.4 punkte. Šiuo metu šernų populiacija pareiškėjo žemės sklypuose dėl objektyvaus prieauglio gali būti padidėjusi kelis kartus. Pareiškėjas yra rūpestingas ir apdairus ūkininkas, siekiantis ilgalaikio ir tvaraus ūkininkavimo jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, siekia išvengti galimo AKM židinio jo žemės sklypuose atsiradimo. Pareiškėjas, pastebėjęs jo žemės sklypuose dideles šernų grupes, privalėjo imtis priemonių šernų populiacijos reguliavimui. Pareiškėjo prašymu Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vadovas doc. dr. Kęstutis Petelis su mokslininkų grupe 2016-01-26 pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose atliko nepriklausomą žvėrių apskaitą, apskaitos atlikimo metu esant ištisinei sniego dangai, naudojant mokslininkų pripažintą laukinių gyvūnų apskaitos metodą. Apskaitos metu nustatyta, kad šernų gausa arba tankis vnt./1000 ha pareiškėjo žemė sklypuose yra 9,1. Kadangi 1000 ha yra 10 km², pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuos šernų tankis 1 km² yra 0,91, t.y. beveik du kartus didesnis, nei nustatytas VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385 nurodytas šernų keikis, t.y. 0,5 šerno medžioklės plotų vieneto 0,5 km². Suinteresuotų kuo daugiau šernų turėti savo naudojamame medžioklės plotų vienete pateikta formali šernų apskaita, užpildant šernų skaičiaus aktą, negali būti vertinama kaip patikimesnė už nepriklausomą mokslininkų atliktą apskaitą. Todėl atsakovo tvirtinimas priimtame administraciniame akte, kad šernų populiacija atitinka nustatytą, yra nepagrįstas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą – 2016-05-30 Sprendimą Nr. 1221 žinojo apie pareiškėjo prašymu atliktą nepriklausomą laukinių gyvūnų apskaitą, nes jos duomenys buvo pateikti nagrinėjant administracinę bylą Nr.eI-1157-289/2016. Atsakovas ginčijamo administracinio sprendimo motyvacijoje nepasisakė, kodėl jis nevertina nepriklausomos mokslininkų atlikos šernų populiacijos apskaitos. Atsakovas elgėsineatsakingai ir neprofesionaliai, pažeisdamas VAĮ8 straipsnio 1 dalies nuostatas, LVAT formuojamą praktiką dėl individualaus administracinio teisės akto turinio.Iš ginčijamo administracinio sprendimo motyvacijos visiškai neaišku, kodėl atsakovas priimdamas sprendimą vadovavosi suinteresuoto asmens pateiktais duomenimis apie šernų populiacijos dydį ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo prašymu atliktos nepriklausomų mokslininkų šernų populiacijos apskaitos duomenis.Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014-01-29 nutarimu Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2014-01-27 pasiūlymą ir vadovaudamasi Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu ir 26 straipsnio 2 punktu, Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-31 nutarimu Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, bei Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-09 nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“, 12.1 punktu, nutarė dalyje Lietuvos savivaldybių paskelbti valstybės lygio ekstremalią situaciją dėl AKM. Įgyvendinant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2014-02-12 Sprendimą Nr. B1-103 „Dėl šernų populiacijos gausos reguliavimo priemonių“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministras įsakymu „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitė medžioklės taisykles. Nustatyta 15.2.5. punkte „Leidžiama medžioti: „šernus – visus metus“(2014-01-15 įsakymu Nr. D1-37 (nuo 2014-01-20) (TAR, 2014, Nr. 2014-00197). AKM turi didžiulę reikšmę šalies ekonomikai. Siekiant laiku ir tinkamai įgyvendinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo J.Miliaus 2015-10-05 sprendimą „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ Nr. B1-917, žemės ūkio ir miško paskirties žemių sklypų savininkas pareiškėjas V. J. turi vykdyti medžiokles kaip tai numatyta MĮ7 straipsnio 5 punkte. Jei šernų medžioklės nebus vykdomos pareiškėjo žemės sklypuose, kuriuose yra uždrausta medžioti medžioklės plotų naudotojui, nebus įgyvendintas minimas valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015-10-05 sprendimas Nr. B1-917 (vėliau paskelbtas Sprendimas Nr.B1-385) ir gali kilti grėsmė atsirasti AKM židiniui pareiškėjo žemės sklypuose.

Pareiškėjo atstovas advokatas A. Šindeikis teismo posėdyje nurodė, kad byla dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir teisinio pagrindo Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjama antrą kartą. Pirmą kartą ŠRAAD sprendimas buvo panaikintas, kadangi jis buvo netinkamai motyvuotas, t. y. atsakovas nenurodė pareiškėjui priežasčių, kodėl neišduoda jam medžioklės lapų medžioti šernus V. J. priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti. Pareiškėjas yra stambus žemės ūkio paskirties žemės sklypų savininkas, ūkininkas, kuris verčiasi stambiųjų galvijų auginimu, su tuo susijusios produkcijos eksportavimu į kitas valstybes. V. J. buvo priverstas uždrausti medžioti savo žemės plotuose, kadangi vykstant medžioklei, po šūvių pareiškėjo auginami stambūs galvijai, kiti miško žvėrys baidosi, sunaikina ar apgadina aptvarus, niokoja pareiškėjo turtą. Todėl toks draudimas medžioti yra susijęs su V. J. interesų apsauga, ūkinės veiklos rizikos apsauga. Tačiau dėl šio draudimo atsirado tam tikrų pasekmių. Lietuvoje yra paskelbta ekstremali situacija dėl AKM plitimo šernų populiacijoje. Todėl dėl pareiškėjo draudimo medžioti jo žemės plotuose atsiranda gausesnė šernų populiacija, kuri kelia grėsmę pareiškėjui, kuris užsiiminėja gyvulininkyste, eksportuoja galvijus į užsienio valstybes. Jei jo plotai patektų į AKM zoną, V. J. produkcijos eksportas būtų uždraustas į daugelį valstybių ir pareiškėjas patirtų didelius ekonominius nuostolius. Todėl prašydamas išduoti medžioklės lapus medžioti šernams, pareiškėjas tiesiog gina savo interesus. Pareiškėjas turi pareigą vykdyti tai, kas nurodyta VMVT-VLESVOV 2016-05-13 priimtame sprendime Nr. B1-385 „Dėl šernų populiacijos dydžio reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“. Šis aktas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2016-05-30) galiojo, todėl privalo būti vykdomas. Klaidingi yra atsakovo argumentai, kad Plungės rajonas nepatenka į AKM plitimo teritoriją. VMVT-VLESVOV 2016-05-13 priimtas sprendimas yra prevencinis, galiojantis visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turi būti vykdomas. Jis nėra susijęs vien tik su nustatytomis AKM paplitimo zonomis. ŠRAAD nurodo, kad žemėse, kurios priklauso V. J., šernų populiacijos dydis yra toks, koks yra nustatytas VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385, t.y. 0,5 šerno medžioklės plotų vieneto 0,5 km². Pareiškėjo nuomone, tokia pateikta informacija nėra objektyvi. Pareiškėjas Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijoje užsakė nepriklausomą žvėrių apskaitos tyrimą, kurio metu nustatyta, kad šernų gausa arba tankis vnt./1000 ha pareiškėjo žemė sklypuose yra 9,1, t.y. beveik du kartus didesnis, nei nustatytas VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385 nurodytas šernų kiekis, t.y. 0,5 šerno medžioklės plotų vieneto 0,5 km². ŠRAAD, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus objektyvius duomenis, o vertino tik medžiotojų pateiktus duomenis, kurie nėra teisingi, kadangi medžiotojai turi interesą, kad šernų populiacija būtų kuo didesnė. Pareiškėjas, kaip atsakingas ir stambus ūkininkas, yra suinteresuotas, kad šernų populiacija jo žemėse būtų kuo mažesnė. Už ekstremalių situacijų valdymą pagal MĮ 7 straipsnio 5 dalį, yra atsakingas žemių savininkas, kai paties savininko yra uždrausta medžioti jam nuosavybės teise priklausančiose žemėse. Tokia atsakomybė šiuo atveju kyla V. J.. Tačiau Aplinkos ministerija išleidžia teisės aktus, kuriuose paneigiama savininko teisė ir pareiga rūpintis ekstremalių situacijų valdymu, ir jie sprendžia, ar yra pavojus plisti AKM, ar ne. Jie taip pat paneigia VMVT-VLESVOV 2016-05-13 priimtą sprendimą „Dėl šernų populiacijos dydžio reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“, kuris, pareiškėjo atstovo nuomone, savo teisine galia yra aukštesnės galios teisės aktas, nei Aplinkos ministerijos priimami įsakymai. Pareiškėjo atstovas prašo panaikinti ŠRAAD priimtą sprendimą ir priteisti bylinėjimo išlaidas.

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas 2015-12-21 kreipėsi su patikslintu skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl ŠRAAD 2015-10-29 sprendimo Nr. (6) SR-S-1841 (9.71.) panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.2016-04-22 Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendimu panaikinoŠRAAD 2015-10-29 sprendimą Nr. (6) SR-S-1841 (9.71). Įpareigojo pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio 2015-10-12 prašymą ŠRAAD dėl Išvados dėl populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo ir medžioklės lapo išdavimo nagrinėti iš naujo.2016-05-30ŠRAAD priėmė sprendimą „Dėl 2015-10-29 prašymo išduoti medžioklės lapą medžioti šernus ir pateikti išdavą dėl kitų laukinių medžiojamųjų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo“, kuriuo pareiškėjui V. J. neišduotas medžioklės lapas bei teikiama neigiama išvada dėl kitų medžiojamųjų gyvūnų populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo.2016-06-15 pareiškėjo V. J. atstovas pateikė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui prašydamas panaikinti ŠRAAD direktoriaus 2016-05-30 Sprendimo Nr. 1221 dalį, kuria nuspręsta neišduoti medžioklės lapų medžioti šernus V. J. jam priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti bei įpareigoti atsakovą išduoti medžioklės lapus pareiškėjui.Pareiškėjas skunde dėsto, kad ŠRAAD sprendimas priimtas nesivadovaujant VAĮ 8 straipsnio nuostatomis, tačiau be išdėstytų bendrųjų reikalavimų priimamam individualiam administraciniam aktui, nenurodo nė vieno motyvo, kodėl minėtas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų.ŠRAAD priimdamas 2016-05-30 sprendimą Nr. 1221 „Dėl 2015-10-29 prašymo išduoti medžioklės lapą medžioti šernus ir pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamųjų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo“ pateikia motyvus, kodėl pareiškėjui nėra išduodamas medžioklės lapas: 1) 2016-02-23 Plungės rajono medžiotojų klubas „Žemaitija“ užpildė šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktą Nr.1, kuriame nurodoma, kad medžioklės ploto vienete (bendras plotas 9625,5 ha) apskaitos metu nustatytas šernų skaičius – 48 vnt. Šernų populiacijos minėtame medžioklės ploto vienete 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km². 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-30 nutarimu Nr. 758 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-29 nutarimo Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo pakeitimo“ nutarė paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Ignalinos rajonų savivaldybės ir Druskininkų savivaldybėje. Plungės rajonas į minėtą sąrašą nepatenka. 3) Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos 2014-09-17 įsakymu Nr. B1-800 „Dėl buferinės afrikinio kiaulių maro zonos nustatymo“ patvirtintas Lietuvos Respublikos vietovių, įeinančių į buferinę zoną, sąrašas. Plungės rajonas į šį sąrašą taip pat nepatenka. 4) Medžioklės plotuose, kuriuose medžioti laikinai uždrausta, leidžiama tik surasti ir sumedžioti iš kitų medžioklės plotų čia atklydusius sužeistus gyvūnus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka. 5) Lietuvos Respublikosaplinkos ministro 2009-04-09 įsakymu Nr. D1-155 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 513 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos patvirtinimo“, pakeitimo“ patvirtintas medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos aprašas. Aprašo 8 punkte nustatyta – tvarkos aprašo 1.2 (žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose MĮ13 str. 2 d.nustatyta tvarka) punkte nurodytuose žemės sklypuose populiacijų gausos reguliavimas atliekamas tik tuo atveju, jei iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo išduoti medžioklės lapą vykdyti šernų populiacijos reguliavimą V. J. priklausančiuose žemės sklypuose ir žemės sklypuose, kuriems yra jam suteikti įgaliojimai atstovauti, esančiuose medžioklės plotų vienete „Žemaitija“.Medžioklės plotų naudotojas medžiotojų būrelis „Žemaitija“ ŠRAAD yra pateikę prašymą dėl medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo už 2013/2014, 2014/2015, 2015/2016 metus. Ši medžiaga buvo pateikta administracinėje byloje Nr. eI-157-289/2016. Šiuose prašymuose matyti, kad preliminarus šernų skaičius 2013/2014 m. sudarė 72, 2014/2015 m. – 37, o 2015/2016 – 40. Medžiotojų būrelis „Žemaitija“ prašymą teikia būdamas medžioklės plotų naudotoju už medžioklės plotų vienetą „Žemaitija“ bendrai, neišskiriant plotų, kurie priklauso V. J.. Pastarajam uždraudus medžioklę suformuotame medžioklės plote, medžioklės ploto naudotojui nėra pagrindo rinkti duomenų apie preliminarų žvėrių skaičių tame plote. ŠRAAD kaupia duomenis apie medžiojamųjų gyvūnų populiacijos gausą medžioklės plote, neišskirstant jų į smulkesnius vienetus, nes tam nėra nei tikslo, nei pagrindo. V. J. nebūdamas medžioklės ploto naudotoju taip pat neteikia duomenų apie jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės plotuose medžiojamųjų gyvūnų populiacijos gausą.Skunde pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-09-30 įsakymu Nr. 513 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijoje, kurioje medžioti draudžiama, tvarkos patvirtinimo“ 8 punktu V. J. turi būti išduoti medžioklės lapai organizuoti medžioklę. ŠRAAD pažymi, kad šio įsakymo 8 punktas nurodo, kad Tvarkos aprašo 1.2 punkte nurodytuose žemės sklypuose populiacijų gausos reguliavimas atliekamas tik tuo atveju, jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamų ligų pavojus. Iš išdėstytų faktų, kurie buvo nurodyti 2016-05-30 Sprendime Nr. 1221,darytina logiška ir pagrįsta išvada, kad nesant medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojaus nėra pagrindo savininkui, kuris uždraudė medžioti, išduoti medžioklės lapus. Lygiai taip nėra pagrindo išduoti pažymos dėl kitų laukinių medžiojamųjų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo V. J. priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams, nes pareiškėjas nėra medžioklės ploto naudotojas, medžioklė jo paties nurodytuose plotuose uždrausta.Pareiškėjas skundo 18 pastraipoje nurodo, kad MĮ 7 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga žemės sklypo savininkams. Šiame įstatymo straipsnyje nurodomos dvi sąlygos, kurios abi turi būti išpildytos, norint, kad asmuo, uždraudęs medžioti jam nuosavybės teise priklausančiose žemėse, galėtų reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų gausą: 1) iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus; 2) privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimiprivalomus nurodymus dėl priemonių laukinių gyvūnų gausai reguliuoti laukinės gyvūnijos gausai reguliuoti laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme, Veterinarijos įstatyme, Vietos savivaldos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytą kompetenciją gali duoti atitinkamų savivaldybių administracijų direktoriai kartu su visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir institucijų, atsakingų už gyvūnų sveikatingumą, ar aplinkos apsaugos institucijų vadovai. ŠRAAD direktorius nėra priėmęs įsakymo dėl privalomojo nurodymo dėl priemonių gyvūnų gausos reguliavimo Plungės rajone. ŠRAAD neturi duomenų, o pareiškėjas taip pat nepateikia įrodymo, kad Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, jam nuosavybės teise priklausančiose žemės sklypuose būtų vykdomi privalomi nurodymai dėl gyvūnų gausos reguliavimo. Pareiškėjas skunde pakartotinai ir atkakliai nurodo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2016-05-13 sprendimą Nr. B1-385 „Dėl šernų populiacijos dydžio reguliavimo priemonių taikymo Lietuvos Respublikoje“, kuriuo motyvuoja, kad jame V. J. yra įtvirtinta prievolė atlikti medžiojamųjų gyvūnų (šernų) populiacijos gausos reguliavimą. Vadovaujantis minėto Sprendimo 2.4 punktu Lietuvos Respublikoje esančiuose medžioklės ploto vienetuose šernų populiacija 2017-04-15 neviršytų 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km² (t.y. kad būtų iš viso ne daugiau kaip 25 tūkstančiai šernų visoje Lietuvos Respublikoje). Sprendimo 3 punkte nurodoma, kam tenka ši pareiga užtikrinti šernų populiacijos dydį medžioklės plotų vienetuose. 3.1 punktas nurodo, kad medžioklės plotų naudotojai užtikrina šio sprendimo 2 punkte nustatytų reikalavimų laikymąsi. Taigi atsižvelgiant į tai, kad V. J. nėra medžioklės ploto naudotojas, jam nekyla pareiga iki 2017-04-15 imtis priemonių užtikrinti 0,5 šerno populiacijos dydį medžioklės ploto vieneto 1 km². Ši pareiga įtvirtinta medžioklės plotų naudotojams – tai yra medžioklės būreliams. Taigi pareiškėjas gali reguliuoti šernų populiacijos gausą tik esant užkrečiamų lygų pavojui.Pareiškėjas nurodo, kad žemės ūkio ir miško paskirties žemėse ilgą laiko tarpą yra uždrausta medžioti, čia yra reikšmingai padidėjusi šernų populiacija, dėl kurios gali kilti grėsmė atsirasti AKM židiniui. Pareiškėjas raštu ŠRAAD, o vėliau ir patikslintu skundu teismui bandė įrodyti, kad ŠRAAD nepagrįstai atsisakė išduoti medžioklės lapus, nes pareiškėjas turi vykdyti MĮ 7 straipsnyje bei Sprendime Nr. B1-917 nurodytą pareigą reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų gausą. Iš to, ką teigia pats pareiškėjas, grėsmės galimybė yra ateityje, kuri gali ir nepasitvirtinti, todėl nėra pagrindo reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų gausos dabar, nes jos, net ir paties pareiškėjo teigimu, nėra. Pareiškėjas taip pat nenurodo ir nepagrindžia faktais, ką reiškia „reikšmingai padidėjusi šernų populiacija“. Iš šio pareiškėjo argumento suformulavimo sunku suprasti, kokia šernų populiacija buvo 2014-03-05, kuomet V. J. uždraudė medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose ir 2015-10-10 ŠRAAD prašymo padavimo metu.Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo V. J. išduoti medžioklės lapų, nes nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose yra iškilusi grėsmė medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų lygų pavojui, asmuo gali pasinaudoti savo teise, įtvirtinta MĮ 13 straipsnio 1 dalyje, ir prisijungęs prie medžiotojų būrelio dalyvauti medžioklėje bei taip reguliuoti, pareiškėjo manymu, padidėjusią šernų populiaciją.Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnis nurodo, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarime konstatuojama, kad valstybė gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamumo valdymo būdus ir priemones, tačiau vėliau nurodo, kad valstybė negali pasirinkti tokių laukinių gyvūnų populiacijų būdų ir priemonių, kurie varžytų ar apskritai paneigtų asmens ar socialinių grupių teises ar teisėtus interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius. Iš pareiškėjo išdėstytos pozicijos lieka neaišku, koks teisėtas interesas šiuo minėtu atveju yra paminamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, asmeniui, kuris yra žemės ploto savininkas, yra suteikiama teisė rinktis, kokiu būdu jam nuosavybės teise priklausančiame plote bus vykdoma medžioklė: 1) MĮ 13 str., 2 str. uždraudžiant medžioklę; 2) MĮ 13 straipsnio 1 dalimi jungtis prie medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo ir vykdyti medžioklę medžioklės plotų vienete.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnis nurodo, kad nuosavybės teisė – tai savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teise pareiškėjui priklauso žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypai, tačiau laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsniu nuosavybės teisė gali būti apribojama paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu. Nuosavybės teisė pareiškėjui į jo žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypus nėra apriboja. Asmuo gali valdyti, naudoti bei disponuoti savo turtu.Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovų veiksmų negalėdamas reguliuoti šernų populiacijos esant ekstremaliai situacijai, kaip tai numatyta MĮ 7 straipsnio 5 dalyje, negali jokiu būdu realizuoti savo pareigos veiksmingai prisidėti prie viešojo intereso. Asmens nuosavybės teisė nėra absoliuti. Asmuo negali valdyti, naudoti bei disponuoti tuo, kas jam nepriklauso. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, nesant ekstremalios situacijos Plungės rajone neatsiranda pagrindas taikyti MĮ 7 straipsnį.Atsižvelgiant į tai, atsakovas prašo skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-05-30 sprendimo Nr. 1221 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovė Lina Mažeikienė teismo posėdyje nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo atstovo skundą reikėtų išskirti dvi pareiškėjo nurodytas aplinkybes: afrikinį kiaulių marą, kuris suteiktų teisę medžioti žemės savininkui, kuris yra uždraudęs medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, ir ekstremali situacija, kuriai esant žemės savininkui privaloma reguliuoti šernų populiaciją tose teritorijose, kuriose jis yra uždraudęs medžioti. Afrikinio kiaulių marožidinio nustatymas galėtų suteikti teisę pareiškėjui įstatymiškai medžioti teritorijose, kuriose jis yra uždraudęs medžioti. Tačiau pagal MĮ tam turi būti dvi sąlygos: užkrečiamų ligų pavojus ir privalomas nurodymas dėl gyvūnų gausos reguliavimo. Tačiau nei viena iš šių sąlygų pareiškėjui teikiant prašymą išduoti medžioklės lapus medžioti šernus nebuvo išpildyta. Nesant šių sąlygų, ŠRAAD neturėjo įstatyminio pagrindo išduoti pareiškėjui medžioklės lapų. Kaip teigia pareiškėjo atstovas, pareiškėjo prevencinis noras vykdyti šernų populiacijosreguliaciją įstatymiškai negalimas. Kalbant apie VMVT – VLESVOV direktoriaus 2016-05-13 Sprendimą Nr. B1-385, aktualų ir galiojantį, atsakovas sutinka, kad šio Sprendimo 2.4 punktas nurodo, kad šernų populiacijos reguliavimas turėtų būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau šis nurodymas turėtų būti vykdomas medžioklės plotų vienetų naudotojų. Medžioklės ploto naudotojas pagal MĮ 2straipsnio 13 punktą, yra fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turinti šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. V. J. nėra medžioklės plotų vieneto naudotojas, jis neturi leidimo naudoti medžiojamųjų išteklių, todėl jam Medžioklės įstatymas negali būti taikomas. Pagal Sprendimą Nr. B1-385 yra renkami duomenys, kiek yra šernų viename medžioklės ploto vienete. Aplinkos ministerija 2016 m. vasario mėnesį yra nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje šernų populiacija yra beveik 21 000, t.y. beveik 4000 mažiau, nei turėtų būti Lietuvos Respublikos teritorijoje 2017 m. balandžio 15 d. Todėl remiantis šiais argumentais ŠRAAD leidimo medžioti V. J. ir neišdavė.

Pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1221 „Dėl 2015-10-29 prašymo išduoti medžioklės lapą medžioti šernus ir pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo“ (b.l. 23–25), kuriuo teikiama neigiama išvada, kad reguliuoti nurodytų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gausą V. J. priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose jis medžioti yra uždraudęs, netikslinga.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo atstovas advokatas Algimantas Šindeikis atsakovui ŠRAAD 2015-10-12 pateikė prašymą: 1) išduoti medžioklės lapą V. J. medžioti šernus jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams; 2) pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo V. J. priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams.

ŠRAAD 2015-10-29 Sprendimu Nr. (6)SR-S-1841 (9.71.) pasisakė, jog išduoti išvadą dėl laukinių medžiojamųjų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo V. J. Plungės rajone nuosavybės teise priklausančiuose žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypuose, kuriuose uždrausta medžioti, neturi pagrindo. Šis ŠRAAD 2015-10-29 priimtas Sprendimas Nr.(6) SR-S-1841 (9.71) Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu 2016-04-22, patenkinus pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio patikslintą skundą iš dalies, buvo panaikintas, ir ŠRAAD buvo įpareigotas pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio 2015-10-12 prašymą ŠRAAD dėl Išvados dėl populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo irmedžioklės lapo išdavimo nagrinėti iš naujo.

Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo atstovo prašymą iš naujo, 2016-05-30 priėmė sprendimą Nr. 1221 „Dėl 2015-10-29 prašymo išduoti medžioklės lapą medžioti šernus ir pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo“ (b.l. 23–25), kuriame pasisakė, jog teikiama neigiama išvada, kad reguliuoti nurodytų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gausą V. J. priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose jis medžioti yra uždraudęs, netikslinga. Dėl šio ŠRAAD sprendimo pareiškėjo atstovas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2016-06-15 skundą, kuriame prašo ŠRAAD 2016-05-30 sprendimą Nr. 1221 panaikinti, įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjo atstovas teismui pateiktame skunde nurodo, kad skundžiamame administraciniame akte visiškai nėra atsižvelgiama į pareiškėjo prašyme nurodytus faktus ir teisinius argumentus, ignoruojamas su medžiokle susijusius teisinius santykius reglamentuojantis įstatymo lygmens teisės aktas – Medžioklės įstatymas. Pažymėtina, kad Sprendimas Viešojo administravimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomo poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr.A-756-700/2008, 2009-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr.A-756-422/2009, 2010-10-14 nutartis administracinėje byloje Nr.A-502-1037/2010, 2015-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr.A-749-756/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006).Pažymėtina, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006). Nurodytos nuostatos patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.

Pareiškėjo atstovas teismui pateiktame skunde, teikdamas, jog 2016-05-30 ŠRAAD priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinkantis administraciniam aktui keliamų reikalavimų, remiasi trimis argumentais. Pirma, kad ŠRAAD, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus duomenis apie šernų populiacijos dydį žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojui. Antra, jog atsakovas ignoravo įstatymo lygmens – Medžioklės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjo pareigas ir atsakomybę. Trečia, klaidingai rėmėsi ir motyvavo VMVT – VLESLOV 2016-05-13 priimto sprendimo Nr. B1-385 nuostatas.Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo argumentus ir išnagrinėjusi skundžiamą Sprendimą, konstatuoja, jog priimtas individualus administracinis teisės aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kadangi skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-02-11 įsakymu Nr. D1-100 „Dėl šernų apskaitos Lietuvos Respublikos teritorijoje“, atsižvelgus į oficialius 2016 m. vasario 15–29 dienomis vykusios šernų populiacijos apskaitos duomenis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-30 nutarimu Nr. 758 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo pakeitimo“, Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos 2014 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. B1-800 „Dėl buferinės afrikinio kiaulių maro zonos nustatymo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. D1-155 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 513 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“, Medžioklės įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis žemės savininko pareigą ir atsakomybę reguliuoti medžiojamų gyvūnų populiaciją, kuriose jis yra uždraudęs medžioti, kai kilęs užkrečiamų ligų pavojus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atstovo argumentai, jog skundžiamas Sprendimas yra neargumentuotas, nemotyvuotas ir neatitinkantis VAĮ 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų, yra nepagrįsti ir paneigti teisės aktų nuostatomis, kuriomis remiantis ir priimtas skundžiamas Sprendimas.

Pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, medžioklės plotai – žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose šio įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodoma, kad medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus: 1) kapinėse, urbanizuotose teritorijose, valstybiniuose rezervatuose ir rezervatuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse ir kitose teritorijose, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai; 2) kitose teritorijose, kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, jog į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas nepatenkantys žemės sklypai, kuriuose jų savininkai, vadovaudamiesi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, uždraudė medžioti, laikomi medžioklės plotais, kuriuose medžioti laikinai uždrausta.<...> Medžioklės plotuose, kuriuose medžioti laikinai uždrausta, leidžiama tik surasti ir sumedžioti iš kitų medžioklės plotų čia atklydusius sužeistus gyvūnus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 5 dalį,medžiojamųjų gyvūnų gausa šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytose teritorijose reguliuojama Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą organizuoja žemės sklypo savininkas.

Nagrinėjamu atveju svarbu konstatuoti, jog, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kiekvienu atveju, norint gauti leidimą medžioti asmeniui nuosavybės teise priklausančiose teritorijose, kuriose tas asmuo yra uždraudęs medžioti, siekiant reguliuoti medžiojamų gyvūnų gausą, privalu nustatytidvi Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sąlygas: turi iškilti medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamų ligų pavojus bei privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti. Tik esant šioms dviem sąlygoms žemės savininkas žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti medžiojimo plotų naudotojams, turės teisę organizuoti nurodymų dėl privalomųjų nurodymų dėl medžiojamų gyvūnų gausos reguliavimo įgyvendinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas V. J. 2014-03-05 Plungės rajono savivaldybės Medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms keisti komisijai pateikė pranešimą, kuriame vadovaudamasis MĮ 13 straipsnio 2 dalimi prašė iš medžioklės plotų išbraukti ir uždrausti medžioti jam bei jo atstovaujamiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. 2014-03-21 Plungės rajono savivaldybės administracijos Medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisija nutarė sutikti, kad V. J. pateiktas sprendimas dėl uždraudimo medžioti jam priklausančiuose žemės sklypuose ir žemės sklypuose, kuriems jam yra suteikti įgaliojimai atstovauti, atitinka MĮ 13 straipsnio 2 dalies reikalavimus <...>Apie uždraudimą medžioti <...> informuoti medžiotojų būrelį „Žemaitija“ ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą. Todėl vadovaujantis MĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei tuo, kas išdėstyta, jei V. J. priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti, kiltųafrikinių kiaulių maro pavojus bei būtų išduotas nurodymas reguliuotišernų populiaciją šiose vietovėse, pareiga įgyvendinti tokius nurodymus kiltų žemės sklypų savininkui, būtent pareiškėjui V. J.. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014-01-29 nutarimu Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2014-01-27 pasiūlymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu ir 26 straipsnio 2 punktu, Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-31 nutarimu Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, bei Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-09 nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“, 12.1 punktu, nutarė dalyje Lietuvos savivaldybių paskelbti valstybės lygio ekstremalią situaciją dėl afrikinio kiaulių maro. Šiuo nutarimu ekstremali situacija dėl AKM buvo paskelbta Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Ignalinos rajonų savivaldybėse ir Druskininkų savivaldybėje.2014-07-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 758 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2014-01-29 nutarimo Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2014-01-27 ir 2014-07-28 pasiūlymus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo9 straipsnio 11 punktu ir 26 straipsnio 2 punktu, taip pat Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-31 nutarimu Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nutarė paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Ignalinos rajonų savivaldybėse ir Druskininkų savivaldybėje. Plungės rajonas į vietoves, kuriose šiais nutarimais buvo paskelbta ekstremali situacija dėl AKM, nepateko.Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014-09-17 įsakymu Nr. B1-800 „Dėl buferinės afrikinio kiaulių maro zonos nustatymo“ buvo reglamentuota, jog buferinę afrikinio kiaulių maro zoną, kuri yra Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojamas aplink afrikinio kiaulių maro židinį arba apsauginę ar grėsmės zoną esantis arealas, kuriame afrikinio kiaulių maro sukėlėjų nenustatyta ir kuriam yra taikomos veterinarinės sanitarijos priemonės, neleidžiančios plisti afrikinio kiaulių maro sukėlėjams, patenka vietovės, nurodytos šio įsakymo priede. Plungės rajonas į šį sąrašą taip pat nepateko. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus teisės aktus ir juose išvardintas vietoves, kuriose paskelbta ekstremali situacija dėl afrikinio kiaulių maro plitimo, pareiškėjo V. J. teiginys, jog vadovaujantis Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi jam turi būti išduoti medžioklės lapai siekiant reguliuoti šernų populiaciją jo žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti, jei iškyla medžiojamų gyvūnų užkrečiamų ligų pavojus, yra atmestinas, jį paneigia anksčiau minėti teisės aktai.

Pareiškėjui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Plungės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2016-02-19 išdavė Privalomąjį nurodymą Nr. 48V2-(48.5.)-18 vykdyti šernų populiacijos reguliavimą, kuriame nurodo, kad V. J. nurodoma vykdyti šernų populiacijos reguliavimą šiame privalomajame nurodyme išvardintuose žemės sklypuose. Šis privalomasis nurodymas galioja iki 2017-02-18. Privalomasis nurodymas išduotas vadovaujantis 2016-02-17 Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-132 „Dėl privalomojo nurodymo vykdyti šernų populiacijos reguliavimą“. Šiuo įsakymu nurodoma Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniams padaliniams, gavus žemės sklypo, kurio savininkas jame laikinai uždraudė medžioti medžiojamuosius gyvūnus, savininko laisvos formos prašymą dėl privalomojo nurodymo vykdyti šernų populiacijos reguliavimą išdavimo su prie jo pridėtomis dokumentų, kuriais patvirtinama sklypo savininko asmens tapatybė ir teisės į sklypą, ir sprendimo, kuriuo sklypas pripažįstamas medžioklės plotu, kuriame medžioti medžiojamuosius gyvūnus laikinai uždrausta, kopijomis, išduoti šio įsakymo priede nustatytos formos privalomąjį nurodymą vykdyti šernų populiacijos reguliavimą.Vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Plungės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016-02-19 Privalomuoju nurodymu, pareiškėjas teigia turintis teisę reguliuoti šernų populiaciją jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojui. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktą privalomąjį nurodymą bei argumentus, taip pat skundžiamame atsakovo priimtame Sprendime pateiktus duomenis, pagrįstai konstatuoja, kad privalomasis nurodymas vykdyti šernų populiacijos reguliavimą yra įvykdytas. O būtent,2016-02-23 Plungės rajono medžiotojų klubui „Žemaitija“ užpildžius šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktą Nr.01, jame nurodoma, kad medžioklės ploto vienete (bendras plotas 9625,5 ha) apskaitos metu nustatytas šernų skaičius – 48 vnt. Šernų populiacijos minėtame medžioklės ploto vienete 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km². Šiuos duomenis patvirtina ir atsakovo atstovės teismo posėdžio metu pateiktas 2016-07-02 Aplinkos ministerijos pateiktas raštas Nr. 12-1-D8-5416, kuriame nurodoma, jog 2016 m. vasario 15–29 d. LietuvosRespublikos teritorijoje vykdytos šernų apskaitos duomenimis, Lietuvoje gyveno 20839 šernai. O pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015-10-05 sprendimąNr. B1-917 „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje esančiuose medžioklės plotų vienetuose šernų populiacija 2017-04-15 turi neviršyti 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km² (t.y., kad būtų iš viso ne daugiau kaip 25 tūkstančiai šernų visoje Lietuvos Respublikoje). Vadovaudamasituo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pareiškėjas V. J. neturi pareigos vykdyti privalomąjį nurodymą, kadangi jis yra įvykdytas.

Pareiškėjas savo pateiktame skunde nurodo, kad jis privalo reguliuoti šernų populiaciją, kaip tai numatyta MĮ 7 straipsnio 5 punkte, kadangi jei šernų medžioklė nebus vykdomapareikėjo žemės sklypuose, kuriuose yra uždrausta medžioti medžioklės plotų vienetų naudotojui, nebus įgyvendintas Valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015-10-05 sprendimas Nr. B1-917 (vėliau paskelbtas Sprendimas Nr. B1-385) ir gali kilti grėsmė atsirasti afrikinio kiaulių maro židiniui pareiškėjo žemės sklypuose. Atsiradus AKM židiniui, jo pasekmės negalėtų būti panaikintos ir pareiškėjui kiltų rimtos ekonominės pasekmės. Pareiškėjas V. J. yra stambus ūkininkas, jam Plungės rajonuose nuosavybės teise priklauso apie 1000 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų. Pareiškėjas savo žemės sklypuose vykdo ūkinę veiklą, susijusią su žemės ūkiu, gyvulininkyste, eksportuoja žemės ūkio produkciją į įvairias pasaulio valstybes. Kadangi dalyje savo žemės sklypų V. J., vadovaujantis MĮ 13 straipsnio 2 dalimi yra uždraudęs medžioti, yra didelė tikimybė, kad tuose žemės plotuose padidės šernų populiacija ir gali kilti grėsmė afrikinių kiaulių maro židinio atsiradimui. Kaip teigė pareiškėjo atstovas teismo posėdyje, dėl tokių galimų atsirasti aplinkybių pareiškėjas patirtų didelius ekonominius nuostolius, jo produkcija nebegalėtų būti eksportuojama į kitas užsienio valstybes, kadangi į tam tikras valstybes negalima importuoti visų rūšių galvijų mėsos, jei yra užfiksuotas kiaulių maras. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo bei jo atstovo pateiktus argumentus, pastebi, jog nei Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. E1-1157-289-2016, nei šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ir jo atstovas nepateikė jokių duomenų, į kokias valstybes pareiškėjo produkcija yra gabenama ir kokios mėsos gaminių ar jų produkcijos eksportavimo sąlygos bei taisyklės galioja tose valstybėse. Taip pat pažymėtina, kaip teismo posėdžio metu atsakė ir pareiškėjo atstovas, V. J. kiaulių neaugina, jis užsiima stambiųjų galvijų auginimu. Todėl pareiškėjo ir jo atstovo argumentai, jog pareiškėjas patirs didelių ekonominių nuostolių, jei savo žemės sklypuose negalės vykdyti šernų populiacijos kontrolės, nepagrįsti bylos medžiaga, jokiais rašytiniais įrodymais. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjas savo pozicijos dėl galimai patiriamų ekonominių nuostolių nepagrindė, ginčo atveju minėtų sąlygų nėra, pareiškėjo atstovas šias aplinkybes teismo posėdžio metu grindė tik žodiniais pasisakymais.

Pareiškėjo V. J. atstovas advokatas A. Šindeikis tiek teismui pateiktame skunde, tiek teismo posėdžio metu ginčija šernų populiacijos apskaičiavimą bei dydį pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų vienetų naudotojams. Kaip nurodo pareiškėjo atstovas, atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė, kokiu konkrečiu metodu kokie asmenys atliko šernų apskaitą pareiškėjo žemės sklypuose, ir teigia, kad atsakovas remiasi tik prielaida, kad šernų apskaita pareiškėjo žemės sklypuose buvo atlikta, nes medžioklės plotų vieneto, kuriam priskirti pareiškėjo žemės sklypai, naudotojas užpildė šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktą Nr. 01. Pats pareiškėjas teismui pateikė Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vadovo doc. dr. Kęstučio Petelio su mokslininkų grupe 2016-01-26 atliktą žvėrių apskaitą, kurioje nustatyta, kad šernų gausa arba tankis vnt/1000 ha pareiškėjo žemė sklypuose yra 9,1. Kadangi 1000 ha yra 10 km², tokiu būdu pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuos šernų tankis 1 km² yra 0,91, t.y. beveik du kartus didesnis, nei nustatytas VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385 nurodytas šernų kiekis. Remiantis šiuo atliktu tyrimu, pareiškėjas ir prašo išduoti medžioklės lapus šernų populiacijos reguliavimui, kadangi šernų populiacijos tankis jo žemės sklypuose yra padidėjęs beveik du kartus. Tačiau, teismo kolegijos vertinimu, su pareiškėjo pateiktais argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi tiek ginčijame Sprendime, tiek 2016-10-11 teismui atsakovo pateiktame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte „Dėl šernų populiacijos dydžio pateikimo“ Nr. (12-1)-D8-5416 nurodoma, jog 2016 m. vasario 15–29 dienomis buvo vykdoma šernų apskaita. 2016-02-23 Plungės rajono medžiotojų klubas „Žemaitija“ užpildė šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktą Nr. 01, kuriame nurodoma, kad medžioklės ploto vienete, kurio bendras plotas 9625,5 ha, apskaitos metu nustatytas šernų skaičius – 48 vienetai. Atsižvelgiant į pateiktą apskaitą, populiacija minėtame medžioklės ploto vienete, taip pat ir pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti, yra 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km². Minėta apskaita vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-02-11 įsakymu Nr. D1-100 „Dėl šernų apskaitos Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Šio įsakymo 1.2 punkte nurodyta, jog šernų apskaitą vykdo medžioklės plotų naudotojai medžioklės ploto vienetuose, kuriuose turi leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, taikydami šernų apskaitos metodus, kurie skelbiami Aplinkos ministerijos interneto svetainės www.am.lt rubrikoje „Miškai/Medžioklė/Medžiojamųjų gyvūnų apskaitos metodai“. Šio įsakymo 1.3 ir 1.4 punktuose reglamentuojama, jog šernų apskaitą medžioklės plotams nepriskirtose teritorijose, kurios yra valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose, biosferos rezervatų rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse organizuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba vadovaudamasi šio įsakymo nuostatomis <...>vykdant šernų apskaitą dalyvauja ir (ar) šernų apskaitos duomenis suderina Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų, išdavusių medžioklės plotų naudotojams leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, rajono agentūrų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinių padalinių ir VĮ miškų urėdijų girininkijų, kurių veiklos teritorijoje medžioklės plotų naudotojai turi leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, atstovai ir užpildoma šiuo įsakymu patvirtinta šernų apskaitos medžioklės plotų vienete akto forma. Kaip teigiama ŠRAAD teismui pateiktame 2016-07-11 atsiliepime, medžiotojų būrelis „Žemaitija“ prašymą teikia būdamas medžioklės plotų naudotoju už medžioklės plotų vienetą „Žemaitija“ bendrai, neišskiriant plotų, kurie priklauso V. J.. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamame Sprendime bei teismui pateiktame 2016-07-12 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte „Dėl šernų populiacijos dydžio pateikimo“ Nr. (12-1)-D8-5416 pateiktą informaciją, taip pat teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis atliekama šernų populiacijos apskaita, neturi pagrindo abejoti, jog medžiotų klubo „Žemaitija“ 2016-02-23 užpildytas šernų apskaitos medžioklės plotų vienete aktas Nr. 01, kuriame nurodoma, kad šernų populiacija medžioklės ploto vienete yra 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km², tai yra neviršija VMVT – VLESVOV 2016-05-13 Sprendime Nr. B1-385 nurodyto šernų kiekio. Todėl pareiškėjo atstovo argumentai dėl netikslios ir melagingos šernų apskaitos vykdymo negali būti vertintini kaip teisiškai reikšmingi ir pagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą bei ginčo teisiniams santykiams aktualių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, atitinka teisinį reglamentavimą, jame išsamiai ir argumentuotai atsakyta į pareiškėjo atstovo advokato A. Šindeikio 2015-10-12ŠRAAD pateiktame prašyme išdėstytas aplinkybes.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Kornelijaus Škielos 2016 m. gegužės 30 d. Sprendimo Nr. 1221 „Dėl 2015-10-29 prašymo išduoti medžioklės lapą medžioti šernus ir pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo“ dalį, kuria nuspręsta neišduoti medžioklės lapų medžioti šernus V. J. jam priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti, atmestinas kaip nepagrįstas, todėl atmetamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą išduoti medžioklės lapus V. J. reguliuoti šernų populiaciją jam nuosavybės teise priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypuose, kuriuose V. J. ura uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams.

Pareiškėjo atstovas pateiktameskunde ir teismo posėdžio metu prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (22b.l.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 47 straipsnio 4 dalis numato, jog įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti advokatai, kiti šio straipsnio dalyje nurodyti asmenys. Šio straipsnio 6 dalis nustato, jog advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu. Nagrinėjamojoje byloj pareiškėjui atstovavo advokatas Algimantas Šindeikis. Šiuo sprendimu pareiškėjo atstovo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. atstovo advokato Algimanto Šindeikio skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.