Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovo patikslintame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, kad teismas nurodė pareiškėjo atstovui pateikti tikslius žemės sklypų, dėl kurių pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, duomenis, pareiškėjo atstovas teikia teismui papildomus įrodymus ir nurodo konkrečius bei tikslius duomenis apie žemės sklypus, kuriuose pareiškėjas teismo prašo įpareigoti atsakovą išduoti lapus medžioti šernus (antras skundo dalyko reikalavimas) ir pateikti išvadą (trečias skundo dalyko reikalavimas): Pareiškėjas, vadovaujantis LR medžioklės įstatymo 13 str. 2 d., pateikė 2014-03-05 Plungės rajono savivaldybės administracijai Pranešimą dėl uždraudimo medžioti (Patikslinto skundo Priedas Nr. P1), kuriame nurodyta, kad remiantis LR MĮ 7 str. 2 d. nuostatomis, būdamas žemės sklypų savininku bei įgaliotu A. J., G. J., ŽŪB „Abrakas“, ŽŪK „Lietuviška mėsa“ asmeniu praneša, kad uždraudžia medžiotojų būreliui „Žemaitija“ medžioti minėtiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Prie pareiškėjo pranešimo Plungės rajono savivaldybei pateikti trečiųjų asmenų įgaliojimai, išrašai iš VĮ Registrų centras apie nuosavybės patvirtinimą pagal nurodytus fizinius ir juridinius asmenis. Plungės rajono savivaldybės administracija 2014-03-31 raštu Nr. AS-2688 (Patikslinto skundo Priedas Nr. P2) pateikė Pareiškėjui apie Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti 2014-03-21 posėdžio protokolo Nr. TK-18 išrašą, kuriame yra nurodyta, kad svarstytas Pareiškėjo 2014-03-05 pranešimas „Dėl uždraudimo medžioti“ ir nutarta (i) sutikti, kad Pareiškėjo pateiktas sprendimas ir pateikti dokumentai dėl uždraudimo medžioti jam priklausančiose žemės sklypuose ir žemės sklypuose, kuriems yra jam suteikti įgaliojimai atstovauti, atitinka LR medžioklės įstatymo 13 str. 2 d. reikalavimus (nustatytą dokumentų pateikimo formą), (ii) apie uždraudimą medžioti pareiškėjo 2014-03-05 pranešime nurodytuose jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose informuoti medžiotojų būrelį „Žemaitija“ ir LR aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą. Vadovaujantis Plungės rajono savivaldybės 2014-03-31 pranešimu pareiškėjui Nr. AS-2688 šiame skunde nurodytas Atsakovas – LR aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas yra tinkamai informuotas kokiuose žemės sklypuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti. Pareiškėjas pateikia Teismui sąrašą (patikslinto skundo Priedas Nr. P3) žemės sklypų, kurie jam priklauso nuosavybės teise ir kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų vieneto, kuriam yra priskirti pareiškėjo nurodyti žemės sklypai, naudotojui Plungės rajono medžiotojų klubui „Žemaitija”. Šiuose žemės sklypuose pareiškėjas prašo skundo dalyko antruoju reikalavimu teismo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui medžioklės lapus medžioti šernus bei prašo teismo skundo dalyko trečiuoju reikalavimu pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamųjų gyvūnų populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo. Pareiškėjas yra pateikęs Plungės rajono savivaldybės administracijai ir teikia teismui schemą (patikslinto skundo Priedas Nr. P4), kurioje yra nurodyti jam nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, kuriuose Pareiškėjas yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų vieneto naudotojui Plungės rajono medžiotojų klubui „Žemaitija“. Pareiškėjui V. J., jo šeimos nariams ir įsteigtiems juridiniams asmenims Plungės rajonuose nuosavybės teise priklauso apie 1000 hektarų žemės ūkio ir miško paskirties žemių sklypų (Priedas Nr. 3). Didelėje dalyje šių žemių sklypų V. J., vadovaujantis LR medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, medžioklė plotų naudotojams yra uždraudęs medžioti. Pareiškėjas savo žemės sklypuose vykdo ūkinę veiklą, susijusią su žemės ūkiu, gyvulininkyste, eksportuoja žemės ūkio produkciją (Priedas Nr.7). Pareiškėjas V. J. yra patyręs medžiotojas, jam 1999 m. vasario 28 d. suteikta medžiotojo-selekcininko kvalifikacija (Priedas Nr. 4). Teisinio atstovavimo V. J. sutarties pagrindu veikiantis advokatas A. Š. 2015-10-15 raštu (Priedas Nr. 2) kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – Atsakovas) su prašymais: išduoti medžioklės lapą V. J. medžioti šernus jam nuosavybės teise priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams, pateikti išvadą dėl kitų laukinių medžiojamų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo V. J. priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams. Atsakovas, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, 2015-10-29 atsakė Pareiškėjui raštu Nr. (6) SR-S-1841 (9.71.) (Priedas Nr.1 – skundžiamas administracinis aktas), kuriame ne tik netenkina pareiškėjo nurodytų prašymų, bet apskritai neatsako į pareiškėjo prašymus, bei savo atsisakymo tenkinti teisėtus pareiškėjo reikalavimus nemotyvuoja konkrečiomis teisės aktų normomis ir nustatytais reikalavimais. Skundžiamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų: atsakovo pateiktame atsakyme pareiškėjo atstovui nėra pateikiami konkretūs motyvai, kodėl pareiškėjui nebus išduodami medžioklės lapai organizuoti medžiokles esant ekstremaliai situacijai, susijusiai su afrikinio kiaulių maro (toliau – ir AKM) plitimu, bei neatsakoma į pareiškėjo aiškiai suformuluotą ir teisėtą reikalavimą “išduoti medžioklės lapą V. J. medžioti šernus jam nuosavybės teise priklausančioje žemės ūkio ir miško paskirties žemėje, kurioje V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams“. VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtintas reikalavimas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Atsakovo administraciniame sprendime nurodytas tik teisės aktas (jo sena, kelis kartus keista LR aplinkos ministro įsakymais, redakcija), nenurodant kokiomis konkrečiomis teisės normomis jis remiasi atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą. Atsakovas nesilaiko VAĮ 2 dalyje įtvirtintos pareigos nurodyti administracinio akto apskundimo tvarką. Atsakovas, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, 2015-10-29 atsakė pareiškėjui raštu Nr. (6) SR-S-1841 (9.71.), kuriame netenkina pareiškėjo nurodytų prašymų ir inter alia nurodo, kuo vadovaujasi: „Vadovaujantis LR aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintomis Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklėmis, LR Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. D1-155 (Dėl LR aplinkos ministro 2002-09-30 įsakymo Nr. 513 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų apsaugos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama“, tvarkos patvirtinimo, pakeitimo) patvirtintų Medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos aprašu, išduoti išvadą dėl laukinių medžiojamųjų gyvūnų (išskyrus šernus) populiacijos gausos reguliavimo V. J. Plungės rajone nuosavybės teise priklausančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, kuriuose uždrausta medžioti neturime pagrindo“. Minėtas LR aplinkos ministro įsakymas yra pakeistas dviem LR aplinkos ministro vėlesniais įsakymais: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013-05-23 įsakymas Nr. D1-376 (Valstybės žinios , 2013, Nr.: 56 -2799); Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija Įsakymas 2014-02-07 Nr. D1-119 (Teisės aktų registras, 2014, Nr.: 2014-01355). Nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t.y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Teisinio bei faktinio pagrindimų nebuvimas yra esminis trūkumas ir esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas bei, kaip savarankiškas pagrindas, suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Skundžiamame administraciniame akte visiškai nėra atsižvelgiama į pareiškėjo prašyme nurodytus faktus ir teisinius argumentus, nurodytas konkrečių teisės aktų normas, kurių pagrindu turi būti įgyvendinta pareiškėjo teisė gauti medžioklės lapus organizuoti jam priklausančioje nuosavybėje - žemės sklypuose, kuriuose jis yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojui, pačiam organizuoti šernų medžiokles. Skundžiamame administraciniame akte yra ignoruojamas su medžiokle susijusius teisinius santykius reglamentuojantis įstatymo lygmens teisės aktas - Medžioklės įstatymas, kurio 7 str. 5 d. yra expresis verbis įtvirtinta žemės sklypo savininko pareiga reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų gausą šio straipsnio 2 ir 4 (esant žemės sklypo savininko draudimui medžioti jo nuosavybėje medžioklės plotų naudotojui) dalyse nurodytose teritorijose reguliuojama Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Ir imperatyviai nurodyta, kad jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą organizuoja žemės sklypo savininkas. Medžioklės įstatymo 7 str. yra įtvirtinta pareiga žemės sklypo savininkams. Medžiojamųjų gyvūnų gausa šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytose teritorijose reguliuojama Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą organizuoja žemės sklypo savininkas. Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 27 straipsniu, Valstybinių ekstremalių situacijų valdymo planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-10-20 nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybinio ekstremalių situacijų valdymo plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-29 nutarimu Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2014-01-30 potvarkiu Nr. 24 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“, atsižvelgdamas į Europos maisto saugos agentūros 2015-07-14 mokslinę nuomonę Nr. 10.2903/j.efsa.2015.4163 „Dėl afrikinio kiaulių maro“ ir siekdamas užkirsti kelią tolesniam afrikinio kiaulių maro plitimui, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas 2015-10-05 sprendimu „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ Nr. B1-917 2.4 punktu nustatė, kad Lietuvos Respublikos esančiuose medžioklės plotų vienetuose šernų populiacija 2017 m. balandžio mėn. 15 d. turi neviršyti 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km² (t.y., kad būtų iš viso ne daugiau kaip 25 tūkstančiai šernų visoje Lietuvos Respublikoje). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 15 straipsniu, imperatyviai įtvirtinančiu gyventojų, ūkio subjektų ir kitų įstaigų teises ir pareigas vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti, o neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2015-11-10 raštu Nr. B6-(4.16)-271 „Dėl advokato A. Š. 2015-10-20 prašymo (Priedas Nr. 6) atsakė į klausimus, susijusius su šernų populiacijos reguliavimo esant ekstremaliai AKM plitimo LR teritorijoje situacijai. Rašte inter alia 3 punkte konstatuota, kad šernų populiacija turi būti reguliuojama visoje LR teritorijoje, 4 punkte konstatuota, kad Ekstremalių situacijų vadovo nustatyti reikalavimai, kad iki 2017-04-15 šernų populiacija medžioklės plotų vienetuose neviršytų 0,5 šerno medžioklės ploto vieneto 1 km², turi būti įgyvendinti visoje LR teritorijoje esančiuose medžioklės plotų vienetuose. Vadovaujantis LR medžioklės įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi medžiojamųjų gyvūnų gausa šio straipsnio 2 ir 4 dalimis, jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą organizuoja žemės sklypo savininkas. Šiuo atveju pareiškėjui vadovaujantis LR civilinės saugos ir Medžioklės įstatymų bei Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo teisės normų visuminiu reguliavimu, tenka pareiga įgyvendinti pareigas nustatytas 2015-10-05 sprendime Nr. B1-917 dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių jam priklausančiose žemės ūkio ir miško paskirties žemėse, kuriose V. J. yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojams. Todėl atsakovo atsisakymas patenkinti pareiškėjo prašymą išduoti medžioklės lapus medžioti šernus jam priklausančiuose žemės sklypuose, kuriuose pareiškėjas yra uždraudęs medžioti medžioklės plotų naudotojui, yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas V. J. yra rūpestingas ir apdairus žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų savininkas, kuris savo žemėse vykdo įvairią ūkinę, taip pat ir žemės ūkio veiklą ir siekia užkirsti kelią afrikinio kiaulių maro plitimui, kuris gali sukelti sunkias ekonomines pasekmes ne tik konkrečioje geografinėje vietovėje, kurioje pareiškėjas turi su žemės ūkio veikla susijusį verslą, eksportuojantį žemės ūkio produkciją į užsienio valstybes (Priedas Nr. 6), bet ir visai LR teritorijai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo žemės ūkio ir miško paskirties žemėse ilgą laiko tarpą yra uždrausta medžioti, čia yra reikšmingai padidėjusi šernų populiacija, dėl kurios gali iškilti grėsmė atsirasti afrikinio kiaulių maro židiniui. Kadangi šioje teritorijoje medžioklė yra uždrausta, vadovaujantis LR medžioklės įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi čia organizuoti medžiokles gali tik šios žemės savininkas V. J.. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-09-30 įsakymu „Dėl medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo teritorijose, kuriose medžioti draudžiama, tvarkos patvirtinimo“ (toliau – gyvūnų gausos reguliavimo tvarka) Nr. 513 8 punktu pareiškėjui V. J. turi būti išduoti medžioklės lapai organizuoti medžioklę. Be to, šiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme yra įtvirtinta galimybė kreiptis į Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentą dėl išvados populiacijos gausos reguliavimo tikslingumui. Gyvūnų gausos reguliavimo tvarkoje yra įgyvendinta Medžioklės įstatymo 7 str., nustatant kaip jis turi būti įgyvendintas. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pateikė mokslinę nuomonę dėl AKM kontrolės ir prevencijos priemonių ir afrikinio kiaulių maro viruso plitimo šernų populiacijoje (Priedas Nr. 5), kuri yra parengta pagal Europos Komisijos Gyvūnų sveikatos ir gerovės komiteto tyrimą dėl AKM. Šiuose dokumentuose yra inter alia konstatuojama, kad AKM protrūkis gali sukelti tiesioginius ir netiesioginius ekonominius nuostolius, o AKM kontrolei labai didelę reikšmę turi imlių gyvūnų (kiaulių ir šernų) populiacijos dydžio ir geografinio pasiskirstymo įvertinimas. AKM plitimas gali būti sustabdomas imlių gyvūnų populiacijoje ir aplinkoje, kai imlių gyvūnų skaičius yra minimalus. Kiekviena nauja infekcija, patekusi į naują aplinką, labai lengvai išplinta, jeigu šioje aplinkoje yra pakankamai imlių rūšių gyvūnų. Po infekcijos pasireiškimo jos poveikis gali nusilpti, tapti endeminio pobūdžio arba jeigu yra galimybė tęstiniam infekcijos perdavimui per imlius gyvūnus – išplisti į kitus plotus. Infekcijos plitimo galimybė populiacijoje yra stipriai susijusi su kai kuriais epidemiologiniais ir imlių populiacijų demografiniais parametrais. Infekcijos letališkumas, infekcijos perdavimo efektyvumas, imlios populiacijos dydis, populiacijos imuninio statuso lygis ir trukmė bei imlių gyvūnų populiacijos gausėjimas yra labai svarbūs ligos vystymuisi. Jie įtakoja ar ligos plitimas nusilpsta, ar pereina į endeminį vystymąsi. Žinios apie imlių gyvūnų geografinį pasiskirstymą ir populiacijos dydį yra ypatingai svarbios suvokiant infekcijos plitimo riziką į skirtingus plotus ir šalis. Todėl populiacijos dydžio reguliavimas yra labai efektyvi priemonė, siekiant sustabdyti AKM plitimą. Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) nutarime dėl medžioklės įstatymo tam tikrų normų atitikimo Konstitucijai pažymėta, kad šiame KT nutarime nagrinėtas ir aiškintas žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose, savininkų teisių ir teisėtų interesų apsaugos konstitucinis kontekstas. KT 2005-05-13 nutarime konstatavo, kad ankščiau (tiek tarpukario Lietuvoje, tiek po nepriklausomybės atstatymo 1990-03-11 d. iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo 2002-06-20 d.) Medžioklės įstatyme įtvirtintas medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas nutolo nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir ankstesniuose teisės aktuose įtvirtintos medžioklės tradicijos. Ankščiau galiojęs specialus savininkų leidimo medžioti jų žemėse principas – sutarties sudarymas, buvo pakeistas bendro leidimo principu, reiškiančiu, kad medžioti savininko žemėje galima, jeigu savininkas to neuždraudė Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka (jei bus daroma žala). Tarpukario laikotarpiu medžioklės reguliavimas iš esmės skyrėsi nuo to, kuris buvo įtvirtintas sovietmečiu (1935 m. Medžioklės įstatymas: I. Bendrieji nuostatai 1. Laukinių gyvių priežiūra ir jų medžiojimo teisė kurioje nors žemėje priklauso tos žemės valdytojui. 2. Nuomojimas žemės neduoda nuomininkui medžioklės teisės toje žemėje, jeigu nuomininkas nėra gavęs iš savininko sutikimo raštu šita jo teises naudotis). Nors 2005-05-13 d. nutarime KT konstatavo nutolimą nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir ankstesniuose teisės aktuose įtvirtintos medžioklės tradicijos, bet pažymėjo, kad šioje byloje KT tyrė tik nustatyto naujo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tik pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais. Šio KT nutarimo konstatuojamosios dalies obiter dicta jurisprudencija reikšminga šiam skundui. Medžioklės įstatymas negali būti aiškinamas taip, kad prieštarautų visuminiam KT 2005-05-13 nutarimo „Dėl medžioklės įstatymo“ nutarimui, kurio obiter dicta draudžia paneigti žemės savininkų teisę medžioti ar nustatyti medžioklės sąlygas jiems priklausiančioje nuosavybėje – žemėse ir miškuose. KT konstatuojama, kad valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones. Kita vertus, paisydama Konstitucijoje įtvirtintų socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, kitų Konstitucijos nuostatų, valstybė (jos institucijos) negali pasirinkti tokių laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų ir priemonių, kurie nepagrįstai suvaržytų ar apskritai paneigtų asmenų ar socialinių grupių teises ar teisėtus interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius. Šiuo atveju KT konstatavo, kad žemės savininkų teisės negali būti paneigtos, paminti jų teisėti lūkesčiai. KT 2005-05-13 nutarime dėl Medžioklės įstatymo yra konstatuota, kad medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas yra įvairialypis reiškinys, apimantis: 1) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję. Taigi KT konstatuoja ir medžioklės veiklos rūšį – ūkinę veiklą. Pažymėtina, kad valdant (t.y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t.y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais. Medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams. Iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Taigi, apribojant ar paneigiant žemės ūkio ir miško paskirties žemės savininkų ir valdytojų teisę medžioti jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje ir miške yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, nes nepagrįstai, neproporcingai siekiamiems tikslams, yra apribojamos ir apskritai paneigiamos pareiškėjo teisės reguliuoti šernų populiaciją jam priklausančiuose žemės sklypuose esant ekstremaliai situacijai dėl AKM plitimo. Toks neproporcingas siekiamam tikslui pareiškėjo teisės pažeidimas gali sukelti didelę žalą tiek paties pareiškėjo vykdomai žemės ūkio veiklai, tiek visos valstybės ekonomikai. Laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas. KT 2005-05-13 nutarime pažymėjo, kad žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise. Be to, kaip minėta, laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir kontroliavimas), kurio vienas iš būdų yra medžioklė, gali būti susijęs ir su ūkine veikla. Medžioklė gali būti ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Taigi, teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia pareiškėjo nurodytų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei 46 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl tautos ūkio pagrindą sudarančių vertybių - privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį KT savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (KT 1999-03-16 nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (KT 2003-09-30). Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija - tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (KT 1998-10-27, 1999-03-16, 2003-03-04 nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui. LR KT jurisprudencijoje konstatuota, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą - laukinės gyvūnijos (jos išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama šių savininkų privačios nuosavybės teisės esmė. Nagrinėtos KT konstitucinės justicijos bylos dėl Medžioklės įstatymo kai kurių normų konstitucingumo kontekste pažymėtina, kad teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą) privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y. tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas. Jeigu siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo yra neišvengiamai būtina kokiu nors mastu apriboti privačios nuosavybės teises (nepaneigiant šių teisių esmės), tarp minėto tikslo ir pasirinktų ribojimo priemonių turi būti protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios ribojimo priemonės, kurios savininkų nuosavybės teises ribotų ne daugiau negu yra būtina. Šiuo atveju nėra jokių priežasčių dėl kurių pareiškėjo teisė reguliuoti šernų populiaciją jam priklausančiuose žemės sklypuose į nuosavybę galėtų būti apribota. KT 2002-03-14 nutarime konstatavo ir tai, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės įgyvendinimo sąlyga ir kad ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. KT 1998-10-27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje pamatinis vaidmuo skiriamas būtent privačiai nuosavybei – vienai iš pagrindinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis. Kaip jau minėta, viena iš medžioklės veiklos tikslų yra ūkinė veikla. Konstitucijoje yra įtvirtintas imperatyvas, kad nuosavybė įpareigoja. KT nutarime „Dėl medžioklės įstatymo“ konstatuota, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų pačių savininkų priedermę veiksmingai prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso - natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo, inter alia prie laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo užtikrinimo. Žemės ūkio ir miško paskirties žemės savininkai siekia prisidėti prie savo pareigos atlikimo, viešojo intereso įgyvendinimo, bet pareiškėjas dėl atsakovų veiksmų negalėdamas reguliuoti šernų populiacijos esant ekstremaliai situacijai, kaip tai numatyta LR medžioklės įstatymo 7 str. 5 d., negali jokiu kitu būdu realizuoti savo pareigos veiksmingai prisidėti prie viešojo intereso, tinkamai negali įgyvendinti savo teisių ir atlikti pareigų, siekiant esant ekstremaliai situacijai stabdyti AKM plitimą. Pažymėtina, kad toks žemės savininkų teisių ribojimas, visiškai paneigiant jų nuosavybės teisę, nepagrįstai ir neproporcingai apribojant jų teisę į nuosavybę, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Toliau – Konvencijos) 1 Protokolo 1 punktui dėl nuosavybės teisių apsaugos. Remiantis aukščiau išdėstytais faktais ir teisiniais argumentais, LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 dalimi, 89 str. 1 dalies 1 punktu yra pagrindas panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015-10-29 sprendimą Nr. (6) SR-S-1841 (9.71.) neišduoti medžioklės lapo pareiškėjui V. J. reguliuoti šernų populiaciją jam priklausančiuose žemės sklypuose. Skundžiamame administraciniame akte atsakovas nurodo, kad „Nėra nustatyta kokia šernų populiacijos gausa yra šios teritorijos 1 km²“. Vadovaujantis LR laukinės gyvūnijos įstatymo 4 str., nustatančio laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinis reglamentavimą, 3 punkto 4 dalimi būtent LR aplinkos ministerijai ir jos pavaldžioms institucijoms yra priskirta pareiga organizuoti duomenų apie laukinę gyvūniją kaupimą ir tvarkymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014-01-29 nutarimu Nr. 76 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2014 m. sausio 27 d. pasiūlymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu ir 26 straipsnio 2 punktu, Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“, 12.1 punktu, nutarė dalyje Lietuvos savivaldybių paskelbti valstybės lygio ekstremalią situaciją dėl afrikinio kiaulių maro. Įgyvendinant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2014-02-12 Sprendimą Nr. B1-103 „Dėl šernų populiacijos gausos reguliavimo priemonių“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministras įsakymu „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ (2000 m. birželio 27 d. Nr. 258) pakeitė medžioklės taisykles. Nustatyta 15.2.5. punkte „Leidžiama medžioti: „šernus – visus metus“(2014 01 15 įsakymu Nr. D1-37 (nuo 2014 01 20) (TAR, 2014, Nr. 2014-00197). AKM turi didžiulę reikšmę šalies ekonomikai. Tokią oficialią informaciją pateikia savo svetainėje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba: „ Tai geriausiai iliustruoja su AKM kovojusių ir vis dar kovojančių valstybių skaudi patirtis. Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos institucijos „Rosselchoznadzor“ duomenimis, kiaulių maras buvo nustatytas Rusijos srityje. Bendra žala Rusijos ekonomikai dėl AKM viruso 2007–2012 metais sudarė per 30 milijardų rublių, buvo sunaikinta daugiau nei 1 milijonas kiaulių. Dėl pirminio AKM protrūkio Dramblio Kaulo Krante 1996 metais buvo sunaikinta ketvirtadalis visų kiaulių, žala siekė 23–32 mln. dolerių. 1978 metais Malta dėl AKM likvidavimo ir su viruso patekimu į šalį susijusiomis sankcijomis patyrė 29,5 mln. dolerių žalą. Dominikos Respublikos nuostoliai 1978–1979 metais siekė apie 60 mln. dolerių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2015-11-13 įsakymu Nr. B1-1028 „Dėl išmokų už 2015–2016 m. sumedžiotas šerno pateles skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įgyvendino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. B1-917 „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ 3.3 papunktį ir nustatė išmokų už 2015–2016 m. sumedžiotas šerno pateles skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašą taip nustatydamas skatinimo priemones šernų populiacijos mažinimui visoje LR teritorijoje. Siekiant savalaikiai ir tinkamai įgyvendinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo J. M. 2015-10-05 sprendimą „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“ Nr. B1-917 žemės ūkio ir miško paskirties žemių sklypų savininkas pareiškėjas V. J. turi vykdyti medžiokles kaip tai numatyta LR medžioklės įstatymo 7 str. 5 punkte. Jei šernų medžioklės nebus vykdomos Pareiškėjo žemės sklypuose, kuriuose yra uždrausta medžioti medžioklės plotų naudotojui, nebus įgyvendintas minimas valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015-10-05 sprendimas Nr. B1-917.

Pareiškėjo atstovas advokatas A. Š. teismo posėdyje nurodė, kad daugiau nei 50 proc. miškų priklauso privatiems savininkams. Išsiskyrė miškų savininkų ir medžiotojų būrelių, kurie paveldėjo plotus, kuriems priskirtos žemės, interesai. Konfliktas dėl šernų populiacijos sureguliavimo senas. LR Konstitucinis Teismas konstatavo, kad žemės savininkai turi teisę uždrausti medžioti savo žemėse. Dėl tokio draudimo atsiranda gausesnė populiacija ir kelia grėsmę pareiškėjui, kuris užsiiminėja gyvulininkyste, eksportuoja galvijus į užsienio valstybes. Jei jo plotai pateiktų į afrikinio kiaulių maro zoną, eksportas būtų uždraustas ir jis patirtų didelius ekonominius nuostolius. Ploto naudotojas turi pilną teisę neleisti savo plotuose medžioti. Toks yra Medžioklės įstatymas ir tik žemės savininkas, turintis 100 ha turi teisę tapti kolektyvo nariu, nustato sąlygas medžioti ne savininkas, o teises ir pareigas turi būrelis, kuris nustato, kiek ir kaip turi medžioti. Konfliktas negalėjo būti išspręstas kitaip, kaip tik pasinaudojus Medžioklės įstatymo 7 str. 5 d., kur numatyta, kad medžiojamų gyvūnų gausa teritorijose reguliuojama AM numatyta tvarka, jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų užkrečiamų ligų pavojus privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų gausos reguliavimo vykdytini sklype, kuriame žemės savininkai uždraudė medžioti, šių nurodymų organizavimą reguliuoja žemės sklypo savininkas. Nurodyta, kas tokiu atveju turi reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiaciją šioje teritorijoje. Remdamasis šia norma V. J. kreipėsi į ŠRAAD su prašymu išduoti išvadą dėl medžiojamųjų gyvūnų reguliavimo tikslingumo ir išduoti medžioklės lapus medžioti šernus. Yra trys lentelės dėl medžiojamųjų gyvūnų limitų nustatymo. Yra trys sezonai, rodoma deklaracija - sumedžioti 94 šernai, liko 40. Atsakovas minėjo, kad V. J. kitais būdais gali reguliuoti populiaciją, kadangi turi daugiau nei 100 ha nuosavybės, pridėjo dokumentą, kad kyla ginčas dėl V. J. narystės medžiotojų kolektyvo gretose. Prieš mėnesį atstovas yra pateikęs dokumentą dėl žvėrių apskaitos. V. J., būdamas žemės savininkas, atsako prieš valstybės biudžetą, dėl galvijų mėsos į užsienio valstybes tiekimo sutarčių, jis užsisakė Stulginskio laboratorijoje K. P. nepriklausomą žvėrių apklausą. Pagal tuos duomenis pateikti duomenys apie šernų populiaciją, tankį 1000 ha, nurodyta, kad gyvena 9,1 šerno. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus valstybės lygio ekstremalių situacijų valstybės operacijų vadovo 2015-10-05 d. sprendimas Nr. B1-97 įpareigoja, kad populiacija neturi viršyti 0,5 šerno vienam kv/km. afrikinio kiaulių maro yra trys zonos. Pareiškėjo teritorija nepriklauso nei maro, nei buferinei zonai. Apskaita įrodo, kad populiacija dvigubai didesnė, bet šernėms atsivedus jauniklius, populiacija bus 3-4 k. didesnė. Afrikinio kiaulių maro rizika didesnė. Lietuvoje yra kiaulių maras, o Šiaulių RAAD-ui įspūdžio nedaro. 2016-02-19 d. yra išduotas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Plungės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymas, kad V. J. privalo vykdyti šernų populiacijos reguliavimą. Jis pateikė dar vieną prašymą Šiaulių RAAD-ui, bet atsakymo negavo. Prašo patenkinti skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.