Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-5107-191/2017 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui S. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teismo sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą – išrašai iš VĮ „Regitra“ ir VĮ Registrų centras apie atsakovui priklausančias transporto priemones ir nekilnojamąjį turtą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, prijungimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Taip pat sprendžiama, ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013).Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiamas didelės ieškinio sumos prezumpcija, konstatuoja, jog į bylą pateikti nauji įrodymai apie atsakovo turtinę padėtį gali turėti reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl prašymas prijungti šiuos įrodymus prie bylos tenkintinas, o pateikti įrodymai vertintini byloje surinktų įrodymų viseto kontekste (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Bylos duomenimis, ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 16 666 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 375 Eur žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas. Kartu su ieškiniu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumai atsakovui priklausantį turtą. Skundžiama nutartimi teismas atmetė ieškovo prašymą, konstatuodamas, kad ieškovas nepagrindė grėsmės būsimo ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apelianto nuomone, pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas, ieškinio suma didelė, o pateikti įrodymai apie atsakovo turtinę padėtį (VĮ „Registra“ ir VĮ Registrų centras išrašai) sudaro pagrindą abejoti, kad atsakovas turi pakankamai turto ieškinio reikalavimams įvykdyti. Be to, tai, kad atsakovas vengia įvykdyti savo įsipareigojimus gera valia, tai, anot apelianto, tik pagrindžia būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pastebėtina, kad šiuo atveju prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas teikia pakartotinai. Minėtas klausimas jau buvo išspręstas 2016 m. lapkričio 4 d. teismo nutartimi, nagrinėjant A. B. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (civilinė byla Nr. Civilinė byla Nr. eL2-28289-191/2016), kuria ieškovo prašymas buvo atmestas, ieškovui neįrodžius grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenustatė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje dėl laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymo bei aiškinimo yra nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-147-943/2017).Šiuo atveju ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė VĮ „Regitra“ ir VĮ Registrų centras išrašus apie atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, iš kurių matyti, kad atsakovo vardu nėra registruotų transporto priemonių, tačiau priklauso nekilnojamasis turtas (žemės sklypas su statiniais), esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendra vertė gerokai viršija ieškinio sumą. Nors atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka, o jo dalis – ir areštuota, tačiau tai savaime nesuteikia pagrindo daryti išvados apie ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą, nes pats turto įkeitimo faktas nepaneigia atsakovo turimo turto vertės ir jo nesumažina. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo siekį turimą turtą paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu apelianto nurodyta aplinkybė dėl atsakovo vengimo vykdyti prievoles pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas ketina savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą. Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, nepateikus bent preliminarių įrodymų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti egzistuojant grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui ateityje, o nesant bent vienos iš dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, jų taikymas yra negalimas. Kartu apeliantui išaiškintina, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pagrindžiančioms sprendimo neįvykdymo riziką (pvz., ketinimą perleisti, paslėpti ar sumažinti turimo turto masę ar kitaip išvengti prievolių pagal būsimą sprendimą vykdymą ir (ar) kt. aplinkybes), ieškovui neužkertamas kelias kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti teismo nutartį nėra pagrindo. Todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.