Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-122-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-18
Bylos Nr.: 2A-122-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00847-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas
Ieškovas: V. K.
Atsakovas: A. Š., G. Š.

Kategorijos

42.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-122-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00847-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9.; 42.10.; 63.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. ir atsakovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-819-555/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams A. Š. ir G. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 1 116 636,00 Lt (930 530 Lt+186 106 Lt) skolos ir palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 1 d. ieškovas V. K. ir atsakovas A. Š. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 269 500 Eur sumą (pagal Eur valiutos kursą suma – 930 530 Lt), apskaičiuotos palūkanos sudaro 53 900 Eur (269 500 Eur x 5 proc. x 4 metai), t. y. 186 106 Lt. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas ieškovui paskolos negrąžino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. Š. ieškovui V. K. 1 116 636,00 Lt skolos ir palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 964,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovo A. Š. valstybės naudai priteisė 13 166 Lt žyminį mokestį ir 20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties turinį, sprendė, kad šios bylos šalys atsakovas A. Š. ir ieškovas V. K. surašė dokumentą, kurį pavadino „Sutartis-Paskolos“. Teismas pažymėjo, kad minėto dokumento tekste yra įrašas, jog atsakovas gavo 269 500 Eur iš ieškovo; tai patvirtina sutartyje esantis atsakovo parašas. Teismas sprendė, kad nustatytos byloje aplinkybės leidžia konstatuoti tarp šalių egzistavus sutartinius paskolos teisinius santykius, o tuo pačiu ir paskolos sumos perdavimą. Pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu iš esmės apskritai neigė ginčo sutarties sudarymą, tačiau šie atsakovo argumentai yra paneigti byloje surinktais įrodymais. Iškilus abejonėms dėl atsakovo parašo ir rankraštinių įrašų tikrumo, buvo atlikta rašysenos ekspertizė, kurios aktuose pateiktos išvados, jog parašas A. Š. vardu tiriamajame dokumente nėra pasirašytas naudojant technines priemones, rankraštiniai įrašai parašyti šratinukų pastomis, yra didelė tikimybė, jog tiriamasis objektas yra išspausdintas spausdinimo veiksmu, šratinuko pastomis parašyti įrašai yra parašyti po to, kai išspausdintas įrašų vietose esantis spausdintas tekstas, tikėtina, kad parašai pasirašyti ant išspausdinto teksto, taip pat pateikiama kategoriška išvada, kad dokumente įrašus (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“, A. Š.“ parašė ir eilutėje „A. Š....parašas“ pasirašė pats A. Š..

Vertindamas pateikto dokumento, kuriuo yra grindžiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, turinį, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti, jog pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Sutartyje esantys įrašai pagrįstai leidžia spręsti, jog paskolos gavėjas pinigus gavo, o paskolos davėjas juos perdavė, todėl byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje ir įrodinėjimo našta tokiu atveju tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 str. 1 d.). Be paties atsakovo paaiškinimų, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad pinigai nebuvo ir negalėjo būti jam perduoti, ar kad dalis pinigų yra grąžinta, atsakovas nepateikė, tuo tarpu pateiktas rašytinis įrodymas (CPK 197 str.), ieškovo argumentai, kuriuos patvirtina sandorio sudaryme dalyvavęs asmuo liudytojas A. K., patvirtina sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą. Konstatavęs, jog ieškovą ir atsakovą A. Š. siejo paskolos teisiniai santykiai, teismas ieškinį tenkino ir priteisė ieškovo prašomą 93 0530 Lt (269 500 EUR) sumą iš atsakovo.

Iš byloje esančio paskolos dokumento ir ieškinyje išdėstytų argumentų nėra nustatyta, jog atsakovo gauta paskola buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, todėl iš paskolos sutarčių kylanti prievolė, teismo vertinimu, nelaikytina bendra sutuoktinių prievole (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, tenkino ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 186 106 Lt (53 900,02 Eur) palūkanų (CK6.210 str.). Teismas taip pat tenkino ir ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo bei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta priteisti skolą iš bendraskolės G. Š., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti 1 116 636 Lt skolą bendra sutuoktinių A. Š. ir G. Š. prievole, šią sumą priteisiant iš abiejų atsakovų; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš byloje esančio paskolos dokumento ir kitų įrodymų nėra nustatyta, jog atsakovo gauta paskola buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, todėl iš paskolos sutarčių kylanti prievolė nėra laikytina bendra sutuoktinių prievole. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Sudaryta paskolos sutartis (gauta paskola) laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, iš kurios kyla bendra solidari sutuoktinių prievolė. Byloje nėra duomenų, kad paskola būtų panaudota išskirtinai atsakovo A. Š. asmeniniams poreikiams.

2. Teismas konstatuodamas, kad paskola yra asmeninė A. Š. prievolė, nepateikė duomenų ir faktų, nenurodė įrodymų, kuriais remiantis buvo padaryta tokia išvada. Atsakovai į bylą nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl prievolės asmeninio pobūdžio, taigi nepaneigė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, o kadangi šiuo atveju tokių duomenų nėra, darytina išvada, kad teismas neteisingai vertino sutuoktinių bendro turto ir tuo pačiu bendros, solidarios prievolės klausimą, kylantį iš sudarytos paskolos sutarties.

3. Kadangi atsakovai slėpė, kokiu tikslu skolinosi pinigines lėšas ir kur jos buvo panaudotos, ieškovui negali būti perkelta įrodinėjimo našta dėl paskolos panaudojimo būdo. Ieškovas nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti civiliniuose santykiuose, kai buvo naudojama paskolos suma, todėl negali turėti įrodymų apie konkretų paskolos panaudojimo būdą. Byloje esant duomenų apie atsakovų bendro verslo (įmonės akcijų) įsigijimą ir nedelsiant po to didelės vertės paskolos gavimą bei nesant duomenų apie šių pinigų panaudojimą asmeniniams atsakovo A. Š. poreikiams tenkinti, teismas turėjo atsižvelgti į tikimybių pusiausvyros principo taikymą ir spręsti, kad paskolos panaudojimas bendro verslo poreikiams yra labiau tikėtinas nei paskolos panaudojimas asmeniniams atsakovo A. Š. poreikiams.

4. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje sutinkama nuomonė, jog visi sandoriai, sudaryti nors vieno iš sutuoktinių, sukuria bendras prievoles abiem sutuoktiniams, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių. Dėl to įrodinėti, kad prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne jų abiejų bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją.

Atsiliepimas

Atsakovė G. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo V. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

1. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog paskolos sutartis laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, prievolė grąžinti paskolos sumą yra solidari sutuoktinių prievolė. CK nėra nuostatos, kuri įtvirtintų taisyklę, jog jei paskola suteikta santuokoje, tai prievolė grąžinti paskolos sumą yra solidari abiejų sutuoktinių prievolė. Solidari sutuoktinių prievolė atsiranda tik tuomet, jei prievolė, sutuoktinio prisiimta esant būtinumui tenkinti bendrus šeimos poreikius ir panaudota šeimos poreikių tenkinimui. Šiuo atveju teismas tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias solidarią sutuoktinių atsakomybę pagal turtines prievoles.

Atsiliepimas

2. Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentais dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos. Pagal naujausią teismų praktiką, ta šalis, kuri siekia, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir turi procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Teismas pagrįstai vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir joje pateiktu išaiškinimu bei pagrįstai sprendė, jog pareiga įrodyti, kad paskola buvo suteikta šeimos poreikių tenkinimui, tenka ieškovui.

Šalies argumentai

Atsakovas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; pripažinti ieškovo V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; paskirti byloje pakartotinę 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties ir rašysenos ekspertizę; įpareigoti ieškovą pateikti tėvų anketinius duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą); įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus, pagrindžiančius 269 500 Eur kilmę; išreikalauti iš VMI prie Finansų ministerijos ir Sodros duomenis apie ieškovo tėvų pajamas, VMI teiktas pajamų ir/arba turto deklaracijas; išreikalauti iš VMI prie Finansų ministerijos ir Sodros duomenis apie ieškovo V. K. pajamas nuo 1999 metų iki 2008 metų, VMI teiktas pajamų ir/arba turto deklaracijas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties pagrindu ieškovas perdavė atsakovui 930 530 Lt dydžio paskolą, nes atsakovas piniginių lėšų iš ieškovo nėra gavęs. Teismas, vertindamas, ar paskolos suma, t. y. 269 500 Eur (930 530 Lt), ieškovo buvo perduoti atsakovui, iš esmės rėmėsi vieninteliu bylos įrodymu – 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartimi. Teismas neanalizavo, kokia ieškovo turtinė padėtis buvo sudarant paskolos sutartį, t. y. 2007 m. rugsėjo 1 dieną; neanalizavo ieškovo finansinių galimybių skolinti minėto dydžio pinigų sumą, taip pat nevertino atsakovo turtinės padėties, jos pasikeitimo po 2007 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 17 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2A-171/2014, konstatavo, kad siekiant nustatyti, ar paskolos davėjas galėjo suteikti paskolos gavėjui atitinkamą pinigų sumą, reikia įvertinti, ar paskolos davėjas turi tokias finansines galimybes ir atitinkamą pinigų sumą. Taigi, pirmos instancijos teismas konstatuoti faktą, kad 930 530 Lt dydžio paskolą ieškovas perdavė atsakovui, galėjo tik tuomet, jeigu būtų nustatęs, jog ieškovas tuo metu turėjo tokią pinigų sumą, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė ir nenustatinėjo.

2. Teismas nepagrįstai paskolos sutartį laikė patikimu prima facie įrodymu, nors bylos duomenys kelia abejonių dėl 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties, kaip įrodymo, patikimumo, ir suponuoja išvadą, jog ieškovas neperdavė atsakovui jokių pinigų šios sutarties pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovui nebuvo tikslo skolintis, kadangi jis neturėjo finansinių sunkumų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos duomenis; be to, ieškovo pozicijoje dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių yra prieštaravimų.

3. Nors teismas nurodė, kad atsakovo argumentai, jog 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartis iš viso nebuvo sudaryta, yra paneigti teismo ekspertizių išvadomis, tačiau manytina, kad ekspertai galėjo klysti dėl žmogiškojo faktoriaus, juo labiau, kad išvada ekspertizės akte, jog A. Š. parašas paskolos sutartyje pasirašytas ant išspausdinto dokumento buvo tik tikėtina, o ne kategoriška.

4. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Ieškovas šioje byloje turėjo pareigą įrodyti, jog jis 2007 m. rugsėjo 1 d. turėjo 269 500 Eur, kuriuos kaip jis pats tvirtina, paskolino atsakovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai atsakovas paskolos nepripažįsta, ieškovas turi įrodyti juridinę reikšmę turinčių faktų, reikalingų paskolos teisinių santykių egzistavimui, visumą. Teismo argumentas, jog būtent atsakovas privalėjo įrodyti, kad jis pinigų negavo pagal 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį yra neteisinga ir neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikos.

Atsiliepimas

Ieškovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo A. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. Š. palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Byloje esantys įrodymai (2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartis, byloje atlikta rašysenos ekspertizė, liudytojo A. K. parodymai) pagrindžia ir įrodo aplinkybę, kad paskolos suma sutarties pasirašymo metu buvo perduota atsakovui. Šių įrodymų nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai. Dėl to negalima sutikti su apeliantu, kad teismas rėmėsi vieninteliu dokumentu – 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartimi. Be to, priešingai negu teigia apeliantas, teismas sutarties nevertino kaip prima facie įrodymo, o jį vertinto kartu su kitais rašytiniais įrodymais.

Šalies argumentai

2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad fakto konstatavimas, jog 930 530 Lt dydžio paskolos sumą pagal 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį ieškovas perdavė atsakovui, yra galimas tik esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovas 2007 m. rugsėjo 1 d. turėjo tokią pinigų sumą. Taip pat nepagrįstai nurodoma, kad teismų praktikoje aplinkybė dėl pinigų turėjimo fakto turi esminę reikšmę ginčui dėl paskolos sumos priteisimo. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kurią atsakovas nurodo apeliaciniame skunde, nėra analogiška šiai nagrinėjamai bylai. Teisiškai nėra reikšmingos aplinkybės, iš kur paskolos gavėjas gauna pinigus ir koks jų pobūdis. Argumentas, kad atsakovui pinigų nereikėjo, nereiškia, jog paskolos dalykas nebuvo perduotas. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad paskoliniai sutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo egzistavo, todėl pareiga grąžinti skolą pagal pasirašytą sutartį atsakovui egzistuoja. Nenuginčijus sutarties bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, paskolos gavėjo valia sudaryti tokį paskolos sandorį yra nepaneigta.

3. Apeliantas netinkamai aiškina įrodinėjimo naštos paskirstymą, teigdamas, kad atsakovas neturi pareigos įrodinėti, jog paskolos suma nebuvo perduota. Tokio argumento nepagrįstumą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad jeigu skolos dokumente nurodytos aplinkybės apie faktinį paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui.

4. Dėl atsakovo pareikštų procesinių reikalavimų ieškovas pažymi, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir civilinio proceso principų, priešingai, ši civilinio proceso forma užtikrina koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl atsakovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nepagrįstas. Apelianto keliami nauji procesiniai reikalavimai dėl ieškovo dalyvavimo pripažinimo būtinu, dėl įrodymų išreikalavimo, dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, dėl įpareigojimo pateikti duomenis ir dokumentus yra atmestini, kadangi apeliantas turėjo visas galimybes šiuos reikalavimus pareikšti pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė. Nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimas nėra priežastis reikšti pavėluotus prašymus ar pradėti rinkti įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2, 3 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo V. K. ir atsakovo A. Š. 2007 m. rugsėjo 1 d. sudarytos paskolos sutarties. Ieškovo teigimu, minėtos paskolos sutarties pagrindu jis paskolino atsakovui 269 500 Eur. Atsakovas neigia, kad jis su ieškovu buvo sudaręs paskolos sutartį, kad gavo minėtą pinigų sumą.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi, paskolos sutarties esminės sąlygos yra: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (pagal šiuo metu galiojančią CK redakciją – 600 Eur), turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Pažymėtina, kad rašytinės paskolos sutarties turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties matyti, kad fiziniai asmenys – atsakovas A. Š. ir ieškovas V. K. – surašė dokumentą, kurį pavadino „Sutartis-Paskolos“; jame nurodė dokumento surašymo datą, tekstą „Aš A. Š./asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), skolinuosi vienerių metų laikotarpiui pinigų sumą 269 500 du šimtus šešiasdešimt devynis tūkstančius penkis šimtus Eurų iš piliečio V. K. a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini)“. Minėto dokumento tekste yra įrašas „Pinigus sumoje 269 500 du šimtus šešiasdešimt devynis tūkstančius penkis šimtus Eurų iš piliečio V. K. gavau ir patvirtinu savo parašu A. Š.“, rankraštinis įrašas „A. Š.“, tekstinis įrašas „parašas“ ir rankraštiniu būdu pasirašyta.

Atsakovas ginčydamas pinigų perdavimo faktą, siekia įrodyti, kad paskolos santykiai tarp jo ir ieškovo nėra atsiradę, t.y. paskolos sutartis nesudaryta. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija prievolės pobūdį – ar prievolė, kylanti iš paskolos sutarties, yra atsakovo asmeninė, ar bendra sutuoktinių prievolė. Taigi, ieškovo apeliacinio skundo argumentai gali būti reikšmingi tik tuo atveju, jeigu bus pripažintas paskolos teisnių santykių tarp šalių faktas. Dėl to teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo ir tik tuomet – dėl ieškovo skundo argumentų, susijusių su prievolės pobūdžiu.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo sprendžiant pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo klausimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str.), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą, išskyrus atvejus, jeigu remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti ( CPK 182 straipsnis).

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (daiktų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties sąlygas. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Taigi, remiantis teismų praktikoje suformuluotomis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklėmis, tuo atveju, kai ieškovas, privalantis įrodyti pinigų perdavimo ieškovui faktą, pateikia rašytinį dokumentą, nepriklausomai nuo to, kaip jis yra pavadintas, kuriame atskirai ir aiškiai aptartas paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui – būtent jis turi įrodyti, kad pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta paskolos sutartyje.

Analizuojant nagrinėjamoje byloje pateiktą paskolos sutarties tekstą, matyti, kad tekste yra aptartas ne tik šalių susitarimas dėl paskolos santykių susiformavimo, tačiau atskirai aptartas ir atsakovo parašu patvirtintas pinigų gavimo (perdavimo paskolos gavėjui) faktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. spalio 15 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1175(13) patvirtina, jog rašysenos ekspertai, atlikę byloje ekspertizę, padarė kategorišką išvadą, jog ginčo paskolos sutartyje įrašus (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, „A. Š.“ parašė ir eilutėje „A. Š. <...> parašas“ pasirašė A. Š.. Taigi pagal ginčo paskolos sutarties tekstą, atsižvelgiant į ekspertų išvadą, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad pinigai A. Š. buvo perduoti, paskolos gavėjas įsipareigojo gautus pinigus grąžinti, dėl to įrodytas esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo faktas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. liepos 1 d. ekspertizės akte Nr. 11-1176(13) dokumentų ekspertas padarė išvadas, jog parašas A. Š. vardu, esantis tiriamajame dokumente „Sutartis-Paskolos“, nėra pasirašytas naudojant technines priemones; parašas A. Š. vardu, rankraštiniai įrašai (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini)“ yra parašyti šratinukų pastomis; didelė tikimybė, kad tiriamasis dokumentas „Sutartis-Paskolos“ yra išspausdintas vienu spausdinimo veiksmu; šratinuko pastomis parašyti rankraštiniai įrašai (duomenys neskelbtini) (V. K. a/k), „A. Š.“, „V. K.“ ir parašas jo vardu, „A. K.“ ir parašas jo vardu, esantys dokumente „Sutartis-Paskolos“ yra parašyti po to, kai buvo išspausdintas įrašų vietose esantis spausdintinis tekstas; tikėtina, kad tirti pateiktame dokumente „Sutartis-Paskolos“ 2007 m. rugsėjo 1 d. tarp A. Š. ir V. K. dokumente parašas A. Š. vardu pasirašytas ant išspausdinto teksto. Nors apeliantas teigia, kad išvada ekspertizės akte, jog A. Š. parašas paskolos sutartyje pasirašytas ant išspausdinto dokumento buvo tik tikėtina, o ne kategoriška, tai nesudaro pagrindo abejoti minėtu ekspertizės aktu, nes išvados, kurios nagrinėjamoje byloje yra esminės – kad rankraštinį tekstą parašė, taip pat dokumente pasirašė pats atsakovas A. Š., yra kategoriškos. Šios kategoriškos išvados, kartu su tikėtina išvada, kad spausdintas tekstas buvo surašytas ir išspausdintas anksčiau, negu padaryti rankraštiniai įrašai bei sutartis patvirtinta šalių parašais, yra pakankamai patikimas įrodymas, paneigiantis atsakovo argumentus, kad jis sutarties nepasirašė ir pinigų pagal ją nėra gavęs.

Nors apeliantas teigia, kad jam nebuvo tikslo skolintis, nes jis neturėjo finansinių sunkumų, ši aplinkybė nepaneigia, jog paskolos dalykas atsakovui buvo perduotas. Atsakovas A. Š., remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 str.).

Iš skundžiamo apygardos teismo sprendimo matyti, kad teismas, priimdamas sprendimą, atliko šalių paskolos sutarties teksto analizę, vadovavosi byloje atliktų ekspertizių duomenimis, taip pat vertino liudytojo A. K., kuris dalyvavo sutarties pasirašymo bei pinigų perdavimo procese, parodymus. Dėl to laikytina, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė remdamasis tik paskolos sutartimi, tačiau netyrė reikšmingų byloje aplinkybių ir nevertino kitų įrodymų.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskolos suteikimo faktą, turėjo analizuoti aplinkybes, susijusias su ieškovo turtine padėtimi 2007 m. rugsėjo 1 d., jo finansinėmis galimybėmis skolinti minėto dydžio pinigų sumą. Tokį teiginį apeliantas grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-171/2014. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Apelianto nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo ginčas dėl pinigų perdavimo paskolos gavėjui, kadangi toks faktas paskolos sutartyje nebuvo užfiksuotas, taigi, įrodinėjimo dalykas dėl paskolos sutarties sudarymo toje byloje apėmė platesnį įrodinėtinų aplinkybių ratą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pačioje paskolos sutartyje yra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad tarp paminėtų bylų būtų esminis panašumas, todėl vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-171/2014 išaiškinimais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodytas esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo faktas, todėl atsakovas A. Š. turi prievolę grąžinti ieškovui V. K. 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties dalyką.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi formuojama teismų praktika, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas, pagrįstai konstatavo ginčo paskolos sudarymo faktą ir jos netinkamo vykdymo pasekmes.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Iš ieškovo V. K. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinys atsakovės G. Š. atžvilgiu. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš paskolos sutarties kylanti prievolė nėra laikytina bendra sutuoktinių prievole, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl prievolės asmeninio pobūdžio, įrodinėti, kad prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne abiejų sutuoktinių bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl paskolos suteikimo tikslų, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas; sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinta bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, jo išimtis nustatant tik vedybų sutartimi. Nesant tokios įstatyme expressis verbis įtvirtintos nuostatos, sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK 3.109 straipsnyje, kai kurias prievoles pripažįstant bendromis. Toks teisinis reguliavimas ex ante yra žinomas ir kreditoriui, todėl iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukianti ir kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 str.) atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė G. Š. sudarė su ieškovu V. K. paskolos sutartį, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų išreiškusi sutikimą sudaryti šią sutartį ar būtų ją patvirtinusi. Dėl to ieškovas V. K., reikalaudamas, jog pagal paskolos sutartį atsakytų ir jos nesudariusi atsakovė G. Š., privalėjo įrodyti, kad šis sandoris sudarytas šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tačiau tokių aplinkybių neįrodė.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 3.92 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta sutuoktinio sutikimo prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, ir pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 3 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. CK 3.92 straipsnio 3 dalis sistemiškai susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas – apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta dėl kreditoriaus interesų, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas, taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamos bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl prievolės pagal V. K. ir A. Š. sudarytą 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį asmeninio pobūdžio, pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl skolos priteisimo iš atsakovės G. Š., o ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl tokių išvadų nepagrįstumo atmestini.

Dėl atsakovo apeliaciniame skunde pareikštų procesinių reikalavimų

Iš atsakovo A. Š. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas pareiškė ne tik materialųjį teisinį reikalavimą panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bet taip pat pareiškė ir procesinio pobūdžio reikalavimus - bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti ieškovo V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, paskirti byloje pakartotinę 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties ir rašysenos ekspertizę, įpareigoti ieškovą pateikti tėvų anketinius duomenis, įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus, pagrindžiančius 269 500 Eur kilmę, išreikalauti iš VMI prie Finansų ministerijos ir Sodros duomenis apie ieškovo tėvų pajamas, VMI teiktas pajamų ir/arba turto deklaracijas, išreikalauti iš VMI prie Finansų ministerijos ir Sodros duomenis apie ieškovo pajamas nuo 1999 metų iki 2008 metų, VMI teiktas pajamų ir/arba turto deklaracijas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad šalims nebuvo užkirstas kelias teikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar įrodymus, susijusius su ginčo esme, joms buvo suteikta galimybė ginčo klausimais iš esmės pasisakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atmetus reikalavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atmestinas ir su šiuo prašymu susijęs reikalavimas pripažinti ieškovo V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.

Dėl pakartotinės ekspertizės. Pagal CPK 216 straipsnio 1 dalį eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012). CPK 219 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, teismas gali skirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi byloje paskyrė dokumento ir rašysenos teismo ekspertizę. Iš į bylą pateiktų 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. spalio 15 d. ekspertizės aktų turinio nėra pagrindo pripažinti, kad ekspertizės aktų turinys prieštaringas, jog išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai ir pan. Byloje nesant jokių duomenų, kurie leistų abejoti atliktų ekspertizių išvados pagrįstumu, skirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitiems ekspertams nėra pagrindo, todėl šis apelianto prašymas netenkintinas (CPK 219 str. 2 d.). Be to, apelianto argumentas, jog ekspertai, atlikdami ekspertizes, galėjo klysti dėl žmogiškojo faktoriaus, nesudaro pagrindo skirti byloje pakartotinę ekspertizę.

Dėl kitų procesinių reikalavimų. Nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų - įpareigoti ieškovą pateikti tėvų anketinius duomenis, įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus, pagrindžiančius 269 500 Eur kilmę, išreikalauti iš VMI prie Finansų ministerijos ir Sodros duomenis apie ieškovo tėvų pajamas, VMI teiktas pajamų ir/arba turto deklaracijas, išreikalauti iš VMI prie Finansų ministerijos ir Sodros duomenis apie ieškovo pajamas nuo 1999 metų iki 2008 metų, VMI teiktas pajamų ir/arba turto deklaracijas, kadangi šių duomenų išreikalavimas neturėtų reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.

Dėl to, kas pasakyta, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą apygardos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais (CPK 329 str., 330 str.), todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai atmetami, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 79, 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKonstantinas GurinasEgidija Tamošiūnienė