- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-39-544/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- V. B.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-39-544/2021
teisėja Nida Solovjovienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00184-2020-8
2021 m. vasario 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2591-434/2020 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei V. B. dėl išlaidų, padarytų bendro turto remontui, atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. K. prašė priteisti iš atsakovės V. B. 8 245,84 Eur jos patirtų išlaidų už gyvenamojo namo pagerinimo darbus.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis po ½ dalį priklauso 0,061 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo, viralinės, ūkinio pastato, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovė yra seserys, kurios nurodytą namų valdą įsigijo 2003 m. gruodžio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Namų valda nėra atidalyta, taip pat nėra nustatyta naudojimosi ja tvarka. Įsigytas gyvenamasis namas buvo medinis, prastos būsenos, todėl šalys nusprendė, kad jį reikia suremontuoti. Remonto darbus organizavo ieškovė, juos atliko jos samdomi asmenys. Buvo atnaujinti ir izoliuoti nuo drėgmės pamatai, apmūrytos sienos, pakeistas stogas, sudėti nauji langai, durys, grindys, lubos, atnaujinta krosnis ir kt. Kadangi ieškovė neturėjo tiek piniginių lėšų, kad galėtų vienu metu atlikti namo rekonstrukciją ir remonto darbus, tai gyvenamojo namo pagerinimo darbai užtruko nuo 2004 metų iki 2012 metų. Visus darbus finansavo ieškovė. Atsakovė žadėjo, kad už gyvenamojo namo pagerinimo darbus atsilygins vėliau, tačiau, baigus namo remontą, atsakovė pradėjo vengti ieškovės bei savo įsipareigojimo. Kadangi visi pagerinimo darbai ieškovei per visą remonto laikotarpį kainavo 16 491,69 Eur, todėl pusę sumos – 8 245,84 Eur turi atlyginti atsakovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2020 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso žemės sklypas bei gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kuriuos jos pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo 2003 m. gruodžio 24 d. Tarp šalių nekyla ginčas dėl to, kad namas po jo įsigijimo buvo remontuojamas, kad remonto metu buvo pakeistos grindys, sutvarkyti namo pamatai, apmūrytos namo išorės sienos, pakeistas stogas, langai ir kad visus darbus organizavo ir už juos mokėjo ieškovė, ką patvirtino ir liudytojas R. A. Š.
5. Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatavo, jog namo remonto darbai buvo pabaigti iki 2007 m. rugpjūčio mėnesio. Pažymėjo, kad tiek iš pačios ieškovės paaiškinimų, tiek iš liudytojo R. A. Š. parodymų matyti, jog už kiekvienus atliktus darbus ieškovė jam sumokėdavo iš karto po jų atlikimo. Taigi ir teisė reikalauti šių išlaidų atsakovei tenkančios dalies apmokėjimo atsirado nuo to momento, kai pinigai buvo sumokėti. Kadangi nuo to laiko yra praėję daugiau kaip dešimt metų, todėl, prašant atsakovei, teismas ieškovės reikalavimui taikė ieškinio senatį, dėl ko ieškinį atmetė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu ieškovės atstovo argumentus, kad ieškinio senatis šiuo atveju turėtų būti skaičiuojama nuo 2020 m. vasario 24 d., t. y. nuo tada, kai atsakovė atsisakė mokėti ieškovės prašomą sumą pagal jos 2020 m. vasario 14 d. atsakovei išsiųstą raginimą, teismas laikė nepagrįstu. Nurodė, kad atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje patvirtino, jog niekada nežadėjo ieškovei sumokėti jos namo remontui išleistų sumų. Posėdyje pati ieškovė teismui patvirtino, kad atsakovei niekada anksčiau nebuvo nurodžiusi ir pasakiusi, kokią konkrečią pinigų sumą ši turėtų jai sumokėti už atliktus darbus. Jos tvirtinimu, atsakovė pati turėjo domėtis, kokias išlaidas ieškovė patyrė, sumokėdama už visus atliktus namo remonto darbus.
6. Teismas įvertino tai, kad byloje atlikta ekspertizė nustatė, jog ginčo pastate atlikti išorės pagerinimo darbai – apmūrijimo ir šiltinimo darbai, įrengtas naujos sienos konstrukcijos pamatas, pakeista stogo konstrukcija ir danga, sumontuoti nauji langai. Šiais darbais padidinti pastato išorės matmenys, iš esmės pakeista fasadų išvaizda, pakeistos stogą laikančiosios konstrukcijos naujomis, kas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies sąvoka ir STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ pagal redakcijų (2002 m. gruodžio 19 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.) 9.6, 9.7, 9.9 punktus, (2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 6 d.) 9, 9.6 punktus, yra pastato rekonstravimas. Ginčo pastatas priskiriamas II grupės nesudėtingam statiniui, o norint rekonstruoti nesudėtingą II grupės statinį, kuris priklauso dviem bendraturčiams, nuo 2002 iki 2005 metų buvo privaloma gauti statybos leidimą, o nuo 2005 iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – raštišką valstybės tarnautojo pritarimą supaprastintam projektui. Kad juos gauti, abiem atvejais turi būti pateikiamas ir statinio bendraturčio sutikimas. Šiuo atveju atsakovė neigia davusi ieškovei sutikimą atlikti pastato rekonstrukcijos darbus, o ieškovė teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ekspertė, atlikusi ekspertizę šioje byloje, taip pat nustatė, jog duomenų, kad namo pagerinimo darbai buvo būtini atlikti siekiant užtikrinti saugų pastato naudojimą ir pastato mechaninį atsparumą ir pastovumą, privalomų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimą, nepakanka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant būtų galima ieškovės ieškinį tenkinti, nes atsakovė neprivalo apmokėti šių išlaidų (CK 4.83 straipsnio 4 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovė G. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
8. Nurodo, kad teismas nevertino visų byloje esančių duomenų, reikšmingų ieškinio senaties eigos pradžiai nustatyti, t. y. kad šalys yra seserys, kurios 2003 metais kartu nusprendė įsigyti gyvenamą namą, jog galėtų senatvėje viena kitai padėti ir kad tuo metu jų santykiai bei ketinimai buvo geri, dėl ko ieškovė neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti atsakove tiek, kad iš itin artimo asmens reikalautų raštiško pritarimo atliekamiems bendro namo remonto darbams ir suprasti, jog atsakovė kažkada ateityje atsisakys padengti dalį ieškovės patiriamų išlaidų bendro namo remontui; liudytojas R. A. Š. patvirtino ieškovės nurodomas aplinkybes, kad nusipirktas medinis gyvenamas namas buvo visiškai bei visapusiškai susidėvėjęs, supuvęs ir remontas buvo gyvybiškai būtinas; pirmiausia buvo atliktas remontas toje namo pusėje, kurioje pasirinko gyventi atsakovė; byloje nėra jokių duomenų, kad nuo pat namo remonto pradžios 2004 metais iki 2020 m. vasario 24 d. atsakovė aiškiai būtų paneigusi ieškovei savo pareigą prisidėti prie bendro namo remonto (pagerinimo); namo remonto metu atsakovė niekada nestabdė ieškovės vykdomų remonto darbų, neprieštaravo jiems, naudojosi atremontuotu namu, todėl ieškovė turėjo pagrindą atsakove visiškai pasitikėti ir manyti, kad atsakovė ateityje atlygins jos patirtas išlaidas bendro namo remontui. Todėl, neištyrus ir neįvertinus šių aplinkybių, vien atsakovės pareiškimas, kad namo remontas baigtas 2007 metais, o ieškovė atsiskaitydavo su remonto darbus atlikusiu meistru už kiekvieną jo atliktą darbą ir dėl to yra praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą, negali būti pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovė savo atsiskaitymą su remonto darbus atliekančiu asmeniu turėjo vertinti kaip atsakovės galutinį atsisakymą prisidėti prie namo remonto ir savo teisės pažeidimą.
9. Pažymi, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kada konkrečiai buvo baigtas namo remontas. Ieškovė nurodė, jog remontas buvo baigtas tik 2015 metais, kada baigė remontuoti savo gyvenamą kambarį. Liudytojas R. A. Š. nurodė, jog remonto darbus ginčo name atlikinėjo dar ir 2011 – 2012 metais. Ekspertė nurodė, kad nustatyti metų tikslumu darbų laiką nėra galimybės. Todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, jog ginčo namo remonto darbai baigti 2007 metais. Remiantis CK 1.127 straipsnio 3 ir 5 dalimis, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, o jeigu pažeidimas yra tęstinis, senaties terminams ieškiniams dėl veiksmų ir neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kitą dieną. Kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, kada konkrečiai ieškovė iki 2020 m. vasario 24 d. sužinojo ar turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą, mano, jog teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir neteisingai jas taikė nagrinėdamas ieškinio reikalavimus dėl 8 245,84 Eur priteisimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 330 straipsnis). Be to, net ir teismui sprendžiant apie ieškinio senaties praleidimą, buvo pagrindas patikrinti, ar nebuvo priežasčių šį terminą atnaujinti. Tačiau teismas to nepadarė, kas laikytina proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
10. Nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovės atliktas bendrosios dalinės nuosavybės objektų remontas yra nesusijęs su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir kad atsakovė neturi pareigos apmokėti ½ dalį ieškovės patirtų namo remonto išlaidų. Teismas sprendime nurodo, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti, kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Tuo tarpu tokie reikalavimai ginčo namo remonto laikotarpiu buvo nustatyti Statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“. Ekspertas šio Reglamento nuostatų neanalizavo ir jais savo išvadų negrindė. Reglamentas apibrėžė gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus (1 punktas) ir buvo privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams) (2 punktas). Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ekspertizė buvo atlikta dar iki teismo posėdžio. Tuo tarpu teismo posėdžio metu buvo apklaustos šalys ir liudytojas R. A. Š., kuris atliko namo remontą. Šalys iš esmės patvirtino, kad namas buvo visiškai susidėvėjęs, liudytojas parodė, kad namui remontas buvo būtinas, nes jis buvo medinis, visiškai supuvęs, stogo konstrukcijos dėl savo susidėvėjimo ir supuvimo galėjo bet kada nugriūti bei buvo kiauras. Be to, ekspertė nedaro jokios priešingos kategoriškos išvados, tik konstatuoja, kad jos nurodomai aplinkybei konstatuoti nepakanka duomenų.
11. Tvirtina, jog R. A. Š. parodymus dėl ginčo namo visiško susidėvėjimo patvirtina ir kiti bylos duomenys: iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ginčo namas statytas dar 1959 metais, o jo sienos rąstinės; iš ieškovės pateiktos fotonuotraukos Nr. 1 matyti, kad 2003 m. gruodžio 24 d. pirktas namas dar tebebuvo medinis, su mediniais langais, durimis, kas reiškia, jog jis nebuvo remontuotas 44 metus, o šią aplinkybę vertinant pagal protingumo kriterijus pripažintina, kad rąstinių sienų namas buvo pakankamai nusidėvėjęs. Be to, namo pamatai, išorinės sienos ir stogo būklė pagal Reglamento reikalavimus priskirta privalomiesiems reikalavimams ir todėl jo remontas buvo būtinas. Atsakovė su ieškove nebendradarbiavo ir nesiėmė jokių priemonių, kad namas būtų tvarkomas taip, jog atitiktų statiniui keliamus norminių aktų reikalavimus. Ieškovė atliko namo remontą ir, kaip matyti iš ekspertizės akto, sutvarkė pamatus, apšiltino sienas ir jas apmūrijo, pakeitė langus, duris, stogo dangą, šildymą ir pan. Dėl nurodytų darbų namas tapo apsaugotas nuo neigiamo atmosferos poveikio, atitinkantis esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo, gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo, apsaugos nuo triukšmo, energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, iš esmės buvo pagerinta estetinė pastato išvaizda. Todėl, vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principais, konstatuotina, kad įpareigojus atsakovę atlyginti ieškovei už jos atliktus pagerinimus atsakovei priklausančio ginčo namo dalyje, atsakovės, kaip bendraturtės, interesai nebūtų iš esmės pažeisti ir tai atitiktų protingumo bei proporcingumo kriterijus.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė V. B. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
13. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, nes iš byloje esančių įrodymų visumos ir teismo sprendime išdėstyto jų turinio matyti, jog teismas nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, tinkamai atskleidė ginčo esmę, pasisakė dėl visų esminių nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus (CPK 185 straipsnis).
14. Mano, jog, nesant šalių susitarimo dėl prievolės dydžio, jos įvykdymo sąlygų ir terminų, senaties termino pradžia yra apeliantės patirtų išlaidų namo rekonstrukcijai ir remontui diena. Apeliantė kartoja savo argumentus iš dubliko, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikia patikimų įrodymų, kurie būtų pagrindas padaryti išvadą dėl namo remonto būtinumo, kuriuo būtų įgyvendinti privalomų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai. Apeliantės interpretacija, jog atsakovės gyvenimas ginčo name, naudojimasis ginčo namu, remonto darbų nestabdymas ir neprieštaravimas, buvo savotiškas atsakovės sutikimas su remonto ir rekonstrukcijos darbais, laikytina nepagrįsta, kadangi tokie veiksmai yra nuosavybės teisės turinio įgyvendinimas, o atsakovės sutikimo faktą šiuo atveju įrodytų tik rašytinis dokumentas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinis skundas atmetamas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
17. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės G. K. reikalavimas gyvenamojo namo bendraturtei atsakovei V. B. priteisti iš jos ieškovei ½ dalį patirtų išlaidų už gyvenamojo namo remontą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visos byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė tik praėjus daugiau nei dešimčiai metų po namo remonto darbų atlikimo pabaigos pareikalavo, kad atsakovė už juos sumokėtų, 2020 m. vasario 14 d. išsiųsdama jai raginimą su nurodyta suma, kas rodo, jog ji praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui reikšti. Be to, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atlikti remonto darbai yra būtini privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimui, bei nustatė, kad atsakovė nėra davusi sutikimo dėl namo pagerinimo darbų išlaidų. Apeliantė teigia, jog atsakovei gyvenant name ir naudojantis ieškovės atlikto remonto vaisiais, t. y. pripažįstant ieškovės įdėtas pinigines išlaidas į bendro namo pagerinimą, ieškovė neturėjo pagrindo manyti, kad jos teisė yra ginčijama ar pažeista bei kreiptis dėl jos gynimo į teismą. Kadangi nenustatyta, kad atsakovė ieškovei tiesiogiai ir aiškiai nuo 2004 metų iki 2020 m. vasario 24 d. būtų pareiškusi, jog nemokės už atliekamus ar jau atliktus namo pagerinimus, todėl ieškovė iki pat 2020 m. vasario 24 d. neturėjo pagrindo spręsti apie savo teisės pažeidimą. Be to, apeliantės teigimu, įvertinus Reglamente nustatytus jo tikslus, konstatuotina, kad gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų laikymasis yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu, todėl aplinkybė, jog atsakovė šiai dienai nė kiek nėra prisiėjusi prie ginčo gyvenamojo namo priežiūros ir tvarkymo taip, kad jis atitiktų esminius statinio reikalavimus bei būtų išlaikyta estetiška namo išvaizda, suponuoja jos pareigą proporcingai atsakovės daliai atlyginti ieškovės patirtas išlaidas ginčo namo pagerinimui.
19. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamo klausimo išsprendimu, ir, priešingai nei teigia apeliantė, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi ir nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir jas apeliaciniame skunde interpretuoja sau naudinga linkme, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog neteisingai buvo vertinami įrodymai bei dėl to neteisingai išspręsta byla.
20. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, kadangi ji tik 2020 m. vasario 24 d. sužinojo, kad atsakovė nesumokės už bendro namo remonto darbus, vadinasi, nuo šios dienos ir turi būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, kuris iki kreipimosi į teismą nėra pasibaigęs. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ir liudytojų argumentus, pateiktų duomenų visumą, su tokia apeliantės pozicija nesutinka.
21. Pažymėtina, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2010). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
22. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimui atlyginti išlaidas, padarytas bendro turto remontui, taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į nutarties 21 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir teisminę praktiką, aktualius ir ginčo faktinei situacijai, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių nebuvo susitarimo, numatančio, jog atsakovė atlygins pusę ieškovės patirtų išlaidų gyvenamojo namo rekonstrukcijai ir remontui. Tą iš esmės patvirtino ir pati apeliantė, nurodydama, kad pinigus skolinosi, viena pati sprendė dėl remonto. Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog nuo pat namo remonto pradžios ieškovei grąžinti remonto ir rekonstrukcijos išlaidų nežadėjo. Priešingai, ji teigė, jog remontui neturi finansinių galimybių, nes jau buvo paėmusi paskolą namo dalies pirkimui. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad ieškovė nenurodė, kokią pinigų sumą namo rekonstrukcijai ir remontui konkrečiai išleido, nes, kaip pati paaiškino, iš meistro jokių buhalterinių dokumentų negavo, čekių nerinko, taip pat ji nepateikė projektų, planų ir pan., todėl liko nenustatyta, kokią konkrečią pinigų sumą atsakovė turėtų sumokėti ieškovei. Liudytojas R. A. Š. taip pat patvirtino, kad apeliantė už atliktus gyvenamojo namo remonto darbus mokėjo dalimis po darbų atlikimo, tačiau jokių dokumentų, kvitų jis neišrašinėjo ir nedavė.
23. Teisėjų kolegijos nuomone, nesant šalių susitarimo dėl prievolės dydžio, jos įvykdymo sąlygų ir terminų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ieškovės teisė reikalauti ½ dalies namo remontui turėtų išlaidų iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai pinigai buvo sumokėti. Kaip minėta, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi bendraturčio dalies turto pagerinimai yra asmens valinis veiksmas, o be savo noro ir aktyvių veiksmų asmuo negali atlikti turto pagerinimo darbų, neabejotina, jog apeliantė, savo lėšomis atlikusi turto pagerinimus į svetimo turto dalį, apie tai žinojo nuo to momento, kai juos atliko, todėl ir teisę reikalauti patirtų išlaidų ji įgijo kiekvieną kartą, kai tik patyrė išlaidas apmokėdama už atsakovės namo dalies rekonstrukcijos ir remonto darbus. Taigi, ieškovė apie savo galimą teisių pažeidimą turėjo sužinojo ne 2020 m. vasario 24 d., o po kiekvieno atlikto namo pagerinimo darbo už juos sumokėdama meistrui. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė, tik praėjus daugiau nei dešimčiai metų po namo remonto darbų pabaigos pareikalaudama atsakovės už juos sumokėti, praleido ieškinio senaties terminą, o tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
24. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad aplinkybė, jog atsakovė gyveno šiame name ir naudojosi atlikto remonto darbų vaisiais, prisidėjo prie namo išlaikymo, mokėjo bendrus mokesčius, turėtų būti įvertinta kaip ieškovės reikalavimo pripažinimas. Nors ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Priešingai apeliantės teiginiams, tai, kad atsakovė mokėjo mokesčius, gyveno savo namo dalyje ir juo naudojosi, nereiškia, jog taip atsakovė išreiškė ir savo sutikimą atlyginti pusę ieškovės patirtų išlaidų už namo remontą ir rekonstrukciją. Teisėjų kolegija, pritardama atsakovei, tokius pastarosios veiksmus vertina ne kaip apeliantės reikalavimo pripažinimą, o kaip nuosavybės teisės turinio įgyvendinimą, pasireiškiantį nuosavybės teise priklausančio turto valdymu ir naudojimu.
25. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, jog ginčo namo remonto darbai buvo baigti 2007 metais. Pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės sprendime įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovės argumentus, taip pat liudytojo R. A. Š. paaiškinimus apie tai, kad pirmiausiai šalių namui rudenį jis paruošė pamatus, o kitais metais apmūrijo sienas plytomis, pakeitė stogo konstrukcijas ir dangą, taip pat buvo pakeisti langai ir visame name grindys, tuos darbus jis galimai atliko 2011 – 2012 metais. Teismas iš įrodymų apie šią aplinkybę visumos vertino, kad liudytojas R. A. Š. sąžiningai klysta dėl ginčo namo remonto darbų atlikimo laiko ir pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad pati ieškovė posėdyje patvirtino, jog atsakovės pateiktos fotonuotraukos, kuriose yra užfiksuotos atsakovės dukros vestuvių akimirkos (duomenys neskelbtini) mėnesį, yra atliktos prie jų namo. Nuotraukose matyti, jog namas apmūrytas, pakeistas stogas, langai. Pati apeliantė aiškiai nurodė, jog iš pradžių buvo tvarkomas namo vidus, o tada išorė. Be to, ir atsakovės dukra liudytoja L. B. patvirtino, kad sutuoktuvių dieną ((duomenys neskelbtini)) jau viskas buvo baigta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad byloje liko nenustatyta, kada konkrečiai buvo baigtas esminis namo remontas. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma leidžia neabejotinai manyti, jog visi darbai jau buvo atlikti būtent iki 2007 metų rudenį, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas (CPK 185 straipsnis).
26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikėtų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju įvertinus ginčo santykių specifiką, ieškinio senaties termino atnaujinimas teismo iniciatyva neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų, nes apeliantė: nors nuo proceso pradžios žinojo, kad atsakovė ieškinio reikalavimui prašo taikyti senaties terminą, nei teismo posėdžio metu, nei savo procesiniuose dokumentuose neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą; nenurodė priežasčių, kodėl šį terminą praleido; pripažino, jog į teismą su šiuo ieškiniu kreipėsi tik po to, kai atsakovė pradėjo reikalauti pusės įsigyto turto, kai prasidėjo pykčiai ir tam tikri asmeniniai nesutarimai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisės normų, reglamentuojančių senaties termino atnaujinimo klausimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro tinkamo pagrindo priešingai išvadai.
29. Apeliantė akcentuoja, jog ekspertizės akte nepadaryta kategoriška išvada, o tik konstatuota, kad nepakanka duomenų, jog namo pagerinimo darbai buvo būtini atlikti siekiant užtikrinti saugų pastato naudojimą ir pastato mechaninį atsparumą ir pastovumą, privalomų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimą. Apeliantės manymu, šiai išvadai turėjo reikšmės tai, kad šalys ir liudytojas R. A. Š. buvo apklausti teismo posėdyje po ekspertizės atlikimo, o po jų apklausos paaiškėjo, kad ginčo namui remontas buvo būtinas.
30. Teisėjų kolegija, nesutikdama su nutarties 29 punkte nurodytu argumentu, pažymi, jog nei apeliantė, nei liudytojas R. A. Š. nėra asmenys, turintys specialių žinių aktualioje srityje, todėl jų parodymai ir paaiškinimai nepaneigia Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. gegužės 5 d. nutarties pagrindu atlikto 2020 m. birželio 30 d. ekspertizės akto, kurio tikslas buvo nustatyti ginčo gyvenamojo namo būtinų remonto darbų, kurie būtini pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, apimtį ir atlikimo kaštus, duomenų. Kaip matyti, apeliantė nei teismo posėdžio metu, nei procesiniuose dokumentuose nekėlė abejonių dėl ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo ar patikimumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje aktualius klausimus, pagrįstai savo sprendime rėmėsi šiuo ekspertizės aktu, nes nebuvo objektyviai pagrįsto pagrindo juo nesivadovauti. Ekspertizės akto išvadų paneigimas ar ginčijimas negali būti paremtas vien apeliantės deklaratyviomis prielaidomis ar jokiais patikimais įrodymais nepagrįstu nesutikimu su ekspertizės išvada (CPK 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje aktualius klausimus, pagrįstai savo sprendime rėmėsi šiuo ekspertizės aktu, nes nebuvo objektyviai pagrįsto pagrindo juo nesivadovauti.
31. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės akte pateiktos išvados padarytos remiantis pateikta bylos medžiaga, šalių paaiškinimais apžiūrint namo remonto darbus vietoje, nėra prieštaraujančios viena kitai, išplaukia iš atlikto tyrimo ir išdėstyto teisinio reglamentavimo, todėl vertintinos kaip patikimos ir teisingos, patvirtintos kitų byloje esančių įrodymų.
32. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, laiko, jog byloje nepateikta įrodymų, kurie būtų pagrindas spręsti dėl namo remonto būtinumo, kuriuo būtų įgyvendinti privalomų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad, atlikus pagerinimo darbus, pastato būklė esminių reikalavimų įvykdymui pagerinta, tačiau duomenų, jog namo pagerinimo darbai buvo būtini atlikti siekiant užtikrinti saugų pastato naudojimą ir pastato mechaninį atsparumą ir pastovumą, privalomų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimą nepakanka. Iš ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad namo apšiltinimas, stogo dangos keitimas yra savininko sprendimas pritaikyti pastatą savo poreikiams, siekiant atnaujinti išvaizdą, pritaikyti pastatą naujiems poreikiams; iš nuotraukų nustatyti, ar namo būklė kėlė pavojų tretiesiems asmenims ir aplinkai, ar buvo poreikis vadovaujantis STR 01.12.07:2004 reikalavimu gerinti pastato esminių reikalavimų išpildymą, nepakanka duomenų; sąmatoje pateiktų darbų apimtys artimos pastato atnaujinimui siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas, keičiant susidėvėjusius elementus naujais, pastato sienų apšiltinimas siekiant pagerinti energijos naudojimą patalpoms šildyti; teorinis pastato gyvavimo laikotarpis nenustato būtinybės pastatą atnaujinti ar kažkaip keisti jo išvaizdą ar atlikti dalinius elementų keitimus, atnaujinimus.
33. Pagal ekspertizės išvadas, atlikti pastato išorės pagerinimo darbai – apmūrijimo ir šiltinimo darbai, įrengtas naujos sienos konstrukcijos pamatas, pakeista stogo konstrukcija ir danga, sumontuoti nauji langai. Šiais darbais padidinti pastato išorės matmenys, iš esmės pakeista fasadų išvaizda, pakeistos stogo laikančiosios konstrukcijos naujomis. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ pagal redakcijas (2002 m. gruodžio 19 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.) 9.6, 9.7, 9.9 punktus, (2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 6 d.) 9, 9.6 punktais, tai yra pastato rekonstravimas. Nagrinėjamu atveju ginčo pastatas priskiriamas II grupės nesudėtingam statiniu, todėl norint rekonstruoti nesudėtingą II grupės statinį nuo 2005 metų iki 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo privaloma gauti raštišką valstybės tarnautojo pritarimą supaprastintam projektui. Siekiant gauti raštišką pritarimą, turėjo būti pateikti žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai ir žemės sklypo bendraturčių sutikimas, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise, ir statinio bendraturčių sutikimas. Norint rekonstruoti nesudėtingą II grupės statinį, kuris priklauso dviem bendraturčiams, nuo 2002 iki 2005 metų privaloma gauti statybos leidimą, kurį išduoda savivaldybės meras. Statybos leidimui gauti turi būti pateikti STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15 punkte nurodyti dokumentai, įskaitant ir žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai, taip pat žemės sklypo bendraturčių sutikimas, kai žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise; statinio bendraturčių sutikimas. Byloje nėra ginčo, kad minėto namo rekonstrukcijai atsakovė, kaip sklypo ir namo bendraturtė, sutikimo nedavė.
34. Vadovaujantis CK 4.83 straipsnio 4 dalimi, buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, prieš pradėdama darbus ginčo name, ji turėjo įstatymo numatytą pareigą kreiptis į atsakovę ir gauti iš jos atitinkamą rašytinį sutikimą, ko, kaip matyti, padaryta nebuvo. Tokio sutikimo atlikti namo rekonstrukciją, kuriai reikalingas ir leidimas, negavusi, ieškovė prisiėmė riziką, jog neturės teisės reikalauti atlyginimo už tokius darbus iš atsakovės, dėl kurių atlikimo atsakovė nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais nėra pritarusi ar žadėjusi už juos atsiskaityti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė neprivalo apmokėti ieškovės patirtų išlaidų už ginčo gyvenamojo namo pagerinimo darbus.
35. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
36. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir priimdamas sprendimą, nepažeidė procesinių teisės normų vertinant įrodymus ir teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikštų ieškinio reikalavimų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 4, 5 dalys). Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
37. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovė V. B. turėjo 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovei priteistinos iš ieškovės G. K. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 200,00 Eur (du šimtus eurų) atsakovės V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.