Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR INVEST“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR INVEST“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alvilė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Faktinės aplinkybės ir ginčo esmė

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2010 m. vasario 23 d. sudarė Sutartį pavadinimu „Būsimo reikalavimo perleidimo sutartis“. Sutarties preambulėje pažymėta, kad šalys ją sudaro atsižvelgdamos į tai, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-616-262/2010 pagal ieškovės AB „Alvilė“ ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir Vilniaus savivaldybei dėl žalos atlyginimo, o ieškovė savo turtu bei darbu padeda AB „Alvilė“ vesti šią bylą bei siekti byloje pareikšto ieškinio patenkinimo. Sutarties 1 punkte nustatyta, kad AB „Alvilė“ perleidžia UAB „SKR INVEST“ 40 proc. būsimo reikalavimo, o ieškovė jį priima. Tikslus ir aiškiai apibrėžtas perleidžiamo reikalavimo dydis (suma) bus aiškus Vilniaus apygardos teismui įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-616-262/2010. Sutarties preambulėje apibrėžta, kad būsimu reikalavimu šalys laiko – Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-616-262/2010 įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu AB „Alvilė“ priteistą pinigų sumą. Sutarties 3 punkte nustatyta kad teismui išnagrinėjus minėtą bylą bei visiškai arbai iš dalies patenkinus AB „Alvilė“ ieškinį: UAB „Alvilė“ per tris dienas kreipsis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo; gavusi vykdomąjį raštą AB „Alvilė“ kartu su UAB „SKR INVEST“ pateiks vykdomąjį raštą antstoliui, prašydamos iš skolininko išieškotą sumą paskirstyti atitinkamai 60 proc. jos pervedant AB „Alvilė“, o 40 proc. – UAB „SKR INVEST“. Sutarties 4 punktu ieškovė šioje byloje patvirtino, kad jai suprantama, jog reikalavimo teisė į AB „Alvilė“ nebus įgyta, kol ieškinio suma ar bet kokia kita suma nebus priteista AB „Alvilė“ įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-616-262/2010 buvo užbaigta ir įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. vasario 17 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-150/2014, kuriuo UAB „Alvilė“ reikalavimai tenkinti iš dalies – iš atsakovės Lietuvos valstybės ieškovės naudai priteista 956 932 Lt žalos atlyginimo.Atsakovė neginčija aplinkybės, jog pinigų pagal Sutartį ieškovė negavo, tačiau byloje kyla ginčas dėl šalių sudarytos Sutarties kvalifikavimo bei iš to kylančių jų teisių ir pareigų.

Dėl sutarties kvalifikavimo

Tiek pirmosios instancijos teismo proceso metu, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad Sutartis laikytina reikalavimo perleidimo sutartimi, pagal kurią atsakovė įsipareigojo perleisti ieškovei dalį (40 proc.) būsimos jai galutiniu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-616-262/2010 priteistos sumos, o šios pareigos neįvykdžius ieškovė įgijo teisę į skolos pagal Sutartį ir palūkanų priteisimą. Atsakovė su tokiu Sutarties kvalifikavimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad ieškovei nevykdžius Sutartyje nurodytų pareigų dėl paslaugų teikimo ji neįgijo teisės į šalių sulygtą pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu ieškovės pateiktus argumentus dėl Sutarties kvalifikavimo vertino kritiška ir sprendė, jog tarp šalių buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Įvertinusi Sutartį ir byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria.Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; kt.). Taikant šias taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-248/2017; kt.). Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).Nors nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad tiek Sutarties pavadinimas, tiek ir jos tekstas rodo ją esant būsimo reikalavimo perleidimo sutartimi, teismo vertinimu, Sutarties visuma akivaizdžiai paneigia šalis susitarus dėl atsakovės turimo reikalavimo perleidimo ieškovei. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Reikalavimas šia prasme yra suprantamas kaip subjektinė teisė reikalauti tam tikro elgesio (veikimo arba neveikimo), teisinės pareigos, prievolės atlikimo. Tuo tarpu iš sisteminio Sutarties teksto vertinimo matyti, kad būsimu reikalavimu šalys vadina ne būsimą skolininko prievolę (jos dalį) kreditoriui, o konkrečią iš skolininko jau išieškotą pinigų sumą. Reikalavimas į skolininką Sutarties įgyvendinimo metu (antstoliui paskirstant išieškotą pinigų sumą) jau yra pasibaigęs, todėl negalėtų būti perleistas. Atsižvelgus į tai, sutiktina su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog šalių sudaryta Sutartis neatitinka reikalavimo perleidimo sutarties požymių. Pirmosios instancijos teismas Sutartį laikė atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria, kadangi joje numatytas ieškovės įsipareigojimas padėti atsakovei vesti bylą teisme bei siekti ieškinio patenkinimo ir atsakovės įsipareigojimas ieškinio tenkinimo atveju atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Tokie įsipareigojimai atitinka CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sampratą.Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Sutartyje daromos nuorodos į reikalavimo perleidimą bei vartojamos būtent šį susitarimą atitinkančios sąvokos, aukščiau padarytų išvadų nepaneigia, nes, kaip jau minėta, aiškinant sutartis turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, o ne atskiras detales. Klaidingu laikytinas ir apeliantės argumentas, kad Sutartis negali būti laikoma atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi, nes pagalbą civilinėje byloje ieškovė atsakovei teikė jau ir iki Sutarties sudarymo. CK 6.189 straipsnio 2 dalis suteikia teisę šalims nustatyti, kad sutartis būtų taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams, todėl laikytina, jog sudarydamos paslaugų teikimo sutartį šalys galėjo susitarti ir dėl apmokėjimo už jau suteiktas paslaugas.

Dėl atsakovės pareigos atsiskaityti pagal Sutartį

Vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybės pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai įrodymų apie ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas padedant vesti civilinę bylą Nr. 2-616-262/2010, o pavieniai darbai nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį ieškovės nurodytu pagrindu. Teismas laikė, jog vertinamos turi būti tik tos paslaugos, kurios buvo suteiktos jau po Sutarties sudarymo. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog net ir konstatavus, kad šalys sudarė paslaugų teikimo sutartį, ieškovė, pagal jos 2 punktą, įgijo teisę į sutartą atlygį nuo Sutarties pasirašymo. Sutarties preambulė bei kitos faktinės aplinkybės aiškiai patvirtina, kad ieškovė padėjo atsakovei vesti bylą dar iki Sutarties sudarymo bei šią pagalbą tęsė po jos sudarymo. Tačiau Sutartyje numatytas atlygis buvo skirtas atsiskaityti tik už iki jos sudarymo atliktus darbus, o pasirašydama Sutartį atsakovė sutiko su tokių darbų tinkamu atlikimu. Dėl šios priežasties ieškovė neturėjo jokios pareigos teismui įrodinėti, kad paslaugos buvo suteiktos tinkamai ir kad buvo atlikti konkretūs atsakovės nurodyti darbai. Vertindamas minėtus ieškovės argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybės, kad pagal Sutartį sulygtas apmokėjimas yra sutartas tik už darbus, vykdytus iki jos pasirašymo ir dėl to jų atlikimas negali būti kvestionuojamas, ieškovė pirmosios instancijos teisme nekėlė. Tai laikytina nauju apeliacinio skundo argumentu, kurio teismas nenagrinėja (CPK 306 str. 2 d.).Teismas sutinka su apeliante, kad iš sutarties preambulės negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad Sutartimi sulygtas atlyginimas bus mokamas tik už po jos pasirašymo atliktus darbus. Sąvoka „padeda vesti“ laikytina neapibrėžta bei nekonkretizuota, todėl spręstina, kad aktualus yra visas laikas, kada ieškovė nurodo padėjusi atsakovei vesti aptariamą bylą teisme (nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2012 m. pabaigos). Sutartyje nėra nurodyti konkretūs ieškovės įsipareigoti atlikti darbai, o padėjimas vesti bylą turėjo pasireikšti finansine pagalba bei darbu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nurodė eilę dokumentų bei veiksmų, kuriuos, jos teigimu, ji padėjo atlikti ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos dokumentus bei kitą bylos medžiagą, sprendžia, kad jie neįrodo ieškovės prisidėjimo prie atsakovės bylos vedimo (CPK 178 str.). Iš į bylą pateiktų įvairaus pobūdžio raštų matyti, kad juos pasirašė atsakovės UAB „Alvilė“ direktorius J. J. arba Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje byloje atsakovę atstovavęs advokatas P. M.. Jokių tiesioginių įrodymų apie tai, kad juos rengė ieškovės darbuotojai, byloje nėra. Pasisakydamas dėl po Sutarties sudarymo atliktų darbų pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai bei išsamiai motyvavo, kodėl ieškovės nurodyti darbai nelaikytini atliktais pagal Sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo dėl jų nepasisako, pritardamas teismo motyvams. Iš esmės tokia pati situacija yra ir su iki sutarties pasirašymo neva atliktais darbais – jokių įrodymų apie tai, kad juos atliko ieškovė, byloje nėra. Be to, atsakovė yra pateikusi į bylą įrodymus, jog laikotarpyje nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. ieškovės vadovas S. S. dirbo UAB „Alvilė“ komercijos direktoriumi, o UAB „SKR INVEST“ ir su ja susijusios įmonės tam tikru metu taip pat teikė atsakovei paslaugas, už kurias atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Šios aplinkybės rodo tarp šalių buvus tam tikrų susitarimų, kurių pagrindu ieškovė iš esmės prisidėjo prie bylos vedimo, tačiau kitu, nei ji nurodo, pagrindu. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad paslaugos atsakovei buvo teikiamos ir kitais, su civiline byla nesusijusiais klausimais. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl skolos pagal Sutartį priteisimo, kadangi akivaizdu, jog Sutartimi sulygtas atlyginimas ieškovei buvo pažadėtas tik už su Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civiline byla susijusius darbus.Ieškovė taip pat kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimo bei motyvavimo trūkumo. Nurodo, jog jame padarytos išvados nepagrįstos byloje ištirtais įrodymais, tam tikri įrodymai, pavyzdžiui 2010 m. vasario 23 d. atsakovės vienintelio akcininko sprendimas, liudytojų parodymai, iš viso nebuvo vertinti. Teismas su šiais apeliantės argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis procesiniame įstatyme suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai išsamiai motyvuotas bei pagrįstas byloje esančių įrodymų visuma. Vien ta aplinkybė, jog kai kurie byloje esantys įrodymai sprendime nėra tiesiogiai aptarti ar kad kiekvienas įrodymas nėra išsamiai išnagrinėtas nereiškia, kad jie teismo iš viso nebuvo vertinti. Iš esmės teisingas sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais. Laikotarpyje nuo 2010 m. spalio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. ieškovės išrašyti bei atsakovės pasirašyti aktai teismo sprendime yra aptarti nurodant, kad iš jų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog nurodyti darbai buvo atlikti atsakovės inicijuotoje civilinėje byloje. Tuo tarpu tiek ieškovės nurodomas 2010 m. vasario 23 d. atsakovės vienintelio akcininko sprendimas, tiek ir liudytojų parodymai nelaikytini turinčiais esminės reikšmės sprendimo byloje priėmimui. Atsižvelgus į pateiktus argumentus darytina išvada, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog padėjo atsakovei vesti Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinę bylą Nr. 2-616-262/2010, dėl ko turėtų pagal paslaugų sutartį gauti atlygį.

Dėl procesinės bylos baigties

Aukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė šiai bylai reikšmingas įstatymo nuostatas bei padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus, dėl ko naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 99 str. 1 d.). Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliantės UAB „SKR INVEST“ apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė UAB „Alvilė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prie atsiliepimo atsakovė pridėjo atstovavimo sutartį iš kurios matyti, kad teikti jai teisinę pagalbą byloje buvo įgalioti advokatai D. D. ir D. P.. Išrašas iš atsakovės banko sąskaitos rodo, jog 2017 m. balandžio 7 d. ji pervedė šiems advokatams po 1 200 Eur. Taip pat teismui yra pateiktos advokatų 2017 m. kovo 28 d. ir 2017 m. kovo 29 d. sąskaitos minėtoms sumoms. Tačiau iš advokato D. P. išrašytos sąskaitos negalima daryti akivaizdžios išvados, jog ji buvo išrašyta už pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kadangi konkreti byla kurioje buvo suteiktos nurodytos paslaugos, sąskaitoje neminima. Atsižvelgus į tai teismas tenkina atsakovės prašymą tik toje dalyje, kurioje bylinėjimosi išlaidos patirtos dėl advokatės D. D. suteiktos teisinės pagalbos ir priteisia atsakovei iš ieškovės 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alvilė“ (juridinio asmens kodas 121922826) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR INVEST“ (juridinio asmens kodas 301119672) 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.