- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-28
- Bylos Nr.
- 2S-1962-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01206-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- R. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria buvo netenkintas ieškovo R. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. K. pateikė ieškinį atsakovui T. B. dėl 1997-01-01 paskolos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Ieškiniu prašo pripažinti, jog pagal 1997-01-01 paskolos sutartį ieškovas iš atsakovo pasiskolino 6 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, pripažinti negaliojančia 1997-01-01 paskolos sutartį ta apimtimi, kurioje nurodyta, kad ieškovas iš atsakovo pasiskolino 36 000 Lt. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - t.y. uždrausti atsakovui T. B. reikalauti iš ieškovo R. K. bet kokių mokėjimų pagal 1997-01-07 paskolos sutartį, 2010-10-28 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr, 2-2133-821/2010, 2012-05-08 Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-342-340/2012 iki tol, kol nagrinėjamoje byloje bus priimtas galutinis įsiteisėjęs sprendimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012-08-01 nutartimi ieškovo R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikia jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taip pat nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo. Pažymėjo, kad pagal LR CPK 18 str. įsiteisėję teismo sprendimai (nutartys) turi būti privalomai vykdomi. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas R. K. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-08-01 nutartį civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pritaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad šiuo metu negali į bylą pateikti jokių įrodymų apie atsakovo (ne)vykdomą išieškojimą, nes, pagal turimą informaciją, išieškojimo veiksmai dar nėra pradėti. Nepaisant to, yra didelė tikimybė, jog nepritaikius šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas pradės išieškojimo veiksmus. Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje galimai priėmus ieškovui palankų sprendimą ir todėl pripažinus, jog pagal sutartį atsakovas ieškovui suteikė ne Lietuvos litus, bet Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius - iš esmės pasikeis atsakovo reikalavimo į ieškovo turtą esmė ir įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje pripažinus aplinkybę, jog pagal sutartį buvo suteikta Jungtinių Amerikos Valstijų doleriai, o ne Lietuvos Respublikos litai, atsakovas negalės iš ieškovo reikalauti nesuteiktos bei priteistos 32 400 Lt sumos, o galės reikalauti grąžinti tik 5100 dolerių arba jų ekvivalentą litais pagal kursą. Vien ši aplinkybė suponuoja būtinybę taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, kad atsakovas neišsiieškotų nepagrįstų sumų ir vėliau, po palankaus sprendimo priėmimo, pačiam ieškovui nereikėtų reikšti atitinkamų reikalavimų atsakovui. Atsakovas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, išsiieškojęs visas ir per dideles sumas bei būdamas galimai nesąžiningu, tikėtina gera valia negrąžins jokių iš ieškovo neteisėtai atgautų sumų, todėl ieškovas, priėmus šioje byloje jam palankų sprendimą, bus priverstas dar kartą savo teises ir teisėtus interesus ginti teisme, kas akivaizdžiai parodo, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos. Tai paneigia nutartyje teismo išdėstytus teiginius, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas niekaip nepasunkės ar taps negalimu. Laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas. Taigi, teismas nutartyje netinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybes ir tinkamai neįvertino, jog netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių - neabejotinai pasunkės galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas. Pasak apelianto, įsiteisėję teismų sprendimai kitoje byloje neįtakoja šioje byloje taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymi, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas minimame sprendime nurodė, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį įrodinėdamas, kad jis faktiškai pinigų pagal sutartį negavo ar gavo jų mažiau. Šioje byloje ieškovas siekia iš dalies nuginčyti sutartį, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota. Pasak apelianto, nutartyje nenurodoma įtikinamų bei pagrįstų argumentų, kodėl teisėtas ir pagrįstas ieškovo prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atsakovui išsiieškoti nepagrįstas lėšų sumas, yra atmetamas. Dėl šių aplinkybių skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, pateiktus paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nutartis yra nemotyvuota ar neatitinkanti įstatymų reikalavimų.
Vadovaujantis LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas - tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.).
Nagrinėjamoje atveju ieškovas R. K. prašo pripažinti 1997-01-01 paskolos sutarties dalį negaliojančia, t.y. pripažinti, jog pagal 1997-01-01 paskolos sutartį ieškovas iš atsakovo pasiskolino 6 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių; pripažinti negaliojančia 1997-01-01 paskolos sutartį ta apimtimi, kurioje nurodyta, kad ieškovas iš atsakovo pasiskolino 36 000 Lt. Visų pirma, pagal aukščiau minėtą laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 str. 1 d., 145 str.). Ieškovo pareikštas prašymas taikyti šioje civilinėje byloje jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones (draudimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus pagal 2010-10-28 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą) nėra tiesiogiai susijęs su šios civilinės bylos reikalavimu (ieškinio dalyku) – pripažinti sutarties dalį negaliojančia. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu bei apimtimi. Aplinkybė, kad ieškovas siekia pripažinti sutartį negaliojančia, pati savaime dar nesuponuoja grėsmės, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimai ieškovo naudai priimto teismo sprendimo vykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atskirajame skunde pripažįstama, jog dabartiniu metu išieškojimo veiksmai nėra pradėti. CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikomas, tais atvejais kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis c.b Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. LR CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusios teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Kitaip teismo sprendimo privalomumas prarastų prasmę. Pagal pareikštų reikalavimų pobūdį, esant ieškovo atžvilgiu priimtam palankiam teismo sprendimui, jo vykdymas galėtų būti užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis, nestabdant išieškojimo vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą. Ieškovo argumentai, kad nesustabdžius sprendimo vykdymo jam bus padaryta žala, atsakovas nepagrįstai gaus jam nepriklausančias lėšas, kurių susigrąžinimas ieškovui būtų sudėtingas, nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai aktualūs. Kaip nurodyta, teismo priimti ir įsiteisėję sprendimai privalo būti vykdomi (CPK 18 str. ). Nepagrįstai sustabdžiau įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, būtų paneigtas minėtas principas, pažeisti atsakovo, turinčio teismų sprendimais patvirtintą reikalavimo teisę į priteistą ieškovo skolą, teisėti interesai. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ryšį su ieškinyje pareikštais reikalavimais, nepagrindė tos aplinkybės, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.