Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-6271-171/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00898-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.21; 1.15.2.3.2; 3.21(S)

2016 m. spalio 17 d.

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovui Aigerdui Skroliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 30–41).

Skunde nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. vasario 12 d. buvo įkalintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose 6 m² plotas teko 3–4 asmenims, nors, pagal nuo 2010 metų galiojantį teisinį reguliavimą, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje negalėjo ir negali būti mažesnis nei 3,6 m².

Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, kaip nustatyta Higienos normos HN 76:2010 21 punkte, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti visiems matant. Sienų ir lubų tinkas vietomis pažeistas pelėsinio grybelio. Kamerose nesant šilto vandens, neturėjo galimybės apsiprausti, taip pat negalėjo skalbti apatinių rūbų. Daug kartų žodžiu kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau kreipimaisi nebuvo registruojami ir į juos nebuvo reaguojama.

Lukiškių TI-K kamerų būklė buvo antisanitarinė. Jose buvo drėgna, šalta, trūko oro, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tai labai pakenkė akims, per visą nurodytą laikotarpį pablogėjo regėjimas. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, dėl to dažnai kildavo konfliktinių situacijų. Tokiomis sąlygomis pareiškėjui kamerose teko visą laiką sėdėti ar gulėti, kadangi judėti nebuvo vietos.

Lukiškių TI-K pareiškėjas turėjo teisę tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą praktikai dėl nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kuriame numatyta, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Lukiškių TI-K kamerose nėra ventiliacijos, todėl vėdinama tik atidarant langą, taigi nuolatos buvo jaučiama drėgmė, nemalonūs kvapai. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitų, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės, gulint lovoje jaučiama drėgmė, šaltis. Be to, šviežio oro patekimas yra smarkiai ribojamas, kadangi langai uždengti keturių eilių grotomis.

Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemą nebuvo tinkamai šildoma, tebuvo tik nuo 10 °C iki 14 °C, o vasarą temperatūra viršijo leistinas normas, būdavo net iki 35 °C. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus, todėl vasaros dienomis dengdavo kūną šlapiais rankšluosčiais, šlapindavo drabužius po šaltu vandeniu, kad nors kiek atvėstų.

Lukiškių TI-K laikymo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, kadangi išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį.

Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, todėl buvo įsigėrę nemalonaus kvapo ir purvini. Apatinio trikotažo iš pradžių neplaudavo, vėliau administracija plaudavo tik vienu atveju, t. y. jeigu suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. O jeigu suimtasis neturi sąskaitoje pinigų tam maišui nusipirkti, neturi galimybės plauti (kamerose nėra šilto vandens) ir savo apatinio trikotažo ir tokių asmenų yra ne mažiau kaip 70 proc. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai plaunami vieną kartą per du mėnesius, todėl suimtasis su prakaituotais ir nešvariais, smirdančiais drabužiais priverstas gyventi du mėnesius iki kito galimo nemokamo drabužių išplovimo. Dėl tokio požiūrio į suimtųjų higieną kamerose dažnai kildavo konfliktų.

Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos maitinimo sąlygos, kadangi maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, o kol jį padalydavo per visas 25 kameras, jis atšaldavo, tad maistą valgydavo atšalusį. Pusryčiams buvo duodama įvairių kruopų košės, kuri atšalusi sukietėdavo ir tapdavo nevalgoma. Sąlygų eiti valgyti į valgyklą nebuvo, pasigaminti pačiam taip pat nebuvo galimybės, kamerose nebuvo šaldytuvo, maistas pabuvęs patalpoje greitai sugesdavo (dėl to ne kartą buvo apsinuodijęs), o apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje leistinas tik kartą per savaitę.

Iš Lukiškių TI-K vežant į Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius konvojavimo sąlygos buvo apgailėtinos, nežmoniškos, kadangi nuolat turėjo sėdėti ant kieto ir purvino pagrindo, konvojavimo automobiliai buvo labai nešvarūs.

2013 metais sausio 7–8 dienomis (tikslios datos neprisimena) buvo vežamas į Panevėžio apygardos teismą senu automobiliu, kuriame buvo labai mažai vietos, nes 2 m² patalpoje buvo sukišti 6–8 asmenys su asmeniniais daiktais. Važiuoti teko stovint, keičiantis vietomis su kitais etapuojamais asmenimis, sėdintys ant kelių laikydavo daiktus. Šiuose senuose konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacinės sistemos, apšvietimo, neįrengti saugos diržai. Kituose konvojavimo automobiliuose taip pat nebuvo saugos diržų ir rankenų, už kurių būtų galima laikytis konvojavimo metu, dėl to pareiškėjas jautėsi nepatogiai, jį pykino. Jokios ventiliacijos, gryno oro ir dienos šviesos nebuvo. Žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, kadangi transporto priemonės korpusas metalinis – žiemą traukia šaltį, o vasarą įkaisdavo.

Tiek konvojuojant, tiek vedant į teismą ir teismo posėdyje buvo laikomas su antrankiais, be to, teismo posėdžių salėje buvo nuolat laikomas už medinės pertvaros. Kadangi teismo posėdžiai buvo vieši, juose dalyvavo liudytojai, kiti proceso dalyviai, buvo filmuojama bei fotografuojama masinio informavimo priemonių atstovų, viešas pareiškėjo buvimas aptvare menkino jo įvaizdį ir sukėlė pažeminimo, bejėgiškumo, baimės, nevisavertiškumo jausmą.

Vilniaus apygardos teisme filmuojant teismo posėdį jis turėjo objektyviai pateisinamų baimių dėl to, kad buvimas aptvare su antrankiais pažeidė nekaltumo prezumpciją, sudarant teisėjai ir kitiems proceso dalyviams įspūdį, kad jis yra pavojingas visuomenei nusikaltėlis. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad laikymas aptvare per teismo posėdį yra būtina priemonė fiziškai jį apriboti bei užkirsti kelią pabėgti, todėl tokia praktika buvo suprantama tik kaip priemonė pažeminti žmogų, priversti jaustis nevisaverčiu.

Pareiškėjas dėl jo nurodytų sąlygų patyrė nepatogumus, emocinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją, t. y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis), už kurią yra atsakinga valstybė ir turi ją atlyginti.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (1 t., b. l. 46–62).

Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų laikotarpiu, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. vasario 12 d., o skundą teismui parašė 2016 m. kovo 18 d. Atsižvelgdamas į tai ir CK 1.125 straipsnio 8 dalį, prašo pareiškėjo reikalavimams atlyginti padarytą žalą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę asmenims kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti.

Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės.

Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Maistas suimtiems asmenims pateikiamas karštas, jo normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra duomenų apie įregistruotus pareiškėjo skundus arba prašymus dėl laikymo sąlygų.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“

Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Paaiškina, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai jam darė tiesioginę įtaką ir tai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovo atstovai nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie VRM (toliau – Tarnyba) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, kad skundo ginčo laikotarpiu Tarnybos pareigūnai 2 kartus pareiškėją konvojavo maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius (trukmė: 4 h 20 min. bei 3 h 50 min.) ir 1 kartą maršrutu Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės–Kaunas (trukmė 1 h 55 min.). Planinių konvojų metu naudoti specialieji automobiliai „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Volkswagen“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Tarnybos pareigūnai nekonvojavo pareiškėjo 2013 m. sausio mėn. į Panevėžį. Teisminiu konvojumi skundo ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus apygardos teismą konvojuotas 7 kartus, į Lietuvos apeliacinį teismą – 3 kartus specialiaisiais automobiliais „Volkswagen“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Tarnybos pareigūnai nekonvojavo pareiškėjo 2013 m. sausio mėn. į Panevėžio apygardos teismą.

Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 96-3613) (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras.

Nurodo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu bei Tarnybai. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu konvojaus viršininkas apie tai įrašo konvojaus kelionės ar postų žiniaraščiuose. Tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose tiktai patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje. Iš teismui pateiktos konvojaus dokumentacijos matyti, kad konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose.

Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, vykdantys teisminio konvojavimo funkciją, naudodami specialiąsias priemones – antrankius, vadovaujasi Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 4 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi bei Konvojavimo taisyklių 221 ir 223 punktais, taip pat atsižvelgia į konvojaus apsaugos tikslus bei konvojavimo aplinkybes. Konvojavimo taisyklių 195 punkte nurodyta, kad „nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu.“ Apie antrankių panaudojimą daromi įrašai konvojaus dokumentuose. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams dėl galimo laikymo su antrankiais laikino sulaikymo patalpose ar konvojuojant. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punkto nuostatomis. Apie tai daromas įrašas konvojaus dokumentacijoje. Konvojaus dokumentacijoje pastabų, kad pareiškėjas būtų skundęsis, nėra. Be to, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiam teisme per teismo posėdį buvo laikomas su antrankiais, todėl Tarnyba negali patikrinti, ar tokie leidimai buvo duoti. Be to, nėra duomenų, kad dėl blogų sąlygų konvojavimo metu pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus ar į Tarnybą.

Atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį.

Teismo posėdyje atsakovės atstovės Tarnybos atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl atsakovės atstovų prašymų taikyti ieškinio senatį

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K ir dėl Tarnybos vykdomo jo konvojavimo laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. vasario 12 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-858/2015).

Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. vasario 12 d. ir dėl Tarnybos vykdomo jo konvojavimo laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. vasario 12 d. Lukiškių TI-K byloje pateikti duomenys (1 t., b. l. 46–54) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu. Tarnybos pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad jis buvo konvojuojamos jo nurodomu laikotarpiu (1 t., b. l. 156–160). Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. vasario 29 d. (b. l. 23), todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Tarnybos konvojavimo laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. vasario 28 d. įskaitytinai yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K ir Tarnyba prašė taikyti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal šio straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat nenustatė jokių svarbių priežasčių terminui atnaujinti, todėl pareiškėjo reikalavimams nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. vasario 28 d. įskaitytinai taikytina ieškinio senatis. Taigi toliau nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl laikotarpio nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 m² minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo Lukiškių TI-K nurodytų duomenų apie kameras, kuriose jis buvo laikomas, taip pat kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 282, 165, 138, 255, 253, 252, 256, 319, 391. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad jis 503 paras iš 1 078 buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.

Pareiškėjas remiasi EŽTT praktika ir nurodo, kad jam turi tekti ne mažiau kaip 4 m² kameros ploto. Lukiškių TI-K kiekvienam kaliniui privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto. Šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjui kameroje tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, daro išvadą, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą ir Konvencijos 3 straipsnį. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, higienos sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kaip matyti iš atsakovės atstovo Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. vasario 28 d. iš kamerų, kuriose šiuo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 282, 165, 138, 255, 253, 252, 256, 319, 391), tik kameroje Nr. 256 buvo nustatytas vienas higienos normų pažeidimas (1 t., b. l. 75–77), kurį įpareigota pašalinti iki 2014 m. spalio 31 d. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. spalio 11–22 d. Taigi ši pareiškėjo skundo dalis pripažintina iš dalies pagrįsta ir pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovė atsiliepime į skundą patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip nustatyta Taisyklių 258 punkte, be to, teikiamos mokamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su naudojimusi skalbimo paslaugomis, nes kalint kameroje nurodyti skalbimo periodai yra pakankami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščioti išvesdavo tik vienai valandai, o tai yra pažeidimas, nes žmogui priklauso vaikščioti iki 8 valandų per parą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, ji šiuo atveju nebuvo pažeista. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo netvarkingi. Higienos norma HN 76:2010 nenustatė reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengtos peleninės, šiukšlių kibirai. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui nekyla, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galbūt padarytą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015). Hipotetinio (deklaratyvių teiginių, nesietinų su konkrečiomis, apibrėžtomis individualiomis aplinkybėmis) pobūdžio svarstymų teismas nenagrinėja, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.). Teismo nuomone, pareiškėjas neįvykdė pareigos konkrečiai apibūdinti pažeidimą, todėl atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus teiginius. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Byloje nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara (1 t., b. l. 58). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, todėl darytina išvada, kad pagrįstas pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas privatumas.

Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte nustatyta, kad vyrams yra išduodamos 4 paklodės, 2 vnt. rankšluosčių, jų dėvėjimo terminas – 1 metai, užvalkalų užklotams išdavimas nenumatytas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo neišduotas rankšluostis, tačiau nurodo, kad buvo išduotas tik virtuvinis rankšluostis. Virtuvinių rankšluosčių išdavimo minėtos materialinio aprūpinimo normos nenustato, taigi pareiškėjui buvo išduotas rankšluostis, o jeigu jis jam buvo per mažas, visada turi teisę kreiptis į administraciją ir prašyti didesnio. Taigi šioje dalyje teismas taip pat neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas).

Remiantis rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad nuo 2015 metų privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K užsiima UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri turi licenciją užsiimti kenkėjų kontrole. Lukiškių TI-K atsiliepime teigė, kad patalynė ir minkštas inventorius buvo išduotas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenų matyti, kad tikrinamais laikotarpiais nerasta buitinių parazitų ar graužikų, minkštasis inventorius yra dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, yra įrengtos patalpos švariam minkštajam inventoriui ir patalynei laikyti, minkštasis inventorius buvo tvarkingas, iš tinkamų dezinfekuoti audinių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, jo teiginiai dėl teisių pažeidimo minėtu aspektu taip pat laikomi neįrodytais.

Dėl pareiškėjo aprūpinimo maistu Higienos normos HN 76:2010 9 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Higienos normos HN 76:2010 9 punkte esanti nuoroda nukreipia į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Šios taisyklės nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Maitinimo organizavimo taisyklės nustato, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 punktas). Suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius (7 punktas). Kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai (24 punktas). Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas). Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas).

Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalijant maistą nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau į administraciją nesikreipė. Skunde pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad maistas dažnai būdavo blogos kokybės, pateikiamas atšalęs, tačiau savo teiginių nedetalizavo ir nepagrindė, nenurodė, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės. Pagal pareiškėjo prašyme nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neatitiktį teisės aktų reikalavimams.

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo turinio matyti, kad Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji dalyvauja užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įstaigoje įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos Šv. Mišios. Asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, jie vedami į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Teismas sutinka su atsakovės atstovo pozicija, kad, norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu.

Higienos normos HN 76:2010 39 punktas nustato reikalavimus prausimosi patalpoms: dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. HN 76:2010 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai su juo elgėsi, nėra. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl teisių pažeidimo šiuo aspektu nesikreipė, todėl atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio teiginius apie nesudarytas galimybes pareiškėjui nusiprausti ar dušų būklę jo laikymo Lukiškių TI-K metu. Taigi minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad laikant Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažas kamerų plotas, jį dar mažino jose esantys baldai. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 503 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, higienos sąlygos ne visada atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma 45 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 5 500 Eur sumos priteisimas.

Dėl konvojavimo sąlygų

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Tarnybos pareigūnai 1 kartą pareiškėją konvojavo maršrutu Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės–Kaunas specialiuoju automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 170–172). Teisminiu konvojumi ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus apygardos teismą konvojuotas 7 kartus, o į Lietuvos apeliacinį teismą 3 kartus (1 t., b. l. 173–200; 2 t., b. l. 1–2) specialiaisiais automobiliais „Volkswagen“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės nustato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis atitinkamų reikalavimų: vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; konvojuojamieji toje pačioje byloje prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu gali būti konvojuojami kartu; konvojuojamieji, dirbę valstybės valdžios, valdymo ar teisėsaugos institucijose, – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; nuteistieji – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje) (103 punktas); specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų (109 punktas); bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus (142 punktas). Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Konvojavimo taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Byloje pateikti postų žiniaraščiai, dezinfekcijos atlikimo registracijos žurnalo išrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėją konvojavusios specialiosios transporto priemonės buvo tikrinamos, dezinfekuojamos, be to, Tarnyba nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš pateiktų automobilių kėbulų schemų matyti, kad juose yra įrengta ventiliavimo sistema, evakuacinis liukas. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus.

Pagal Tarybos direktyvos Nr. (77/541/EEB) dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo 15 priedą, saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių kėbule, kuriomis buvo vykdomas konvojavimas, neprivalomas. Konvojavimo taisyklių 146 punkte 4 dalyje taip pat nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, jog konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. O konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje pateiktuose posto žiniaraščiuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjas reiškė kokias nors pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjo teiginius dėl netinkamos temperatūros, vėdinimo, nešvarių kamerų kaip abstrakčius ir neįrodytus. Teismas daro išvadą, kad konvojavimas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu negalėjo jam sukelti neigiamų pasekmių.

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 ir 221 punktų nuostatas konvojuojamųjų lydėjimas privalo būti ginkluotas, kad Tarnybos pareigūnai galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodė kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš jo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų teikęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jautė baimę, diskomfortą, orumo pažeminimą, kai buvo konvojuojamas, vedamas į teismą ir būdamas viešuose teismo posėdžiuose su specialiosiomis priemonėmis – antrankiais.

Specialiųjų priemonių panaudojimo sąlygas reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 121 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytų BVK nuostatos leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų nustatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų nustatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).

Byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad konvojaus pareigūnai piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais ar naudojo specialiąsias priemones be pagrindo.

Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdyje. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo posėdžio pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Kaip matyti, specialiųjų priemonių naudojimas suimtojo atžvilgiu teismo posėdyje yra teismo posėdžio pirmininko diskrecija, o Tarnybos pareigūnai tik vykdo jo nurodymus. Byloje įrodymų, kad konvojaus pareigūnai nevykdė teismo posėdžio pirmininko patvarkymų, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro besąlygišką išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl specialiųjų priemonių galimai neteisėto naudojimo per teismo posėdžius yra nepagrįsti.

Dėl dokumentų rengimo išlaidų.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas.

Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. I. skundą patenkinti iš dalies.

A. I. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 500 (penkis tūkstančius penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.