Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Eko-atžalynas“ skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-2449 „Dėl pagalbos neskyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2021 m. sausio 5 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172- 739/2021 UAB „Rokiškio aliejinė“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 12 d. 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-739/2021 Panevėžio apygardos teismas patvirtino UAB „Rokiškio aliejinė“ kreditorių reikalavimus. Patvirtintas ir pareiškėjos 47 914,89 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. 2022 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2- 75-739/2022 (toliau – ir Nutartis dėl likvidavimo) UAB „Rokiškio aliejinė“ buvo pripažinta likviduojama dėl bankroto. Nutartis dėl likvidavimo įsiteisėjo 2022 m. kovo 16 d.

Pareiškėja NMA pateikė 2023 m. balandžio 20 d. paraišką iš dalies tenkinti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens ar fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, įsiskolinimą žemės ūkio veiklos subjektams.

1 NMA 2023 m. balandžio 26 d. el. paštu ir NMA informaciniame portale (https://portal.nma.lt) (ekoatzalynas@gmail.com) pateikė pareiškėjai 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą „Dėl pagalbos neskyrimo“ (reg. Nr. BR6-2449), kuriame nurodė, kad pagalba negali būti skiriama, kadangi nebuvo įvykdytas Aprašo 4 punkte nustatytas reikalavimas.

Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. spalio 2 d.) 2.2 papunktį, paraiška iš dalies tenkinti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens ar fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, įsiskolinimą žemės ūkio veiklos subjektams – žemės ūkio veiklos subjekto pildomas dokumentas, pagal kurį skiriama lėšų nereikšmingai (de minimis) pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje teikti, iš dalies tenkinant likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens ar fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, įsiskolinimą žemės ūkio veiklos subjektams. Aprašo 4 punkte įtvirtinta, kad žemės ūkio veiklos subjektas pateikia NMA paraišką, kurios forma pateikta Aprašo priede, ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo Aprašo 5.1–5.5 papunkčiuose nurodytų teismo dokumentų įsiteisėjimo ar kreditorių susirinkimų sprendimų priėmimo dienos.

Byloje nėra ginčo, kad Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-75-739/2020 dėl UAB „Rokiškio aliejinė“ likvidavimo dėl bankroto įsiteisėjo 2022 m. kovo 16 d., tačiau pareiškėja per 15 darbo dienų nuo Nutarties įsiteisėjimo, t. y. iki 2022 m. balandžio 6 d., nepateikė Paraiškos. Nagrinėjamu atveju Paraiška pateikta tik 2022 m. gruodžio 6 d.

Pagal Aprašo 7.11 papunktį, pavėluotai pateikus paraišką ir dokumentus t. y. po nustatyto termino, paraiška ir dokumentai neadministruojami ir pagalba neskiriama, išskyrus nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių atvejus.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos egzistuojant force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažįstamos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010).

Teismo vertinimu, savaime ta aplinkybė, jog pareiškėja laiku negavo iš nemokumo administratoriaus įsiteisėjusios nutarties dėl Bendrovės likvidavimo, neatleidžia paties kreditoriaus, t. y. pareiškėjos, nuo pareigos domėtis proceso eiga. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja pati būtų bendradarbiavusi su nemokumo administratoriumi, bandžiusi su juo susisiekti, buvusi aktyvi procese, besidomėjusi likvidavimu ir savo kreditoriniais reikalavimais. Todėl pareiškėjos nurodomi argumentai, kad ji nežinojo, kada įsiteisėjo nutartis dėl UAB „Rokiškio aliejinė“ likvidavimo dėl bankroto, vertintini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo termino atnaujinimui.

Nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-739/2021 Panevėžio apygardos teismas patvirtino UAB „Rokiškio aliejinė“ kreditorių reikalavimus. Tarp kitų kreditorių buvo patvirtintas ir pareiškėjos 46 180,89 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, turėjo ir galėjo suvokti, kad nutartis, kuria Bendrovė likviduota, įsiteisės ir ji galės kreiptis į NMA dėl pagalbos skyrimo, tačiau pareiškėja į NMA kreipėsi praėjus išties ilgam laiko tarpui, ženkliai pavėluotai.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su atsakovės vertinimu, kad pareiškėja pati nebuvo pakankamai atidi, sąžininga ir rūpestinga, todėl dėl savo paties veiksmų praleido terminą paraiškai pateikti. Teisėjų kolegija pritaria NMA argumentams, jog pareiškėja nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, jog jos kreipimuisi laiku dėl pagalbos skyrimo galėjo sutrukdyti force majeure ar kitos išimtinės aplinkybės. Pareiškėja nei atsakovei, nei teismui nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas terminas paraiškai pateikti, kadangi šiuo atveju nutarties įsiteisėjimo ir sužinojimo apie tai aplinkybė galėjo būti kontroliuojama, t. y. nėra nulemta nekontroliuojamų veiksnių, tačiau pačios pareiškėjos neatidumo.

Pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-47/2020 konstatavo, kad „keliamas klausimas dėl termino, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atnaujinimo nagrinėtinas CPK XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka, ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis)“, taigi pareiškėja turėjo teisę dėl termino Paraiškai paduoti atnaujinimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėja šia savo teise pasinaudojo. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja dėl nemokumo administratoriaus netinkamų veiksmų ar neveikimo galėjo kreiptis į teismą bendra tvarka ir ginčyti jo veiksmus (neveikimą).

Apibendrinant darytina išvada, kad NMA pagrįstai pareiškėjos nurodytų aplinkybių nevertino kaip išskirtinių, kurios galėjo sutrukdyti jai laiku pateikti Paraišką, todėl vertintina, kad visos aplinkybės priklausė nuo pareiškėjos, jas visas buvo galima kontroliuoti, tad tokie pareiškėjos teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat teigia, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi taikytos Bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu dar negaliojusios teisės aktų, t. y. JANĮ 95 straipsnio 4 dalies ir Aprašo redakcijos.

JANĮ 95 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai tenkinami žemės ūkio veiklos subjekto prašymu 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje (su visais pakeitimais) ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodo, jog iki 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojusio JANĮ pakeitimo šios straipsnio dalies formuluotė buvo kitokia: „Žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai tenkinami 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje (OL 2013 L 352, p. 9) ir Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Pareiškėjos nuomone, iki įsigaliojant pakeitimui, žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai buvo tenkinami be žemės ūkio veiklos subjekto prašymo, o naujoje Aprašo redakcijoje išliko ir nemokumo administratoriaus pareiga NMA pateikti informaciją, pavyzdžiui, įsiteisėjusią teismo nutartį ar kreditorių susirinkimo sprendimą likviduoti dėl bankroto juridinį asmenį ir teismo nutartį arba kreditorių susirinkimo sprendimą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Pareiškėja nurodo, kad bankroto byla Bendrovei iškelta 2021 m. kovo 12 d., t. y. tuomet, kai pagal galiojančias JANĮ 95 straipsnio 4 punkto ir Aprašo redakcijas parama buvo skiriama nemokumo administratoriaus teikiamos paraiškos pagrindu, todėl mano, jog Bendrovės kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami pagal 2021 m. kovo 12 d. galiojusią JANĮ 95 straipsnio redakciją. Be to, Aprašo nuostatos įsigaliojo dar vėliau nei JANĮ 95 straipsnio pakeitimas – 2021 m. spalio 2 d., todėl jo nuostatos taip pat neturi būti taikomos sprendžiant dėl žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimų tenkinimo bankroto byloje, pradėtoje dar 2021 m. kovo 12 d.

Šiuo atveju sutiktina su atsakovės argumentais, jog Aprašas nenustato jokių išimčių dėl savo retrospektyvaus taikymo. Aprašo redakcijoje, galiojančioje nuo 2021 m. spalio 2 d. nebuvo numatyta jokių pereinamųjų nuostatų, todėl turėtų būti vadovaujamasi aktualia teisės akto redakcija. Retrospektyvus Aprašo taikymas pažeistų Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kadangi pareiškėja Paraišką pateikė itin vėluodama, todėl NMA teisėtai priėmė Sprendimą, vadovaudamasi tuo metu (Paraiškos pateikimo metu) galiojusiais teisės aktais, t. y. galiojančiomis JANĮ ir Aprašo redakcijomis. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad NMA ir ŽŪM turėjo pareigą taikyti senosios redakcijos teisės aktus, todėl šie pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

VAĮ 3 straipsnio 10 punkte įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimą, konstatuoja, jog NMA ginčijamame Sprendime tinkamai įvertino objektyvius ir subjektyvius elementus, o šiuo atveju pareiškėjos skundo argumentai, jog NMA neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, formaliai vertino susidariusią situaciją, pripažįstami nepagrįstais, nes, kaip matyti iš Sprendimo, priešingai nei įrodinėja pareiškėja, juose išdėstyti visi ginčui reikšmingi motyvai, leidžiantys suprasti viešojo administravimo subjekto valią ir padarytą išvadą ginčo klausimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Sprendimas turi esminių trūkumų, dėl ko galėtų būti pripažinti neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Apibendrinant skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalis). Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo, kuriuo pareiškėja prašo įpareigoti NMA įpareigoti iš naujo vertinti Paraišką.

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Žemės ūkio bendrovės „Eko-atžalynas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.