Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018-10-25 nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme. R. Š. paskirti įpareigojimai: tęsti darbą; per bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. R. Š. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme. A. K. paskirti įpareigojimai: tęsti darbą; per bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. A. K. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. L. išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat nuosprendžiu, nukentėjusiajam V. P. priteista solidariai iš kaltinamųjų R. Š. ir A. K. 23,30 Eur dydžio išlaidos už specialisto išvadą, 4,62 Eur - už byloje esančių dokumentų kopijų darymą, 500 Eur - neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

7. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad dėl R. Š., kartu su A. K. ir I. L. savavališkai vykdytos R. Š. ginčijamos teisės neatsirado didelės žalos apelianto teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliantas nurodo, kad R. Š., I. L. ir A. K., siekė įgyvendinti tariamą R. Š. teisę savavališkai, nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos. Jie prieš jį panaudojo fizinį smurtą, A. K. nusikalstamos veikos metu naudojo pistoletą (tai girdėti garso įraše). Apelianto nuomone, smurto ir ginklo naudojimas, kūno sužalojimų padarymas, turto sugadinimas ir turto pagrobimas visumoje sudaro didelės žalos padarymą ir veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

8. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, jog nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis. Pažymėjo, jog savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

9. Apylinkės teismas nustatė, kad R. Š. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos atvyko pas nukentėjusįjį kartu su A. K. ir I. L. bei naudodamas fizinį smurtą reikalavo atiduoti už priekabą sumokėtus pinigus arba surašyti naują pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje būtų nurodyti nukentėjusiojo, kaip priekabos pardavėjo asmens duomenys. Pripažino, kad kaltinamų asmenų veiksmai, aprašyti kaltinamajame akte galėtų atitikti savavaldžiavimo požymius, nes kaltinamasis R. Š. turėjo teisę ginčyti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau vykdė šią teisę nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Vykdydamas tą teisę R. Š. kartu su A. K. naudojo fizinį smurtą. Fizinis smurtas pasireiškė rankų užlaužimu, ne mažiau penkiais smūgiais į galvą, stumdymu. Nagrinėjant nukentėjusiojo apeliacinį skundą apygardos teisme, baudžiamojoje byloje buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, apklaustas nukentėjusysis, nuteistieji bei išteisintasis. Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme nurodė, kiek smūgių į galvos sritį jam buvo suduota. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad kitos kraujosrūvos ir sužalojimai galėjo atsirasti grumtynių metu. Nuteistasis R. Š. parodė, jog išvardyti sužalojimai galėjo atsirasti besistumdant su nukentėjusiuoju. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo nurodyti sužalojimai bei jų lokalizacija iš esmės sutampa su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme, taip pat ir su byloje esančia specialisto išvada, esminių prieštaravimų nėra. V. P. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas: kairės akies viršutinio voko poodinė kraujosruva, kaktos, kairio skruosto, kairės plaštakos I-o piršto, dešinio kelio, dešinės blauzdos ir pėdos odos nubrozdinimas, kairio žasto kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairės plaštakos I-ojo piršto kraujosruva odoje.

10. Kaip minėta, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-150/2013). Panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-693/2016). Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įvertinus sankcijos už kvalifikuotą savivaldžiavimą griežtumą, psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

12. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad R. Š. ir A. K., savo galimai pažeistas teises siekė apginti savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinį smurtą, sugadindami turtą, nukentėjusiajam padarė fizinę ir turtinę žalą. Tačiau, apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas laikydamasis įstatymo nuostatų ir suformuluotos teismų praktikos, pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl kaltinamų asmenų veiksmų kilo BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai – didėlė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Sutinkama, kad R. Š. siekdamas savo tikslų, pasitelkęs dar du asmenis ir panaudodamas fizinį smurtą neabejotinai sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją, tačiau, apygardos teismo nuomone, kaltinamų asmenų veiksmai bei poveikis nukentėjusiajam nebuvo iš esmės tokie pavojingi, kad būtų pagrindas kaltinamus asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Ši išvada daroma įvertinus konflikto eigą, kaltinamų asmenų elgesį ir paties nukentėjusiojo elgesį.

13. Iš konflikto metu daryto garso įrašo matyti, kad konfliktas truko neilgai (apie 15 min.), jo metu abi pusės buvo pakankamai agresyviai nusiteikusios, kalba buvo gausiai lydima necenzūrinių žodžių, buvo aiškinamasi dėl priekabos pardavimo R. Š. aplinkybių, ar priekaba vogta, ar ne, reikalaujama (nukentėjusiojo) pateikti savo asmens dokumentus, pasakyti savo asmens duomenis, peržiūrimi duomenys, esantys nukentėjusiojo telefone. Taip pat matyti, kad iš abiejų pusių buvo išsakyti grasinimai (nukentėjusysis grasino kirviu, iškviesti draugus, J. K. „padėti vietos“, „peršauti koją“, pranešti policijai apie nukentėjusiojo veiklą). Kelis kartus vyko grumtynės. Pasitvirtino ir faktas dėl nukentėjusiojo rankų laikymo, tačiau tai truko neilgai. Sutiktina su apylinkės teismo pastaba, kad nukentėjusiojo elgesys (pakeltas tonas, reikalavimai grąžinti telefoną, paleisti, grasinimai) konflikto metu rodo, jog pastarasis nebuvo įbaugintas, jis pakankamai gerai kontroliavo situaciją. Nukentėjusiajam nurodžius, kad jis dokumentus turi pastate, J. K. ir R. Š. jį paleido, bėgančio nesivijo.

14. Panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį taip pat nėra pagrindo vertinti kaip sukuriančio ilgalaikę bauginančią situaciją ir padariusio didelę žalą nukentėjusiajam. Iš konflikto garso įrašo matyti, kad jokių realių grasinimų nebuvo išsakyta. Nukentėjusiajam yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (nubrozdinimai ir kraujosruvos įvairiose kūno vietose (kairio žasto, kairės plaštakos I-ojo piršto, kairės akies viršutinio voko), kurių dalis padaryti grumiantis, dalis laikant rankas ir nukentėjusiajam intensyviai priešinantis. Konstatuoti penki smūgiai į galvą, kurie pasak kaltinamųjų padaryti grumiantis. Kaltinamasis R. Š. pripažino, kad pirmas pastūmė nukentėjusįjį, tai padarė dėl didelio susijaudinimo ir pykčio, o smūgį galimai sudavė grumtynių metu. Nukentėjusysis apklausiamas taip pat patvirtino, kad iš pradžių grumtynės įvyko tarp jo ir R. Š., R. K. ir I. L. stovėjo tolėliau. I. L. ir liko stovėti tolėliau, į grumtynes įsikišo R. K.. R. K. paaiškino, kad jis bandė R. Š. ir nukentėjusįjį išskirti, taip pat jis bandė iš nukentėjusiojo atimti vėliau atsineštą kirvį. Kaip jau minėta, nukentėjusysis pats buvo gana aktyvus konflikto dalyvis ir ne tik, kad siekė konflikto išvengti, bet dar ir kurstė jį savo elgesiu. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad kaltinamųjų, ypač R. Š., elgesys iš esmės buvo nulemtas didelio nepasitenkinimo, pasipiktinimo, o ne siekio įbauginti nukentėjusįjį, kad pastarasis pasirašytų priekabos pirkimo-pardavimo dokumentus savo vardu, ar grąžintų pinigus. Konflikto metu R. Š. kelis kartus kartojo, kad kreipsis į policiją, jeigu nukentėjusysis nepasakys savo asmens duomenų ir tokiu būdu R. Š. galės apsiginti tuo atveju, jeigu paaiškės, kad priekaba vogta. Negavęs iš nukentėjusiojo šių duomenų ir nebūdamas tikras, ar priekaba vogta ar ne, jautė didelį diskomfortą, dėl ko ir kalbėjo su nukentėjusiuoju V. P. tokiu tonu.

15. Įvertinus konflikto eigą ir asmenų elgesį jo metu, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinamų asmenų elgesys sukėlė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, todėl nesant vieno iš būtinų BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, apylinkės teismas pagrįstai A. K. ir R. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį, pripažįstant, kad A. K. ir R. Š. veikdami tyčia panaudodami smurtą nežymiai sutrikdė V. P. sveikatą.

16. Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl savavaldžiavimo, privalėjo iškelti administracinio nusižengimo bylą kaltinamiems asmenims. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. Š., A. K. ir I. L. veiksmai, atitinka savavaldžiavimo požymius, tik nėra nustatyta, kad dėl jų veiksmų kilo didelė žala. Savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, gali užtraukti asmenims administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnį (pagal pažeidimo padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnį). ANK 39 straipsnyje yra nustatyti administracinių nuobaudų skyrimo terminai, tai yra, administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Tuo tarpu ATPK 35 straipsnyje nurodyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Šiuo atveju pažeidimas galimai padarytas 2016-03-15, todėl tiek pagal anksčiau galiojusio ATPK, tiek pagal šiuo metu galiojančio ANK nuostatas yra suėjęs administracinės nuobaudos skyrimo terminas.

Dėl I. L. bendrininkavimo

17. Pasak apelianto, teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodo, jog būtent visi trys kaltinami asmenys 2016-03-15 atvažiavo pas jį (nukentėjusįjį). R. Š. ir A. K. smurtaujant prieš jį (nukentėjusįjį), I. L. jiems netrukdė, priešingai, stovėjo šalia, viską filmavo, sudarydavo bauginančią situaciją ir neleisdavo nukentėjusiajam pabėgti ar iškviesti pagalbos, paėmė jo mobilųjį telefoną, kai R. Š. ir A. K. jį laikė, t. y. faktiškai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, todėl visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį jie atliko, suvokė visus bendrai daromos veikos požymius, tarp jų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

18. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

19. Apeliantas teigia, kad nors I. L. nesudavė jam smūgių ir nevartojo fizinio smurto, tačiau buvo įvykio vietoje, filmavo ir sudarė bauginančią situaciją, t. y. faktiškai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Su šiais apelianto teiginiai teisėjų kolegija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad net tais atvejais, kai visi kaltininkai suduoda smūgius ar atlieka kitokius smurtinius veiksmus, tačiau sunkiausi padariniai kyla nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį. Pavyzdžiui, jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus). Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016).

20. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad visų trijų kaltinamų asmenų tyčia buvo nukreipta į R. Š. ginčijamo reikalavimo gynybą, siekiant nustatyti galimai tikrąjį priekabos pardavėją (nukentėjusiojo asmens duomenis), tačiau jokio išankstinio susitarimo mušti nukentėjusįjį nėra nustatyta. Priešingai, iš konflikto garso įrašo matyti, tai patvirtino ir nukentėjusysis, kad grumtynės įvyko spontaniškai ir jos įvyko tarp A. Š. ir V. P., vėliau ginti A. Š. priėjo A. K.. Konfliktas vyko pakankamai neilgą laiko tarpą, įvykiai rutuliojosi greitai. Tai patvirtina ir garso įrašas, kuriame užfiksuoti iš esmės vien A. Š., A. K., V. P. agresyvus pokalbis. I. L. stovėjo atokiau ir į konfliktą nesikišo. Iš garso įrašo matyti, kad įrašinėjo konfliktą A. Š. „<...> įrašinėjau, buvau įjungęs“ (t. 2, b. l. 26), o I. L. fotografavo, kai nukentėjusysis buvo pasiėmęs kirvį (t. 2, b. l. 26), galimai fotografavo ir paprašytas A. K. (iš konflikto įrašo matyti, kad A. K. vienu metu prašė I. L. nufotografuoti V. P.), taip pat kažkuris iš kaltinamų asmenų fotografavo nukentėjusiojo automobilio numerius. Byloje nėra neginčytinų duomenų, galinčių pagrįsti, kad I. L. visą laiką filmavo. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės atskleidžia I. L. objektyvų dalyvavimą padedant R. Š. savavališkai apginti savo galimai pažeistas teises (tarėsi su V. P. dėl lentpjūvės pirkimo, važiavo pas nukentėjusįjį su R. Š. neva apžiūrėti lentpjūvės, nors iš tikrųjų norėjo sužinoti nukentėjusiojo asmens duomenis), tačiau jos nesudaro pagrindo išvadai dėl I. L. bendros tyčios smurtauti prieš nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad I. L. išteisintas pagrįstai, nes buvo nustatyta, kad jis nesudavė nei vieno smūgio nukentėjusiajam, nelaikė jo rankų, konflikto metu stovėjo atokiau, grumtynės tarp A. Š. ir nukentėjusiojo įvyko spontaniškai, jis į jose nedalyvavo (nepuolė skirti susigrūmusių, padėti A. Š.). Taip pat nenustatyta, kad smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį buvo suderintas iš anksto bei, kad I. L. konflikto eigoje kokiais nors savo veiksmais pritarė fizinio smurto panaudojimui prieš nukentėjusįjį.

Dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

21. Apeliantas prašo nuteisti A. K.. I. L. ir R. Š. dėl plėšimo, kurio metu iš jo paimtas telefonas.

22. Visiems trims kaltinamiesiems buvo pareikštas kaltinimas dėl plėšimo, įvykdyto bendrais veiksmais. Kaltinime nurodyta, kad A. K. kartu su R. Š. užlaužė už nugaros abi nukentėjusiojo V. P. rankas ir tuo metu I. L. pagrobė iš V. P. striukės kišenės V. P. priklausantį, 400 Eurų vertės mobilųjį ryšio telefoną „CAT S40“.

23. Apylinkės teismas telefono atėmimą iš nukentėjusiojo laikė savavaldžiavimo elementu, o ne plėšimo objektyviuoju požymiu, nes kaltinamieji neturėjo tikslo pasisavinti nukentėjusiojo telefono, nesiekė naudotis juo kaip savu. Teisėjų kolegija pritaria šiai apylinkės teismo išvadai. Iš objektyviosios pusės turto pagrobimo esmę nusako neteisėto ir neatlygintinio pasisavinimo požymis, kai kaltininkas svetimą turtą paverčia savu turtu, ima elgtis svetimos nuosavybės atžvilgiu taip lyg būtų jos savininkas. Dėl to tikrasis šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas netenka savo turto, kas ir sudaro nusikalstamų padarinių turinį. Šiuo atveju telefonas buvo atimtas tam, kad policija pagal telefono numerį galėtų nustatyti V. P. asmens duomenis, kurių jis nenorėjo suteikti kaltinamiesiems. Šiuos kaltinamų asmenų argumentus paliudija faktas, jog R. Š., V. P. telefoną jau kitą dieną po įvykio, 2016-03-16 perdavė Utenos policijos komisariato pareigūnams (t. 2, b. l. 8-9) ir jo pareiškimo pagrindu, V. P. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, įtariant jį sukčiavimu. Šie R. Š. veiksmai atskleidžia ir subjektyviąją jo bei kitų kaltinamų asmenų padaryto teisės pažeidimo pusę, kuri taip pat svarbi siekiant atriboti savavaldžiavimą nuo kitų nusikalstamų veikų (taip pat ir plėšimo). Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, kad ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę, o plėšimo atveju suvokia savo veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Taigi, šiuo atveju kaltinami asmenys suvokė, kad neteisėtai paima nukentėjusiojo telefoną, tačiau siekė ne telefoną valdyti kaip savo, o perduoti policijai, kad būtų nustatytas asmuo R. Š. pardavęs priekabą. Taigi, kaltininkų veiksmuose nesant visų būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų plėšimo požymių, R. Š., I. L. ir A. K. pagrįstai išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl turtinės žalos

24. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu tenkinti iš dalies jo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad jis dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos patyrė turtinę žalą, kurią sudaro: 1) kaltininkų iš jo pagrobtas 400 Eur vertės mobilaus ryšio telefonas CAT S40, kurį pirko 2015-10-25 UAB „Mobili linija“ (ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateikti pirkimo dokumentai) ir nors jis policijos pareigūnų jam grąžintas, jis tapo netinkamas naudoti dėl kaltinamųjų jam padarytų mechaninių pažeidimų, kas buvo užfiksuota ir ikiteisminio tyrimo metu; 2) 150 Eur vertės striukė, kuri buvo nepataisomai suplėšyta (žr. plačiau 2016-11-23 Daiktų apžiūros protokolą). Pirkimo dokumentas neišsaugotas, bet striukė buvo nauja ir pirkta 2016 m. pavasarį, parduotuvėje „ESPIRIT“. Tiek kaltinamieji teismo posėdžio metu, tiek ir teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad dėl nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo, tuo pačiu metu buvo suplėšyta striukė, t. y. žala dėl striukės sugadinimo tiesiogiai susijusi su kaltinamųjų padaryta veika, dėl kurios jie ir buvo nuteisti, todėl teismas nepagristai šios turtinės žalos atlyginimo nepriteisė iš nuteistųjų; 3) 100 Eur nuostoliai dėl sugadintų 4 padangų. Kaltinamieji jo naudojamame automobilyje Volvo V70 (v. n. (duomenys neskelbtini) nuleido orą iš visų 4 padangų ir sugadino visų keturių ratų oro įputimo vožtuvus, dėl to apeliantas turėjau 100 Eur dydžio išlaidas, nes privalėjo atsukti automobilio ratus, išmontuoti padangas ir įdėti naujus vožtuvus, po to atlikti ratų diagnostiką (balansavimą). Pažymi, kad R. Š., I. L. ir A. K. teisme patvirtino, kad tyčia, siekdami sutrikdyti apeliantui išvažiuoti išleido orą iš minėto automobilio.

25. Apylinkės teismas nepriteisė nukentėjusiajam turtinės žalos dėl telefono, striukės bei padangų galimo sugadinimo. Apylinkės teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nurodyto turto apgadinimas/sugadinimas buvo vykdomas kaip savavaldžiavimo elementai ir nėra tiesiogiai susiję su fizinio smurto naudojimu prieš nukentėjusįjį. Nurodė, jog išteisinus kaltinamuosius dėl savavaldžiavimo, nurodytais veiksmais padaryta žala negali būti atlyginama nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tačiau dėl šios žalos atlyginimo nukentėjusysis turi teisę kreiptis į teismą reikšdamas ieškinį civilinio proceso tvarka.

26. Su šia teismo išvada sutinkama iš dalies. Sutinkama su apylinkės teismo argumentais, kad telefono paėmimas iš nukentėjusiojo ir oro iš padangų išleidimas yra susiję ne su fizinio smurto panaudojimu, o su savavaldžiavimu. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka arba administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo procese. Šiuo atveju teismas pripažino, kad kaltinami asmenys nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, todėl pagrįstai šioje dalyje nukentėjusiojo ieškinį dėl telefono ir padangų sugadinimo paliko nenagrinėta.

27. Tuo tarpu akivaizdu, kad nukentėjusiojo striukė sugadinta būtent fizinio smurto panaudojimo metu, todėl striukės sugadinimas tiesiogiai susijęs su R. Š. ir A. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Paprastai žalos atlyginimas nustatoma pagal faktinę turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu. Tačiau žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas. Remiantis Civilinio kodekso 6.251 straipsniu padaryti nuostoliai, kurie yra žalos piniginė išraiška, turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai specialūs įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Nuostata, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui privalu atlyginti visiškai, yra įtvirtinta ir Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalyje. Nustatant priteistiną sumą, vertinamas nukentėjusiojo asmens turtinės padėties dėl padarytos nusikalstamos veikos pablogėjimas. Pažymėtina ir tai, kad bendrai patirta žala paprastai būna didesnė nei pagrobto daikto vidutinė rinkos vertė veikos padarymo metu. Nors striukės pirkimo kvitas nėra išsaugotas, tačiau striukė yra sugadinta, o naujos įsigijimas galėtų kainuoti 150 Eur. Šios sumos teisėjų kolegija nelaiko per didele, todėl ji priteistina solidariai iš R. Š. ir I. L.. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl kelionės išlaidų

28. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde prašo priteisti 216 Eur kelionės į ikiteisminio tyrimo ir apylinkės teismą išlaidas. Prašo vadovautis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu patvirtinta Nr. 1R-352 Sprendimų vykdymo instrukcija (Žin., 2005, Nr. 130-4682) (toliau – Sprendimų vykdymo instrukcija) nurodytu antstolio vykimo į vykdymo veiksmų atlikimo vietą ne išieškotojo ir ne skolininko transportu, jeigu atstumas yra daugiau kaip 5 kilometrai nuo antstolio kontoros (skyriaus) buveinės vietos, 0,4 Eur už 1 kilometrą dydžiu. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusysis taip pat prašė priteisti kelionės į teismą išlaidas. Tokie prašymai nepagrįsi.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2017 nurodyta, kad pagal BPK 103 straipsnio 1 punktą, 104 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 524 patvirtintos Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarkos (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 punktą proceso išlaidos, kurias sudaro kelionės į iškvietimo vietą išlaidos, nukentėjusiajam atlyginamos iš teismo lėšų. Pagal minėtos tvarkos 7 punktą, taip pat pagal Teisėjų tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 13P-156-(7.1.2) patvirtintų Kelionių automobiliais išlaidų apmokėjimo metodinių rekomendacijų 2 punktą proceso dalyviai, patyrę kelionės automobiliu išlaidų, turi pateikti teismui rašytinį prašymą dėl patirtų kelionės išlaidų apmokėjimo; prie prašymo pateikiama transporto priemonės registracijos liudijimo kopija, kelionės išlaidas pagrindžiantys dokumentai (kasos aparato kvitas ir pan.). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, šias išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo įstaigai būtų pateikęs kelionės išlaidas patvirtinančius dokumentus. Nors nukentėjusysis prašo apskaičiuoti jo kelionės išlaidas, vadovaujantis Sprendimų vykdymo instrukcija bei pateikia kelionės išlaidų apskaičiavimą, tačiau, kaip numatyta pirmiau minėtuose teisės aktuose, vien paties nukentėjusiojo kelionės išlaidų apskaičiavimo nepakanka. Šiuos apskaičiavimus būtina pagrįsti rašytiniais įrodymais, t. y. transporto priemonės registracijos liudijimu ir kasos kvitais už kurą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta automobilio, kuriuo vyko į teismą nukentėjusysis techninių duomenų, degalų kainos, galiojusios kelionių metu, apylinkės teismas pagrįstai apelianto reikalavimą priteisti kelionės išlaidas atmetė ir toks sprendimas atitinka minėtų teisės aktų nuostatas dėl proceso išlaidų priteisimo pagrindų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kadangi nukentėjusysis nepateikė kelionės išlaidas pagrindžiančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui, prašymas priteisti kelionės išlaidas taip pat nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks sprendimas neužkerta kelio dėl kelionės išlaidų priteisimo kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją, taip pat ir į teismus BPK 104, 361 straipsniuose nustatyta tvarka.

Dėl neturtinės žalos

30. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl neteisėtų kaltinamųjų veiksmų patyrė 3 500 Eur neturtinę žalą. Ši žala anot nukentėjusiojo pasireiškė tuo, kad jis prarado saugumo jausmą, jam buvo sukurta bauginanti situacija, buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir skausmas, buvo pagrobtas ir sugadintas jo turtas, turėjo nepatogumų dėl važinėjimo į ikiteisminio tyrimo įstaigas ir į teismą, dėl ko privalėjo atsitraukti nuo kasdienių darbų, prarado daug laiko.

31. Neturtinė žala reglamentuojama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala kompensuoja ne turtinius praradimus, bet pažeistus asmens interesus, kurie neturi ekonominės vertės. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Šie neturtinės žalos požymiai yra vertinamieji. Nustatant žalos dydį vadovaujamasis ir kitais kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tokie kriterijai, be žalos dydžio ir jos pasekmių, yra - žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Taigi teismas pagal nukentėjusiojo įrodinėjamas aplinkybes, CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pats nustato neturtinės žalos dydį.

32. Apylinkės teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jam 500 Eur. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visus neturtinės žalos dydžiui nustatyti privalomus kriterijus. Atsižvelgė į apelianto patirtus sužalojimu (dvi mėlynės ir nubrozdinimai), į tai, kad dėl patirtų sužalojimų į gydymo įstaigas nukentėjusysis nesikreipė, darbingumo praradęs nebuvo, neįrodė, kad būtų vartojęs kokius nors vaistus, patyręs didesnius nepatogumų. Taip pat įvertino ir kitas žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes, o būtent paties nukentėjusiojo elgesį, kuris iš dalies pats prisidėjo prie konflikto kilimo, ignoruodamas R. Š. bandymus išsiaiškinti dėl parduotos galimai vogtos priekabos, vengdamas nurodyti savo asmens duomenis ir tuo pačiu vengdamas galimos atsakomybės. Apygardos teismas įvertinęs apylinkės ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per mažas, atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo kriterijus.

Dėl procesinių palūkanų

33. Apeliantas V. P. prašo priteisti 5 procentų metines procesines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis reikalavimas buvo nurodytas ir civiliniame ieškinyje (t. 3, b. l. 40-43), tačiau apylinkės teismo nuosprendyje dėl šio reikalavimo nėra pasisakyta. Nukentėjusiojo prašymas tenkintinas iš dalies, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai civilinėse bylose taikomi ir procesinėms palūkanoms.

35. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo pareikštas 2018 m. balandžio 25 d., kuriame buvo ir prašymas priteisti jam penkis procentus metinių palūkanų visos priteistos ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija tenkina nukentėjusiojo prašymą priteisti jam penkis procentus metinių palūkanų visos priteistos ieškinio sumos, tačiau nesutinka su nurodytu procesinių palūkanų skaičiavimo terminu.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 konstatuota, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Pažymima, kad tam tikrais atvejais teismas gali nustatyti ir vėlesnį procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, pvz., kai skiria nuteistajam ar atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę ar įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 75 straipsnio 3 dalis) ir nustato terminą, iki kurio tai turi būti padaryta. Tokiais atvejais procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo šio teismo nustatyto termino.

37. Vadovaujantis nurodytu Plenarinės sesijos, kuri įgyvendina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, išaiškinimu, nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistų turtinių žalų sumų, skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo iki visiško žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018-10-25 nuosprendį.

Priteisti V. P. (V. P.) solidariai iš R. Š. ir A. K. 150 Eur turtinei žalai už striukės sugadinimą atlyginti.

Priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. P. (V. P.) iš R. Š. ir A. K. 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą atlyginti 500 Eur (penkių šimtų eurų) neturtinę žalą ir 177,92 Eur (vieno šimto septyniasdešimt septynių eurų ir 92 euro centų) turtinę žalą, skaičiuojant jas nuo šios nutarties priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.