- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-08
- Bylos Nr.
- 2K-358-697/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00443-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikinta apygardos teismo nutartis ir paliktas galioti apylinkės teismo nuosprendis be pakeitimų
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Audronė Kartanienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Kategorijos
- 1.1.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
- 1.2.19.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nutarties, kuria panaikinta Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalis, kuria K. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, ir priimta nutartis baudžiamąją bylą K. I. nutraukti suėjus BK 95 straipsnyje nurodytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu K. I. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2008 m. kovo 12 d. veika) 29 MGL (3770 Lt, t. y. 1091 Eur) dydžio bauda, 228 straipsnio 1 dalį (2008 m. kovo 26 d. veika) 29 MGL (3770 Lt, t. y. 1091 Eur) dydžio bauda; 228 straipsnio 1 dalį (2008 m. gegužės 23 d. veika) 29 MGL (3770 Lt, t. y. 1091 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda.
Baudžiamasis procesas dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį K. I. pagal BK 228 straipsnį, konstatavo, kad K. I. veikoje yra visi būtinieji BK 228 straipsnio požymiai, kad ji suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti, o jos netinkamas pareigų atlikimas padėjo kitiems asmenims išvengti mokesčių, taip padarant didelę žalą valstybei.
3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteisimo pagal BK 228 straipsnį, nutartyje konstatavo, kad byloje nenustatytas būtinas BK 228 straipsnio 1 dalies požymis – tyčinė kaltė (nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad K. I., atlikdama automobilių patikrinimą ir netinkamai vykdydama savo pareigas, dėl to muitinis patikrinimas buvo atliekamas pažeidžiant muitinės procedūras, veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia). Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad K. I. netinkamai atliko automobilių muitinės patikrinimą, dėl to jos veiksmuose galėtų būti nusikaltimo pagal BK 229 straipsnį požymiai, tačiau šis klausimas negali būti vertinamas, nes dėl šios nusikalstamos veikos yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (BK 95 straipsnis).
4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Zuzevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nutartį ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendį.
4.1. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 229 straipsnio ir 228 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus.
4.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl K. I. veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, visų surinktų byloje įrodymų vertinimu. Konstatuodamas tyčios nebuvimą teismas rėmėsi tik tais įrodymais, kurie susiję tik su dalimi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu įrodytų aplinkybių. Teismas veikų esmę vertino kaip aplaidumą, vykdomų funkcijų nesupratimą, veiklos reglamentavimo trūkumą, viską susiedamas tik su K. I. neveikimą apibūdinančiomis aplinkybėmis, nors, be neveikimo, buvo nurodyti konkretūs K. I. veiksmai, kurių apeliacinės instancijos teismas neįvertino.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nevertino tokių kaltinime išdėstytų aplinkybių: kad K. I. nepagrįstai atliko veiksmus, kuriais įformino išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūras, t. y. Deklaracijose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliktą automobilių muitinį tikrinimą ir rezultatus, įrašė kodą „62“, kuris reiškia, kad „atitinka“, ir šį įrašą patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu; šiuo pagrindu padarė kitus įrašus, kurie būtini deklaracijų baigtiniam įforminimui; atliko deklarantų apskaičiuotų mokesčių sumos taisymą, kurį patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu; taip pat uždėjo spaudą „atitinka“, kurį patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir muitinės įstaigos spaudu, tokiais veiksmais suklastojo Deklaracijas ir jas pateikė muitinei, vėliau šiuos duomenis užfiksavo muitinės skaitmeninėje Rizikos įvertinimo ir kontrolės sistemoje (RIKS), o deklaracijos įforminimo užbaigimą patvirtino muitinės skaitmeninėje sistemoje ASYCUDA. Teismas ignoravo, kad kartu su deklaracijomis buvo pateiktos teisinės galios neturinčios ir neatitinkančios teisės aktų reikalavimų turto vertintojo UAB „Pajūrio autorika“ deklaruojamų automobilių vertinimo ataskaitos, muitinės pareigūnė nepareikalavo iš importuotojo importuojamo automobilio defektų akto ir garantijos (kurios dydžio pakaktų galinčios atsirasti muitinės prievolės įvykdymui užtikrinti), nepatikrino, ar deklaruojamos prekės pateiktos muitinei, bei šių prekių pagal tikrinimo būdus kodų.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nevertino K. I. kaltės kryptingumo kitimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atskirti, ar muitinis tikrinimas baigėsi aplaidumą, dėmesio nekreipimą į nustatytas pareigas sudarančiais veiksmais, nesant reikalo kaip nors fiksuoti tikrinimo rezultatų, nors ir suvokiant, kad prekių muitinis tikrinimas nebuvo faktiškai atliktas, ar muitinis tikrinimas aplaidumą, dėmesio nekreipimą į nustatytas pareigas sudarančiais veiksmais nepasibaigė, o asmeniui dar buvo nustatyta papildoma pareiga – muitinio tikrinimo metu nustatytus juridinius faktus konstatuoti dokumentuose ir muitinės skaitmeninėse sistemose, kai tik imituodama tokios pareigos atlikimą K. I. užfiksavo žinomai tikrovės neatitinkančius faktus.
Siekdamas tinkamai nustatyti, kokius veiksmus galima priskirti prie netinkamo muitinio tikrinimo veiksmų, atliktų neatsargia kaltės forma, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti, ar nėra takoskyros, kuri įpareigotų kažkuriuos seką sudarančius veiksmus laikyti atliktais tyčia. Pasak prokuroro, bent vienas nustatytas tyčinis veiksmas negalėtų būti aplinkybe, leidžiančia visą veiką kvalifikuoti kaip padarytą neatsargia kaltės forma. Pasak prokuroro, byloje nustatyta aplinkybė, kad muitiniam tikrinimui automobiliai nebuvo pristatyti, kartu byloje yra įrodymai, kad faktiškai iš JAV atgabenti automobiliai tokių sugadinimų, kurie buvo užfiksuoti dokumentuose muitinei, neturėjo, jie nebuvo atgabenti į muitinio tikrinimo vietą, esant šioms aplinkybėms reikia konstatuoti, kad K. I. muitinio tikrinimo įforminimo veiksmus pradėjo atlikti ir atliko nesant į muitinės postą pristatytų pateiktose deklaracijose nurodytų prekių – automobilių. Tai įrodo, kad K. I. suvokė, jog prekės muitiniam tikrinimui nėra pristatytos, šis suvokimas nekito jai atliekant visus tolesnius veiksmus, kuriais buvo įforminamas muitinis tikrinimas, ši aplinkybė yra esminė vertinant psichinį santykį su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, padariniais.
4.3. Konstatuodamas netinkamą K. I. pareigų vykdymą, nesudarantį tyčios turinio, apeliacinės instancijos teismas yra neteisus savo išvadoms pagrįsti visiškai nesiimdamas svarstyti, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis, kokiu konkrečiai būdu buvo atliktas muitinis automobilių dokumentų patikrinimas, bei spręsti dėl tokių aplinkybių reikšmės įrodinėjant tyčią. Taip apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-376-303/2015 nurodytų trūkumų dėl įrodymų tyrimo išsamumo, tačiau, netgi priešingai, dar labiau susiaurino įrodymų vertinimo ribas, eliminuodamas įrodymų, kurie pagrindžia reikšmingas aplinkybes, vertinimą.
4.4. Prokuroras mano, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai negali būti sumenkinti nei didelio darbo krūvio, nei nesupratimo, nei neapsižiūrėjimo nepaneigimo argumentais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išskyrė selektyviai ir suabsoliutintai. Prokuroras pažymi, kad po K. I. atlikto muitinio tikrinimo faktiškai eliminuojama galimybė vėliau iš naujo patikrinti prekes ir patikrinti, ar nebuvo išvengta apskaičiuoti valstybei mokėtinus mokesčius. To K. I. nesuvokti negalėjo, ji suprato, kad jos veiksmai yra pagrindinė ir vienintelė priemonė pakankamai užtikrinti esminių muitinės funkcijų įvykdymą mokesčių administravimo srityje.
4.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo aiškių taisyklių, kaip viską atlikti, ar reikalingų instrukcijų, ir tokios instrukcijos formos nebuvimą konkrečiai prekei identifikuoti aptarė, kaip turintį ką nors bendro su aplinkybėmis, kurios reikšmingos veikos vertinimui. Netiesioginei tyčiai konstatuoti yra pakankamas K. I. suvokimo, kad žala realiai galėjo atsirasti dėl jos žinomai sukurtų muitinio tikrinimo akivaizdžių spragų, leidusių kitiems asmenims savo pasirinkimu padaryti žalą, konstatavimas, susietas su realiais dėl kito asmens veikos kilusiais neigiamais padariniais. K. I. veikai įvertinti pakanka tų jos darbinės veiklos aplinkybių nustatymo, kurios apibūdina jos įpareigojimą pareigas vykdyti pagal įstatymą vien iš muitinio tikrinimo metu jai akivaizdžiai žinomų ir suvokiamų faktų. Prokuroras įsitikinęs, kad K. I. suvokė, jog veiksmus atliko pažeisdama kaltinime ir pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos veikos aprašyme išvardytus muitinio tikrinimo veiksmą reglamentuojančius teisės aktus, kuriuose suformuotas teisėto elgesio kiekvienoje situacijoje vienintelis variantas. Skunde prokuroras cituoja tesės aktų, nurodytų kaltinime, pavadinimus ir straipsnius.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė K. I. psichinio santykio su veiksmais, kurie atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, dėl kurios byla jai buvo nutraukta dėl senaties, kaip sudarančius dalį BK 228 straipsnyje įtvirtintos veikos požymių. Prokuroras, cituodamas kasacinę praktiką byloje Nr. 2K-50-648/2015, nurodo, kad vien faktas, jog suėjo baudžiamosios atsakomybės senatis dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, nereiškia, kad dokumentai ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, teisinga dokumentų apyvarta nustojo būti įstatymo saugoma vertybe tol, kol dėl tos pačios veikos privalo būti taikomas kitas baudžiamasis įstatymas (BK 228 straipsnis).
Padarydama įrašus, neatitinkančius tikrovės, juos patvirtindama pareigūno bei institucijos spaudais bei savo parašu, ji suklastojo dokumentus. Šių įrašų reikšmė muitinei yra esminė tuo, kad jie muitinei, kaip mokesčių administratoriui, sudarė pagrindą priimti muitinio tikrinimo rezultatus kaip faktinius ir kaip sudarančius muitinės valstybės tarnautojo sprendimą iš esmės sutikti su muitinės procedūros inicijavusio asmens pateiktais duomenimis apie prekes, jų požymius ir siūlomu mažesnio prekių apmokestinimo taikymu, kartu apskaičiuoti mokesčius deklaracijose nurodytoms prekėms išimtinėmis, apmokestinimo sumas mažinančiomis, sąlygomis, kad jeigu K. I. nebūtų melagingai konstatavusi juridinių faktų ir nebūtų Deklaracijose nurodžiusi aplinkybių, kurių ji faktiškai nežinojo, nebūtų buvę jokių sąlygų ne tik nustatyti pagrindus mažesnių mokesčių sumų apskaičiavimui, priimti tokius sprendimus dėl muitinio tikrinimo rezultatų, kokius ji priėmė, tačiau nebūtų buvę jokių sąlygų toliau tęsti bei užbaigti patį muitinį tikrinimą, todėl K. I. veiksmais neabejotinai sukeltos teisiškai reikšmingos neigiamos pasekmės bei pažeisti valstybės interesai. Nustatytos K. I. psichinio santykio su dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais veikos teisinę reikšmę turinčiais požymiais aplinkybės turi tiesioginę įtaką visų piktnaudžiavimo veikos sudarančių aplinkybių pavojingumo vertinimui, kurį privalėjo atlikti, tačiau neatliko, apeliacinės instancijos teismas.
4.7. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nenustatyti K. I. veiksmų tikslai ir motyvai, kurie išskirti teismo kaip privalomi įrodyti, veikti taip, kad analizuojamų trijų automobilių deklarantai ar kiti asmenys galėtų išvengti valstybei sumokamų mokesčių. Teismas nors nurodė, kad motyvas ir tikslas yra neįrodinėtinos aplinkybės, vis vien nepagrįstai prie privalomai įrodinėtinų aplinkybių priskyrė aplinkybes, reikšmingas motyvo ir tikslo įrodinėjimui, bei iš to išvedamas aplinkybes, siejamas su motyvą ir tikslą suponuojančiu veikos darymu susižinojimo su žalos siekiančiais ir žalą padariusiais asmenimis sąlygomis. Prokuroras nurodo, kad motyvas ir tikslas yra tik fakultatyvūs BK 228 straipsnio 1 dalies požymiai, apie tai pasisako ir kasacinė praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18-976/2015, 2K-76/2007. Teismas nepagrįstai aplinkybę, kad nebuvo įrodinėjami motyvo ir tikslo požymiai, pavertė esminiu trūkumu, šalinančiu baudžiamąją atsakomybę, iš esmės pasisakydamas, kad K. I. veiksmus atliko be jokios logiškos priežasties.
4.8. Taip pat prokuroras nurodo, kad veikų padarymo kartotinumo aplinkybės nebuvo įrodinėjimo pagrindas, todėl vertinamų veikų kiekio kriterijus negali būti pripažintas ir kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė. Prokuroras pažymi, kad byloje Nr. 2K-354-511/2015 K. I. nuteista padariusi vos vieną analogišką veiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas sureikšmino vertinamų veikų kartotinumo aplinkybę, nepagrįstai neatsižvelgė į Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį byloje Nr. 1-8-939/2015, kurį teismas prijungė 2015 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas negalėjo besąlygiškai be savarankiškos išsamios analizės, savarankiško aplinkybių, žyminčių kaltės požymį, atskleidimo, jų vertinimo pateikimo, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, remtis ir kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-370-677/2015, 2K-416-489/2015, 2K-485/2012, kurios nurodomos, kaip analogiškos K. I. bylai. Pasak jo, apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasacinės nutarties Nr. 2K-376-303/2015 išvadas, iš kurių išplaukia, kad kasacine nutartimi Nr. 2K-485/2012 vadovautis šioje byloje nėra jokio pagrindo. Šioje byloje nors ir buvo nagrinėjama panaši K. I. aprašytoms veikoms situacija, tačiau byla išnagrinėta pagal iš esmės skirtingas kaltinimo pasirinktas įrodinėjimo ribas.
Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad lygiai dėl tokių pat padarytų analogiškų veikų yra priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m birželio 18 d. nutartis Nr. 2K-354-511/2015, kuri pridėta prie bylos apeliacinės instancijos teismo sprendimu 2015 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje, ir kurioje asmenų, taip pat ir K. I., kaltės klausimas dėl analogiškų veikų padarymo analogiškomis kaltinimo ribų aplinkybėmis yra išnagrinėtas priešingai. Teismas, žinodamas šią aplinkybę, negalėjo be jokių motyvų remtis sprendimais, nusakančiais tik baudžiamosios atsakomybės negalimumą, nepasisakydamas, kodėl remiasi vienu sprendimu ir nemato pagrindo remtis kitu sprendimu, kuriame tos pačios aplinkybės įvertintos priešingai. Teismas, pasak prokuroro, turėjo atsižvelgdamas į kasacinėje nutartyje Nr. 2K-376-303/2015 išvardytus trūkumus, išsamiai išanalizuoti ir atskleisti aplinkybes, žyminčias kaltės požymį, pateikti jų vertinimą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, tačiau to nepadarė.
5. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Motyvuojamoji dalis
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį
6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas K. I. nuteisė už tris analogiškus nusikalstamos veikos atvejus, t. y. už tai, kad ji, 2008 m. kovo 12 d., 2008 m. kovo 26 d. ir 2008 m. gegužės 23 d. atlikdama muitinį tikrinimą importuotų prekių – automobilių „BMW X5“, „Toyota Camry“, „Lexus LS460“, deklaracijose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog šie automobiliai daužti, dėl to: 1) automobilio „BMW X5“ vertė buvo sumažinta iki 6771 Lt (1961, 02 Eur), nors faktinė, šio automobilio būklę atitinkanti muitinė vertė buvo 93 300 Lt (27 021,55 Eur); 2) automobilio „Toyota Camry“ vertė buvo sumažinta iki 6026 Lt (1745,25 Eur), nors faktinė, šio automobilio būklę atitinkanti muitinė vertė buvo 44 000 Lt (12 743,28 Eur); 3) automobilio „Lexus LS460“ vertė buvo sumažinta iki 12 423 Lt (3597,95 Eur), nors faktinė, šio automobilio būklę atitinkanti muitinė vertė buvo 102 706 Lt (29 745,71 Eur). Taip buvo sudarytos sąlygos minėtus automobilius importuojantiems asmenims išvengti dalies į valstybės biudžetą mokėtinų importo muito ir pridėtinės vertės mokesčių (už automobilį „BMW X5“ – 25 786 Lt, arba 7468,14 Eur; už automobilį „Toyota Camry“ – 11 140 Lt arba 3226,37 Eur; už automobilį „Lexus LS460“ – 26 879 Lt (arba 7784,70 Eur).
7. Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos apeliacinės instancijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir baudžiamoji byla K. I. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Byla iš naujo apeliacine tvarka buvo nagrinėjama kasacinės instancijos teismui 2015 m. liepos 21d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir grąžinus bylą nagrinėti apeliacine tvarka.
8. Kasacinės instancijos teismas konstatavo BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, apeliacinės instancijos teismui išsamiai neišanalizavus ir neatskleidus aplinkybių, žyminčių kaltės požymį, ir nepateikus jų vertinimo, kaip to reikalauja įstatymo nuostatos, pažymėjo, kad vien faktinių aplinkybių, žyminčių veikos padarymo būdą, subjektų atitikimą, sutapimas pagal tam tikras aplinkybes panašiose bylose nereiškia automatinio vienodos kaltės rūšies konstatavimo. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog kiekvienu atveju nustatant kaltės požymį reikia vertinti konkrečios bylos aplinkybes, asmens psichinį santykį su daroma veika.
9. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo apklaustas Kauno teritorinės muitinės Kauno centro posto viršininkas dėl teisės aktų reglamentuojančių prekių išmuitinimą bei išmuitinimo procedūros atlikimo tvarkos, pridėti prie bylos teismų baigiamieji aktai dėl K. I. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kitose tapačiose pagal veikos padarymo būdą bylose. Tačiau, įvertinus apeliacinį procesą, kaip inicijuotą kasacinės instancijos teismo nustatytų pažeidimų, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino nesivadovaudamas kasacinės instancijos teismo nurodymais dėl pažeidimų taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.
10. Pirmosios instancijos teismo argumentus ir išvadas dėl K. I. kaltės, padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sukritikavo įrodymus vertindama atskirai nuo nustatytų bylos aplinkybių visumos, nepagrįstai sumenkindama jų įrodomąją vertę tyčiai pagrįsti dėl K. I. darbo krūvio, ignoruodama bendrą išnagrinėtų bylos duomenų įrodomąjį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-376-303/2015 nurodytų trūkumų dėl įrodymų tyrimo išsamumo, tačiau dar labiau susiaurino įrodymų vertinimo ribas, eliminuodamas įrodymų, kurie pagrindžia reikšmingas aplinkybes, vertinimą.
11. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neatsižvelgė į pridėtos prie bylos kasacinės instancijos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties Nr. 2K-354-511/2015 argumentus analogiškoje šiai bylai pagal aplinkybes byloje, kur K. I., kartu su D. M. ir I. B. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Minėtoje byloje, aktualioje šiai nagrinėjamai bylai, pažymėta, jog nusikalstamos veikos vertinimui įtakos turi sistemingas to paties muitinės padalinio darbuotojų neteisėtų veiksmų pobūdis.
12. Pritartina kasacinio skundo argumentams, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad K. I. nepagrįstai atliko veiksmus, kuriais įformino išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūras, t. y. deklaracijose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliktą automobilių muitinį tikrinimą ir rezultatus, įrašė kodą „62“, kuris reiškia, kad „atitinka“ ir šį įrašą patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu; šiuo pagrindu padarė kitus įrašus, kurie būtini deklaracijų baigtiniam įforminimui; atliko deklarantų apskaičiuotų mokesčių sumos taisymą, kurį patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu; taip pat uždėjo spaudą „atitinka“, kurį patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir muitinės įstaigos spaudu, tokiais veiksmais suklastojo deklaracijas ir jas pateikė muitinei, vėliau šiuos duomenis užfiksavo muitinės skaitmeninėje Rizikos įvertinimo ir kontrolės sistemoje (RIKS), ir deklaracijos įforminimo užbaigimą patvirtino muitinės skaitmeninėje sistemoje ASYCUDA. Papildant šiuos argumentus pažymėtina ir tai, jog veiksmų tyčinį pobūdį, jų intelektinį aspektą iliustruoja ir neadekvačios automobilių vertinimo žirklės, kai automobilių nustatyta muitinė vertė skiriasi nuo realios keletą ir keliolika kartų. Toks akivaizdus skirtumas, besikartojantis keletą kartų, negali būti tarnybinio aplaidumo padarinys.
13. Sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad konstatuojant BK 228 straipsnio 1 dalies požymius motyvas ir tikslas yra neįrodinėtinos aplinkybės, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vis vien nepagrįstai prie privalomai įrodinėtinų aplinkybių priskyrė aplinkybes, reikšmingas motyvo ir tikslo įrodinėjimui. Tai, kad motyvas ir tikslas yra tik fakultatyvūs BK 228 straipsnio 1 dalies požymiai, apie tai pasisako ir kasacinė praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18-976/2015, 2K-76/2007 bei jau aptarta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354-511/2015.
14. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos proceso metu surinktus įrodymus bei išdėstydamas argumentus, kuriais remiantis buvo atmesti K. I. gynybinės pozicijos teiginiai, pagrįstai konstatavo, jog iš pirmiau paminėtų įrodymų matyti, kad K. I. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti. Teismas pažymėjo, jog iš bylos proceso metu nustatytų aplinkybių matyti, kad kaltinamoji atliko tyčinį žymėjimą skaitmeninėje sistemoje ir dokumentuose, nepagrįstai įformindama tikrovės neatitinkančius teigiamus muitinio tikrinimo rezultatus, ir tokiu būdu užbaigė importo procedūras, ji suvokė savo veiksmų neteisėtumą, pavojingumą, suprato, kad pažeidžia jos tarnybą muitinėje reglamentuojančius teisės aktus, kad, tokiu būdu pasinaudodama tarnybine padėtimi, veikė priešingai tarnybos interesams, ir numatė, kad dėl to yra reali galimybė atsirasti didelei žalai valstybei ir, kaip nustatyta, valstybei faktiškai buvo padaryta žala, nes importo procedūrą inicijavusiems asmenims buvo sudaryta galimybė išvengti teisės aktų reikalavimus atitinkančio muitinio tikrinimo ir išvengti mokesčių, kurių nebūtų turėję galimybės išvengti, jeigu muitinis tikrinimas būtų atliktas laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų, atitinkamuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vertinant atskirai vieną iš paminėtais teisės aktais nustatytos muitinimo tvarkos pažeidimų, gali būti pripažįstama žmogiškąja klaida, neapsižiūrėjimu netgi įvertinat tai, kad byloje nustatyta, jog automobiliai nebuvo fiziškai pristatyti muitinimo procedūroms atlikti, tačiau kai tokie atvejai sudaro sistemą, teismas privalo vadovautis teisine sąmone ir gyvenimiška logika, ne skaidyti ir atskirai vertinti veikas, o permanentiškai apjungti visus objektyviuosius požymius ir tada tapatinti veikos subjektyviuosius požymius su atitinkamu BK straipsniu.
Pirmiau nurodyti muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina detalų ir griežtą priskirtų tarnybinių funkcijų reglamentavimą muitinės inspektoriui. K. I. buvo susipažindinta su nuosprendyje minimais teisės aktais ir savo darbe privalėjo jais vadovautis. Nurodyti teisės aktai apibrėžia ne bendrąsias subjekto elgesio taisyklės, kurios suteikia subjektui tam tikrą pasirinkimo laisvę ar veikimo variantus. Tarnybinių santykių sferą reguliuojančios imperatyvios normos specialiam subjektui, turinčiam atitinkamą profesinę kvalifikaciją bei darbo patirtį, kartu su tarnybiniais įgaliojimais nustato ir griežtai apibrėžtas darbo funkcijas ir detaliai reglamentuoja jų atlikimo tvarką. K. I. žinojo, jog muitinio tikrinimo veiksmus reglamentuojančiuose teisės aktuose, suformuotas teisėto elgesio kiekvienoje situacijoje vienintelis variantas ir apie savo pareigą laikytis nustatytos tvarkos.
15. Kasaciniame skunde teisingai akcentuojama, kad kartu su deklaracijomis pateikus teisinės galios neturinčias ir neatitinkančias muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų turto vertintojo UAB „Pajūrio autorika“ deklaruojamų automobilių vertinimo ataskaitas, muitinės pareigūnė K. I. nepareikalavo iš importuotojo importuojamo automobilio defektų akto ir garantijos (kurios dydžio pakaktų galinčios atsirasti muitinės prievolės įvykdymui užtikrinti), nepatikrino, ar deklaruojamos prekės pateiktos muitinei, ir šių prekių pagal tikrinimo būdus kodų.
16. Taigi, K. I. suvokdama, kad prekių muitinis tikrinimas nebuvo faktiškai atliktas, turėdama pareigą muitinio tikrinimo metu nustatytus juridinius faktus konstatuoti dokumentuose ir muitinės skaitmeninėse sistemose, konstatuodama muitinės dokumentuose ir pažymėdama žinomai tikrovės neatitinkančius faktus skaitmeninėse sistemose, nepagrįstai atliko veiksmus, kuriais įformino išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūras, t. y. deklaracijose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliktą automobilių muitinį tikrinimą ir rezultatus, įrašė kodą „62“, kuris reiškia, kad „atitinka“ ir šį įrašą patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu; šiuo pagrindu padarė kitus įrašus, kurie būtini deklaracijų baigtiniam įforminimui; atliko deklarantų apskaičiuotų mokesčių sumos taisymą, kurį patvirtino muitinės pareigūno spaudu ir parašu; taip pat uždėjo spaudą „atitinka“. Visa šių neteisėtų veiksmų grandinė paneigia gynybos teiginį, kad tai galėjo įvykti dėl didelio darbo krūvio ir žmogiškosios klaidos, taigi eliminuoja tarnybinio aplaidumo darbe aplinkybę ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog K. I. veikė tyčia.
17. Atlikti veiksmai kartu patvirtina ir tai, kad K. I., turėdama profesinę kompetenciją ir praktinę darbo patirtį, suprato atliekamų veiksmų turinį ir reikšmę, žinojo, kad šių teisės aktų tyčinis nesilaikymas sukels padarinius tarnybinės veiklos srityje padarydamas finansinę žalą valstybės interesams surenkant importo ir eksporto muitus bei kitus mokesčius, kartu ir žalą muitinės tarnybai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos veiką kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
18. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nutartį ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendį be pakeitimų.