Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-12-07 · Civilinė byla Nr. B2-4844-881/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-07
Bylos Nr.
B2-4844-881/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-0199-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Pareiškėjas
L. J., L. K.
Kategorijos
  • 3.4.2.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. B2-4844-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-0199-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.9.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų L. J. ir L. K. pareiškimą dėl BUAB ,,Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjos L. J. ir L. K., kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti bankrutavusios UAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad jau nuo 2014 metų UAB „Jutaris“ dirbo nuostolingai, buvo nemoki, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl įmonės vadovai neatliko įstatymo nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų, o neturint įmonės dokumentų administratorius negali įvertinti bankrutuojančios įmonės finansinės padėties, jos kapitalo dydžio, nustatyti bendrovės skolininkų, imti kitų veiksmų tam, kad bent iš dalies būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, negali peržiūrėti ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ginčyti įmonės sudarytų sandorių. Tokie veiksmai vertintini kaip siekis nuslėpti įmonės finansinę padėtį bei kaip netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pareiškėjų teigimu 2016 m. sausio 19 d. buvo įsteigta nauja įmonė UAB „Imonta“, kurią valdo Rusijos pilietis V. B., kuris anksčiau buvo UAB „Jutaris“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Kaip ir UAB „Jutaris“, UAB „Imonta“ salonas įsikūręs prekybinio centro „(duomenys neskelbtini)“ pirmo aukšto patalpose, įmonė taip pat užsiima virtuvės baldų gamyba, net virtuvės baldų pavyzdžiai ir reklama ant lango (kur yra UAB „Jutaris“ logotipas) tie patys, kurie buvo UAB „Jutaris“ salone, kas įrodo, kad UAB „Jutaris“ perkėlė savo veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę.

Atsakovo BUAB „Jutaris“ bankroto administratorius UAB „Vista Business Solutions“ atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo V. R. atsiliepime nurodė, kad priešingai nei nurodo pareiškėjos L. J., L. K., tuometinis UAB „Jutaris“ direktorius V. R., nepraleisdamas protingų terminų kreipėsi tiek į UAB „Jutaris“ vienintelį akcininką, tiek į teismą dėl įmonės bankroto iškėlimo. Priešingai nei teigia pareiškėjos, tuometinis įmonės vadovas V. R. perdavė bankroto administratoriui visus turimus įmonės dokumentus, tai patvirtina 2016 m. rugpjūčio 19 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktas. Taip pat nurodė, jog jis neturi jokių duomenų apie BUAB „Jutaris“ veiklos perkėlimą į kitą įmonę.

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, jog nuo 2015 metų UAB „Jutaris“ nereguliariai pradėjo mokėti socialinio draudimo įmokas. Dėl ko buvo pritaikytos priverstinio poveikio priemonės ir perduotas išieškojimas antstoliams, tačiau iki šiol skola neišieškota.

Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu prašo pareiškimą tenkinti ir pripažinti UAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu. Nurodo, jog 6 599,20 Eur mokestinė nepriemoka atsirado 2015 metais, o bankroto byla iškelta tik 2016 metais, todėl įmonės vadovai turėjo atsiskaityti su valstybės biudžetu arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmetamas.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas BUAB ,,Jutaris“, kuriai 2016 m. liepos 20 d. buvo iškelta bankroto byla, bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Jutaris“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2014 m. birželio 19 d., įmonės direktoriumi ir vieninteliu akcininku nuo įmonės įsteigimo iki 2016 m. kovo 24 d. buvo Rusijos federacijos pilietis V. B., nuo 2016 m. kovo 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo V. R.. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartimi UAB „Jutaris“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vista Business Solutions“. Nutartimi įmonės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus. Teismas nustatė, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami nuo 2014 metų, įmonės skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 4 258,26 Eur, mokestinės nepriemokos – 6 287,25 Eur. 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, tarp kurių yra ir buvę įmonės darbuotojai.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

ĮBĮ 20 straipsnyje išvardinti konkretūs tyčinio bankroto požymiai. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

Žemesnės instancijos teismas

Tyčinio bankroto samprata atskleista ne tik minėtame ĮBĮ 20 straipsnyje, bet ir teismų praktikoje. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sampratos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartyje, grąžindamas BUAB ,,Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).

ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Apeliacinis teismas taip pat nurodė kad iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirus tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatavo savarankiškai, atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, t. y. teismas tyčinio bankroto požymius konstatavo neįvertinęs, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto nustatymo požymio egzistavimo sprendė konstatavęs iš esmės dvi aplinkybes: 1) nesavalaikį pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimą teismui; 2) įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų netinkamą saugojimą ir jų neperdavimą bankroto administratorei. Kalbėdamas apie pirmąją teismo konstatuotą aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, visų pirma, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Šiuo atveju iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies neįmanoma nustatyti, kuo remdamasis teismas sprendė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Jutaris“ iškėlimo teismui buvo pateiktas nesavalaikiai – teismo nutartyje apskritai nėra vertinama, kada bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė – bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ Registrų centrui nuo 2014 m., niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti aplinkybės, kad tuo metu t. y. 2014 m. ar 2015 m. bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokios pareigos buvimo, nenustačius nei bendrovės 2015 m. turėtų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su bendrovės turtu, vienareikšmiškai negali patvirtinti ir kitos ginčijamoje nutartyje nurodytos aplinkybės – įsiskolinimų darbuotojams bei užsakovams susidarymas 2015 m., ar tuo labiau bendrovės įsiskolinimų VSDFV biudžetui bei VMI dydis 2016 m. liepos 19 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo taip pat ir tai, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu padaryta remiantis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesavalaikiškumu, nenustačius, ar dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir įmonės skolos.

Be to, apeliacinis teismas nurodė, kad antrąją tyčinio bankroto konstatavimui reikšmingą aplinkybę – įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų netinkamą saugojimą, jų neperdavimą bankroto administratorei, pirmosios instancijos teismas konstatavo pasirėmęs iš esmės vieninteliu faktu, t. y. kad teismo nutarties dalis, kuria įmonės vadovai įpareigoti perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus ir turtą, buvo perduota priverstiniam vykdymui (2016 m. lapkričio 3 d. išduotas vykdomasis raštas), neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, tarp jų ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. dokumentų perdavimo – priėmimo akto bei 2016 m. rugpjūčio 19 d. bendrovės antspaudo perdavimo – priėmimo akto. Vien vykdomojo rašto dėl teismo įpareigojimo perduoti bendrovės dokumentus nevykdymo išdavimo faktas, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina teismo nutartyje nurodytų aplinkybių, o būtent, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamo įmonės dokumentų archyvavimo ir apsaugos; ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko BAĮ reikalavimų, buvo vykdoma aplaidžiai.

ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas prezumpciją, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, aptariamos tyčinio bankroto prezumpcijos konstatavimui nepakanka nustatyti vien aplinkybę, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Pasak apeliacinio teismo, pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pastarosios sąlygos nekonstatavo, apsiribodamas faktu, kad UAB „Imonta“ akcininku, be kitų asmenų, buvo ir V. B., buvęs tiek UAB „Jutaris“ vadovu, tiek šios įmonės akcininku, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų pagrindu nustatyta aplinkybe, kad UAB „Imonta“ vykdo analogišką veiklą tose pačiose patalpose, kurią vykdė UAB „Jutaris“, o įmonės užsakymus priima tas pats asmuo V. B. (pastarąją aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra). Dar viena aptariamoje pirmosios instancijos teismo motyvų dalyje nurodyta aplinkybė – UAB „Imonta“ įsiskolinimo VSDFV dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, niekaip nepatvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymo sąlygų egzistavimo.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, o pripažinęs BUAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teismas, pakartotinai nagrinėdamas BUAB ,,Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pareikalavo, kad proceso dalyviai pateiktų papildomus paaiškinimus ir įrodymus, dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartyje nurodytų nagrinėtinų aplinkybių.

Bankroto administratorius papildomai paaiškino, jog susisiekus su V. B. pastarasis nurodė, kad jis nėra UAB „Jutariss“ vadovas ir pasiūlė kreiptis į paskutinį vadovą V. R.. V. R. nurodė, kad turi tik dalį BUAB „Jutaris“ dokumentų, nes kiti dokumentai yra UAB „Jutaris“ buhalterinę apskaitą teikusios įmonės žinioje, kurių įmonė negrąžina už susidariusias skolas, ir dalis negrąžinta iš VMI dėl atliekamo mokestinio patikrinimo. Susisiekus su UAB ,,Jutaris“ buhalterinę apskaitą vykdžiusia įmone buvo nustatyta, kad šios įmonės žinioje yra tik dalis dokumentų. UAB ,,Jutaris“ buhalterinė apskaita nėra vykdoma nuo 2016 m. kovo mėnesio. Nuo 2016 m. kovo mėnesio nebuvo faktiškai apskaitoma UAB „Jutaris“ vykdyta veikla, kadangi nuo 2016 m. pradžios įmonė faktiškai veiklos nevykdė, todėl nebuvo ką apskaityti. Būdamas paskutiniu UAB ,Jutaris“ vadovu neįvykdė teismo įpareigojimo sudaryti balansą ir aktualius finansinės apskaitos dokumentų rinkinius bankroto bylos iškėlimo dienai, nes įmonė neturėjo lėšų apmokėti už buhalterines paslaugas. Kasos V. R. taip pat neperdavė. IŠ gautu dokumentų UAB „Jutaris“ bankroto administratorius nustatė, kad įmonė jokio turto, išskyrus ekspozicinį virtuvės baldų komplektą, kuris ilgą laiką buvo naudotas ekspozicijoje, todėl šiuo metu yra bevertis, neturi. Atlikęs bankroto administratoriaus žinioje esančių dokumentų patikrinimą, administratorius nustatė, kad nuo įmonės veiklos pradžios 2014 m. birželio 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Jutaris“ yra dirbę virš 140 darbuotojų. Dauguma jų išdirbdavo nuo kelių iki keliolikos mėnesių. Kokios tokio personalo kaitos tikrosios priežastys objektyvai nustatyti nepavyko. Buvęs įmonės vadovas V. B. nurodė, kad dauguma darbuotojų neturėdavo atitinkamos kvalifikacijos, ką iš dalies patvirtino viena iš pareiškėjų teismo posėdžio metu. Bankroto metu buvo pateikti tik keturių darbuotoju, dirbusių iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių finansiniai reikalavimai, kas leidžia daryti prielaidą, jog su visais kitais darbuotojais buvo tinkamai atsiskaityta. Iš visų patikrintų įmonės sandorių buvo nustatyti keli įmonės lėšų panaudojimo atvejai perkant asmens higienos prekes ar atsiskaitant restorane, tačiau šios lėšos buvo nurašytos į reprezentacines išlaidas, o V. B. parodė, kad jos buvo panaudotos susitikimuose su verslo parteriais. Šių „užkliuvusių“ išlaidų sumą sudaro 286,36 Eur. Taip pat buvo nustatyta, kad 2015 m. spalio 9 d. buvo didinamas UAB „Jutaris“ įstatinis kapitalas, kuris neva buvo įvykdytas atitinkamu vienintelio akcininko V. B. piniginiu įnašu (39 124,96 Eur) į kasą, tačiau jokių pirminių dokumentų, patvirtinančių šios operacijos atlikimą (kasos pajamų orderio su V. B. parašu ar kitų dokumentų) tarp perduotu dokumentų nėra, todėl yra pagrindas įtarti, kad įstatinis kapitalas buvo padidintas fiktyviai, dėl reikalavimų, kurie keliami ne ES piliečiams, vykdantiems komercinę veiklą ES šalyse, siekiu gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau net ir paaiškėjus, kad įstatinis kapitalas buvo padidintas apgaulės būdu, tai nereiškia tyčinio bankroto, nes jeigu piniginės lėšos realiai nebuvo įneštos (tokių įrodymų nenustatyta), tai jos negalėjo būti ir kokiu nors būdu panaudotos. Pasitvirtinus įtarimams dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo fiktyviai padidinant įmonės įstatinį kapitalą, nedelsiant bus kreipiamasi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Kitu aplinkybių, ar sandorių, kurie galėtų sąlygoti UAB „Jutaris“ tyčinį bankrotą, nustatyta nebuvo. Pasak administratoriaus, UAB „Jutaris“ bankrotas buvo sąlygotas greičiau netinkamu įmonės valdymu, darbo kultūros, vadybos žinių stoka, netinkamu rūpestingumu ir galimai vadovo neišmanymu, bet ne tyčiniu ar sąmoningu įmonės privedimu prie bankroto. Jokių sandorių, kuriais būtu stengiamasi suteikti privilegijas vieniems kreditoriais prieš kitus, ar perkeliant įmonės veiklą ir turtą (kurio nėra) į kitą įmonę, nenustatyta. Iki bankroto bylos iškėlimo buvo atliekami atsiskaitymai su tiekėjais, bei atliekami kiti įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti būtini mokėjimai, tačiau tai teismu praktikoje pripažįstama kaip pateisinami mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40- 219/2017). Taigi pareiškėjų nurodomos aplinkybės yra lik deklaratyvaus pobūdžio, paremtos išskirtinai akivaizdžiai užsakomojo straipsnio požymius turinčia informacija spaudoje, daugiau sąlygotos emocijų ir nenoru priimti realybės bei fakto, kad bankrotas ne visada yra tyčinio pobūdžio.

Suinteresuotas asmuo V. R. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog bankroto administratorius pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog patikrino įmonės sandorius ir nenustatė tyčinio bankroto požymių. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės patvirtino suinteresuoto asmens teiktų procesinių dokumentų – atsiliepimo bei atskirojo skundo teisinę motyvaciją. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta bei tai, jog suinteresuotas asmuo naujų teiktinų įrodymų ar naujai paaiškėjusių aplinkybių neturi ir nežino, kad suinteresuoto asmens pozicija dėl BUAB ,,Jutaris“ bankroto bylos pripažinimo tyčiniu nepakito, t. y., kad BUAB „Jutaris“ veikloje nebuvo atlikta jokių veiksmų, kurių pagrindu bankrotas būtų pripažintinas tyčiniu, todėl visi motyvai dėl tyčinio bankroto turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.

Kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius papildomai nurodė, jog Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. spalio 28 d. UAB „Jutaris“ vadovu buvo G. A., nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2016 m. kovo 10 d. UAB „Jutaris“ vadovu buvo V. B.. VSDFV Vilniaus skyriaus informacinės duomenų bazės duomenimis pagal teikiamus SAM pranešimus V. B. bendrovėje dirbo nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2016 m. kovo 10 d. Nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Jutaris“ vadovu buvo V. R.. VSDFV Vilniaus skyriaus informacinės duomenų bazės duomenimis pagal teikiamus SAM pranešimus V. R. bendrovėje dirbo nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Jutaris“ akcininku nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2014 m. spalio 30 d. buvo UAB ,,AG Baltic group“, nuo 2014 m. spalio 30 d. – V. B.. VSDFV Vilniaus skyrius papildomų įrodymų, kitos informacijos, galinčios turėti reikšmės UAB „Jutaris“ tyčinio bankroto požymių (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis) nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu, neturi.

Kreditorius M. T. paaiškino, jog palaiko pareiškėjų pareiškime dėl UAB ,,Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytus argumentus. Be to, nurodo, kad UAB „Jutaris“ su juo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sudarė sutartį Nr. 0825/ 2015.08.25, pagal kurią įmonė jo namuose privalėjo atlikti statybos remonto darbus. Banko pavedimu sumokėjo su UAB „Jutaris“ atstovui V. B. sutartą avansą, bet įmonė darbų neatliko ir piktybiškai sumokėto avanso negražino, t. y. UAB „Jutaris“ gavo iš anksto už darbus sumokėtus pinigus ir po to nesistengė tinkamai vykdyti sutartį. Dėl tokių aiškiai neteisėtų veiksmų 2015 m. lapkričio 5 d. patiekė pareiškimą dėl sutarties nutraukimo ir 2 580 Eur sumokėto avanso grąžinimo. UAB „Jutaris“ nebendradarbiavo ir pinigų negrąžino, todėl kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, ieškinį tenkinus, kreipėsi į antstolį dėl sprendimo priverstinio vykdymo, bet skolos išieškoti nepavyko, nes turto nebuvo rasta, o bendrovė greitu laiku bankrutavo. Siekdamas išieškoti įsiskolinimą nustatė, kad panašiu būdu nukentėjo ir daugiau asmenų. Antai spaudoje V. B. ir su juo susijusi įmonė UAB „Jutaris“ ne vieną kartą buvo minima tik neigiamu aspektu. Iš esamų skundų ir bankroto procedūros akivaizdu, kad toks verslo modelis BUAB „Jutaris“ buvo nuolat, kuris nėra sąžiningas. Įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma, dėl ko ir tapo nemokia, todėl egzistuoja priežastinis ryšis tarp sąmoningo blogo valdymo ir UAB „Jutaris“ bankroto, kas suponuoja BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimą tyčiniu. BUAB „Jutaris“ bankroto procese nustatyta, kad bendrovės vadovai bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų. Šie veiksmai vertintini kaip siekis nuslėpti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. 2016 m. sausio 19 d. buvo įsteigta nauja įmonė UAB „Imonta“, kurią valdo V. B., kuris anksčiau buvo UAB „Jutaris“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Kaip ir UAB „Jutaris“, UAB „Imonta“ salonas įsikūręs prekybinio centro „(duomenys neskelbtini)“ pirmo aukšto patalpose, įmonė taip pat užsiima statybos darbais ir virtuvės baldų gamyba. Iš viešai prieinamos informacijos internete matyti, kad pastarosios įmonės „verslo modelis“ yra toks pat kaip ir BUAB „Jutaris“, t. y. sudaromos sutartys, imami išankstiniai mokėjimai ir vėliau sutartys arba nevykdomos, arba vykdomos netinkamai, dėl ko kreditoriai patiria žalą. Kai kurie kreditoriai jau kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo (pvz., Vilniaus m. apylinkes teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-2610-960/2017). Taigi minėtos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Jutaris“ perkėlė savo veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę.

Pareiškėjos L. J. ir L. K. pateikė teismui prašymą iškviesti į teismo posėdį buvusią UAB ,,Jutaris“ administratorę.

Teismas šį pareiškėjų prašymą atmeta kaip nepagrįstą, nes pareiškėjos nenurodė, kokias konkrečias faktines aplinkybes ketina įrodinėti liudytojos paaiškinimais, o teismas nenustatė, jog buvusios UAB ,,Jutaris“ administratorės paaiškinimai patvirtintų arba paneigtų Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytas aiškintis aplinkybes.

Minėta, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartyje, grąžindamas BUAB ,,Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas pirmąjį kartą, atskirus tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatavo savarankiškai, atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, t. y. teismas tyčinio bankroto požymius konstatavo neįvertinęs, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Atskirų aplinkybių konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, o pripažinęs BUAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė.

Kaip matyti iš proceso dalyvių pateiktų papildomų paaiškinimų, nėra galimybės nustatyti visų faktų, kuriuos nurodė papildomai aiškintis Lietuvos apeliacinis teismas, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina pareiškėjų pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytų aplinkybių, todėl atsižvelgiant į tai, kad Įmonių bankroto įstatymas nenumato tyčinio bankroto prezumpcijos, išskyrus tuos atvejus, kai veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę bei, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kurių pareiškėjos neįrodė, o vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis, šalis privalo įrodyti savo teiginius CPK 178 straipsnio nustatyta tvarka, teismas pareiškimą dėl UAB ,,Jutaris“ pripažinimo tyčiniu atmeta.

Kaip jau buvo minėta, bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, tik jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, išvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei finansiniai padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino įmonės galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad buvęs bendrovės vadovas, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams ar siekdamas išvengti galimybės atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, kad UAB „Jutaris“ sudarytais sandoriais ar kitokia veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekta įmonės nemokumo, t. y., kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, siekiant išvengti galimybių atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 20 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjų L. J. ir L. K. pareiškimą dėl BUAB ,,Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Vilija Mikuckienė