Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jazbutienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantė, Institucija) nesutinka su Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutarimu, prašo jį panaikinti ir palikti galioti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2021 m. gegužės 21 d. nutarimą, priimtą administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-25-ANR_N-449-2021. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

5.3. Pažymėtina, kad nei iš priimto Institucijos nutarimo, nei iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais remiasi apeliantė, teigdama, esą pareiškėja neteisėtai naudoja pastatą.

5.8. Apeliantės nutarimas yra visiškai be motyvų, neaišku, kuo remdamasi apeliantė priėjo prie išvados, kad yra padarytas pažeidimas, numatytas ANK 359 straipsnio 1 dalyje, todėl pareiškėja negali įvertinti jo pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėtina, kad proceso dalyvių teisę skųsti procesinius sprendimus galima tinkamai realizuoti tik tada, kai jie žino sprendimų motyvus ir argumentus, o šiuo atveju pareiškėja turi spėlioti, kokiais motyvais remdamasi apeliantė nusprendė dėl pareiškėjos kaltės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarimo (ne) pagrįstumo

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Institucija apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai lėmė, anot apeliantės, nepagrįsto nutarimo priėmimą, tačiau iš skundo turinio galima manyti, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo neteisėtumą Institucija sieja su netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Tai yra, apeliantė teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo neatsižvelgta į tai, jog ginčo pastatas yra įvertintas ir užbaigtas 100 procentų, tačiau visuomenei yra neprieinamas, nenaudojamas pagal paskirtį, ir akcentuoja, jog nustatytas teisinis reguliavimas suteikia asmeniui galimybę pasiruošti Institucijos patikrinimui, todėl tokie patikrinimai neatspindi realios situacijos.

8. Susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti N. Z. kaltę padarius jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 359 straipsnio 1 dalyje. Tokia išvada bus motyvuojama toliau nurodytais argumentais.

9. ANK 569 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-21-2012, 2AT-39-2014, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-43-2014, 2AT-3-976/2015, 2AT-27-976/2015). Nors šis išaiškinimas pateiktas iki įsigaliojant ANK, tačiau aktualumo jis nėra praradęs, todėl nėra teisinio pagrindo nesiremti minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, susijusiu su įrodymų vertinimu bei in dubio pro reo principo taikymu.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįsta, – prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nutarimo turiniui. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo Institucija, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas.

12. Nagrinėjamu atveju pareiškėja N. Z. 2021 m. gegužės 21 d. Institucijos nutarimu buvo nubausta pagal ANK 359 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta administracinė nuobauda – 140,00 Eur bauda už tai, kad ji neparodė komisijos nariams, atlikusiems tikrinimą, kai kurių patalpų, ir už tai, kad jai priklausantis pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), įrengtas ir pritaikytas privačiam gyvenimui ar poilsiui, o ne visuomenės poilsiui aptarnauti ar teikti viešąsias poilsio aptarnavimo paslaugas.

13. ANK 359 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už statinio (jo patalpų) naudojimą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus, ir (ar) naudojimą ne pagal paskirtį, išskyrus atvejus, kai statinys (jo patalpos) naudojamas (naudojamos) ne pagal paskirtį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka. ANK 359 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė teisės norma, kadangi nukreipia į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytų reikalavimų pažeidimus, todėl, kaltinant asmenį ANK 359 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymu, administracinio nusižengimo protokole turi būti nurodama, kokią Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ar kitų įstatymų normą pažeidė atsakomybėn traukiamas asmuo.

14. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šiuo atveju tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Institucijos surašyto protokolo trūkumus, kurie lėmė pareiškėjos savo galbūt pažeistų teisių gynimo apsunkinimą. Tai yra, nei administracinio nusižengimo protokole, nei vėliau skundžiamame nutarime nėra nurodyta, kokias konkrečias Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ar kitų įstatymų normas pažeidė atsakomybėn patrauktas asmuo. Taigi nagrinėjamu atveju įžvelgtinas Institucijai keliamų administracinio nusižengimo protokolo ir ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje surašymo reikalavimų, keliamų turiniui, nurodytų ANK 609 ir 618 straipsniuose, pažeidimas. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo, teismas šį pareiškėjos skundžiamo nutarimo trūkumą ištaisė – nurodė aktualų ginčui teisinį reguliavimą ir atsižvelgęs į jį vertino, ar Institucija teisėtai ir pagrįstai nubaudė pareiškėją pagal ANK 359 straipsnio 1 dalį.

15. Iš bylos duomenų matyti, kad Institucija sprendimą pripažinti pareiškėją kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 359 straipsnio 1 dalyje, argumentavo tuo, kad nutarime nurodytu laiku, t. y. 2020 m. spalio 20 d., pastatas buvo naudojamas ne pagal paskirtį, t. y. naudotas privačiam gyvenimui ar poilsiui, o ne visuomenės poilsiui aptarnauti ar teikti viešąsias poilsio aptarnavimo paslaugas.

16. Nustatyta, kad Pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, statinio kategorija – neypatingasis, baigtumas – 100 procentų, žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijoje, jų apsaugos zonoje. Be to, šis žemės sklypas yra suformuotas pirmojoje kurortų apsaugos zonoje, kuri Palangos miesto savivaldybės teritorijoje sutampa su pajūrio juostos riba. Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnis įtvirtina pajūrio juostos nustatymo tikslus: 1) racionaliai naudojant išsaugoti Kuršių nerijos, įrašytos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žemyninio pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveines ir kitus gamtos išteklius; 2) užtikrinti pajūrio juostos subalansuotą naudojimą valstybės bei visuomenės reikmėms; 3) užtikrinti kraštovaizdžio gamtos ir kultūros vertybių apsaugos priemonių įgyvendinimą; 4) sudaryti sąlygas visuomenei naudotis pajūrio juostos rekreaciniais ištekliais.

17. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės ir miškų naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, kurios galiojo iki 2020 m. sausio 1 d., 68.2 papunktyje buvo įtvirtintas draudimas pirmoje (griežto režimo) juostoje, apimančioje teritoriją, kurioje yra mineralinio vandens ir gydomojo purvo telkiniai, upės, ežerai, jūra, paplūdimiai, kopos, nuolatos ir laikinai gyventi žmonėms. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., V skirsnyje „Pajūrio juostoje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos“ imperatyvaus draudimo pajūrio juostoje nuolatos ir laikinai gyventi žmonėms nėra įtvirtinta, tačiau šio įstatymo 97 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai pastatų statybai ir rekonstrukcijai suponuoja išvadą, kad pajūrio juostoje esantys pastatai ir įrenginiai skirtini visuomenės, o ne privačių asmenų poreikiams tenkinti.

18. Taigi ginčo šioje byloje, kad Pastatas yra skirtas visuomenės poilsiui aptarnauti ar teikti viešąsias poilsio aptarnavimo paslaugas, šioje byloje nėra. Pastebėtina, kad šios aplinkybės neneigia ir pareiškėja, t. y. ji akcentuoja, jog, kai pastatas bus naudojamas, planuojama jį naudoti poilsio aptarnavimo veiklai: poilsiui paplūdimyje reikalingos įrangos ir priemonių nuomos, poilsio baro ir galerijos, skirtos Lietuvos menininkų kūrinių ir dizaino kūrėjų ekspozicijoms, veiklai.

19. Esminis ginčas tarp Institucijos ir pareiškėjos kilo ne dėl Pastato paskirties, o dėl naudojimo ir naudojimo ne pagal paskirtį fakto – apeliantė, atlikusi patikrinimą, nurodė nustačiusi, kad ginčo pastatas įrengtas ir pritaikytas privačiam gyvenimui, o ne visuomenės poilsiui aptarnauti, todėl nusprendė, kad pareiškėja trauktina administracinėn atsakomybėn pagal ANK 359 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja akcentavo, kad Pastato įrengimas, priešingai, nei teigia apeliantė, nepatvirtinta, jog jis nėra pritaikytas visuomenės poilsiui aptarnauti, ir kritikavo Institucijos argumentų, jog pagal nurodytą straipsnį asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už pastato nenaudojimą, pagrįstumą.

20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į ydingą Institucijos argumentų, kurias grindžiama pareiškėjos kaltė, formulavimą. Tai yra, apeliaciniame skunde siekiama atkreipti dėmesį (pabraukiant žodžius) į tai, kad ginčo pastatas visuomenei yra neprieinamas, nenaudojamas pagal paskirtį, tačiau ANK 359 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už statinio (jo patalpų) naudojimą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju, siekiant pareiškėją patraukti administracinėn atsakomybėn pagal minėto straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti šias aplinkybes: 1) kokia yra statinio (jo patalpų) paskirtis; 2) kam statinys (jo patalpos) buvo naudojamas.

21. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtinta, kad ginčo pastato paskirtis – poilsio. Pastatų ir patalpų, suformuotų atskirais nekilnojamojo turto objektais, pagrindinė naudojimo paskirtis nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 3 ir 4 prieduose, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR 1.01.03:2017). Pagal Nuostatų 3 priedo 2.13 punktą, STR 1.01.03:2017 7.13 punktą negyvenamosios paskirties pastatų – poilsio paskirties pastatų paskirtis – pastatai poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, jaunimo nakvynės namai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai), o pagal Nuostatų 4 priedo, reglamentuojančio patalpų, suformuotų atskirais nekilnojamojo turto objektais, pagrindinę naudojimo paskirtį, 2.13 punktą – patalpos poilsiui.

22. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiame teisiniame reglamentavime nėra nuostatų, draudžiančių poilsio paskirties pastatuose įrengti židinį, dušo patalpas, drabužines, persirengimo, skalbyklos ir laisvalaikio patalpas, sanitarinius mazgus, virtuvės įrangą, naudoti bet kokius, netgi ir išskirtinio dizaino medinius baldus, miegamojo baldų dalis, spinteles prie lovos, veidrodį, pietų stalą, sandėliuoti kitus daiktus. Pastebėtina, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliantė skunde neginčija, t. y. apeliaciniame skunde nėra nurodyta nė vieno argumento, kuriuo būtų kvestionuojama minėta pirmosios instancijos teismo išvada. Nesant jokių argumentų, kuriais būtų siekiama ginčyti ar kritikuoti nurodytą pirmosios instancijos teismo vertinimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakyti plačiau šiuo klausimu neturi galimybės ir pritaria skundžiamame nutarime padarytai išvadai, kad ginčo pastate esantys baldai, buitinė technika, židinys, sanitariniai mazgai ir kt. savaime nesuteikia pagrindo teigti, jog ginčo pastatas nėra pritaikytas visuomenės poilsiui aptarnauti. Taigi, šiuo atveju Institucijos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, susijusios su ginčo pastato įrengimu, nelaikytinos pakankamomis konstatuoti, jog Pastatas įrengtas ne naudojimui pagal jo paskirtį. Pažymėtina, kad, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 359 straipsnio 1 dalį, būtina konstatuoti pastato naudojimą ne pagal paskirtį.

23. Byloje surinktų duomenų nepakanka susiformuoti įsitikinimui, jog Institucijos atlikto patikrinimo metu ginčo pastatas buvo naudojamas. Visų pirma, patikrinime dalyvavusių Institucijos atstovų užfiksuotos aplinkybės – baldų ir buitinės technikos, židinio, sanitarinių mazgų ir kt. egzistavimas – savaime nepatvirtina pastato naudojimo fakto. Antra, byloje esančioje M. P. 2020 m. birželio 12 d. peticijoje Palangos miesto savivaldybei, kurios pagrindu buvo inicijuoti patikrinimai N. Z. nuosavybės teise priklausančiame pastate, nėra nurodyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra naudojamas (b. l. 108). Pastato naudojimo aplinkybė nėra minima ir 2020 m. rugpjūčio 7 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos tarnybiniame pranešime. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta priešinga aplinkybė, t. y. 2020 m. liepos 31 d. Palangos savivaldybės darbuotojui atlikus patikrinimą (duomenys neskelbtini), neužfiksuota jokių požymių, kad pastatas būtų naudojamas (b. l. 96). 2021 m. sausio 6 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus tarnybiniame pranešime Nr. VŠTS5-6 savivaldybės darbuotojų tikrinimo metu užfiksuotos aplinkybės, jog pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), įrengtas ir pritaikytas privačiam gyvenimui ar poilsiui, o ne visuomenės poilsiui aptarnauti ar teikti viešąsias poilsio aptarnavimo paslaugas (b. l. 48–49), taip pat nėra pakankamos konstatuoti ginčo pastato naudojimo faktą.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Institucijos apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių neatitikties realiems faktams, kadangi teisinis reguliavimas suteikia galimybę asmeniui, įspėtam apie planuojamą tikrinimą, pašalinti įtarimą keliančius objektus, laikytina nepagrįsta ir neturinčia didesnės įrodomosios vertės. Viena vertus, kaip jau minėta, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kita, vertus, apeliantė, išreikšdama šią abejonę, apskritai nenurodo, kokie konkretūs įtarimą keliantys objektai galbūt buvo pašalinti. Taigi, Institucijai nepateikus konkrečių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti ir nedetalizavus išreikštos abejonės, apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

25. Taigi nagrinėjamu atveju Institucijos išvadai dėl ginčo pastato naudojimo ne pagal paskirtį trūksta pagrįstumo – šios aplinkybės ne tik nepatvirtina 2020 m. spalio 20 d. patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kaip minėta, Institucijos darbuotojas, atlikęs patikrinimą 2020 m. liepos 31 d., patvirtino, kad Pastato naudojimo požymių neužfiksuota. Netiesiogiai pastato nenaudojimo faktą patvirtina ir pati Institucija apeliaciniame skunde nenurodydama nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pastatas nėra naudojimas, argumentų, tačiau akcentuodama, kad ginčo pastatas neprieinamas visuomenei ir nenaudojamas pagal paskirtį.

26. Taigi nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai laikytini nepakankamais konstatuoti pareiškėjos kaltę dėl administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 359 straipsnio 1 dalyje, padarymo – Institucija neįrodė, kad pastatas, esantis Meilės alėjoje 26, Palangoje, yra naudojamas ne pagal paskirtį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Pareiškėja N. Z. prašo priteisti 1936 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo parengimu. Pareiškėja pateikė 2021 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KV Nr. 21/11-3, už teisines paslaugas 1936 Eur sumai, bei mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad J. Z. advokatui Kęstučiui Virkečiui pervedė 1936 Eur.

28. Pagal naujai formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021) teismui konstatavus, jog asmens veiksmuose nėra administracinio nusižengimo požymių, toks asmuo turi teisę į advokatui sumokėtų išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimo už teisinę advokato pagalbą pagal ANK 666 straipsnį turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatomis, reglamentuojančiomis procesinių išlaidų atlyginimo klausimus.

29. N. Z. prašoma priteisti suma sudaro 1936 Eur. Pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, taip pat ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, Nr. 2K-192-489/2019, Nr. 2K-144-222/2020 ir kt.).

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į administracinio nusižengimo bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį ir turinį, bylos rezultatą, į tai, kad byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, protingumo ir sąžiningumo principus bei įvertinęs tai, kad advokatai K. Virketis kaip pareiškėjos atstovas dalyvavo ir bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme, todėl su bylos medžiaga buvo susipažinęs, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 700 Eur.

31. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl taikant įstatymo analogiją nurodytos išlaidos priteistinos ne iš Palangos miesto savivaldybės administracijos, o iš valstybės. Analogiškos nuostatos yra laikomasi ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Nurodytų ir aptartų aplinkybių visumą suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš valstybės N. Z. 700,00 Eur (septynis šimtus eurų) patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis neskundžiama.