- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-26
- Bylos Nr.
- eI2-1254-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21106-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, kurį atstovauja Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija
- Kategorijos
- 20.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
neviešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, kurį atstovauja Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, trečiasis suinteresuotas asmuo Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašo priteisti iš atsakovės 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad teikia skundą prieš Lietuvos Respubliką dėl to, kad ji yra tinkamas atsakovas prisiimti civilinę atsakomybę be kaltės už tai, kad dėl jos veikos (nepakankamo veikimo) buvo tarsi sureguliuota azartinių lošimų organizatorių ūkinė veikla taip, kad tokios veiklos reklama būtų draudžiama, tačiau de facto (iš tikrųjų) azartinių lošimų reklama yra taip pakankamai leidžiama, kad pareiškėjas dėl to patyrė turtinės žalos, nes dėl nuolat pasirodančios reklamos per viešosios informacijos priemones jis buvo paskatintas užsiimti sau neįprasta veikla – lošti azartinius lošimus, o ypatingai kazino.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebūdingai aktyviai pradėjo lošti azartinius lošimus nuo 2016 m. Pradžioje jis buvo įsitraukęs tik į azartinių lošimų rūšį kaip lažybos tik iš sporto įvykių, tačiau dėl azartinių lošimų reklamos nuolatinio egzistavimo de facto interneto erdvėje, pareiškėjas taip pat įsitraukė ir į kazino lošimus, dėl kurių prarado nemažai pinigų.
Teigia, jog 2016 m. stengėsi save kontroliuoti, riboti laisvalaikio tikslais prie kompiuterio praleidžiamą laiką, bet vėliau pastebėjo, kad net ir pareiškėjui atliekant darbo funkcijas prie kompiuterio, jis įsitraukdavo į azartinius lošimus.
Pareiškėjas nurodo, 2017 m. vasario 21 d. savo iniciatyva kreipęsis į Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Lošimų priežiūros tarnyba) dėl to, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo nuostatos neužtikrina efektyvaus reklamos ribojimo viešoje erdvėje. Tačiau Lošimų priežiūros tarnyba 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodė, kad azartinius lošimus organizuojančios bendrovės laikėsi visų reikalavimų, vartotojai yra sutikę gauti reklaminio pobūdžio žinutes, o taip pat ir tai, kad prisijungus prie facebook paskyros, reklama nebuvo rasta. Pareiškėjas nurodo šį Lošimų priežiūros tarnybos sprendimą skundęs Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, vėliau Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau visi jo skundai buvo atmesti. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad, norint tinkamai apginti savo pažeistas teises dėl patirtų nuostolių, susijusių su tuo, kad jis buvo įtrauktas į įvairias lošimų rūšis, turi atsakyti subjektas, įstatymo lygmeniu įtvirtinęs netinkamai pasirinktą teisėkūros modelį, t. y. Lietuvos Respublika, kuri, nors ir yra priėmusi Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalį dėl azartinių lošimų reklamos draudimo, tačiau ta pačia teisės norma yra nustačiusi platų spektrą reklamos draudimo išimčių, kurios realiai pagal teisinę galią viršija patį draudimą.
Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. balandžio 4 d. IĮ „Gydytojo A. K. kabinetas“ pareiškėjo medicininio dokumento išrašas patvirtinta jam susiformavusį patologinį potraukį azartiniams lošimams.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos civilinę atsakomybę už patirtą žalą kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio, nurodydamas, kad šiame straipsnyje iš esmės yra įtvirtintas civilinės atsakomybės be kaltės režimas, kai pareiškėjui pagal pareikštus reikalavimus keliama sąlyga įrodyti tik neteisėtus valstybės veiksmus, žalos faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovės kaltė ir jos įtaka konkrečiam deliktui pagal CK 6.271 straipsnį nenustatinėjama.
Šalies argumentai
Pareiškėjas vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir nurodo, kad CK 6.271 straipsnio formuluotė neturėtų būti kliūtis taikyti valstybei civilinę atsakomybę ir už įstatymų leidžiamosios valdžios neteisėtais veiksmais padarytą žalą, nes CK 6.271 straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucijos“ neišskiria vien tik vykdomosios valdžios institucijų.
Pareiškėjo nuomone, valdžios institucijos iki šiol nėra pakankamai išpildžiusios konstitucinės nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir nurodo, kad vienas iš daugelio ūkinės veiklos raiškos būdų yra reklama. Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Pareiškėjo manymu, pagal tokį teisinį reklamos apibrėžimą bet kokia informacijos sklaida apie ūkio subjektą taip pat reiškia ir skatinimą vartoti to ūkio subjekto gaminamą produktą ar teikiamą paslaugą. Kitaip tariant, bet kokia informacija apie ūkio subjektą turi būti preziumuojama kaip reklama, nebent ūkio subjektas gali įrodyti, kad taip nėra. Tuo tarpu Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis (taip pat lošimo įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose). Pasak pareiškėjo, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje palikta išlyga dėl informacijos sklaidos apie azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, laikytina kaip prieštaraujanti specialiajam Reklamos įstatyme naudojamam reklamos apibrėžimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad vien tai, jog įstatymo leidėjas Azartinių lošimų įstatyme numatė galimybę reklamuoti organizuojamų lošimų rūšis, parodo, kad įstatymo leidėjas visiškai nepaisė sąvokos „reklama“ sudedamųjų elementų, kurių vienas – suponavimas, kad reklama skatintų vartoti. Todėl bet kuriuo metu reklamos vartotojui prieinama informacija apie lošimų rūšis kaip „pasukti internetu ruletę“ arba „pastatyti už sporto varžybas“ arba „pastatyti už žirgų lenktynes internetu“ teisiniu požiūriu turi būti vertinama ne kitaip, bet kaip informacija skatinanti subjektą vartoti, tai yra lošti.
Pareiškėjas teigia, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje numatyta išlyga nesuderinama su reklamos sąvoka, kaip ji apibrėžta Reklamos įstatyme, todėl jam atsiranda teisė reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės už įstatymo leidėjo veiką, dėl kurios valstybėje nebuvo užkirsta galimybė reklamuoti azartinius lošimus per azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, nepaisant įstatymo leidėjo reklamos vartotojui sudarytos bendros aliuzijos apie tai, valstybė griežtai pasisako apie azartinių lošimų ribojimą, o viena iš tokių tariamai efektyvių priemonių – azartinių lošimų reklamos draudimas. Be to, Azartinių lošimų įstatymas prieštarauja ir Reklamos įstatymo 4 straipsniui, kuris draudžia reklamą, skatinančią keliantį grėsmę sveikatai elgesį (pvz., patologinis potraukis lošti), saugumui ir aplinkai bei Reklamos įstatymo 5 straipsniui, draudžiančiam bet kokią klaidinančią reklamą, pavyzdžiui, kuri formuoja klaidingą įvaizdį visuomenėje, kad lošėjas yra lydimas sėkmės ir pripažinimo.
Pareiškėjas teigia, kad jis yra informacinių technologijų specialistas, kuris pagal savo darbo pobūdį didžiąją dalį dienos praleidžia prie kompiuterio. Nuolatos internete stebint azartinių lošimų rūšių reklamas, jis nusprendė jomis pasinaudoti ir ilgainiui pats nesuprato, kad tapo psichologiškai priklausomas nuo azartinių lošimų, nes informacinėje visuomenėje internetas tapo neatsiejama kiekvieno individo dalimi. Todėl nustatinėjant priežastinį ryšį tarp pareiškėjo patirtos žalos ir atsakovės, neužtikrinusios, kad azartinių lošimų reklama valstybėje būtų uždrausta imperatyviai, bet ne deklaratyviai, pareiškėjui akivaizdu, kad jo žala sietina būtent su atsakovės veika – neveikimu nustatinėjant azartinių lošimų, kaip ūkinės veiklos, raiškos formą per reklamą teisinį reglamentavimą, kurį galima būtų prilyginti prie analogiškų tautos gerovei keliančių pavojingų ūkinių veiklų kaip tabako ar alkoholio gamyba ir (ar) prekyba.
Pasak pareiškėjo, byloje nustatinėjant faktinį priežastinį ryšį, pakanka tik konstatuoti, kad jis patyrė žalą, nes spausdamas internete matomas nuorodas su azartinių lošimų rūšimis, pareiškėjas iš karto būdavo nukreipiamas į azartinių lošimų organizatoriaus oficialų tinklalapį, kur organizatorius atlikdavo paskesnius veiksmus, kad pareiškėjas taptų klientu. Tuo tarpu teisinis priežastinis ryšys grindžiamas tuo, kad valstybė nors savo konkliudentiniais veiksmais (pvz., Vyriausybės programa riboti azartinius lošimus) ir yra visuotinai pripažinusi apie tai, kad turi būti ribojama azartinių lošimų organizavimu užsiimančių ūkio subjektų veikla per vieną iš raiškos formų kaip reklama, tačiau įstatymo leidėjas vienu iš aukščiausią juridinę galią pagal hierarchiją turinčiu teisės aktu – įstatymu – įtvirtino reklamos draudimo ne imperatyvą, o tik neįpareigojančią teisinę fikciją, kad reklama yra draudžiama, tačiau nustatytos išimtys aplenkia patį draudimą.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis ne kartą mėgino atkreipti Lošimų priežiūros tarnybos dėmesį į tai, kad jis nuolatos gauna skatinamojo pobūdžio, formuojančius garantuotos sėkmės įvaizdį pranešimus iš lažybų bendrovių savo elektroniniu paštu arba SMS žinutėmis. Ir, nors nagrinėdama pareiškėjo skundą Lošimų priežiūros tarnyba konstatavo, o teismai su tokia pozicija sutiko, kad pats pareiškėjas išreiškė valią gauti pranešimus, pareiškėjo manymu, tokio pobūdžio pranešimai turi būti laikomi azartinių lošimų reklama, kuri yra draudžiama. Todėl nepaisant pareiškėjo valios išraiškos, jeigu jis net ir būtų sutikęs su tokių pranešimų siuntimu (sandoris, kaip valios aktas), tačiau toks vienašalis sandoris turėtų būti laikomas negaliojančiu ab initio (nuo pradžios), nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kad azartinių lošimų reklama yra draudžiama.
Pareiškėjas nurodo, kad pradžioje buvo susidomėjęs tik viena azartinių lošimų rūšimi kaip lažybos (už sporto įvykius). Tačiau maždaug 2016 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjui naudojantis internetu atsirado kazino internetu reklama. Betsafe.lt (Tonybet.lt) svetainėje pareiškėjas pradėjo lošti kazino internetu, o praloštos sumos didėjo. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. gruodžio mėnesį jis susidomėjo ir orakulas.lt kazino reklama, 2017 m. balandžio mėn. pareiškėjas įsitraukė į topsport.lt kazino žaidimus, 2017 m. spalio mėn.į – į Cbet žaidimus. Tokiu būdu, nuolat skatinamas internete išmėginti įvairias azartinių lošimų rūšis, pareiškėjas nurodo praradęs kone visas savo gyvenimo santaupas ir patyręs 54 688 eurų turtinės žalos.
Tuo pačiu nurodo patyręs nepamatuojamus dvasinius sukrėtimus, nes prarado ne tik visas savo kauptas santaupas kokiam nors materialiai apčiuopiamam tikslui pasiekti, bet ir kaip pilietis prarado visišką pasitikėjimą savo valstybę, kuri nesugebėjo apsaugoti pareiškėjo nuo konkrečių negatyvių veiksnių, negalėjusių priklausyti vien tik išimtinai nuo pareiškėjo kognityvinių sugebėjimų. Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo iš anksto numatyti, kad įsitraukimas į azartinius lošimus gali jį nustumti į padėtį, kurioje jis yra dabar, nes valstybė ir jos institucijos (Lošimų priežiūros tarnyba) toleravo tam tikra ūkine veikla besiverčiančių ūkio subjektų veiksmus išreikštus per reklamą, kuri negatyviai veikia asmenų psichologiją ir iškraipo tikrovę. Todėl, pareiškėjo nuomone, ir reiškiamas reikalavimas atlyginti 10 000 eurų neturtinę žalą, tik dalinai kompensuotų pareiškėjo patirtus išgyvenimus, kai jis tapo valstybės netinkamai sureguliuotos visuomenės gyvenimo dalies nukentėjusiuoju. Ne gana to, pareiškėjas teigia psichologiškai palūžęs, kai siekė atkreipti Lošimų priežiūros tarnybos dėmesį į problemas, su kurioms jis susidūrė pats, kad jos būtų užkardytos ateityje, tačiau jo nuosekli pozicija (rašyta daug raštų, buvo pateikiami konkretūs įrodymai su akivaizdžiais pažeidimais ir kt.) visiškai nesudomino valstybės institucijų.
Be kita ko, pareiškėjas prašo teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymų ištirti, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, kuria Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo skundą pripažinti nepagrįstu ir atmesti.
Teigia, jog viena iš būtinų sąlygų atsakomybei už žalą pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti yra valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiksmų neteisėtumas, tačiau pareiškėjas nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko Seimas, kokios konkrečios teisės normos, kuriomis reglamentuojama Seimo veikla, buvo pažeistos. Pažymi, jog Seimas įstatymus ir kitus teisės aktus priima vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir laikydamasis Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytų procedūrų, tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodo, kokios Konstitucijos ar Seimo statuto nuostatos buvo pažeistos ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) Seimas jas pažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Azartinių lošimų įstatymo nuostatos galimai neatitinka Konstitucijos nuostatų, yra nesuderintos su Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatomis, nurodo, kad pareiškėjo minimi neatitikimai privalo būti konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pažymi, kad net ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma pagrindu atsirasti prievolei dėl žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) byloje dėl žalos atlyginimo, kai Seimo priimto įstatymo nuostatos vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia situacija, kai Seimo priimtas įstatymas vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atsiradimo pagrindu. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmų teisėtumas/neteisėtumas šiuo aspektu (Seimas priėmė įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai) CK 6.250 straipsnio kontekste negali būti vertinamas. LVAT šioje byloje vertino visai kitus Seimo veiksmus – konkrečiai tuos, kurių Seimas, vykdydamas savo įgaliojimus, ėmėsi pašalinti Konstitucijai prieštaraujančias įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3003-552/2019).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo nurodomo priežastinio ryšio egzistavimą, t. y. pareiškėjo teiginius, jog pradėjo jam nebūdingai lošti 2016 metais ir tai sieja su azartinių lošimų reklamos nepakankamu draudimu, paneigia tai, kad azartinių lošimų reklamos draudimo teisinis reguliavimas 2016 metais iš esmės nepakito, taigi ir negalėjo nulemti pareiškėjo įpročių pokyčių, įvykusių 2016 metais.
Nurodo, kad Seimas dar 2001 metais priėmė Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymą, kurio 10 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad lošimų reklama draudžiama, išskyrus lošimo namų (kazino), bingo, automatų salonų pavadinimus ir adresus bei organizuojamų lošimų rūšis. 2002 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja šios nuostatos redakcija – Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietos adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimų įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose. Atsakovo teigimu, 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcija: Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietų adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimo įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose. Pažymi, jog 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis skyrėsi tik vienu žodžiu, vietoj formuluotės „lošimo vietos“ buvo pakeista į formuluotę „lošimų vietų“. 2019 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcija: Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis. Draudžiama jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtose interneto svetainėse skelbti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją. Jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirta interneto svetaine laikytina interneto svetainė, kurioje ne mažiau kaip 4/5 turinio yra skirta vaikams ir paaugliams skirtų renginių bei reiškinių aprašymui, profesionaliam jų vertinimui, informavimui apie juos, vaikų ir paauglių meninės ir techninės kūrybos sklaidai. Be to, šis straipsnis buvo papildytas nauju 9¹ straipsniu, numatančiu, kad skelbiant šio straipsnio 9 dalyje nurodytą reklamą draudžiama nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją. 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio papildymas nauja 9² dalimi, numatančia, kad skelbiant šio straipsnio 9 dalyje nurodytą reklamą turi būti pateiktas įspėjamasis užrašas apie tai, kad dalyvaujant azartiniuose lošimuose gali atsirasti priklausomybė nuo azartinių lošimų ar patologinis potraukis lošti. Įspėjamojo užrašo turinį ir jo pateikimo reklamoje taisykles nustato Lošimų priežiūros tarnyba.
Atsakovės atstovo teigimu, iš esmės pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, dėl kurių pareiškėjas kvestionuoja Seimo veiksmų teisėtumą, galiojo jau nuo 2002 metų. Pareiškėjas skunde nurodo, kad būtent reklama sukėlė jo priklausomybę azartiniams lošimams, tačiau niekaip nepagrindžia, kodėl tai neįvyko anksčiau, nes ir anksčiau teisinis reguliavimas, susijęs su azartinių lošimų reklamos draudimu, buvo iš esmės toks pats.
Teigia, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi valstybės atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį nesant būtinų trijų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) negali atsirasti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lošimų priežiūros tarnyba atsiliepime nurodo su skundu nesutinkanti ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lošimų priežiūros tarnybos nuomone, konstatuoti, kad valstybė netinkamai reglamentuodama azartinių lošimų tvarką veikė neteisėtai ir dėl to buvo padaryta žala, galima tik sistemiškai įvertinus valstybės veiksmus nustatant azartinių lošimų tvarką Lietuvos Respublikoje ir nustačius šių veiksmų neteisėtumą.
Nurodo, kad azartinių lošimų organizavimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. gegužės 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 2, 3, 4, 8, 10, 12, 14, 16, 17, 19, 21, 22, 23, 24, 28 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 8¹, 10¹, 10², 10³ straipsniais ir antruoju skirsniu įstatymą Nr. XII-1734 (toliau – Įstatymo pakeitimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d.
Įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui buvo reglamentuotas azartinių lošimų organizavimo teisinis reguliavimas susijęs su nuotoliniu lošimų organizavimu, o sudarius galimybes organizuoti nuotolinius lošimus Įstatymo 20⁶ straipsnyje nustatytos ir lošėjų apsaugos priemonės.
Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10, 20⁶ ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-2588, kuris įsigaliojo 2017 m. gegužės 1 d. Įsigaliojus šiems pakeitimams asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti prašymą neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose.
Teigia, kad 2019 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus 2019 m. gegužės 30 d. priimtam Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XIII-2147, buvo sugriežtintas azartinių lošimų reglamentavimas siaurinant leidžiamos skelbti informacijos sąrašą (šiuo metu leidžiama skelbti tik azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis), nustatant draudimą kartu su lošimų reklama nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją. Be to, nustatytas draudimas jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtose interneto svetainėse skelbti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją (Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 9¹ dalys).
Iki 2019 m. lapkričio 1 d. vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi Lietuvos Respublikos teritorijoje azartinių lošimų reklama buvo draudžiama su numatytomis išimtimis, t. y. buvo leidžiama skelbti azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietų adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimo įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose.
Nurodo ir tai, kad siekiant apsaugoti lošėjų interesus, 2004 metų liepos mėnesį tuometinė Valstybinė lošimų priežiūros komisija (nuo 2012 m. kovo 1 d. – Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) inicijavo savanorišką asmenų apsiribojimo nuo azartinių lošimų programą, kurios pagrindinis tikslas – padėti žmonėms, negalintiems savarankiškai sustoti lošti. Asmenys, siekdami apsiriboti nuo lošimų, privalėjo pateikti atitinkamos formos prašymą, kuriuo išreiškiamas noras ir kartu sutikimas, kad jie nebūtų įleidžiami į lošimų organizavimo vietas.
Teigia, kad 2017 m. gegužės 1 d. įsigaliojus įstatymo pakeitimui, minėtos programos vykdymas buvo nutrauktas, o asmenys, pateikę prašymus neleisti lošti, įtraukiami į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą.
Įvertinus pareiškėjo teiginius ir 2016 – 2017 metais galiojusį azartinių lošimų reglamentavimą. Lošimų priežiūros tarnyba nurodo, kad valstybė sudarė sąlygas asmenims apsisaugoti nuo prasilošimo, t. y. 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti Įstatymo 20⁶ straipsnyje numatytomis apsaugos priemonėmis – nustatyti įstatymo dydžius, lošimo laiką ar laikinai apriboti savo lošimą, nuo 2017 m. gegužės 1 d. kiekvienam asmeniui, kuris manė, kad turi problemų dėl azartinių lošimų, sudaryta galimybė Lošimų priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui pateikti prašymą neleisti jam lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Asmenis, pateikusius prašymus neleisti lošti, draudžiama įleisti į lošimų organizavimo vietas ir leisti jiems dalyvauti nuotoliniuose lošimuose jų prašyme neleisti lošti nurodytą laikotarpį. Teikdamas prašymą dėl savęs apribojimo, asmuo pats įvertina kokį laikotarpį jis nori būti apribotas ir tokiu būdu sąmoningai siekia apsaugoti savo turimą turtą ir psichinę sveikatą nuo galimo azartinių lošimų keliamo pavojaus.
Lošimų priežiūros nuomone, akivaizdu, kad valstybėje tiek tuo metu kai pareiškėjas lošė, tiek ir vėliau buvo ribojama viešosios informacijos apie lošimus sklaida. Tais atvejais, kai asmuo negali kontroliuoti savo lošimo, jis turi galimybe pasinaudoti įstatyme nustatytomis lošėjų apsaugos priemonėmis arba kreiptis specializuotos pagalbos į psichinės sveikatos specialistus, kuri Lietuvoje yra teikiama. Kaip matyti iš byloje esančių Lošimų priežiūros tarnybai teiktų skundų, pareiškėjas yra gerai susipažinęs su azartinių lošimų reglamentavimu, lošimų ypatumais, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas savo aktyvaus lošimo metu būtų pasinaudojęs aukščiau minėtomis valstybės nustatytomis lošėjų apsaugos priemonėmis, todėl konstatuoti, kad valstybė netinkamai reglamentavo azartinių lošimų tvarką Lietuvos Respublikoje ir todėl veikė neteisėtai, nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) neteisėtų veiksmų priėmus teisiškai ydingas Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies įstatymo nuostatas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas apibrėžiamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 18 punktas).
Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Viešojo administravimo subjekto sąvoka pateikta VAĮ 2 straipsnio 20 punkte – viešasis juridinis asmuo, kolegiali ar vienasmenė institucija, neturinti juridinio asmens statuso, įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, o Seimo narių priimti ar nepriimti teisės aktai nėra susiję su viešojo administravimo veikla.
Administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, privalo vadovautis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis deliktinės atsakomybės atvejus, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti. Pagal CK 6.271 straipsnyje nustatytas žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas, šiame straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolei atlyginti patirtą turtinę žalą kilti būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Tokį aiškinimą pateikia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), nurodęs, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Vadinasi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Seimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valstybės veiksmų, susijusių su netinkamai priimtu Azartinių lošimų įstatymu, o konkrečiai - su 10 straipsnio 9 dalimi, kurioje, nors ir numatytas azartinių lošimų reklamos draudimas, tačiau, pasak pareiškėjo, numatytos reklamos išimtys pagal teisinę galią pranoksta patį reklamos draudimą. Taigi tam, kad būtų galima nustatyti neteisėtus Seimo veiksmus, kaip viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygą, yra būtina įvertinti Seimo veiksmus jiems priimant Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalį bei šios teisės normos teisėtumą.
Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, Seimo ar Seimo narių veiklos. Konstitucinis Teismas, vertindamas šių normų atitiktį tam tikroms Konstitucijos nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Be to, ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“ (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje AS-397-520/2016), todėl nagrinėjamu atveju administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija spręsti dėl Seimo veiksmų priimant įstatymus teisėtumo.
Tačiau Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus). Konstitucija neįtvirtina ir negali įtvirtinti tokios tvarkos, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (LVAT 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016).
Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, klausimus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, be kita ko, ar vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, neprieštarauja inter alia Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad šioje byloje Seimo priimto Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies, su kuria pareiškėjas sieja patirtą neturtinę žalą, neteisėtumą gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas.
LVAT yra nurodęs, kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (LVAT 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016).
LVAT savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Vadinasi, ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip, be kita ko, reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad, nors teismas negali pats pripažinti įstatymo (jo dalies) neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jam suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.
Šioje administracinėje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, todėl yra taikomos teisės normos, susijusios būtent su neturtinės žalos atlyginimu ir nėra nagrinėjamas pareiškėjo ginčas su viešojo administravimo subjektu, susijęs su Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi. Taigi, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostata šiuo konkrečiu atveju šioje byloje netaikoma, todėl nėra ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimo ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, kuria Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.
Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Teismas pažymi ir tai, jog Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas konstitucingu tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas. Dar daugiau, pareiškėjui išaiškintina, jog tik tada, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta įstatymą, jo dalį ar paskirą nuostatą prieštaraujančia aukščiausiajai teisei – Konstitucijai, įstatymas, jo dalis ar atskira nuostata nebegali būti taikoma tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento ir yra pašalinama iš teisės sistemos ex nunc (nuo to momento), o ne ex tunc (nuo pat pradžios).
Taigi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste administraciniam teismui neturint kompetencijos vertinti Seimo veiksmų, taip pat neturint pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Seimo, veiksmų. Nesant neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) teismas plačiau nepasisako, nes nagrinėjamuoju atveju tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas laikytinas neįrodytu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.