- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-12
- Bylos Nr.
- eA-16-415/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21106-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo
- Trečiasis asmuo
- Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, kurį atstovauja Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, kurį atstovauja Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija (toliau – ir Kanceliarija), 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad teikia skundą prieš Lietuvos Respubliką dėl to, kad ji yra tinkamas atsakovas prisiimti civilinę atsakomybę be kaltės už tai, kad dėl jos veikos (nepakankamo veikimo) buvo tarsi sureguliuota azartinių lošimų organizatorių ūkinė veikla taip, kad tokios veiklos reklama būtų draudžiama, tačiau de facto (iš tikrųjų) azartinių lošimų reklama yra taip pakankamai leidžiama, kad pareiškėjas dėl to patyrė turtinę žalą, nes dėl nuolat pasirodančios reklamos per viešosios informacijos priemones jis buvo paskatintas užsiimti sau neįprasta veikla – lošti azartinius lošimus, o ypatingai kazino.
3. Pareiškėjas teigė, kad jam nebūdingai aktyviai pradėjo lošti azartinius lošimus nuo 2016 metų. Pradžioje jis buvo įsitraukęs tik į azartinių lošimų rūšį kaip lažybos tik iš sporto įvykių, tačiau dėl azartinių lošimų reklamos nuolatinio egzistavimo interneto erdvėje, pareiškėjas taip pat įsitraukė ir į kazino lošimus, dėl kurių prarado nemažai pinigų.
4. Pareiškėjas teigė, jog 2016 metais stengėsi save kontroliuoti, riboti laisvalaikio tikslais prie kompiuterio praleidžiamą laiką, bet vėliau pastebėjo, kad net ir pareiškėjui atliekant darbo funkcijas prie kompiuterio, jis įsitraukdavo į azartinius lošimus.
5. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 21 d. savo iniciatyva kreipėsi į Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Lošimų priežiūros tarnyba) dėl to, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo nuostatos neužtikrina efektyvaus reklamos ribojimo viešoje erdvėje. Tačiau Lošimų priežiūros tarnyba 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodė, kad azartinius lošimus organizuojančios bendrovės laikėsi visų reikalavimų, vartotojai yra sutikę gauti reklaminio pobūdžio žinutes, o taip pat ir tai, kad prisijungus prie socialinio tinklo (facebook) paskyros, reklama nebuvo rasta. Pareiškėjas nurodo šį Lošimų priežiūros tarnybos sprendimą skundęs Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, vėliau – Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau visi jo skundai buvo atmesti. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad, norint tinkamai apginti savo pažeistas teises dėl patirtų nuostolių, susijusių su tuo, kad jis buvo įtrauktas į įvairias lošimų rūšis, turi atsakyti subjektas, įstatymo lygmeniu įtvirtinęs netinkamai pasirinktą teisėkūros modelį, t. y. Lietuvos Respublika, kuri, nors ir yra priėmusi Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalį dėl azartinių lošimų reklamos draudimo, tačiau ta pačia teisės norma yra nustačiusi platų spektrą reklamos draudimo išimčių, kurios faktiškai pagal teisinę galią viršija patį draudimą.
6. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. balandžio 4 d. individualioji įmonė „Gydytojo A. Koleinikovo kabinetas“ medicininio dokumento išrašais patvirtino pareiškėjui susiformavusį patologinį potraukį azartiniams lošimams.
7. Pareiškėjas atsakovo civilinę atsakomybę už patirtą žalą kildino iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, nurodydamas, kad šiame straipsnyje iš esmės yra įtvirtintas civilinės atsakomybės be kaltės režimas, kai pareiškėjui pagal pareikštus reikalavimus keliama sąlyga įrodyti tik neteisėtus valstybės veiksmus, žalos faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovo kaltė ir jos įtaka konkrečiam deliktui pagal CK 6.271 straipsnį nenustatinėjama.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjas vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir nurodo, kad CK 6.271 straipsnio formuluotė neturėtų būti kliūtis taikyti valstybei civilinę atsakomybę ir už įstatymų leidžiamosios valdžios neteisėtais veiksmais padarytą žalą, nes CK 6.271 straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucijos“ neišskiria vien tik vykdomosios valdžios institucijų.
9. Pareiškėjo nuomone, valdžios institucijos iki šiol nėra pakankamai išpildžiusios konstitucinės nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir nurodo, kad vienas iš daugelio ūkinės veiklos raiškos būdų yra reklama. Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą, reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Pareiškėjo manymu, pagal tokį teisinį reklamos apibrėžimą bet kokia informacijos sklaida apie ūkio subjektą taip pat reiškia ir skatinimą vartoti to ūkio subjekto gaminamą produktą ar teikiamą paslaugą. Kitaip tariant, bet kokia informacija apie ūkio subjektą turi būti preziumuojama kaip reklama, nebent ūkio subjektas gali įrodyti, kad taip nėra. Tačiau Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis (taip pat lošimo įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose). Pasak pareiškėjo, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje palikta išlyga dėl informacijos sklaidos apie azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, laikytina kaip prieštaraujanti specialiajam Reklamos įstatyme naudojamam reklamos apibrėžimui.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas mano, kad vien tai, jog įstatymų leidėjas Azartinių lošimų įstatyme numatė galimybę reklamuoti organizuojamų lošimų rūšis, parodo, kad įstatymų leidėjas visiškai nepaisė sąvokos „reklama“ sudedamųjų elementų, kurių vienas – suponavimas, kad reklama skatintų vartoti. Todėl bet kuriuo metu reklamos vartotojui prieinama informacija apie lošimų rūšis kaip „pasukti internetu ruletę“ arba „pastatyti už sporto varžybas“ arba „pastatyti už žirgų lenktynes internetu“ teisiniu požiūriu turi būti vertinama ne kitaip, bet kaip informacija skatinanti subjektą vartoti, tai yra lošti.
11. Pareiškėjas teigė, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje numatyta išlyga nesuderinama su reklamos sąvoka, kaip ji apibrėžta Reklamos įstatyme, todėl jam atsiranda teisė reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės už įstatymo leidėjo veiką, dėl kurios valstybėje nebuvo užkirsta galimybė reklamuoti azartinius lošimus per azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, nepaisant įstatymo leidėjo reklamos vartotojui sudarytos bendros aliuzijos apie tai, valstybė griežtai pasisako apie azartinių lošimų ribojimą, o viena iš tokių tariamai efektyvių priemonių – azartinių lošimų reklamos draudimas. Be to, Azartinių lošimų įstatymas prieštarauja ir Reklamos įstatymo 4 straipsniui, kuris draudžia reklamą, skatinančią keliantį grėsmę sveikatai elgesį (pvz., patologinis potraukis lošti), saugumui ir aplinkai bei Reklamos įstatymo 5 straipsniui, draudžiančiam bet kokią klaidinančią reklamą, pavyzdžiui, kuri formuoja klaidingą įvaizdį visuomenėje, kad lošėjas yra lydimas sėkmės ir pripažinimo.
12. Pareiškėjas teigė, kad jis yra informacinių technologijų specialistas, kuris pagal savo darbo pobūdį didžiąją dalį dienos praleidžia prie kompiuterio. Nuolatos internete stebint azartinių lošimų rūšių reklamas, jis nusprendė jomis pasinaudoti ir ilgainiui pats nesuprato, kad tapo psichologiškai priklausomas nuo azartinių lošimų, nes informacinėje visuomenėje internetas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Todėl nustatinėjant priežastinį ryšį tarp pareiškėjo patirtos žalos ir atsakovo, neužtikrinusio, kad azartinių lošimų reklama valstybėje būtų uždrausta imperatyviai, bet ne deklaratyviai, pareiškėjui akivaizdu, kad jo žala sietina būtent su atsakovo veika – neveikimu nustatinėjant azartinių lošimų, kaip ūkinės veiklos, raiškos formos per reklamos teisinį reglamentavimą, kurį galima būtų prilyginti prie analogiškų tautos gerovei keliančių pavojingų ūkinių veiklų (pvz., tabako ar alkoholio gamyba ir (ar) prekyba).
13. Pasak pareiškėjo, byloje nustatinėjant faktinį priežastinį ryšį, pakanka tik konstatuoti, kad jis patyrė žalą, nes spausdamas internete matomas nuorodas su azartinių lošimų rūšimis, pareiškėjas iš karto būdavo nukreipiamas į azartinių lošimų organizatoriaus oficialų tinklalapį, kur organizatorius atlikdavo paskesnius veiksmus, kad pareiškėjas taptų klientu. Tuo tarpu teisinis priežastinis ryšys grindžiamas tuo, kad valstybė savo konkliudentiniais veiksmais (pvz., Vyriausybės programa riboti azartinius lošimus) nors ir yra visuotinai pripažinusi apie tai, kad turi būti ribojama azartinių lošimų organizavimu užsiimančių ūkio subjektų veikla per vieną iš raiškos formų kaip reklama, tačiau įstatymų leidėjas vienu iš aukščiausią juridinę galią pagal hierarchiją turinčiu teisės aktu – įstatymu – įtvirtino reklamos draudimo ne imperatyvą, o tik neįpareigojančią teisinę fikciją, kad reklama yra draudžiama, tačiau nustatytos išimtys aplenkia patį draudimą.
14. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis ne kartą mėgino atkreipti Lošimų priežiūros tarnybos dėmesį į tai, kad jis nuolatos gauna skatinamojo pobūdžio, formuojančius garantuotos sėkmės įvaizdį pranešimus iš lažybų bendrovių savo elektroniniu paštu arba SMS žinutėmis. Ir, nors nagrinėdama pareiškėjo skundą Lošimų priežiūros tarnyba konstatavo, o teismai su tokia pozicija sutiko, kad pats pareiškėjas išreiškė valią gauti pranešimus, pareiškėjo manymu, tokio pobūdžio pranešimai turi būti laikomi azartinių lošimų reklama, kuri yra draudžiama. Todėl nepaisant pareiškėjo valios išraiškos, jeigu jis net ir būtų sutikęs su tokių pranešimų siuntimu (sandoris, kaip valios aktas), tačiau toks vienašalis sandoris turėtų būti laikomas negaliojančiu ab initio (nuo pradžios), nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kad azartinių lošimų reklama yra draudžiama.
15. Pareiškėjas nurodė, kad pradžioje buvo susidomėjęs tik viena azartinių lošimų rūšimi kaip lažybos (už sporto įvykius). Tačiau maždaug 2016 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjui naudojantis internetu atsirado kazino internetu reklama. Betsafe.lt (Tonybet.lt) svetainėje pareiškėjas pradėjo lošti kazino internetu, o praloštos sumos didėjo. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. gruodžio mėnesį jis susidomėjo ir orakulas.lt kazino reklama, 2017 m. balandžio mėn. pareiškėjas įsitraukė į topsport.lt kazino žaidimus, 2017 m. spalio mėn. – į Cbet žaidimus. Tokiu būdu, nuolat skatinamas internete išmėginti įvairias azartinių lošimų rūšis, pareiškėjas nurodo praradęs kone visas savo gyvenimo santaupas ir patyręs 54 688 eurų turtinę žalą.
16. Pareiškėjas taip pat patyrė nepamatuojamus dvasinius sukrėtimus, nes prarado ne tik visas savo kauptas santaupas kokiam nors materialiai apčiuopiamam tikslui pasiekti, bet ir kaip pilietis prarado pasitikėjimą savo valstybe, kuri nesugebėjo apsaugoti pareiškėjo nuo konkrečių negatyvių veiksnių, negalėjusių priklausyti vien tik išimtinai nuo pareiškėjo kognityvinių sugebėjimų. Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo iš anksto numatyti, kad įsitraukimas į azartinius lošimus gali jį nustumti į padėtį, kurioje jis yra dabar, nes valstybė ir jos institucijos (Lošimų priežiūros tarnyba) toleravo tam tikra ūkine veikla besiverčiančių ūkio subjektų veiksmus išreikštus per reklamą, kuri negatyviai veikia asmenų psichologiją ir iškraipo tikrovę. Todėl, pareiškėjo nuomone, ir reiškiamas reikalavimas atlyginti 10 000 eurų neturtinę žalą tik dalinai kompensuotų pareiškėjo patirtus išgyvenimus, kai jis tapo valstybės netinkamai sureguliuotos visuomenės gyvenimo dalies nukentėjusiuoju. Pareiškėjas teigė psichologiškai palūžęs, kai siekė atkreipti Lošimų priežiūros tarnybos dėmesį į problemas, su kurioms jis susidūrė pats, kad jos būtų užkardytos ateityje, tačiau jo nuosekli pozicija (rašyta daug raštų, buvo pateikiami konkretūs įrodymai su akivaizdžiais pažeidimais; kt.) visiškai nesudomino valstybės institucijų.
Šalies argumentai
17. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymų ištirti, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, kuria Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Seimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
19. Atsakovas nurodė, jog viena iš būtinų sąlygų atsakomybei už žalą pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti yra valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiksmų neteisėtumas, tačiau pareiškėjas nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko Seimas, kokios konkrečios teisės normos, kuriomis reglamentuojama Seimo veikla, buvo pažeistos. Seimas įstatymus ir kitus teisės aktus priima vadovaudamasis Konstitucija ir laikydamasis Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytų procedūrų, tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodo, kokios Konstitucijos ar Seimo statuto nuostatos buvo pažeistos ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) Seimas jas pažeidė.
20. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Azartinių lošimų įstatymo nuostatos galbūt neatitinka Konstitucijos nuostatų, yra nesuderintos su Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatomis, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo minimi neatitikimai privalo būti konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka. Net ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma pagrindu atsirasti prievolei dėl žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje dėl žalos atlyginimo, kai Seimo priimto įstatymo nuostatos vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia situacija, kai Seimo priimtas įstatymas vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atsiradimo pagrindu. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmų teisėtumas/neteisėtumas šiuo aspektu (Seimas priėmė įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai) CK 6.250 straipsnio kontekste negali būti vertinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje vertino visai kitus Seimo veiksmus – konkrečiai tuos, kurių Seimas, vykdydamas savo įgaliojimus, ėmėsi pašalinti Konstitucijai prieštaraujančias įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3003-552/2019).
Atsiliepimas
21. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodomo priežastinio ryšio egzistavimą, t. y. pareiškėjo teiginius, jog pradėjo jam nebūdingai lošti 2016 metais ir tai sieja su azartinių lošimų reklamos nepakankamu draudimu, paneigia tai, kad azartinių lošimų reklamos draudimo teisinis reguliavimas 2016 metais iš esmės nepakito, taigi ir negalėjo nulemti pareiškėjo įpročių pokyčių, įvykusių 2016 metais.
22. Seimas dar 2001 metais priėmė Azartinių lošimų įstatymą, kurio 10 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad lošimų reklama draudžiama, išskyrus lošimo namų (kazino), bingo, automatų salonų pavadinimus ir adresus bei organizuojamų lošimų rūšis. 2002 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja šios nuostatos redakcija – Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietos adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimų įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose. Atsakovo teigimu, 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcija: Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietų adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimo įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose. 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis skyrėsi tik vienu žodžiu, vietoj formuluotės „lošimo vietos“ buvo pakeista į formuluotę „lošimų vietų“. 2019 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcija: Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis. Draudžiama jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtose interneto svetainėse skelbti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją. Jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirta interneto svetaine laikytina interneto svetainė, kurioje ne mažiau kaip 4/5 turinio yra skirta vaikams ir paaugliams skirtų renginių bei reiškinių aprašymui, profesionaliam jų vertinimui, informavimui apie juos, vaikų ir paauglių meninės ir techninės kūrybos sklaidai. Be to, šis straipsnis buvo papildytas nauju 9¹ straipsniu, numatančiu, kad skelbiant šio straipsnio 9 dalyje nurodytą reklamą draudžiama nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją. 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio papildymas nauja 9² dalimi, numatančia, kad skelbiant šio straipsnio 9 dalyje nurodytą reklamą turi būti pateiktas įspėjamasis užrašas apie tai, kad dalyvaujant azartiniuose lošimuose gali atsirasti priklausomybė nuo azartinių lošimų ar patologinis potraukis lošti. Įspėjamojo užrašo turinį ir jo pateikimo reklamoje taisykles nustato Lošimų priežiūros tarnyba.
Šalies argumentai
23. Atsakovas pabrėžė, kad iš esmės pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, dėl kurių pareiškėjas kvestionuoja Seimo veiksmų teisėtumą, galiojo jau nuo 2002 metų. Pareiškėjas skunde nurodo, kad būtent reklama sukėlė jo priklausomybę azartiniams lošimams, tačiau niekaip nepagrindžia, kodėl tai neįvyko anksčiau, nes ir anksčiau teisinis reguliavimas, susijęs su azartinių lošimų reklamos draudimu, buvo iš esmės toks pats.
24. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi valstybės atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį nesant būtinų trijų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) negali atsirasti.
Atsiliepimas
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lošimų priežiūros tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
26. Lošimų priežiūros tarnybos nuomone, konstatuoti, kad valstybė netinkamai reglamentuodama azartinių lošimų tvarką veikė neteisėtai ir dėl to buvo padaryta žala, galima tik sistemiškai įvertinus valstybės veiksmus, nustatant azartinių lošimų tvarką Lietuvos Respublikoje ir nustačius šių veiksmų neteisėtumą.
27. Azartinių lošimų organizavimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.
28. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. gegužės 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 2, 3, 4, 8, 10, 12, 14, 16, 17, 19, 21, 22, 23, 24, 28 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 8¹, 10¹, 10², 10³ straipsniais ir antruoju skirsniu įstatymą Nr. XII-1734 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d.
29. Įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui, buvo reglamentuotas azartinių lošimų organizavimo teisinis reguliavimas, susijęs su nuotoliniu lošimų organizavimu, o sudarius galimybes organizuoti nuotolinius lošimus, Įstatymo 20⁶ straipsnyje nustatytos ir lošėjų apsaugos priemonės.
30. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10, 20⁶ ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-2588, kuris įsigaliojo 2017 m. gegužės 1 d. Įsigaliojus šiems pakeitimams, asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti prašymą neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose.
31. Lošimų priežiūros tarnyba pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus 2019 m. gegužės 30 d. priimtam Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XIII-2147, buvo sugriežtintas azartinių lošimų reglamentavimas siaurinant leidžiamos skelbti informacijos sąrašą (šiuo metu leidžiama skelbti tik azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis), nustatant draudimą kartu su lošimų reklama nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją. Be to, nustatytas draudimas jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtose interneto svetainėse skelbti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją (Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 9¹ dalys).
32. Iki 2019 m. lapkričio 1 d., vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi Lietuvos Respublikos teritorijoje azartinių lošimų reklama buvo draudžiama su numatytomis išimtimis, t. y. buvo leidžiama skelbti azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietų adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimo įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose.
33. Siekiant apsaugoti lošėjų interesus, 2004 metų liepos mėnesį tuometinė Valstybinė lošimų priežiūros komisija (nuo 2012 m. kovo 1 d. – Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) inicijavo savanorišką asmenų apsiribojimo nuo azartinių lošimų programą, kurios pagrindinis tikslas – padėti žmonėms, negalintiems savarankiškai sustoti lošti. Asmenys, siekdami apsiriboti nuo lošimų, privalėjo pateikti atitinkamos formos prašymą, kuriuo išreiškiamas noras ir kartu sutikimas, kad jie nebūtų įleidžiami į lošimų organizavimo vietas.
34. Lošimų priežiūros tarnyba pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 1 d. įsigaliojus įstatymo pakeitimui, minėtos programos vykdymas buvo nutrauktas, o asmenys, pateikę prašymus neleisti lošti, įtraukiami į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą.
35. Įvertinus pareiškėjo teiginius ir 2016–2017 metais galiojusį azartinių lošimų reglamentavimą, Lošimų priežiūros tarnyba nurodė, kad valstybė sudarė sąlygas asmenims apsisaugoti nuo prasilošimo, t. y. 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti Įstatymo 20⁶ straipsnyje numatytomis apsaugos priemonėmis – nustatyti statymo dydžius, lošimo laiką ar laikinai apriboti savo lošimą. Nuo 2017 m. gegužės 1 d. kiekvienam asmeniui, kuris manė, kad turi problemų dėl azartinių lošimų, sudaryta galimybė Lošimų priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui pateikti prašymą neleisti jam lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Asmenis, pateikusius prašymus neleisti lošti, draudžiama įleisti į lošimų organizavimo vietas ir leisti jiems dalyvauti nuotoliniuose lošimuose jų prašyme neleisti lošti nurodytą laikotarpį. Teikdamas prašymą dėl savęs apribojimo, asmuo pats įvertina, kokį laikotarpį jis nori būti apribotas ir tokiu būdu sąmoningai siekia apsaugoti savo turimą turtą ir psichinę sveikatą nuo galimo azartinių lošimų keliamo pavojaus.
36. Lošimų priežiūros tarnybos nuomone, akivaizdu, kad valstybėje tiek tuo metu, kai pareiškėjas lošė, tiek ir vėliau buvo ribojama viešosios informacijos apie lošimus sklaida. Tais atvejais, kai asmuo negali kontroliuoti savo lošimo, jis turi galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis lošėjų apsaugos priemonėmis arba kreiptis specializuotos pagalbos į psichinės sveikatos specialistus, kuri Lietuvoje yra teikiama. Kaip matyti iš byloje esančių Lošimų priežiūros tarnybai teiktų skundų, pareiškėjas yra gerai susipažinęs su azartinių lošimų reglamentavimu, lošimų ypatumais, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas savo aktyvaus lošimo metu būtų pasinaudojęs aukščiau minėtomis valstybės nustatytomis lošėjų apsaugos priemonėmis, todėl konstatuoti, kad valstybė netinkamai reglamentavo azartinių lošimų tvarką Lietuvos Respublikoje ir todėl veikė neteisėtai, nėra jokio pagrindo.
II.
37. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
38. Teismas, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valstybės veiksmų, susijusių su netinkamai priimtu Azartinių lošimų įstatymu, o konkrečiai – su 10 straipsnio 9 dalimi, kurioje, nors ir numatytas azartinių lošimų reklamos draudimas, tačiau, pasak pareiškėjo, numatytos reklamos išimtys pagal teisinę galią pranoksta patį reklamos draudimą. Taigi tam, kad būtų galima nustatyti neteisėtus Seimo veiksmus, kaip viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygą, yra būtina įvertinti Seimo veiksmus jiems priimant Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalį bei šios teisės normos teisėtumą.
39. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą skunde stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, todėl yra taikomos teisės normos, susijusios būtent su neturtinės žalos atlyginimu ir nėra nagrinėjamas pareiškėjo ginčas su viešojo administravimo subjektu, susijęs su Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi. Teismo vertinimu, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostata šiuo konkrečiu atveju šioje byloje netaikoma, todėl teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, kuria Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai. Prie šios išvados teismas priėjo atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
III.
40. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
41. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016, kurioje teismas nurodė kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją”.
42. Apeliantas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 9 punkto kontekste iš viso visuotinai yra atpažįstamos keturios tautos gerovę ardančios ūkinės veiklos: tris iš jų yra teisėtos ir licencijuojamos – alkoholis, tabakas ir azartiniai lošimai, o ketvirtoji veikla taip pat galėtų būti ūkinė, jeigu ji nebūtų įstatymu uždrausta, tai – psichotropinių medžiagų teikimas į rinką. Konkrečiai dėl alkoholio ir tabako reklamos draudimo teisinių abejonių negali kilti, kadangi įstatymai pakankamai efektyviai draudžia reklamą ir tokiu būdu užtikrina, kad atitinkama ūkinė veikla tarnautų bendrai tautos gerovei. Tačiau su azartinių lošimų reklamos ribojimu teisinė situacija yra visai indiferentiška, nes Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta tokia teisės norma: Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis.
43. Apelianto įsitikinimu, alkoholio ir tabako reklamą draudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtintas aiškus imperatyvas be svarių išimčių drausti reklamą. Ir toks reglamentavimas iš esmės atspindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies pamatinį siekį – ūkinė veikla pasyviąja forma tarnauja tautos gerovei, tačiau Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nors. ir teigiama, kad reklama yra draudžiama, tačiau ši teisės norma pagal savo reguliacinį pobūdį yra ne imperatyvi, tačiau deklaratyvi, nes toje pačioje teisės normoje nustatytos reklamos ribojimo išimtys pagal teisinę galią viršija patį reklamos draudimą. Ir todėl per lažybų organizatoriaus pavadinimo reklamą, per prekės ženklo reklamą, o svarbiausia – per azartinių lošimų rūšių reklamos leidimą valstybės piliečiai yra skatinami aktyviai dalyvauti azartiniuose lošimuose ir tokiu būdu azartinių lošimų organizatorių ūkinė veikla, išeidama už valstybės tarsi nustatytų reikalavimų ribų, nustoja tarnauti bendrai tautos gerovei. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas ūkinės veiklos kontrolės – reguliavimo mechanizmas yra visiškai suderinamas su tuo, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, nes nepriklausomai nuo Lietuvoje tam tikrą politinę programą įgyvendinančios Vyriausybės gautos veikimo laisvės reguliuoti ar nereguliuoti ūkinę veiklą savo priimamais poįstatyminiais teisės aktais, reguliavimo mechanizmas per teisinį reglamentavimą ne tik negali prieštarauti svarbiausiam valstybės teisės aktui, bet ir tinkamai išreikšti bei užpildyti tokio teisės akto pamatines nuostatas.
44. Pareiškėjas pabrėžia, kad savo reikalavimą kildina iš to, jog valdžios institucijos iki šiol nėra pakankamai užpildžiusios konstitucinę nuostatą, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
45. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, kurį atstovauja Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 10 000 eurų neturtinės žalos. Pareiškėjas nurodo, kad jis dėl valstybės neįvykdytos pareigos tinkamai drausti azartinių lošimų reklamą susirgo, neteko savo turto, patyrė dvasinius išgyvenimus, prarado pasitikėjimą valstybe.
46. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
47. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.
48. Tai, kad reklama yra viena iš priemonių, skatinančių vartojimą, visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė (ABTĮ 57 str. 1 d.). Šie reklamos tikslai yra nurodomi ir Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, kur reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.
49. Tačiau azartinių lošimų, kaip jie suprantami šios bylos kontekste, atveju, kai vertinama, ar pareiškėjui yra padaryta jo nurodoma neturtinė žala, svarbu apibrėžti paties pareiškėjo elgesio modelį šiuo teisiniu aspektu, t. y. ar lošimas, virtęs, kaip teigia pareiškėjas, priklausomybe – liga ir sukėlęs neigiamų padarinių, yra reklamos pasekmė, ar asmenybės psichofiziologinių savybių poveikio išraiška, kuri teisiniu požiūriu nepateisinama ir paneigia žalos, kuri pagal įstatymą turi būti atlyginama, padarymo faktą.
50. Seimas 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10, 20⁶, ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2588, įtvirtino galimybę pateikti prašymą neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose.
51. Ši teisinė priemonė sudaro galimybę kiekvienam rūpestingam ir atidžiam asmeniui, įvertinus savo asmenines savybes, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokių neigiamų padarinių, kylančių iš dalyvavimo lošimuose.
52. Pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo, nors pats pripažįsta priklausomybę nuo lošimų.
53. Taigi, įvertinusi byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.), teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad būtent lošimų reklama, o ne paties pareiškėjo veiksmai (neveikimas), neatitinkantys bonus pater familias standartų, yra tų praradimų ir nepatogumų, kuriuos pareiškėjas kaip neturinę žalą įvertina pinigais, teisinis padarinys.
54. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinimams, ar azartinių lošimų, kaip jie suprantami šios bylos kontekste, reklama atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus ir ar yra teisinių pagrindų abejonėms dėl azartinių lošimų reklamą reguliuojančio teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai.
55. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.