Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. K., jo įgaliotai atstovei advokatei R. L., Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei R. G.-A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, kurioje UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), buvęs vadovas A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) , gyvenamąją vietą deklaruojantis ir faktiškai gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalį;

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

Šiais savo veiksmais A. K. kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Išanalizavus iš finansų įstaigos gautus Bendrovės sąskaitų duomenis nustatyta, kad analizuojamu laikotarpiu turimose Bendrovės banko sąskaitose vyko piniginių lėšų judėjimas, nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.

Aukščiau nurodytos finansinės operacijos pagrindžia faktą, kad buvęs Bendrovės vadovas A. K. atsiskaitymo prioritetą teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais, todėl dėl tokių pastarojo veiksmų buvo pažeisti VMI interesai. Taigi, A. K. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nes mokėjimai atlikti Bendrovei turint mokestinę nepriemoką ir pradelstų mokėjimų pagal mokestinės paskolos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškime darytina išvada, buvęs Bendrovės vadovas A. K., žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Patikrinus piniginių lėšų judėjimą nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., nustatyta, kad A. K. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą bei tvarką ir taip padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka reglamentuota CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Nagrinėjamu atveju A. K. pradėta administracinio nusižengimo teisena dėl to, kad jis, laikotarpiu nuo 2016 m. rusėjo 12 d. iki 2022 m. lapkričio 10 d., būdamas Bendrovės vadovu bei žinodamas apie jos finansinę padėtį, t. y. tai, kad pastaroji neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, neužtikrino, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes Bendrovė, būdama įsiskolinusi valstybės biudžetui, laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais ir tuo pažeidė kreditoriaus VMI interesus.

A. K. pateiktą kaltinimą VMI grindžia sekančiomis pareiškime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, o būtent – Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2023 m. gruodžio 13 d. duomenimis, Bendrovės įsiskolinimas pagal VMI apskaitomas prievoles yra 32 287,17 Eur. Mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2021 m. lapkričio 25 d. Bendrovė nuo 2020 m. kovo 18 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įtraukta į 75 grupę – „Juridiniai asmenys, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl Covid-19“. 2020 m. rugpjūčio 24 d. Bendrovė su VMI buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 11 948,06 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d., tačiau Bendrovei netinkamai vykdant mokestinės paskolos sutarties sąlygas, 2022 m. gegužės 9 d. VMI sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) mokestinės paskolos sutartis nutraukta. Aptariamame VMI pareiškime taip pat pateikiami duomenys apie didžiausius Bendrovės mokėjimus atliktus pažeidžiant kreditorių atsiskaitymo eiliškumą, laikotarpyje nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, jog, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, 3K-3-313-403/2018, e3K-7-278-469/2019).

Nagrinėjamoje byloje kartotinai pažymėtina, kad Bendrovė nuo 2020 m. kovo 18 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įtraukta į 75 grupę – „Juridiniai asmenys, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl Covid-19“, o 2020 m. rugpjūčio 24 d. Bendrovė su VMI buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktą, mokestinės paskolos sutartis – tai mokesčių administratoriaus sprendimo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindu sudaryta sutartis, kai ja nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo sąlygos. VMI nusprendė išdėstyti Bendrovės 11 948,06 Eur mokestinę nepriemoką nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d. Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Bendrovei netinkamai vykdant mokestinės paskolos sutarties sąlygas, 2022 m. gegužės 9 d. VMI sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta. Taip pat VMI pareiškime nurodoma, kad pateikiami duomenys, apie Bendrovės nuo 2022 m. sausio 17 d. iki 2022 d. gegužės 31 d. padarytus mokėjimus pažeidžiant atsiskaitymo eiliškumą.

Taigi, kaip matyti iš aukščiau aptarto, Bendrovės buvusio vadovo A. K. kaltė yra grindžiama tik formaliai nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, neįvertinus aktualiu laiku turimas Bendrovės lėšas, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį.

Pirmiausiai pastebėtina tai, kad byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad aptariamu laikotarpiu, Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Bendrovė laikotarpyje nuo 2022 m. sausio iki rugpjūčio mėnesio pilnai padengė visą mokestinės paskolos sutartį anksčiau termino, o remiantis mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo su VMI 2022 m. lapkričio 14 d. akte nurodytais duomenimis, nustatyta, kad pastaroji ir vėliau nebuvo skolinga VMI. Visu antra, remiantis byloje pateiktais Bendrovės atliktų banko pavedimų išrašų duomenimis, Bendrovė, laikotarpyje nuo 2022 m. sausio iki rugpjūčio mėnesio atliko daugybę pavedimų į VMI, be kita ko, mokėjimo sumos buvo reikšmingos, taip pat buvo mokamas ir PVM, nes tai matoma pagal nurodytą VMI mokesčio kodą. Trečia, byloje pateiktose Bendrovės balansuose, laikotarpyje nuo 2022 m. sausio 17 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., pastebima nurodytas pinigines sumas pagal mokestinės paskolos sutartį, tačiau pastaruosiuose nėra fiksuojama Bendrovės pasyvi skola. Ketvirta, turi būti vertintina ir tai, kad veiklą vykdančioje Bendrovėje turimų lėšų kiekis bei skolinių įsipareigojimų suma nuolat kinta, būtent dėl šios priežasties turi būti nustatomos detalios faktinės aplinkybės ginčo mokėjimų dieną arba jai kuo artimiausiu laikotarpiu. Kaip jau minėta aukščiau, remiantis byloje pateiktais duomenimis, Bendrovė artimiausiu laikotarpiu padengė visą mokestinės paskolos sutartį anksčiau termino, o 2022 m. lapkričio 14 d. suderinimo akto duomenimis, pastaroji buvo visiškai atsiskaičiusi su VMI, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad Bendrovė aptariamu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.

Vadovaujantis aukščiau aptarta teismų praktika bei apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra neabejotinai nustatyta būtinų dviejų sąlygų visuma, kuri yra reikalinga konstatuoti, jog Bendrovės atlikti mokėjimai gali būti pripažįstami pažeidžiantys CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pateiktas VMI pareiškimas dėl administracinės bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo Bendrovės buvusiam vadovui A. K. yra prieštaringas, jame pastebimi kai kurie neatitikimai bei netikslumai.

Pirmiausiai pažymėtina, kad nors VMI pateiktame pareiškime yra nurodoma, jog 2023 m. gruodžio 13 d. duomenimis, Bendrovės įsiskolinimas pagal VMI apskaitomas prievoles buvo 32 287,17 Eur, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2024 m. sausio 25 d. išplėstiniu išrašu su istorija, nustatyta, kad A. K. minėtai Bendrovei vadovavo tik laikotarpiu nuo 2016 m. rusėjo 12 d. iki 2022 m. lapkričio 10 d. (nuo 2022 m. lapkričio 10 d. Bendrovei vadovavo D. K.), o mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo su VMI 2022 m. lapkričio 14 d. akte yra nurodoma, kad Bendrovė nėra skolinga VMI. Teismo posėdžio metu VMI atstovė paaiškinti, ką reiškia minėtas 2022 m. lapkričio mėnesio suderinimo aktas, negalėjo.

Visų antra, teismo posėdžio metu VMI atstovė nurodė, kad Bendrovės 32 287,17 Eur įsiskolinimas pagal VMI apskaitomas prievoles atsirado pateikus patikslintą deklaraciją jau po A. K. vadovavimo laikotarpio, bet už tą laikotarpį, kai pastarasis dar vadovavo įmonei. Pastaroji taip pat pabrėžė, kad „Mokesčių inspekcija laikosi pozicijos, kad ta nepriemoka yra, vadovo atsakomybei atsirasti, ne deklaracijų pateikimo data, o mokestinis laikotarpis, už kurį buvo priskaičiuoti mokėtiniai laikotarpiai.“

Apibendrinus aptarta, šiame kontekste pažymėtina, kad Bendrovės 32 287,17 Eur įsiskolinimas pagal VMI apskaitomas prievoles, atsiradęs po patikslintos deklaracijos pateikimo (bylos duomenimis po 2022 m. lapkričio 15 d.), traktuotinas kaip naujai Bendrovei atsiradusi prievolė, nes remiantis mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo su VMI 2022 m. lapkričio 14 d. akto duomenimis, nustatyta, kad Bendrovė buvo atsiskaičiusi su VMI, todėl negalima teigti, kad atsiradus naujai Bendrovės prievolei, buvęs vadovas A. K. pažeidė kreditorės VMI reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką reglamentuotą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, nes nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų tokiai išvadai padaryti.

Pažymėtina, kad administraciniam nusižengimui, numatytam ANK 120 straipsnio 1 dalyje, kaip ir kitiems nusižengimams, būdingi šie keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: 1) objektas; 2) objektyvioji pusė; 3) subjektas; 4) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos, t. y. nėra faktinio atsakomybės pagrindo, todėl sprendžiant dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, būtina objektyviai ir išsamiai ištirti visus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, Nr. 2AT-10-648/2019).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti vien tik CK 6.930¹ straipsnio nuostatų nesilaikymo (pažeidimo) fakto, nes tam, kad asmuo būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, turi būti konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis, tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises.<...> Pažymėtina ir tai, kad teismas taip pat yra išaiškinęs, kad būtinų mokėjimų vykdymas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti bendrovės vadovo tyčios, t. y. suvokimas, kad dėl mokėjimų žemesnės eilės kreditoriams įmonė negalės atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020).

Teismo vertinimu, VMI nesurinko ir nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad atliktų mokėjimų metu Bendrovėje buvo tokia bloga finansinė padėtis, jog jos vadovas A. K. iš anksto būtų žinojęs, kad Bendrovė neturės pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl siekdamas galimybės Bendrovei savo nuožiūra disponuoti turimomis apyvartinėmis lėšomis, tyčia pažeidė aukštesnės eilės kreditorės VMI pirmumo teisę gauti biudžetui priklausančius mokesčius. Priešingai, byloje surinkti įrodymai, o būtent – daugybę atliktų pavedimų į VMI, kartotinai pažymėtina, kad mokėjimo sumos buvo reikšmingos, taip pat mokamas PVM; Bendrovės laikotarpyje nuo 2022 m. sausio iki rugpjūčio mėnesio pilnai padengta visa mokestinės paskolos sutartis anksčiau termino; mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo su VMI 2022 m. lapkričio 14 d. aktas, kurio duomenimis, konstatuotina, kad Bendrovė buvo atsiskaičiusi su VMI, patvirtina, kad Bendrovėje nebuvo tokios situacijos, kad negalėtų atsiskaityti su VMI, todėl buvusio vadovo A. K. tyčia nėra įrodyta.

Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas tiek objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, tiek ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Taigi priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės.

Remdamasis išdėstytu teismas konstatuoja, kad buvusio Bendrovės vadovo veikoje nėra neabejotinai nustatytų būtinų ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, dėl ko jis negali būti pripažintas kaltu padarius minėtą nusižengimą, nes esant tokioms aplinkybėms, teismas, visus neaiškumus ir abejones vertina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 punktu A. K. atžvilgiu pradėta administracinė teisena nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 565¹ straipsnio 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 636 ir 646 straipsniais, teismas

nutaria:

nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 120 straipsnio 1 dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buvusiam vadovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nesant šio administracinio nusižengimo požymių.

Nutarimas per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.