- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-21
- Bylos Nr.
- I-4563-816/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Veika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Veika“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 8 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-7, sumažinant patvirtintą 8 482 eurų mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgauto vandens kiekį dydį iki 100 proc. didesnio mokesčio dydžio, t. y. iki 1 821 eurų.
Paaiškino, kad su patikrinimo akte nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytu pažeidimu sutinka, tačiau prašo sumažinti pareiškėjai apskaičiuotą mokesčio didesniu tarifu sumą iki proporcingos padarytam pažeidimui ir atitinkančios teisingumo principą.
Nurodo, kad pripažįsta, kad operatyviai nesureagavo į 2015 m. įvykusį teisės aktų pasikeitimą pagal kurį, pareiškėja iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo neturėjusi pareigos gauti leidimą naudoti telkinių (vandenviečių) gėlo geriamojo ir gamybinio požeminio vandens išteklius (toliau – Leidimas), po 2015 m. privalėjo jį gauti ir tapti šio mokesčio mokėtoja. Pereinamasis laikotarpis įsivertinti išgaunamo vandens kiekį ir leidimo poreikį įmonėms nebuvo nustatytas. Tik 2016 m. spalio 4 d. pareiškėja gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštą dėl požeminių vandens išteklių naudojimo, kuriuo buvo informuota, kad Lietuvos geologijos tarnyba išduoda ūkio subjektams leidimus. Reaguodama į gautą raštą pareiškėja atliko požeminio vandens išteklių aprobaciją bei 2017 m. sausio 30 d. gavo Leidimą. Turint leidimą bei tapus šio mokesčio mokėtoja pradėjo deklaruoti išgauto vandens kiekį bei mokėti mokestį už išgautą vandenį. Atsižvelgdama į teismų praktiką, taip pat į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (bendradarbiavimą patikrinimo metu; neketino nuslėpti išgaunamo vandens kiekio, tinkamai jį deklaravo Lietuvos geologijos tarnybai, pastebėjusi klaidas ėmėsi jas taisyti, pareiškėja pirmą kartą baudžiama už požeminio vandens išgavim tvarkos pažeidimus) pareiškėja teigia, kad skundžiamu sprendimu patvirtinta mokesčio suma 8 482 eurai turėtų būti mažinama iki 1 821 eurų.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 27–30). Nurodė, kad pareiškėja užsiima Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, tame tarpe teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius Valstybei. Pažymi, kad gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti atsainiai naudojami ir apskaitomi, deklaruojami ar iš viso nedeklaruojami. Pareiškėja yra atsakinga už nedeklaruotą jos išgautą gamtos išteklių kiekį 2015 ir 2016 m., tai nebuvo jos vienkartinis veiksmas, o deklaracijos nebuvo teikiamos net kelis kartus, tikintis, kad valstybė nepastebės.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nurodyta aplinkybė negali būti laikytina svarbia aplinkybe, atleidžiančia ją nuo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies taikymo. Pažymi, kad mažinti paskaičiuotą mokestį netikslinga ir dėl to, kad pareiškėjos apyvarta 2018 m. siekė 10 000 001 – 20 000 000 eurų, todėl paskaičiuota mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius pareiškėjai nėra neproporcingai didelė finansinė našta. Be to, Įstatymas nenumato išimčių dėl mažesnio tarifo taikymo. Pabrėžia, kad pareiškėja skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš Įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo.
Skundas patenkintinas iš dalies
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. liepos 8 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-7, kuriuo nuspręsta dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius priskaičiavimo, pakeitimo (ekonominės sankcijos dydžio pagrįstumo).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. birželio 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. D-15, kuriame konstatavo, kad patikrinus, kaip pareiškėja deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2014-2018 metus, vadovaujantis pareiškėjos pateikta išgauto vandens apskaita, nustatė, kad pareiškėja už 2015 m. IV ketvirtį ir 2016 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš viso nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 9 103 eurai (b. l. 10–12).
Departamentas skundžiamu sprendimu pakeitė 2019 m. birželio 3 patikrinimo aktą Nr. D-15. Sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į pareiškėjos Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentui 2019 m. birželio 26 d. pateiktomis pastabomis dėl 2019 m. birželio 3 d. patikrinimo akto Nr. D-15 ir prie jų pridėtomis požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis (LGT pateiktoje 1-PV ataskaitoje už 2015 m. 12 mėn. vietoje 1094 m³ turėjo būti įrašyta 449 m³) buvo atlikti perskaičiavimai už 2015 m. IV ketvirtį. Mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminis vanduo) kiekį už 2015 m. IV ketvirtį ir 2016 m. iš viso yra 8 482 eurai (b. l. 6–7).
Pareiškėja pateikė skundą teismui. Skunde teismui pripažįsta, kad nedeklaravo laiku išgauto gėlo požeminio vandens kiekio, tačiau mano, kad mokestis turėtų būti mažesnis. Departamentas nesutinka su šiais argumentais, iš esmės laikosi pozicijos, kad pareiškėjai turėjo būti paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu.
Viešojo administravimo įstatymo 36-8 straipsnio 1 dalis numato, kad poveikio priemonės ūkio subjektams skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes. Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Tad didesnis mokesčio tarifas yra taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo.
Teismų praktikoje didesnio mokesčio tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mąstą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., Konstitucinio Teismo 2008-01-21, 2008-09-17 nutarimus)
Šioje byloje reikia įvertinti, ar paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
Įstatymo priede nustatyti tarifai pagal išgauto vandens rūšį (požeminis, mineralinis ir kt.) ir kiekius (m³). To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-07-01) nustatyta Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje).
Įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pasikeitęs teisinis reguliavimas negali nulemti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo. Pareiškėjai 2017 m. sausio 30 d. išduotas leidimas išgauti gėlo požeminio vandens išteklius. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja išgaudavo gėlą požeminį vandenį ir 2015, ir 2016 metais, neturėdama leidimo, nors tokį leidimą privalėjo turėti ir privalėjo deklaruoti sunaudotų gamtos išteklių kiekius bei sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Taigi šiuo atveju susidarė situacija, kad atsakovui nebuvo prieinama informacija apie pareiškėjos išgautą gėlo požeminio vandens kiekį ginčo laikotarpiu. Teismas pažymi, kad deklaracijos teikimas būtų iš esmės formalus veiksmas, jei pareiškėja būtų turėjusi leidimą.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, į pareiškėjos argumentus apie pereinamojo laikotarpio ūkio subjektams teisės aktų pakeitimams įgyvendinti nesuteikimą, taip pat į tai, kad aplinkraštis požeminį vandenį išgaunančioms įmonėms apie teisinio reguliavimo pakeitimus pateiktas 2016 metų pabaigoje, po ko pareiškėja ėmėsi operatyvių veiksmų įteisinti valstybinių gamtos išteklių naudojimą (kreipimasis dėl leidimo gavimo, deklaravimas išgauto vandens kiekių), - laikytina, kad, nors deklaracijos ir nebuvo pateiktos, tyčios nuslėpti mokestį požymių šioje veikoje nėra. Taigi padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, kad taikyti maksimalią Įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Visgi pažeidimo pobūdį sunkina tai, kad pareiškėja visiškai ignoravo pareigą teikti mokesčio deklaracijas ir mokėti mokesčius. Nors pareiškėja argumentuoja tuo, kad pasikeitė teisinis reguliavimas, visgi sutiktina su atsakovės argumentais, kad pareiškėja užsiima Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, tame tarpe teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei, o įstatymo nežinojimas nėra pagrindas atleisti nuo atsakomybės. Tokia veika buvo sukeliama rizika, kad užsitęsus deklaracijų neteikimui ir mokesčių nemokėjimui vėlesnio mokesčio paskaičiavimo ir išieškojimo galimybės pasunkės.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau minėta aukščiau pareiškėja pažeidimo neneigia, nurodo, kad jos priežastys buvo susijusios su pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, po kurio pareiškėja turėjo gauti leidimą savo veiklai išgaunant gėlą požeminį vandenį ir jį gavo 2017 metais. Tai rodo, kad pareiškėja linkusi toliau laikytis įstatymų, bendradarbiauti. Pareiškėja nėra duomenų, kad būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus ar laiku netinkamai deklaravusi mokesčius už valstybinius gamtos išteklius. Be to, pareiškėjo atsakingas asmuo nubaustas už deklaracijų laiku nepateikimą administracine tvarka (b.l.48-49).
Viešojo administravimo įstatymo 36-8 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę negu numatyta įstatyme arba jos neskirti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018 ir kt.). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į aukščiau išdėstytus motyvus ir reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, - laikytina, kad 300 proc. (trigubai paskaičiuoto mokesčio už išteklius dydžio) padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus ir būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, skundas jo ribose tenkintinas iš dalies ir skundžiamas sprendimas, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas, keistinas toje dalyje, kurioje už nedeklaruotus valstybės gamtos išteklius pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas. Atsižvelgiat į šio sprendimo motyvus, taikant 300 proc. (3 kartus) padidintą tarifą, atitinkamai priskaičiuota mokesčio suma už 2015 m. mažintina iki 302,40 Eur (1 008/10*3), o už 2016 m. - iki 2 242,20 Eur (7 474/10*3), iš viso priskaičiuota mokesčio padidintu tarifu suma sumažintina iki 2544,60 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
iš dalies tenkinti pareiškėjos UAB „Veika“ skundą.
Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. AS-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant sprendimu patvirtintą mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį sumą iki 2 544,60 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt keturių eurų ir 60 euro centų).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.