Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-26 · Civilinė byla Nr. 2A-433/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-03-02Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-26Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-26
Bylos Nr.
2A-433/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00382-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė
Ieškovas
A. B., ir Europos Žmogaus Teisių Teismą
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 93.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-433/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00382-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.5.2.5; 93.2.2; 114.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-333-124/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl pripažinimo, kad Lietuvos Respublika pateikė klaidingą informaciją Europos Žmogaus Teisių Teismui, kad atsakovas, Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas ir teisėjai sukčiavo, apgaudinėjo ieškovą ir Europos Žmogaus Teisių Teismą byloje Nr. 25010/80 bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu 2012-11-02 (t. 1, b. l. 66-67) bei 2013-01-30 (t. 6, b .l. 1), atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos (Šiaulių apygardos teismo 2012-11-15 nutartimi iš trečiųjų asmenų pašalinti Lietuvos apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai) ir prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublika pateikė klaidingą informaciją Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) jo byloje Nr. 25010/08; 2) pripažinti, kad Lietuvos Respublika, Lietuvos apeliacinis teismas ir teisėjai bei Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai sukčiavo ir apgaudinėjo jį bei EŽTT; 3) priteisti iš atsakovo 1 421 518,60 Lt turtinę žalą ir 3 000 000 Lt patirtą neturtinę žalą, sprendimo vykdymą pavedant atsakovui. Nurodė, kad 2005-11-19 pareiškimu kreipėsi į EŽTT dėl atsakovo Lietuvos Respublikos teismuose padarytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų pažeidimų pripažinimo Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-1066/2004 ir Nr. 2-581-568/2005 (arba Nr. 2-11342-615/2008). EŽTT buvo pradėta byla Nr. 25010/08 B. prieš Lietuvą. Lietuvos Respublika, 2009-06-03 atsakydama į 2009-02-11 EŽTT paklausimą apie tolimesnius teismų veiksmus civilinėje byloje Nr. 2-581-586/2005 (arba Nr. 2-11342-615/2008), ar ieškovo prašymas atnaujinti terminą paduoti atskirąjį skundą ir atskirasis skundas dėl 2005-04-05 nutarties buvo priimti ar atmesti, ir į EŽTT prašymą pateikti bet kurias nutartis šiuo klausimu, tyčiniais veiksmais apgaudinėjo EŽTT, prašė nepriimti nagrinėti minėto ieškovo pareiškimo, t. y. neteisėtomis priemonėmis siekė, kad jis nebūtų išnagrinėtas iš esmės ir kad jam nebūtų priteistas teisingas atlyginimas už numatytų Konvencijoje teisių pažeidimą. Atsakovas neteisingai pranešė, kad civilinė byla Nr. 2-581-568/2005 yra nagrinėjama toliau ir kad dar nepanaudotos visos teisių gynimo priemonės. Nors ieškovas 2008-09-02 pateikė prašymą atnaujinti terminą apskųsti 2005-04-05 nutartį , tačiau civilinė byla buvo baigta 2008-07-08 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.2-11342-615/2008, ir Kauno apygardos teismo 2009-04-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-406-230/2009, atsisakius atnaujinti terminą dėl 2005-04-05 nutarties apskundimo. Anot ieškovo, atsakovas tyčia apgaudinėjo EŽTT nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3606-392/2012 dėl nuostolių atlyginimo už civilinės bylos Nr.2-1066/2004 vilkinimą Lietuvos teismuose ir dėl to paties proceso vilkinimo ieškovas skundžiasi ir EŽTT, pažeidžiant Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį. Taip pat atsakovas sukčiavo pateikdamas 2009-11-02 atsiliepimą į ieškovo pastabas dėl tolimesnio civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012 nagrinėjimo, nurodęs, kad 2009-08-05 nutartimi Vilniaus apygardos teismas paliko jo ieškinį nenagrinėtą, kas ieškovui neužkerta kelio dar kartą kreiptis į nacionalinį teismą. Ieškovo teigimu, Lietuvos valstybė su Vilniaus apygardos teismo teisėjais jį apgaudinėjo, vilkino priimti jo atskirąjį skundą dėl 2009-08-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3606-392/2012, kurį pateikė 2009-12-02 kartu su prašymu atnaujinti terminą, nepripažino jo gavimo Vilniaus apygardos teisme, perdavė nagrinėti tik po metų laiko, tuo sukeldami jam žalą. Lietuvos apeliacinis teismas ir šio teismo teisėjas nepagrįstai jį atsisakė išnagrinėti. Ieškovas nurodo, kad valstybė ir nurodyti teisėjai padarė jam žalą, kurią turi atlyginti.

Tikslindamas ieškinį (t.6, b.l. 1), ieškovas nurodė, kad 1 421 518,60 Lt turtinę žalą sudaro sumokėti žyminiai mokesčiai, 1/3 dalies parduoto buto kaina, neteisėtai pasisavinto automobilio, baldų, drabužių ir kitų daiktų vertė, negautas prašytos neturtinės žalos (1 000 000 Lt) atlyginimas bylą išnagrinėjus EŽTT. 3 000 000 Lt neturtinę žalą pagrindžia ieškinyje išvardintos faktinės aplinkybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013-03-15 sprendimu (t.6, b.l. 126-132) ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl pareiškimo Nr. 20510/08 A. B. prieš Lietuvą priimtame 2011-12-13 sprendime EŽTT konstatavo, jog minėti procesai (civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004 dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir civilinėje byloje Nr. 2-581/2005 dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia) didžiąja dalimi užtruko dėl paties pareiškėjo kaltės, jo elgesio procese, teisėjų šalinimo, neatvykimo be pateisinamos priežasties, taigi pats pareiškėjas prisidėjo prie bylų vilkinimo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo pareiškimą EŽTT pripažino nepriimtinu. EŽTT vertino tik pačios procesų trukmės atitiktį pagal Konvencijos reikalavimus EŽTT suformuluotiems kriterijams. EŽTT pripažino ieškovo peticiją nepriimtiną dėl jos aiškaus nepagrįstumo, o ne todėl, kad pareiškėjas nepanaudojo vidaus teisinių gynybos priemonių ir procesai vis dar yra tęsiami nacionaliniuose teismuose. EŽTT nutarimas byloje B.prieš Lietuvą nesudaro pagrindo civilinių procesų, dėl kuriuose tariamai padarytų Konvencijos pažeidimų buvo skundžiamasi EŽTT, atnaujinimui, nes EŽTT nė vieno Konvencijos pažeidimo šiuo požiūriu nenustatė. Teismas nustatė, kad LR Vyriausybė teikdama poziciją EŽTT, rėmėsi teismų pateiktais duomenimis, todėl LR Vyriausybės pozicija nebuvo klaidinanti, melaginga. Be to, LR Vyriausybės pateiktos pozicijos duomenys atitinka civilinių bylų bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenis. Su ieškovo pozicija dėl civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 išnagrinėjimo pabaigos, dėl kurios kreipėsi į EŽTT, teismas nesutiko, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-04-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2011 Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-30 nutartį panaikino ir perdavė prašymą atnaujinti procesą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Todėl ši LR Vyriausybės teikta informacija nebuvo klaidinanti. Nurodytu pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LR Vyriausybė nepateikė apgaulingų duomenų EŽTT ir dėl nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012. Ieškovo ieškinys tarpinėmis nutartimis buvo pripažintas nepaduotu, nepašalinus ieškinio trūkumų.

Spręsdamas dėl ieškovo teiginių, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai sukčiavo ir apgaudinėjo, vilkino priimti ir išnagrinėti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009-08-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3606-392/2012 (pradinės bylos Nr. 2-2060-392/2008), nes 2009-12-02 jo paduotą atskirąjį skundą perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui pavėluotai, pagrįstumo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo teisės ir šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009-08-05 nutarties išnagrinėtas Lietuvos apeliaciniame teisme, priimant 2011-04-07 nutartį ir 2009-08-05 nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, panaikinta. Vilniaus apygardos teismo 2012-11-16 nutartimi pakartotinai ieškinys pripažintas nepaduotu dėl paties ieškovo netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-07 nutartimi palikta nepakeista. Be to, teismo teisėjų veiksmai neįtakojo kitokio EŽTT sprendimo priėmimo.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nekonkretizavo, kokius neteisėtus veiksmus atliko, kokias konkrečias ieškovo teises pažeidė ieškinyje nurodyti konkretūs Vilniaus apygardos teismo teisėjai bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai. Ieškovas nenurodė, kuo nacionalinių teismų bei teisėjų veiksmai įtakojo jo pareiškimo EŽTT byloje Nr. 25010/08 B. prieš Lietuvą pripažinimą nepriimtinu. Valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei (CK 6.272 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-22 nutartis, kuria kasacinis teismas panaikino ankstesnes žemesnių instancijų nutartis dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-581/2005 ir klausimą dėl prašymo atnaujinti procesą priėmimo grąžino nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, neįrodo teisėjų kaltės. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiukščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.). Remiantis formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžiant teisėjo kaltės klausimą būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Ieškovas nenurodė, kad teisėjai atitinkamuose procesiniuose dokumentuose būtų padarę akivaizdžias, šiurkščias klaidas, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, tokių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjai priėmė savo kompetencijos ribose atitinkamus procesinius sprendimus. Ieškovas pateikė atskiras nutartis, kurios instancine tvarka buvo patikrintos, šiuos teisėjų ar teismo veiksmus nėra pagrindo pripažinti neteisėtais veiksmais, pažeidžiančiais ieškovo konstitucines teises. Nenustačius pažeidimo fakto, teisėjų kaltės, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio 2 dalis, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio ir spręsti klausimo dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymo. Be to, ir žalos dydį ieškovas grindžia prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu (t. 6, b. l. 150-151) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-03-15 sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išreikalauti visus rašytinius įrodymus, kurie nebuvo išreikalauti bei prijungti papildomus įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos CPK 5, 6, 7, 185, 270 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 29, 109 straipsnių nuostatos bei priimtas šališkas sprendimas.

2. Teismo padaryta išvada apie LR Vyriausybės pateiktą teisingą informaciją dėl civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 (arba Nr. 2-111342-615/2008) nagrinėjimo pabaigos Kauno apygardos teismo 2009-02-13 nutartimi prieštarauja pateiktai LR Vyriausybės atsiliepimo lentelei, tyčia nenurodant joje Kauno apygardos teismo 2009-04-28 nutarties apie minėtos civilinės bylos nagrinėjimo pabaigą, bet klaidingai nurodant Kauno apygardos teismo 2009-02-13 nutartį civilinėje byloje Nr. A2-16062-584/2008, kai lentelė yra apie civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 eigą ir medžiagą.

3. Sprendimo dalis, kurioje padaryta išvada apie civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012 eigos teisingos informacijos pateikimą, nemotyvuota.

4. Sprendimas priimtas šališkos, priklausomos ir nekompetentingos teisėjos.

5. Reikalavimas pripažinti atsakovo ir kitų asmenų sukčiavimą ir apgaulę apelianto atžvilgiu neišnagrinėtas, nėra nei motyvų, nei argumentų, kuriais atmetami pateikti kurie nors įrodymai, todėl konstatuotini absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

6. Teismas netyrė teisėjo V. K. 2011-01-25 atsakymo į paklausimą, kuriuo informuojama, kad surastas apelianto atskirasis skundas dėl 2009-08-05 nutarties N. C. nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-2826-2010, kaip įrodymo, nustatant šiukščias ir akivaizdžias teisėjų klaidas, vilkinant bylą ir darant žalą; netirti kiti įrodymai – teisėjos A. U. 2011-03-04 raštas, teisėjos D. P.-Zaleckienės 2010-07-07 nutartis, A. R. nutartys, teisėjo V. M. 2010-02-18 raštas, teisėjo A. D. 2010-04-20 nutartis ir nėra argumentų, dėl ko jie atmesti, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.6, b.l. 155-156) atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, prašo jį atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2013-03-15 sprendimą nepakeistu. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu konstatavo, kad apeliantas nepateikė duomenų dėl LR Vyriausybės apgaulingos informacijos pateikimo tyčia.

Motyvuojamoji dalis

2. Teismas vertino tiek išreikalautose bylose, tiek LITEKO sistemoje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą išvadą, jog LR Vyriausybės pateikta informacija EŽTT nebuvo klaidinanti ir apgaulinga.

3. Apeliantas neįrodė, kokiu būdu, kokiais teisėjų veiksmais jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kuriuo apelianto ieškinys atmestas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus, ir tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) bei išspręsti ne visi byloje pareikšti reikalavimai. Su šiais apelianto argumentais kolegija nesutinka.

Apeliantas, kvestionuodamas teismo sprendimą, nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo vieno ieškinio reikalavimo - pripažinti atsakovo ir kitų asmenų sukčiavimą ir apgaulę apelianto ir EŽTT atžvilgiu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Apeliantas, teikdamas ieškinį teismui, prašė pripažinti, kad Lietuvos Respublika, Lietuvos apeliacinis teismas ir teisėjai bei Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai sukčiavo ir apgaudinėjo jį bei EŽTT. Viena vertus, Lietuvos apeliacinis teismas jau ne kartą nagrinėdamas apelianto skundus yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio veiksmų pripažinimas nėra savarankiškas materialinis reikalavimas, o tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės - neteisėtų veiksmai – sąlygų, kurią konstatavus bei esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms spręstinas žalos atlyginimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-09 nutartis c.b. Nr. 2A-1219/2013; 2014-02-34 nutartis c.b. Nr. 2A-251/2014 ir kt). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs apelianto nurodytus argumentus ir laikydamas juos nepagrįstais, visą ieškinį atmetė sprendime išdėstytais motyvais, o tai reiškia, kad ir kiekvienas reikalavimas skyrium paimtas yra netenkintas. Dėl šios priežasties negalima sutikti, kad vienas ieškinio reikalavimas yra neišnagrinėtas.

Kita apelianto skundo argumentų grupė yra ta, kad dalis sprendimo yra be motyvų. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų, taigi teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Jeigu teismo sprendimo motyvai būtų neišsamūs, šis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jei sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-31/2014 ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju tokio fakto konstatuoti negalima. Nors apeliantas nurodo, kad teismo išvada dėl civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012 eigos teisingos informacijos pateikimo yra nemotyvuota, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies akivaizdu, jog yra priešingai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pripažino, kad tarpinėmis nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-3606-392/2012 apelianto ieškinys buvo pripažintas nepaduotu, nepašalinus ieškinio trūkumų, ko nepripažįsta apeliantas. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad remiantis civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012 duomenimis (nagrinėjamos civilinės bylos 3-4 tomai yra civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012 kopija) daro išvadą, jog LR Vyriausybės atstovas nepateikė klaidingų duomenų EŽTT dėl nagrinėtos bylos eigos, juolab, kad civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012 nagrinėjimas buvo baigtas Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-592/2013, kuria Vilniaus apygardos teismo 2012-11-06 nutartis c.b. Nr. 2-3606-392/2012 dėl ieškinio pripažinimo nepaduotu palikta nepakeista (t. 6, b. l. 35-38, t. 4, b. l. 50-51). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Todėl negalima sutikti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas ir bylą dėl to reikėtų grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apelianto argumentas dėl kai kurių įrodymų (teisėjų raštų, nutarčių) neištyrimo taip pat teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir pakankamai išsamiai argumentavo savo išvadas dėl Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismo ir teisėjų veiksmų, nagrinėjant apelianto nurodytas civilines bylas. Todėl apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino kai kurių įrodymų –teismo priimtų nutarčių ir raštų, taip pažeisdamas CPK normas, yra aiškiai nepagristi ir atmestini. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė civilinės bylos Nr. 2-3606-392/2012, Nr. 2-581-568/2005 eigą ir konstatavo, kad jokių melagingų duomenų teikimo EŽTT nėra galimybės identifikuoti, o jokie nacionalinių teisėjų veiksmai neįtakojo būtent tokio EŽTT sprendimo priėmimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, naujų įrodymų išreikalavimo

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apelianto toks prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju nei pats apeliantas nurodė, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė aplinkybes, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliantas, prašydamas išreikalauti pirmosios instancijos teismo neišreikalautus įrodymus, nekonkretizuoja tokio savo prašymo, jo turinio, nenurodo ir jokių argumentų, dėl ko reikėtų ir kokius naujus įrodymus išreikalauti. Pagal bendrąją taisyklę civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais (CPK 179 str.). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys asmenys negali gauti patys. Tuo tarpu apeliantas nenurodo jokių svarbių priežasčių, nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad jis negali pateikti konkrečių įrodymų, taip pat nenurodo ir kokie konkrečiai nauji įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Be to, teismas neturi pareigos visais atvejais reikalauti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Kita vertus, prie nagrinėjamos bylos (6 tomai) yra prijungtos ir civilinės bylos (Nr. 2-581/2005, Nr. 2-1066/2004, Nr. 2-11342-615/2008 ir Nr. 2-2689-450/2012), dėl kurių nagrinėjimo eigos buvo teikiama, anot apelianto, apgaulinga informacija EŽTT ar kitaip pažeidžiamos procesinės teisės.

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų pažeidimo ir teismo šališkumo

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Konstitucijos 25, 29, 109 straipsnių nuostatas. Minėtuose straipsniuose yra įtvirtintas saviraiškos laisvė, asmenų lygybės principas, teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokiais veiksmais ar neveikimu šie principai ar teisės buvo pažeisti nagrinėjant šią civilinę bylą. Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs ir neargumentuoti.

Be to, keletą kartų apeliaciniame skunde akcentuodamas pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą ir nekompetenciją, apeliantas nenurodė CPK 65-66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios iš tiesų galėtų kelti pagrįstas abejones teismo šališkumu. Aplinkybė, kad apeliantas anksčiau nepasinaudojo CPK numatyta teise reikšti nušalinimą, patvirtina, kad teismo šališkumą grindžia vien tik nepalankaus sprendimo jam priėmimu. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, tai yra kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu, objektyvumu, kompetencija, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).

Dėl pareigos įrodyti valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų

Tiek iš ieškinio, tiek iš apeliacinio skundo turinio nustatytina, kad turtinės ir neturtinės žalos priteisimo reikalaujama ne tik dėl, anot apelianto, LR Vyriausybės atstovo neteisingos informacijos pateikimo EŽTT byloje Nr. 25010/08 B. prieš Lietuvą dėl apelianto inicijuotų bylų Lietuvos teismuose, bet ir dėl kai kurių Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmų, apelianto vertinamų kaip sukčiavimo ir jo bei EŽTT apgaudinėjimas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, remiantis formuojama teismų praktika, aptarė valstybės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.272 str. 2 d.) ir pagrįstai konstatavo, jog nenustačius nei pažeidimo fakto, nei teisėjų kaltės, kaip to reikalaujama CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio ir spręsti klausimo dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymo. Atsiradusią žalą apeliantas kildino dėl melagingų duomenų EŽTT pateikimo, dėl ko nebuvo išnagrinėta apelianto byla Nr. 25010/08 B. prieš Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad apelianto nurodyti Lietuvos teismų teisėjai absoliučiai jokių teisių ir pareigų neturėjo ir negalėjo turėti, teikiant EŽTT informaciją dėl bylų išnagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose. Be to, apeliantas, teikdamas ieškinį šioje byloje bei reikšdamas reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, patirtos dėl jo bylos Nr. 25010/08 EŽTT neišnagrinėjimo, ieškinyje pakartotinai kelia vis tuos pačius klausimus dėl kitų jo iniciatyva pradėtų civilinių bylų (pvz. Nr. 2-3606-392/2012) procesinės eigos ir netinkamo išnagrinėjimo, nors apie tai gausiose jo inicijuojamuose teisminiuose ginčuose jau ne kartą teismų buvo pasisakyta. Tokiu elgesiu akivaizdžiai demonstruojama apelianto nepagarba savo valstybei, jos institucijoms ir pareigūnams, naudojamasi CPK 5 straipsnyje įtvirtintu asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos institutu ne pagal įstatymo leidėjo nustatytą paskirtį, t.y. piktnaudžiaujama teise.

Dėl valstybės atsakomybės, pateikus informaciją Europos Žmogaus Teisių Teisme

Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl žalos priteisimo iš atsakovo dėl melagingos informacijos pateikimo EŽTT buvo atmestas, apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada apie LR Vyriausybės atstovo pateiktos informacijos teisingumo įvertinimu dėl jos prieštaravimo pateiktai LR Vyriausybės atsiliepimo lentelei (t.6, b.l. 109-111). Nagrinėjamos civilinės bylos ir prie jos prijungtų civilinių bylų Nr. 2-581/2005, Nr. 2-11342-615/2018 duomenys leidžia spręsti, kad apeliantas klysta teigdamas, jog Kauno apygardos teismo 2009-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. A2-16062-584/2008 nėra susijusi su civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 nagrinėjimo eiga. Kauno apygardos teismo 2009-04-28 nutartimi (kurią nurodo apeliantas kaip susijusią su civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 nagrinėjimu) civilinėje byloje Nr. 2S-406-230/2009 (priedas - c.b. Nr. 2-11342-615/2008, b.l. 65-68) buvo palikta nepakeista 2008-07-08 Kauno miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-11342-615/2008, o pastarąja buvo atsisakyta atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl 2005-05-04 nutarties paduoti civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 (c.b. Nr. 2-11342-615/2008, b. l. 15-16). Apeliantas kreipėsi dar į Kauno miesto apylinkės teismą ir su prašymu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 dėl tos pačios 2005-05-04 nutarties panaikinimo, dėl ko užvesta dar viena civilinė byla Nr. A2-16062-584/2008, kurioje priimta 2008-11-14 nutartis prašymą dėl proceso atnaujinimo laikyti nepaduotu (t. 6, b. l. 34). Apskundus šią nutartį Kauno apygardos teismui, priimta Kauno apygardos teismo 2009-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. A2-356-555/2009 laikyti prašymą nepaduotu ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui ją nagrinėti iš naujo (t.1, b.l. 110-112). Iš šių nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad apelianto skundo argumentai, kvestionuojant minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, nėra pagrįsti, nes LR Vyriausybės atstovo EŽTT pozicijos prieduose-lentelėse pateikti duomenys apie civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 nagrinėjimo eigą buvo paremti būtent teismų pateiktais duomenimis (t .6, b. l. 98-108, 109-111). Vadinasi, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog LR Vyriausybės pateikti duomenys atitiko faktines bylos aplinkybes dėl civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 nagrinėjimo eigos, todėl LR Vyriausybės atstovo EŽTT pateikta informacija nebuvo klaidinanti, o valstybės civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apeliantas neįrodė, kad LR Vyriausybės atstovo EŽTT veiksmai bei teismų ir teisėjų veiksmai buvo neteisėti (t.y. teikta melaginga informacija dėl nagrinėjamų bylų duomenų EŽTT, sprendžiant apelianto bylą Nr. 25010/08 B. prieš Lietuvą), atitinkamai neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178 str.). Todėl atsakovui negali atsirasti ir atsakomybė pagal pareikštą ieškinį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valstybės ir teismų neteisėtų veiksmų ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KačinskienėKazys KailiūnasVigintas Višinskis