- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-25
- Bylos Nr.
- TA-73-602/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01428-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo: Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Pareiškėjas prašė priteisti 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Pareiškėjas, remdamasis aktualias tarptautiniais teisės aktais, nacionaline ir tarptautinių teismų praktika, skunde nurodė, kad: Marijampolės PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 30 d. iki 2020 m. birželio 10 d.; nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, t. y. pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti netinkamai, jie buvo per maži, o pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo vietos pasivaikščioti, nes pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurių plotas 9–10 kv. m, būdavo dar su 4–5 asmenimis; nesudarytos galimybės pasimankštinti; neužtikrinta pagarba žmogaus orumui; nebuvo vedamas į jokį fizinės reabilitacijos ar fizinės mankštos kambarį, sporto salę, nebuvo pasiūlyta jokia sportinė veikla; nesudaryta pakankama užimtumo veiklos programa; pasivaikščiojimo teisė užtikrinta tik formaliai; pasivaikščiojimo kiemų stogeliai dengti asbesto šiferiu, kuris yra kenksmingas sveikatai; vasaros metu pasivaikščiojimo kiemeliuose nuolat dulka, jie nėra drėkinami, nedezinfekuojami, niekas jų netvarko, kiemeliai pilni šiukšlių, nuorūkų; į pasivaikščiojimo kiemelius vesdavo ir sergančius tuberkulioze; pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengta pareigūnų iškvietimo mygtukas, nors Europos kalinimo taisyklės tai numato; pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengta įranga sportavimui, neįrengtas suoliukas. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl tokių, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažemintas jo orumas ir padaryta žala jo sveikatai, nes atsirado nemiga, pablogėjo apetitas, pakilo kraujospūdis, kankino depresinė ir slogi nuotaika.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė: pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 20 d. buvo paskirtas į 8 kamerą; pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintus grafikus buvo ir yra vykdomos nuteistųjų užimtumo programos; kamerų tipo kiemeliai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengiama atskira pareigūnų iškvietimo sistema, kadangi yra įrengta prižiūrėtojo pakyla, joje įrengtas langelis per kurį pareigūnai stebi nuteistuosius esančius kiemelyje, užtikrinant saugumą; teisės aktai nenustato privalomo kiemelių ploto dydžio, nenustato ploto ar vienam nuteistajam privalomai tenkančio ploto kiemeliuose, taip pat nenurodo, kad privalomai turi būti įrengtas suoliukas; galiojančios higienos normos nereglamentuoja kiemelių atitikties higienos normoms; gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atlieka nuteistieji, pastato stogai dengti ne asbestcementine danga, pastatų, kuriuose lokalizuoti nuteistųjų būriai, kamerų tipo patalpų stogai dengti prilydyta ruberoido danga, o duomenų apie asbesto buvimą šių pastatų konstrukcijose nėra; pagal teisės aktus, nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas, taip pat yra paskirtas atsakingas tvarkinys, kuris taip pat prižiūri pasivaikščiojimo kiemelius, juos tvarko, valo ir dezinfekuoja; pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN administraciją nėra kreipęsis; pareiškėjas nėra kreipęsis ir į psichologus, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros gydytojus; vien ta priežastis, jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui, nes neturtinė žala tai ne bet koks pasipiktinimas ar paprasčiausias sukeltas nepatogumas, o asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas; pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas; pareiškėjas nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp Marijampolės PN veiksmų ir jam galimai atsiradusios žalos; duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus neturi; Marijampolės PN veikė tinkamai, teisės aktų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų jokia atsakomybė kilti negali.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, apžvelgė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.271 str.) ir, nustatęs, kad pareiškėjas naujai atvykęs į Marijampolės PN buvo paskirtas į 8 kamerą 2019 m. birželio 20 d., padarė išvadą, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 10 d. (skundo padavimo teismui dienos).
7. Teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas (18–21 p.), apibendrino, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose suoliukų ar aliarminės pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas nenumatytas, o sporto įranga ir inventorius tik gali būti sumontuotas (rekomendacinė nuostata). Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo šiais aspektais pripažinti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengta prižiūrėtojo pakyla, joje įrengtas langelis per kurį pareigūnai stebi nuteistuosius esančius kiemelyje, užtikrinant saugumą. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentus dėl mažo kiemelio ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmetė kaip nepagrįstus.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo sudarytos galimybės pasimankštinti, nebuvo vedamas į jokį fizinės reabilitacijos ar fizinės mankštos kambarį, sporto salę, nėra pasiūloma jokia sportinė veikla, nėra sudaryta pakankama užimtumo veiklos programa, pažymėjo, kad byloje pateikti programų ir pozityvaus užimtumo priemonių kalėjimo rėžime vykdymo grafikai, krepšinio aikštelės grafikas, bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikas paneigia aptariamus pareiškėjo argumentus. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Marijampolės PN buvo sudaryta reali galimybė mankštintis ar užsiimti kita veikla. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo draudžiama pagal grafiką sportuoti ar dalyvauti kitose programose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebūtų užtikrinta, taip pat nenurodė priežasčių, patvirtinančių, kad esamos programos ar sporto užsiėmimai nepakankami. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai yra šabloninio pobūdžio, todėl jo argumentus dėl pakankamo socialinių programų ar judėjimo neužtikrinimo atmetė kaip objektyviai nepagrįstus.
9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis (110 str. 1 d. 5 p.), teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) nuostatomis (233 p.) ir teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 22 d.) nuostatas (18.6 p.), konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių, atmesdamas su tuo susijusius pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus.
10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo dezinfekuojami, drėkinami, buvo vedami asmenys sergantys tuberkulioze, stogelių dangoje buvo asbesto, padarė išvadą, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, į bylą nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šios aplinkybės atitinka tikrovę. Teismas konstatavo, kad byloje Marijampolės PN teiginys, kad pastatų, konstrukcijose nėra asbesto, nepaneigtas. Teismas nenustatė, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų teikęs skundus Marijampolės PN ar kitai įstaigai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu turėtų pagrįsti realiais įrodymais (jau jam padaryta žala), teismas pripažino, kad pareiškėjas aptariamu aspektu jam padarytos žalos nepagrindė, todėl nepripažino pareiškėjo nusiskundimų pagrįstais.
11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo specifinį teisinį statusą ir atsižvelgęs į tai, ką nustatė, t. y. kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas papildomai apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos nepasisakė, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas atmetė prašymą priteisti 5 procentų palūkanas. Likusių pareiškėjo skundo argumentų, kaip perteklinių, teismas nevertino, nustatęs, kad jie neturės lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo aplaidžiai, neįvertinęs pareiškėjo skundo argumentų, remdamasis tik Marijampolės PN pateikta medžiaga ir neatlikęs jokių patikrinimų ar ekspertizės. Pareiškėjo nuomone, tokiu bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teismas parodė savo šališkumą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kokiame režime buvo kalinamas pareiškėjas, ir kokiame režime kalinami kiti nuteistieji, laikomi aktyvioje zonoje. Šių skirtumų neįvertinęs, teismas padarė klaidingas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.
14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepadavė.
Atsiliepimas
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.
16. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, laikydamasis įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai, nukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos panašaus pobūdžio bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 10 d.
18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo aplaidžiai, tinkamai neįvertinęs pareiškėjo argumentų, remdamasis tik Marijampolės PN pateikta medžiaga. Pareiškėjo nuomone, jo byla buvo išnagrinėta šališko teismo.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje išdėstytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos ir ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia iš esmės nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, byloje pateiktų rašytinių įrodymų vertinimu.
21. Apibrėžiant apeliacinio skundo ribas pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
22. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas apeliacijos ribas, yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-786-556/2021; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017).
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naują skundo pagrindą sudarantį argumentą ir jį pagrindžiančias aplinkybes, kurių pagrindu grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, neįvertinęs skirtumų tarp skirtingų kalinimo režimų, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų. Šio argumento ir jį pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodė pirmosios instancijos teismui. Pagrindų, kodėl šiuo nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjamos naujos aplinkybės, kurios nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nenustatė, todėl jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.
25. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas <...> (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 5 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant bendrąsias nuostatas dėl teismo įrodymų vertinimo, akcentuojama, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-602/202; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos, kildinamos, pavyzdžiui, iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo. Tokio pobūdžio bylose, kaip ir nagrinėjamu atveju, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (laisvės atėmimo įstaigai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-155-502/2022 ir joje nurodytą teismų praktiką; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atsakovui (laisvės atėmimo įstaigai) nesugebėjus paneigti pareiškėjo nurodytų reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikytini nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimo ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių. Kaip nustatyta, būtent Marijampolės PN turėjo pareigą paneigti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių egzistavimą. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir rėmėsi Marijampolės PN pateiktais rašytiniais įrodymais atitinka tokio pobūdžio bylose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžia padarytas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kad Marijampolės PN į bylą pateikti įrodymai nėra susiję su keliamu ginču, nėra tikri, leistini ar pakankami teismo padarytoms išvadoms pagrįsti.
29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas bylą pagal jo skundą išnagrinėjo šališkai, pirmiausia pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020).
30. Nustačius tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių vertinimas bei nepagrįstai remtasi tik Marijampolės PN pateiktais įrodymais, dėl to priėmė neteisingą teismo sprendimą, pažymėtina, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Tai ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-155-502/2022; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. T-575-40-14).
31. Tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su priimtu tesimo sprendimu, teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad bylą išnagrinėjo ir teismo sprendimą priėmė šališkas teismas. Pareiškėjas įrodymais pagrįstų aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti jo bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu, apeliaciniame skunde nenurodė. Nagrinėjamu atveju nesant jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu dėl teismo šališkumo ir jo pagrindu naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.