Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas naujai atvykęs į Marijampolės PN buvo paskirtas į 8 kamerą 2019 m. birželio 20 d. (b. l. 18), todėl šioje byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 10 d. (skundo padavimo teismui diena, b. l. 5).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18 punkte numatyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (19 p.). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.).

Pagal teisinį reglamentavimą matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose suoliukų ar aliarminės pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas nenumatytas, o sporto įranga ir inventorius tik gali būti sumontuotas (rekomendacinė nuostata). Todėl teismui nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengta prižiūrėtojo pakyla, joje įrengtas langelis per kurį pareigūnai stebi nuteistuosius esančius kiemelyje, užtikrinant saugumą. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo kiemelio ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo sudarytos galimybės pasimankštinti, nebuvo vedamas į jokį fizinės reabilitacijos ar fizinės mankštos kambarį, sporto salę, nėra pasiūloma jokia sportinė veikla, nėra sudaryta pakankama užimtumo veiklos programa. Tačiau byloje pateikti programų ir pozityvaus užimtumo priemonių kalėjimo rėžime vykdymo grafikai, krepšinio aikštelės grafikas, bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikas (b. l. 21–23) patvirtina tą aplinkybę, jog buvo sudaryta reali galimybė mankštintis ar užsiimti kita veikla. Duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų draudžiama pagal grafiką sportuoti ar dalyvauti kitose programose, nėra.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebūtų užtikrinta, taip pat nenurodė priežasčių, dėl kurių esamas programų ar sporto užsiėmimų buvo nepakankamas. Pareiškėjo teiginiai yra šabloninio pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokios sąlygos turėjo būti sudarytos siekiant įgyvendinti jo teisę sportuoti ar užsiimti kitomis veiklomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo socialinių programų ar judėjimo neužtikrinimo atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareigą pasibaigus pasivaikščiojimui, sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) 233 punktas įtvirtina nuteistųjų pareigą pasibaigus pasivaikščiojimo laikui sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (redakcija galiojanti nuo 2020 m. sausio 22 d.), 18.6 punktas numato, jog nuteistieji privalo pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis elgesio taisyklių ir viena iš tų taisyklių, tai tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas. Tad švara pasivaikščiojimo kieme priklauso nuo kiekvieno kiemu pasinaudojusio asmens valios, taip pat ir nuo pareiškėjo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad patys nuteistieji (taip pat ir pareiškėjas) privalėjo pasivaikščioję sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo dezinfekuojami, drėkinami, buvo vedami asmenys sergantys tuberkulioze, stogelių dangoje buvo asbesto. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šios aplinkybės atitinka tikrovę, atsakovo atstovo teiginys, jog pastatų, konstrukcijose nėra asbesto, nepaneigtas, taip pat nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų teikęs skundus Marijampolės PN ar kitai įstaigai. Pažymėtina, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu pareiškėjas turėtų pagrįsti realiais įrodymais (jau jam padaryta žala). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas šiuo aspektu jam padarytos žalos nepagrindė ir nėra pagrindo konstatuoti pažeidimus, susijusius su aptariamais pareiškėjo nusiskundimais.