Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. Ū. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies (teismas vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis vietinės rinkliavos nemokėjimo laikotarpiu).

Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, 12 str. 1 - 2 p. reglamentuoja, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. apibrėžia, kad savivaldybių institucijoms yra pavesta organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, o 30 str. 1 d. numato, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. 2008-11-27 sprendimu Nr. T-214 Alytaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai). Nuostatų (taip pat ir jų pakeitimų) turinio analizė leidžia konstatuoti, kad vietinė rinkliava – tai Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 p.). Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Nuostatai imperatyviai numato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas eurais už 100 m² nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 11 p.- 12 p.). Pagal Nuostatų 15 p. - 16 p. turinį pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Remdamasis oficialiais viešojo registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dešimtos dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui (Nuostatų 20 p.). Vietinė rinkliava turi būti sumokama iki kiekvieno ketvirčio paskutinės dienos (Nuostatų 22 p.).

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovas skunde minimu laikotarpiu buvo nekilnojamojo turto, esančio Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje, oficialus savininkas ir tai pažymėta viešajame registre. Dėl šios aplinkybės ginčo iš esmės nėra. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pagal Nuostatų 5 p. atsakovas yra tinkams vietinės rinkliavos mokėtojas (ABTĮ 56 str.). TIS Liteko duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2012-10-29 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-155-442/2012, taip pat 2015-04-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1827-402/2015 pareiškėjo naudai iš atsakovo jau buvo priteista vietinė rinkliava už visą laikotarpį iki 2014-12-31 įskaitytinai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-04-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-755-442/2016, visiškai patvirtindamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015-04-14 sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1827-402/2015 teisėtumą, imperatyviai nurodė, kad atsakovo atžvilgiu vietinė rinkliava pagrįstai skaičiuojama ne pagal deklaruotą atliekų kiekį, o pagal statinių plotą.

Teismui pateikti duomenys taip pat ir pateiktų įspėjimų bei vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2017-06-30 tinkamai nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą, todėl pagrįstai susidarė 143,83 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas (ABTĮ 56 str.).

Be to, ir pagal Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsakovui atsiranda pagal Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. bei Nuostatų imperatyvias nuostatas. Tai ne kartą konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-275/2012, 2012-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012 ir kt.), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtose nutartyse LVAT pabrėžė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (pvz. šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, turi būti vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Iš to seka, kad teisiškai nėra svarbus realiai susidariusių atliekų kiekis arba jų išvežimo (neišvežimo) periodiškumas. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą yra pagrįstas, todėl patenkintinas visiškai (ABTĮ 56 str.). Teismas akcentuoja ir tai, jog LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra betarpiškai siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009-07-16 sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš esmės yra pagrįstas ir patenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 4 p.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 38,12 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d. numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateikta sąskaita faktūra, internetinės bankininkystės duomenys patvirtina 38,12 Eur advokato išlaidas už skundo parengimą ir pateikimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra iš esmės pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimas patenkintas 97 proc., todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 36,97 Eur išlaidų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Likusieji atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. Ū. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 143,83 Eur (šimtą keturiasdešimt tris eurus 83 euro ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2017-06-30.

Priteisti iš atsakovo A. Ū. pareiškėjo UAB ,,Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 36,97 Eur (trisdešimt šešis eurus 97 euro ct) teismo iš laidų atlyginimui.

Likusioje dalyje (už 2014 metų gruodžio mėnesį) pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.