Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. Ū. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos mokesčio priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Alytaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-214 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Vietinė rinkliava – tai Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 p.). Nuostatai yra privalomi visiems Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Nuostatai nustato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas litais už 100 kv. m. nekilnojamojo turto plotą. Pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dešimtos dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui. Vietinė rinkliava turi būti sumokama iki kiekvieno ketvirčio paskutinės dienos (Nuostatų 21-27 p.).

Byloje esantys duomenys, t. y. VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad nuosavybės teise nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui, todėl pagal Nuostatų 5 p. jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) bei paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį, kaip pageidauja pareiškėjas. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, kad vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje ir dar kartą pabrėžė, kad aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).

Paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“. Atsakovas nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą neatleistas.

Vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013).

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 162,48 Eur už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Iš prijungtos Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-155-422/2015 (pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, atsakovas A. Ū. ) matyti, jog šioje byloje yra pateiktas pareiškėjo prašymas, kuriame nurodo, jog atsisako skundo dalyje dėl sumos už 2012 m. birželio mėnesį, t.y. 51,00 Lt sumoje (b.l. 81). Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendime nurodė, jog atsisakymas nuo dalies skundo dėl 51,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos mokesčio priteisimo neprieštarauja įstatymams, nepažeidžia proceso šalių ir kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų, ABTĮ 102 straipsnyje nurodytos bylos nutraukimo pasekmės pareiškėjui per jo atstovus išaiškintos, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p.). Taip pat šiame sprendime pažymėjo, jog įvertinant tai, kad kas mėnesį buvo skaičiuojama 17,00 Lt įmoka, laikytina, jog pareiškėjas, atsisakydamas skundo reikalavimo dalies 51 Lt sumai, iš atsakovo nebereikalauja įsiskolinimo ne tik už 2012 m. birželio mėnesį, bet ir už laikotarpį nuo 2012-03-31 iki 2012-05-31 (b.l. 83).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus, pareiškėjui priteistinas nesumokėtas mokestis už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t.y. 147,70 Eur (30 mėn. x17 Lt = 510 Lt).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 14,48 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl jis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su advokatų kontora yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį. Turėtas teismo išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant skundą pagrindžia PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas ir bankinio mokėjimo kvitas. Iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 50 Lt suma už skundo surašymą ir padavimą teismui. Rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (Rekomendacijų 7 p.).

Kauno apygardos administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjo skundas, už kurį numatyta priteisti maksimaliai 3 MMA (Rekomendacijų 8.2 p.). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad už skundo parengimą, numatytą Rekomendacijų 8.2 punkte, advokatas paskaičiavo 50 Lt, todėl atsižvelgiant į maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Rekomendacijose nustatytus užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžius, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir laikytinos protingomis bei pagrįstomis.

Tuo atveju, kai teismo sprendimu patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, turi įvertinti, kiek pareiškėjo naudai yra priimtas teismo sprendimas ir atitinkamai nuspręsti, kokia dalis pareiškėjo patirtų teismo išlaidų, numatytų ABTĮ 44 straipsnyje, jam turi būti atlyginta. Teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimai tenkinti iš dalies, todėl patirtos išlaidos priteistinos atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį. Dėl to nustatytinas koeficientas, kuris taikytinas priteistinoms išlaidoms skaičiuoti. Pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies. Reikalavimas buvo patenkintas 0,90 dalimi (147,70/162,48) prašė priteisti 162,48 Eur priteista 147,70 Eur. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį, bylos sudėtingumą, maksimalias galimas priteisti sumas, į tai, jog šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl iš atsakovo A. Ū. priteistina 13,03 Eur išlaidų suma (14,48*0,90) (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 45 straipsniu teisėja

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš A. Ū. 147,70 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 13,03 Eur teismo išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.