Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus , kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. D. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1-136/2014 pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovams J. Š., valstybinei įmonei Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūrai dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros pareigūnų veiksmų išduodant leidimus kirsti mišką teisėtumo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau LR CK ) 6.271 straipsnyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

LR CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. LR CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (LR CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (LR CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (LR CK 6.248 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į žalos atlyginimą asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog atlikti neteisėti veiksmai ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Vertinant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – reikalinga nustatyti ir įvertinti, ar atsakovo agentūros darbuotojai, atlikdami ieškovės nurodytus veiksmus (neveikimą), iš kurių ieškovė kildina žalą, veikė taip, kaip pagal įstatymus darbuotojai privalėjo veikti, ar atsakovas ieškovės atžvilgiu veikė laikydamasis konkrečių reikalavimų, ar ieškovei buvo padaryta žala, ar žala priežastiniame ryšyje su institucijos darbuotojų neteisėta veikla ar neveikimu. LR CK 6.6 straipsnio 3 dalis numato, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Tačiau, ieškovė, reikalaudama atlyginti žalą, neatleidžiama nuo LR CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Bylos duomenimis Nekilnojamojo turto registro Nr. 72/20113 ieškovei N. D. ir J. Š. po 100/400 dalį ir dar dviem savininkams, nuosavybės teise priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei registro Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei ir atsakovei po ½ dalį priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (3 t. b. l. 14, 15, 31, 32, 48, 49). Minėtiems miško sklypams VĮ Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūra išdavė leidimus kirsti mišką serija A Nr. 005613 ir serija A Nr. 005612 bei C Nr. 088478 (2 t. b. l. 3-21). Atsakovė J. Š. pasinaudodama minėtais leidimais kirsti mišką, sudarė miško kirtimo - pardavimo sutartį su uždarąja akcine bendrove ( toliau UAB) „Egritmeda“ ir pardavė jai, ir ieškovei priklausančią miško dalį (b. b. Nr. 82-1-00305-06 b. l. 76). Už parduotą iškirstą mišką atsakovei J. Š. buvo išmokėta 32000,00 Lt suma (b. b. Nr. 82-1-00305-06 b. l. 79, 80).

Baudžiamosios bylos Nr. 82-1-00305-06 medžiaga patvirtina, kad ieškovė 2006-05-09 kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrą dėl jai nuosavybės teise priklausančio miško iškirtimo ir nukirstų medžių pagrobimo. Ikiteisminis tyrimas dėl nurodytuose sklypuose iškirsto miško, 2013-01-23 nutarimu nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai (b. b. Nr. 82-1-00305-06 b. l. 1-2). Nutarime nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, konstatuota, kad atsakovė suklastojo įgaliojimą, be ieškovės žinios organizavo miško kirtimo darbus, pardavė iškirstą mišką. Į bylą pateikti Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių agentūros duomenys dėl žalos miško savininkei paskaičiavimų (b. b. Nr. 82-1-00305-06, b. l. 20, 47, 48). Nurodyta, kad N. D. iš miško sklypų, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios dalies nukirsta 106 ktm medienos, padaryta žala 10600,00 Lt, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios dalies nukirsta 63 ktm medienos, padaryta žala 6300,00 Lt, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios dalies nukirsta 408 ktm medienos, padaryta žala 10200,00 Lt, o miško atkūrimo išlaidos sudaro 3012,00 Lt, iš viso padaryta žala 30112,00 Lt.

Ieškovė N. D. prašė priteisti iš atsakovės J. Š. 30112,00 Lt žalos atlyginimo dėl be jos sutikimo 3,5 ha iškirsto miško. Patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. Š. ir VĮ Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių r. agentūros 30112,00 Lt žalos atlyginimo, bei pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. Š. ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 30112,00 Lt žalos atlyginimo, visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pripažinti ieškovės N. D. vardu pasirašytą ir VĮ Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių r. aplinkos apsaugos agentūrai teiktą 2005-12-20 prašymą priimtu neteisėtai ir niekiniu. Taip pat pripažinti leidimus išduotus neteisėtai ir niekiniais.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2013-12-19 nutartyje pažymėjo, kad bylos dėl žalos atlyginimo pagal bendrą taisyklę nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tai yra ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (LR CK 6.271 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė reiškia reikalavimą fiziniam asmeniui – atsakovei – atlyginti žalą dėl neteisėtų veiksmų, pasireiškusių suklastojus įgaliojimą, be ieškovės žinios organizavus miško kirtimo darbus ir pardavus iškirstą mišką. Paminėtas fizinis asmuo nėra viešojo administravimo subjektas ir šio fizinio asmens atlikti veiksmai, dėl kurių ieškovė sieja jai padarytą žalą, nėra viešojo administravimo veiksmai, todėl šio fizinio asmens padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją ir yra civilinio teisinio pobūdžio. Tačiau ieškovės reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą viešojo administravimo institucijai – Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūrai – patenka į LR CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį ir laikytinas administracinio teisinio pobūdžio. Aptariamu atveju keliamas ginčas yra mišrus, nes ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas tiek iš privataus subjekto (fizinio asmens) neteisėtų veiksmų, tiek iš viešojo administravimo subjekto viešojo administravimo srityje atliktų neteisėtų veiksmų. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (ABTĮ 21 straipsnio 1 dalis, LR CPK 36 straipsnio 2 dalis). Specialioji teisėjų kolegija vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais konstatuoja būtent civilinius teisinius santykius, nes sprendžiant kilusį ginčą iš esmės turės būti vertinami atsakovės J. Š. neteisėti veiksmai, sąlygoję Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros galimą veiksmų neteisėtumą išduodant leidimą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. ( 3 t. 62-64 b.l.)

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nustatė, kad byloje yra visos sąlygos kilti civilinei atsakomybei už padarytą žalą - žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys bei kaltė. Teismas padarė išvadą, kad žala ieškovei atsirado dėl atsakovės J. Š. neteisėtų veiksmų, t.y. atsakovė neturėdama bendrasavininkės – ieškovės N. D. – sutikimo ir pateikdama suklastotą įgaliojimą, kas nustatyta ir konstatuota baudžiamojoje byloje, sudarė sąlygas medžių kirtimo darbams atlikti bei sudarė medienos pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovei J. Š. buvo išmokėta 32000,00 Lt suma. Teismas sprendė, kad 3012,00 Lt miško atkūrimo išlaidų ieškovė neturėjo, priteisė viso ieškovei 27100,00 Lt.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų J. Š. ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių r. agentūros žalos atlyginimą sumoje – 27100,00 Lt. Apeliantė nurodo, kad atsakovas išdavė leidimus kirsti mišką akivaizdžiai pažeisdamas dokumentų tikrumo nustatymo tvarką ir pažeisdamas pačią procedūrą. Priėmė suklastotą įgaliojimą ir juo vadovavosi, neprijungė prie bylos jo originalo. Jeigu agentūros darbuotojai būtų tinkamai ir rūpestingai atlikę savo pareigas būtų turėję galimybę užkirsti kelią neteisėtiems atsakovės veiksmams. Nurodė, kad teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, įrodymus.

Nesutikdamas su apeliaciniu skundu Departamentas nurodė, kad 2006-01-18 įgaliojime buvo nurodyti visi N. D. asmens duomenys, gyvenamoji vietovė, įgaliojimo apimtis ir veiksmai, kuriuos atlikti pavesta, įgaliojimo terminas, pasirašytas tiek N. D., tiek notaro. Kad nebuvo pagrindo suabejoti jo teisėtumu. Iš byloje pateikto 2006-01-18 įgaliojimo kopijos, kuriuo N. D. įgaliojo J. Š. parengti miškotvarkos projektą, gauti atitinkamų institucijų leidimus, parduoti iškirstą medieną matyti, kad yra visi reikiami rekvizitai, įgaliojimas patvirtintas notariškai. Vizualiai iš įgaliojimo įforminimo, nežinant konkrečių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad įgaliojimas gali būti suklastotas ( 2t. b.l. 4). Nėra pagrindo nesutikti su Departamento argumentais, kad Raseinių rajono agentūros pareigūnai veikė atsargiai ir rūpestingai pagal teisės aktų reikalavimus, be to jiems net nekilo įtarimų, kad įgaliojimas gali būti suklastotas, tuo labiau, kad įgaliojimą pateikė sesuo, dalyvavo kiti bendrasavininkiai, kuriems taip pat nekilo abejonių dėl N. D. ketinimų parduoti mišką. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Dėl aplinkybių, kad agentūros pareigūnai nesulygino 2005-12-20 tariamai ieškovės pateiktame prašyme „Sąlygoms nacionalinio, regioninio, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti“ ir įgaliojime parašų, priėmė įgaliojimą, neprijungę prie prašymo įgaliojimo originalo departamentas nurodė, kad prašymas buvo gautas 2006-01-09, o įgaliojimas pateiktas 2006-01-20. Prašymai buvo saugomi atskirose bylose, nes šie dokumentai yra skirti skirtingiems dokumentams - vidinės miškotvarkos projektams ir leidimams kirsti mišką - gauti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su argumentais, kad įvertinus tai, kad pateiktas įgaliojimas abejonių nekėlė, nebuvo pagrindo ir būtinybės lyginti parašus. Departamentas nurodė, kad 2006-01-18 įgaliojimas buvo patvirtintas notaro ir išduotas penkeriems metams, agentūros pareigūnai neturėjo teisės įgaliojimo originalą pasilikti prie pateiktų dokumentų, todėl pasiliko tik šio dokumento kopiją. Reikalavimo pasilikti patvirtintą kopiją nebuvo, todėl pareigūnai priėmę ir įvertinę įgaliojimą, jį paprasčiausiai atsišvietė ir pridėjo prie pateiktų dokumentų. Bylos duomenimis kitų aplinkybių nėra nustatyta, ieškovė nurodydama konkrečius argumentus dėl įgaliojimo nepateikė duomenų, įrodymų, kad buvo priešingai ( LR CPK 178 straipsnis). Teismui pateikta minėto įgaliojimo kopija, t.y. ant įgaliojimo yra ne originalus antspaudas, tačiau byloje nėra duomenų ar buvo ir kitas įgaliojimas su galimai originaliu antspaudu. Konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu net ir esant ne originaliam anspaudui nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad akivaizdžiai matyti, kad įgaliojimas galimai suklastotas, kad agentūros darbuotojams turėjo kilti pagrįstas įtarimas dėl galimo klastojimo. Apeliantė skunde nurodo, kad agentūra 2005-12-20 priėmė prašymą taip pat be dokumento originalo. Teismo vertinimu dokumento, kad ir neoriginalaus, ar galimai suklastoto, ar pateikto faksu pateikimas pats savaime neįrodo agentūros pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl adreso, kad pareigūnas turėjo suabejoti įgaliojimo tikrumu, kolegijos vertinimu taip pat nepagrįsti. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad visiškai įmanoma, kad viename name ar bute gali gyventi, ar bent deklaruoti gyvenamąją vietą keli žmonės ar kelios šeimos ir adresų sutapimas nėra ta aplinkybė, kuri turėjo sukelti abejonę dėl įgaliojimo tikrumo. Todėl nesutiktina su apeliantės argumentais, kad agentūros darbuotojas minimos situacijos atveju nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nesiėmė tinkamų priemonių abejones pašalinti ir tokiu būdu turėjęs galimybę užkirsti kelią neteisėtiems atsakovės veiksmams, to nepadarė. Apeliantė nurodė, kad darbuotojas neužtikrino, kad leidimą pasirašytų tik tam įgaliotas asmuo K. U. ir taip įtakojo žalos apeliantei padarymą. Atsiliepime į apeliacinį skundą departamentas nurodė, kad kartu su bendrasavininkais J. Š., A. M. buvo atvykusi K. U. sutuoktinė A. U. ir paaiškino, kad jos sutuoktinis leidimo gavimui pritaria, tačiau serga ir judėti negali. Tai teismo metu patvirtino pati A. U.. Jos pateikto įgaliojimo turinys netiko gauti leidimui kirsti mišką (buvo įgaliota tvarkyti sutuoktinio santaupas). Agentūros pareigūnas A. Z., įvertinęs visas aplinkybes, davė leidimą parvežti pasirašyti K. U. į namus. A. U. į Raseinių rajono agentūrą buvo atvežęs UAB „Egritmeda“ vadovas E. P.. Jis prižadėjo parodyti, kurioje vietoje leidime turi pasirašyti K. U. ir antrąjį leidimo egzempliorių grąžinti į Raseinių rajono agentūrą. Antrasis egzempliorius buvo grąžintas Raseinių rajono agentūrai. Pažymėjo, kad nei velionis K. U. ar A. U. Raseinių rajono agentūrai nepranešė, kad leidime K. U. nesirašė, pretenzijų dėl miško kirtimo nereiškė. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad pareigūnai siekė neteisėtai išduoti leidimus kirsti mišką. Byloje nėra duomenų, kaip kad ir nurodė departamentas, kad velionis K. U. ar A. U. būtų pranešę agentūrai, kad leidime K. U. nepasirašė, pretenzijų dėl to nebuvo agentūrai pareikšta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad konkretus darbuotojo elgesys įtakojo žalos apeliantei padarymą. Iš esmės byloje keliamas klausimas dėl leidimų išdavimo miško kirtimui J. Š., vienai iš miško bendrasavininkių, pateikus agentūrai sesers vardu suklastotą įgaliojimą. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino šalių, liudytojų paaiškinimu, ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir padarė išvadą, kad leidimai kirsti mišką buvo išduodami pagal 2006 m. galiojusį Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-586 „Dėl Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pagal leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas - leidimai išduodami atskirai kiekvienam valstybinio miško valdytojui ar naudotojui arba privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą įgaliojimą. Piliečiams, susigrąžinusiems mišką, jį valdantiems, naudojantiems ir juo disponuojantiems bendrosios nuosavybės teise, leidimas išduodamas vienas visiems bendraturčiams arba vienam ar keliems bendraturčiams, pagal pateiktą notaro patvirtintą kitų bendraturčių įgaliojimą. Pagal leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 7 punktą leidimai išduodami pateikus Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. Dl-577 nustatytus biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentus. Iš byloje esančio leidimo kirsti mišką Nr. 088478, matyti kad ant leidimo pasirašė žemės sklypo bendrasavininkai. Atsakovė J. Š. pateikė N. D. įgaliojimą, patvirtintą notaro, todėl prie N. D. pavardės yra J. Š. parašas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad leidimą išdavęs pareigūnas neturėjo pagrindo abejoti įgaliojimo tikrumu, nes nė vienas žemės sklypo savininkas neprieštaravo dėl įgaliojimo teisėtumo, pritarė leidimo išdavimui, jį pasirašydami, kad pagrindo abejoti įgaliojimo teisėtumu nebuvo objektyvių priežasčių. Teismas padarė išvadą, kad J. Š. prašydama išduoti leidimą kirsti mišką žemės sklypuose, pateikė būtinus Biržių atrėžimo dokumentus, kaip ir reikalaujama Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 7 punkte. Teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes sprendė, kad Departamento Raseinių rajono agentūros pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, sąmoningai nesiekė neteisėtai išduoti leidimus kirsti mišką, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad J. Š., viena iš miško bendrasavininkių, veikia pagal netinkamą/suklastotą įgaliojimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų pagal LR CK 6.271 straipsnį. Teisė į žalos atlyginimą, kaip minėta asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog atlikti neteisėti veiksmai ir žala atsirado būtent dėl konkrečių subjektų neteisėtų veiksmų. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo agentūros darbuotojai, atlikdami ieškovės nurodytus veiksmus (neveikimą), iš kurių ieškovė kildina žalą, veikė ne pagal įstatymus, kad nesilaikė konkrečių reikalavimų, ir kad ieškovei buvo dėl to padaryta žala, kad žala yra priežastiniame ryšyje su institucijos darbuotojų neteisėta veikla ar neveikimu. Kolegija atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliantės argumentus sprendžia, kad atsakovo kaltė atlikus neteisėtus veiksmus neįrodyta ( LR CPK 178 straipsnis). Agentūros darbuotojų veiksmai priimant prašymą, įgaliojimą, išduodant leidimus kirsti mišką negali būti vertinami kaip žalą lėmęs veiksnys. Byloje kilo ginčas dėl neteisėto atstovavimu atliktų veiksmų, negautų pajamų už iškirstą ir parduotą medieną tarp dviejų bendrasavininkių seserų N. D. ir J. Š.. Departamentas konkrečiu atveju negali būti atsakingas už neteisėtus J. Š. veiksmus, nes konkrečios aplinkybės dėl jos veiksmų darbuotojams nebuvo žinomos. Įvertinus konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes, darbuotojų veiksmus nėra pagrindo vertinti, kad yra priežastinis ryšys tarp Departamento veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Departamentas nėra solidarus atsakovas šioje byloje, ir pagrįstai ieškinio šioje dalyje netenkino.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos argumentais ir sprendžia, kad teismas padarė pagrįstas išvadas. Teismas atsižvelgė ir įvertino visus apeliantės argumentus, tačiau iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu detaliau dėl kitų nurodytų apeliantės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepasisako nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, LR BPK įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1-136/2014 palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.