- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-1070-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-16315-2009-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- UAB „Mila proplasta“
- Ieškovas
- UAB „Swedbank lizingas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Mila proplasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Mila proplasta“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Mila proplasta“ 74 844,87 Lt skolą bei 6 proc. dydžio procesinių palūkanų. Nurodė, kad šalys sudarė Faktoringo sutartį Nr. 50262/1, kurioje sutarė, kad už suteiktą finansavimą bus mokamos nustatyto dydžio palūkanos. Atsakovas apmokėjo tik dalį palūkanų sumos ir liko skolingas 74 844,87 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Mila proplasta“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Atsakovas teigia, kad ieškovas, pervesdamas atsakovui bet kokias sumas pagal Faktoringo sutartį, įskaitant ir kaip faktoringo avansus, ne finansavo atsakovą, o atsiskaitė už įsigytas reikalavimo teises, t.y. vykdė pirkėjo pareigą atsiskaityti. Atsakovo teigimu, palūkanos taikomos kaip kaina už naudojimąsi kito asmens pinigais, t.y. kai pinigai gaunami su pareiga juos grąžinti, bet ne mainais už parduotą daiktą (turtą). Pasak atsakovo, jis neprisiėmė jokių pareigų mokėti ieškovui kokias nors sumas dėl skolininko pagal perleistą reikalavimą pareigų neįvykdymo, tam skolininkui nebuvo nustatytos jokios palūkanos, tokiu būdu palūkanoms, kurias prašo priteisti ieškovas, nėra pagrindinio reikalavimo ir jos negali būti taikomos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-05-03 sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovo UAB „Mila proplasta“ 74 844,87 Lt skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-12-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 245,34 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, remdamasis CK XLV skyriaus nuostatomis, pagal kurias faktoringo sutartis yra finansavimo sutartis, atmetė atsakovo teiginius, jog ieškovas, pervesdamas atsakovui pinigines sumas pagal Faktoringo sutartį, ne finansavo atsakovą, o atsiskaitė už įsigytas reikalavimo teises, t.y. vykdė pirkėjo pareigą atsiskaityti. Teismas, remdamasis apklausto liudytojo, atsakovo valdybos nario, direktoriaus E. D. paaiškinimais, nustatė, kad atsakovas kreipėsi į ieškovą sudaryti faktoringo sutartį tikslu gauti finansavimą ir kad ieškovas vykdė faktoringo sutartį, t.y. nuo atsakovo išrašytų sąskaitų klientams, iš karto apmokėdavo jam 90 proc. sąskaitoje nurodytos sumos. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas nevykdė finansavimo pagal Faktoringo sutartį ar vykdė jį vėluodamas. Faktoringo sutartyje šalys buvo sutarę dėl palūkanų ir jų mokėjimo tvarkos. Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.156 str., 6.189 str. nuostatomis bei remdamasis ieškovo pateiktais paaiškinimais, jog Faktoringo sutarties galiojimo ir finansavimo teikimo atsakovui metu ieškovas teikė atsakovui palūkanų sąskaitas, kurias pastarasis apmokėdavo (buvo įskaityti priešpriešiniai reikalavimai): 2008 metais 91 360,33 Lt, 2009 m. – 20 871,59 Lt. Vėliau atsakovas paskaičiuotų palūkanų nemokėjo, dėl ko susidarė ieškovo nurodoma skola. Dėl šių aplinkybių teismas ieškinį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Mila proplasta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai finansavimą tapatina su kreditavimu, detaliau nenagrinėdamas dėl ginčo dalyko šalių santykių esmės. Pažymėjo, kad kreditavimas ir finansavimas yra panašios, bet ne tapačios sąvokos, t.y. kreditavimas yra tik viena iš finansavimo formų. Pasak apelianto, esant faktoringo sutarčiai faktoringo teikėjas (finansuotojas) įsigyja reikalavimą kaina, mažesne negu jo suma, ir tas skirtumas sudaro jo atlyginimą. Finansavimas šiuo atveju pasireiškia pinigų suteikimu klientui mainais už jo perleidžiamą turtą, tačiau jokiu būdu nėra susijęs su kliento kreditavimu, nebent šalys susitaria kitaip (LR CK 6.903 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju tokio susitarimo nebuvo, tačiau ieškovas vis tiek savo reikalavimus grindžia papildoma prie pagrindinio reikalavimo teise dėl palūkanų, nors to pagrindinio reikalavimo ir neįrodė. Pažymėjo, kad kiekvienas reikalavimas dėl mokėjimų turi būti pagrįstas faktinių atitinkamų sutarties sąlygų įvykdymu, atitinkamos naudos kitai pusei suteikimu. Pasak apelianto, iš skundžiamo teismo sprendimo taip ir neaišku kokios prievolės pagrindu teismas priteisė palūkanas – sprendime nėra nurodoma, kad už jų paskaičiavimo laikotarpį ieškovas būtų atlikęs kokias nors paslaugas, taip pat nėra konstatuota, kad per tą laikotarpį atsakovas būtų naudojąsis kokiu nors ieškovo turtu. Pažymėjo, kad pats ieškovas pripažino, kad už perleistą reikalavimą sumokėta suma (Faktoringo sutartyje įvardijama kaip faktoringo avansas) atiteko atsakovo nuosavybėn be jokios pareigos tuo pinigus grąžinti. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad Faktoringo sutarties tekstas yra standartinė ieškovo sutartis, pritaikyta dviem iš esmės skirtingiems faktoringo paslaugos teikimo būdams: faktoringui be regreso teisės ir faktoringui su regreso teise. Pažymėjo, kad byloje nustatyta, kad ieškovas įsigydavo reikalavimus iš atsakovo už kainą lygią 90 procentų reikalavimo sumos. Teismo teiginio, kad ieškovas išrašydavo sąskaitas dėl palūkanų ir atsakovas jas apmokėdavo, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Posėdžio metu dėl pateiktų faktoringo palūkanų skaičiavimų ieškovas patvirtino, kad šių palūkanų atsakovas jokiais pavedimais ar kitokiais mokėjimais nepadengė, o minėtoms sumoms PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pateisinti pagal perleistus reikalavimus 10 proc. nuo reikalavimo sumos, t.y. reikalavimo dalį, kuri ieškovui liko kaip atlygis už faktoringo paslaugas, įskaitant ir ginčo atvejį. Apeliantas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas, priteisti papildomas sumas virš 10 procentų atlygio, buvo siurprizinis, atsižvelgiant į šalių susitarimo esmę ir sąlygas. Esant susitarimui, kad viena šalis perleidžia teises už tam tikrą pinigų sumą be atsakomybės už tų teisių realizavimą (ką patvirtino ir ieškovas), teises perleidusi šalis (atsakovas) negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovas kokiu nors būdu reikalaus taikyti perteklines, su šalių sutartu tikslu nesuderinančias, ieškovo parengtas Faktoringo sutarties sąlygas dėl palūkanų mokėjimo vien dėl to, kad ieškovui nevykdo savo įsipareigojimų asmuo, už kurį atsakovas nėra įsipareigojęs. Dėl šių aplinkybių sutarties sąlygos, taikytinos šio ginčo atveju, pripažintinos netikėtomis (siurprizinėmis) ir netaikytinos (CK 6.186 str., nes tokiu būdu ieškovas reikalauja iš atsakovo atsakomybės, kuri aiškiu šalių susitarimu netaikytina, taip pat reikalauja iš atsakovo mokėti mokestį už naudojimąsi ieškovo turtu (palūkanas), kai atsakovas jokiu ieškovo turtu nesinaudoja. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, nesiaiškino sudarytos sutarties (jos sąlygų) esmės ir dėl to nepatikrino ieškovo reikalavimų pagrįstumo pagal faktą (pagal sutarties įvykdymo aplinkybes). Taip pat apeliantas nurodė, kad paslaugos atlikėjas turi teisę reikalauti atlyginimo tik už atliktas paslaugas ir bet kuriuo atveju jis turi veikti sąžiningai, protingai, kad labiausiai atitiktų kliento interesus (LR CK 6.716 str., 6.718 str.). Būtent paslaugų teikėjui tenka paslaugų atlikimo fakto (atliktų paslaugų apimties) įrodinėjimo našta. Ieškovas nepateikė paslaugų atlikimo įrodymų dėl tokio atlyginimo ir teigė, kad teisę reikalauti palūkanų jis turi vien dėl to, kad pagal jį šių sumų leidžia reikalauti Faktoringo sutartis. Taip pat atsakovas teigė, kad palūkanos yra papildoma prievolė, t.y. jos skaičiuojamos nuo kreditoriaus turimo pagrindinio reikalavimo. Nesant pagrindinės prievolės, nėra teisių ir į papildomas, t.y. pagrindinio reikalavimo galiojimas lemia iš jo atsirandančių papildomų (aksesorinių) teisių galiojimą. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad ieškovas, nors ir buvo įpareigotas teismo, nepateikė įrodymų (pavedimų), kas ir kaip padengė sumas pagal perleistą reikalavimą (pagal ieškovo teisinius, 10 procentų priklausytų ir atsakovui) ir dėl to nebuvo galimybių įvertinti, kodėl tos sumos buvo sumokėtos tik po 210 dienų nuo paskutinės faktoringuotos PVM sąskaitos – faktūros apmokėjimo termino suėjimo, kiek jų buvo sumokėta ir ar iš tikrųjų tą dieną. Todėl šie dokumentai turėtų būti išreikalauti iš ieškovo.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodo, kad faktoringo teisiniai santykiai yra atlygintiniai (LR CK 6.903 str.). Teigia, kad šalys aiškiai susitarė dėl atlyginimo už teikiamą finansavimą faktoringo būdu apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos, t.y. jog už finansavimą ir faktoringo paslaugos teikimą atsakovas privalo mokėti komisinį mokestį bei palūkanas, kurios yra šalių sutartas atlygis už faktoringo paslaugų teikimą. Ieškovas pažymi, kad atsižvelgiant į sutarčių laisvės bei civilinių teisinių santykių autonomiškumo principus, sutarties šalys gali susitarti dėl bet kokio atlyginimo už suteiktas paslaugas mokėjimo tvarkos. Ieškovo teigimu, atsakovo siūlomo sutarties aiškinimo, jog atlyginimas už faktoringo paslaugas negalėjo viršyti 10 proc. finansuotos sąskaitos sumos, nėra pagrįstas jokiomis sutartinėmis nuostatomis, neatitinka šalių nustatytos finansavimo tvarkos. Pažymėjo, kad pagal sutarties sąlygas (5.5 p., 7.2. p., 7.2.2. p.) skolininkui apmokėjus ar net neapmokėjus faktoringuotas sąskaitas-faktūras, ieškovas privalėdavo atsakovui pervesti likusius 10 proc. finansuotos sąskaitos sumos. Taigi, pagal sutarties sąlygas ieškovas visais atvejais privalo sumokėti atsakovui visą 100 proc. finansuotos sąskaitos – faktūros sumos, tačiau ieškovas taip pat turi teisę reikalauti tam tikrų mokėjimų iš atsakovo (komisinio mokesčio, palūkanų ir pan.), todėl esant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams tarp šalių vyko priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir tokiu būvu buvo įskaitytos byloje nurodytos 2008 – 2009 m. priskaičiuotos palūkanos. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog ieškovas suteikė finansavimą atsakovui sutarties pagrindu. Sutarties pagrindu buvo paskaičiuotos palūkanos, kurias patvirtina palūkanų paskaičiavimo lentelė, kurios teisingumo atsakovas neginčijo. Pasak ieškovo sutarties sąlygos, numatančios atsakovo pareigą mokėti palūkanas negali būti pripažintos netikėtomis (siurprizinėmis) ar netaikytinomis (LR CK 6.186 str.), kadangi šios sutarties sąlygos išreikštos aiškiai ir nedviprasmiškai, yra nurodytos net keliuose rašytiniuose šalių susitarimuose, todėl atsakovas, kaip patyręs verslo subjektas, šias sąlygas tinkamai suprato, jam negalėjo būti nežinoma, kad už finansavimo teikimą turės būti mokamas tam tikras atlygis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto UAB „Mila proplasta“ apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę, šalių pasirašytos sutarties sąlygas, tinkamai taikė faktoringo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, kad faktoringo sutartis yra finansavimo sutartis, kad ieškovas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal šią sutartį, o atsakovas, ją pažeisdamas, pilnai nesumokėjo už suteiktą finansavimą pagal faktoringo sutartį ieškovui priklausantį atlyginimą – priskaičiuotas palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas, padarydamas šias išvadas bei patenkindamas ieškinį pilnai, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2005-11-07 ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“) ir atsakovas UAB „Mila proplasta“ sudarė faktoringo sutartį Nr. 50262/1, kuria atsakovas įsipareigojo perleisti ieškovui reikalavimus į atsakovo pirkėjų įsiskolinimus už parduotas prekes ir paslaugas. Šalys sutartimi taip pat susitarė, kad už suteiktą finansavimą bus mokamos nustatyto dydžio palūkanos. 2008-11-12 šalys pasirašė priedą prie sutarties, kuriuo susitarė pakeisti faktoringo palūkanas į 6 mėnesių Vilibor +1,5 proc. bei bendrąsias faktoringo sutarties sąlygas. Atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus bei pilnai neatsiskaitė su ieškovui už suteiktą finansavimą ir liko skolingas ieškovui 74 844,87 Lt nesumokėtų palūkanų (nesumokėto atlyginimo). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl šios skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Apeliantas UAB „Mila proplasta“, nesutikdamas su teismo sprendimu iš esmės teigia, kad pilnai atsiskaitė su ieškovu, nes pagal faktoringo sutartį finansuotojas (ieškovas) įsigijo reikalavimo teises už kainą, kuri mažesnė negu jo suma, ir tas sumos skirtumas sudarė jo atlyginimą, kad palūkanos skaičiuojamos be teisinio pagrindo bei kad teismas netinkamai aiškino sutarties sąlygas, nenustatė tikrųjų sutarties šalių ketinimų, sutarčių sąlygų nepagrįstai nepripažino netikėtomis (siurprizinėmis). Su tokiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
Pagal įstatyminį reguliavimą faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą (CK 6.903 straipsnio 1 dalis). Faktoringo sutarties dalyku, kuriam teikiamas finansavimas, gali būti piniginis reikalavimas, pagal kurį jau yra suėjęs mokėjimo terminas (esamas reikalavimas), taip pat atsirasianti teisė gauti pinigines sumas (būsimas reikalavimas) (CK 6.905 straipsnio 1 dalis). Jeigu finansuotojas pareikalauja įvykdyti jam perleistą piniginį reikalavimą, o skolininkas jo neįvykdo ar įvykdo netinkamai, tai klientas neatsako už tokius skolininko veiksmus, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.906 straipsnio 3 dalis).
Faktoringo veikla yra specifinio pobūdžio. Faktoringo santykiams yra būdingi šie pagrindiniai elementai:
1. finansavimas arba išankstinis apmokėjimas už perleidžiamą reikalavimą (pinigų perdavimas klientui);
3. finansuotojas perduoda klientui pinigus už kliento reikalavimą kylantį iš santykių su trečiuoju asmeniu (skolininku), kuris nėra faktoringo sutarties šalis;
4. faktoringo sutartis yra atlygintinė.
Pažymėtina, kad faktoringo sandoris apima daug sudėtingesnius santykius nei reikalavimo perleidimo sandoris. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi (CK 6.101 str.). Reikalavimo perleidimu siekiama pakeisti pradinį kreditorių nauju kreditoriumi, t. y. vienos iš sandorio šalies (kreditoriaus) pakeitimas prievolėje, o faktoringo sutarties pagrindu klientas (sutartį pasirašęs asmuo) siekia gauti sutartyje numatyto dydžio pajamas (finansavimą) dar iki skolininko prievolės įvykdymo, užsitikrinti stabilius pinigų srautus. Faktoringo teisiniai santykiai paprastai trunka ilgą laiką ir yra nevienkartiniai.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo teiginius, kad ieškovas, pervesdamas atsakovui pagal sutartį pinigų sumas (faktoringo avansus), ne finansavo atsakovą, o atsiskaitė už įsigytas reikalavimo teises, t.y. vykdė pirkėjo pareigą atsiskaityti. Kolegijos vertinimu, tokia atsakovo pozicija būtų teisinga, jei tarp šalių būtų susiklostę ne faktoringo teisiniai santykiai, o reikalavimo teisės perleidimo teisiniai santykiai (LR CK 6.101 str.). Priešingi apelianto aiškinimai neatitinka šalių sudarytos faktoringo sutarties nuostatų, šalių valios, sudarant šią sutartį, faktoringo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymo nuostatų. Kaip seka iš apklausto UAB „Mila proplasta“ valdybos nario, direktoriaus E. D. paaiškinimų, įmonėje buvo iškilęs apyvartinių lėšų stygius, dėl ko buvo kreiptasi į ieškovą tikslu gauti lėšas, buvo sudaryta faktoringo sutartis. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad šalių santykiai pagal faktoringo sutartį tęsėsi ilgą laiko tarpą, ieškovas faktoringavo (finansavo) daug atsakovo tretiesiems asmenims išrašytų sąskaitų-faktūrų. Kartu atsižvelgiant į šalių sudarytos sutarties specialiąsias ir bendrąsias sąlygas, joje numatytą sąskaitų pateikimo, įforminimo, piniginių lėšų išmokėjimo tvarką, konstatuotina, kad tarp šalių buvo susiklostę būtent faktoringo teisiniais santykiai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad faktoringo sutartis yra finansavimo sutartis, kuri, kaip minėta, yra atlygintinė, kadangi už teikiamą finansavimą klientas (kreditorius) moka faktoriui sutartyje nustatyto dydžio atlyginimą. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas būtų pažeidęs faktoringo sutartį ar nevykdęs savo prievolės pagal šią sutartį. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal faktoringo sutartį, mokėjo sutartyje numatytą faktoringo avansą, dėl ko jam priklauso sutartyje numatyto dydžio atlyginimas, kuris šalių buvo įvardintas palūkanomis. Pagal apelianto aiškinimą, ieškovas pervesdavo atsakovui 90 procentų finansuojamos sąskaitos faktūros sumos, o likusius 10 procentų pasilikdavo sau kaip atlyginimą už reikalavimo teisės perėmimą. Tačiau tokie apelianto aiškinimai neatitinka šalių sudarytos sutarties sąlygų, iš kurių seka, kad ieškovas, priėmęs atsakovo pateiktą ir atitinkančią sutarties sąlygas reikalavimus sąskaitą-faktūrą, įgydavo pareigą sumokėti atsakovui faktoringo avansą (šiuo atveju 90 procentų finansuojamos sąskaitos sumos) (faktoringo sutarties bendrųjų sąlygų 5.5 p.); pirkėjui pilnai sumokėjus finansuotos sąskaitos sumą, ieškovas įgydavo pareigą sumokėti atsakovui faktoringo rezervą – likusius 10 proc. finansuotos sąskaitos sumos (faktoringo sutarties bendrųjų sąlygų 7.2 p.); pirkėjui laiku ir tinkamai nesumokėjus sąskaitos sumos, ieškovas taip pat įgydavo pareigą išmokėti atsakovui faktoringo rezervą (likusius 10 proc. finansuotos sąskaitos sumos) ne vėliau kaip per 210 dienų nuo apmokėjimo termino pabaigos, kartu įgyjant teisę iš faktoringo rezervo išskaičiuoti atsakovo, kaip pardavėjo, sutartyje numatytą atsakomybės sumą bei kitas mokėtinas sumas pagal sutartį (faktoringo sutarties bendrųjų sąlygų 7.2.2. p.). Iš paminėto seka, kad tiek pirkėjui tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal išrašytas sąskaitas – faktūras, tiek jų neįvykdžius, ieškovui, kaip faktoriui, kyla pareiga sutartyje nustatyta tvarka išmokėti faktoringo rezervą – likusius 10 proc. finansuotos sumos, todėl atsakovo teiginiai, kad faktoringo rezervas (10 proc. finansuotos sumos) yra ieškovo atlyginimas už suteiktą finansavimą, yra nepagrįsti bei atmetami.
Pagal faktoringo sutarties 1.1. p. faktoringo palūkanos yra pardavėjo (atsakovo) faktoriui (ieškovui) mokamas atlyginimas už faktoringo avanso naudojimą. Faktoringo palūkanos yra skaičiuojamos nuo faktoringo avanso sumos, remiantis faktoringo palūkanų skaičiavimo dieną galiojančia faktoringo palūkanų norma. Nustatyta faktoriui mokamo atlyginimo už suteikiamą finansavimą paskaičiavimo tvarka atitinka faktoringo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų nuostatas, sutarčių laisvės principą, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Ieškovo paskaičiuotų palūkanų pagal sutartį pagrįstumą patvirtina byloje pateikta palūkanų paskaičiavimo lentelė, ieškovo pateiktos sąskaitos, kurių pagrįstumo, teisėtumo atsakovas nepaneigė. Tai, kad faktoringo sutarties bendrosios nuostatos pritaikytos dviem skirtingiems faktoringo teikimo būdams – faktoringui be regreso teisės ir faktoringui su regreso teise, nešalina atsakovo pareigos ieškovui mokėti už suteiktą finansavimą sutartyje numatytą atlyginimą – palūkanas, nes toks atlyginimas numatytas tiek sutarties bendrosiose sąlygose, tiek ir specialiosiose sąlygose. Teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo teiginiais, jog faktoringo sutarties sąlygos, pagal kurias jis privalo mokėti ieškovui palūkanas, kaip atlyginimą, turėtų būti laikomos netikėtomis (siurprizinėmis) ir netaikytinomis (LR CK 6.186 str.), ir tokius apelianto teiginius atmeta, kadangi šios sutarties sąlygos išreikštos aiškiai ir nedviprasmiškai, paminėtos ne viename sutarties punkte, kurių atsakovas, kaip atidus ir protingas asmuo, patyręs verslo subjektas, negalėjo nepastebėti bei jų nesuprasti. Pažymėtina, kad iš sutarties bendrųjų sąlygų seka, kad faktoringo palūkanos yra išskaitomos iš pardavėjui mokamo faktoringo avanso (1.1. p.) arba iš mokamo faktoringo rezervo (7.2. p., 7.2.2 p.), kas iš esmės patvirtina ieškovo paaiškinimus, kad įskaitant priešpriešinius šalių reikalavimus ieškovas apmokėjo 2008 metais paskaičiuotas palūkanas – 91 360,33 Lt bei dalį 2009 metais paskaičiuotų palūkanų – 20 871,59 Lt, o likusių 2009 m. paskaičiuotų palūkanų pagal pateiktas sąskaitas atsakovas nesumokėjo, todėl teismas, remdamasis bylos įrodymų visuma, pagrįstai priėjo išvados, kad savo prisiimtas sutartines prievoles atsakovas privalo vykdyti ir apmokėti ieškovui pagal pateiktas sąskaitas susidariusią skolą – 74 844,87 Lt.
Remiantis aukščiau išdėstytu atmestini apelianto teiginiai, kad palūkanos, kaip atlyginimas už- suteiktą finansavimą, ieškovui priteistos be teisinio pagrindo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir juos netinkamai kvalifikavo bei kad sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo pripažintinos netikėtomis (siurprizinėmis). Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodomomis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis atlygintinų paslaugų teikimą (LR CK 6.716 str., 6.718 str.), nes, kaip minėta, faktoringo veikla yra specifinio pobūdžio ir jį reglamentuoja CK XLV nuostatos. Kartu pažymėtina, kad pagal CPK 4 str. 1 d., teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu abiejų bylų teisinė ir faktinė situacija yra analogiška. Ieškovas apeliaciniame skunde cituoja visą eilę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įvairiuose nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-500/2010, 3K-3-449/2008, 3K-3-509/2010, 3K-3-85/2010, 3K-3-516/2009, 3K-3-335/2010, 3K3-245/2011, pateiktus paaiškinimus. Tačiau apelianto nurodomų kasacinio teismo nutarčių bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo tiesiogiai remtis šiomis apelianto nurodomomis kasacinio teismo nutartimis (CPK 4, 185 str.).
Apeliaciniame skunde yra prašoma išreikalauti papildomus įrodymus iš ieškovo. Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Taigi, civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Byloje surinkti įrodymai leidžia padaryti pagrįstas išvadas dėl ieškinio dalyko ir pagrindo bei sudaro pagrindą patenkinti ieškovo pareikštus reikalavimus, todėl papildomų įrodymų teismas neturi pagrindo rinkti. Tuo labiau, kad prašomus duomenis (įrodymus), remiantis faktoringo sutarties nuostatomis, atsakovas galėjo gauti iš ieškovo ir pats pateikti teismui, todėl atsakovo prašymas išreikalauti papildomus įrodymus atmetamas.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Mila Proplasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „Mila Proplasta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.