Šiaulių apygardos teismo nutartis

2016-03-24 · Civilinė byla Nr. 2A-240-856/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-24
Bylos Nr.
2A-240-856/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas
J. D.
Atsakovas
B. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-240-856/2016Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01181-2015-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1; 3.3.1.18; 3.3.1.21.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2291-772/2015 pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovei B. B. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. D. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad turtas – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, vasarnamis, kiti statiniai - tualetas, šulinys, esantys (duomenys neskelbtini), o taip pat O. M. vardu AB Swedbankas banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos yra bendroji dalinė J. D. ir O. M., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybė, atidalinti turto 1/2 dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turtą - gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, vasarnamį, kitus statinius – tualetą, šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), palikti ieškovui J. D., o atsakovei B. B. priteisti iš ieškovo J. D. 289,62 eurų piniginę kompensaciją, priteisti ieškovui J. D. 1/2 dalį O. M. vardu AB Swedbankas banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų, nustatyti ieškovui servitutą į 0,8700 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1–6 b. l.).

2. Ieškovas nurodė, kad nuo 1978 m. iki 2012 m. gruodžio 31 d. su O. M. gyveno nesusituokę, santykių neįteisino, gyveno kaip vyras ir žmona. Nuo pat bendro gyvenimo pradžios bendrai tvarkė namų ūkį: taupė ir naudojo pinigus pirkiniams, mokėjo mokesčius, gamino valgį, pirko baldus, drabužius, namų apyvokos daiktus, pašarą gyvuliams, nes augino gyvulius, pardavinėjo pieną, kiaušinius, savo pačių išaugintus žemės ūkio produktus, rūpinosi vienas kitu, namu, ūkinių pastatų priežiūra ir remontu, kartu lankydavo gimines, kaimynus. Statiniai buvo avarinės būsenos, juos reikėjo pastoviai remontuoti. Kadangi visi statiniai buvo mediniai ir dalis jų labai seni, juos tekdavo laikas nuo laiko remontuoti, remonto darbus atlikdavo vienas ir padedant giminaičiams. Jeigu ieškovas nebūtų prižiūrėjęs sodybos, seniai viskas būtų nugriuvę, nes pastatai statyti apie 1930 metus. Statinių priežiūrai išleido visas santaupas. Pardavus tėvo turėtą žemės sklypą, gautus pinigus naudojo bendrai, dalį jų padėjo į O. M. vardu atidarytą sąskaitą banke. 2012 m. gruodžio 31 d. O. M. mirė, po O. M. mirties ieškovas ir toliau gyvena tuose pačiuose namuose, moka visus mokesčius.

Atsiliepimas

3. Atsakovė B. B. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad visas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė jos seseriai O. M., nes šį turtą ji perėmė kaip sekanti kolūkiečio kiemo narė bei atkūrus nuosavybės teises į mamos turėtą turtą. Visus statinius (duomenys neskelbtini), statė jos tėvas J. B.. Kad atsakovės šeima gyveno kaip kolūkiečių kiemo nariai, matyti iš Šiaulių rajono Dainų k. 1961-1979 m. ūkinių knygų ištraukų. Visi statiniai pastatyti dar iki ieškovui pradedant gyventi pas O. M., t. y. iki 1978 metų, taigi, ieškovas neprisidėjo prie ginčo statinių įgijimo. O. M. už dalį žemės sklypo gavo 131 520 Lt, atkūrus jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ieškovas naudojosi sesers pinigais, nuo 1999 metų nedirbo, buvo atsakovės sesers išlaikomas. Atsakovė nurodė, kad ieškinį ieškovas pateikė pakartotinai, nes tokį pat ieškinį Šiaulių apylinkės teismui jis pateikė 2013 metais. Šiaulių apylinkės teismas 2014-07-28 nutartimi patvirtino šalių pasirašytą taikos sutartį, ieškovui nustatė uzufrukto teisę į ginčo statinius 2,6 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2014-08-01. Be to, ieškovas praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi atsakovės sesuo O. M. mirė (duomenys neskelbtini), taigi, praėjo daugiau nei du metai (13–17 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė (151– 162 b. l.).

5. Teismas nurodė, kad ieškovas J. D. ir O. M. kartu pragyveno virš 30 metų, O. M. mirė (duomenys neskelbtini). Po O. M. mirties ginčo pastatus paveldėjo jos sesuo atsakovė B. B., kuriai Panevėžio apygardos teismo 2015-04-15 nutartimi turi būti išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, taigi, atsakovė pagal CK 4.47 str. 1 d. 2 p. įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

6. Teismas pripažino, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas ir O. M., gyvendami kartu nesusituokę, vykdė ginčo pastatų statybas, rekonstrukciją, įrodymų apie savo vardu įsigytas statybines medžiagas, gautus leidimus statybai ar pastatų rekonstrukcijai bei tam parengtus statinių projektus.

7. Teismas konstatavo, kad ieškovas ir O. M. neįgijo turto, galinčio būti jų bendrąja daline nuosavybe. Tai, kad ieškovas savo darbu ar statybinėmis medžiagomis yra prisidėjęs prie O. M. priklausiusių pastatų išsaugojimo, juos remontuodamas ar perstatydamas, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiu būdu atsirado bendroji dalinė jo ir buvusios savininkės O. M. nuosavybė. Nė viena iš ginčo šalių neneigė, kad nurodytu adresu esantys statiniai buvo remontuojami ar pertvarkomi, tačiau tai nėra pagrindas nuosavybės teisės įgijimui.

8. Nors ieškovas ir atsakovės sesuo O. M., gyvendami kartu, vyko atostogauti, už keliones mokėdavo tai vienas, tai kitas, lankė svečius ir dalyvavo jų šventėse, tačiau tokių išlaidų turėjimo teismas nelaikė įrodymu, patvirtinančiu, kad gautomis pajamomis jie disponavo bendrai, net ir pats ieškovas nurodė, jog gyvendamas su O. M. turėjo asmeninių lėšų.

9. Aplinkybė, kad ieškovas padėjo rasti dalį rangovų, dalyvavo prižiūrint statybą, tvarkė aplinką, įrodyta ir liudytojų parodymais, to neneigė ir atsakovė, tačiau pagalba padedant tvarkyti ūkio reikalus savaime nereiškia, jog šalys susitarė bendrai rūpintis turtu, ir pati savaime nėra pagrindas nuosavybei įgyti, o galėtų būti vertinama kaip atlygintinė paslauga. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovas atsakovei B. B. reiškia tapatų ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

10. Ieškovas J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (166–171 b. l.).

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas nuo 1978 m. gyveno su O. M., tačiau nepagrįstai konstatavo, kad gyvenant kartu ieškovas neprisidėjo prie statinių remonto, jų pertvarkymo. Teismas, nuvykęs į vietą, užfiksavo statinių būklę, iš fotonuotraukų aiškiai matosi, kad statiniai yra seni, tačiau jie yra išlikę ir jais naudotis galima. Ieškovas iki šiol gyvena šiuose pastatuose. Per bendrą 35 metų gyvenimą ieškovas su O. M. išsaugojo pastatus, juos remontavo iš bendrų lėšų, statybines medžiagas gaudami iš kolūkio, kaimynų, iš bendrai sugyventų pinigų. Todėl teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus.

10.2. Liudytoja N. B. parodė, kad J. D. ir O. M. bendrai tvarkėsi ūkyje, gyveno kaip pora, remontavo pastatus, stogą, tvarkė sienas daržinėse, pirko medžiagas, dažus, mokėjo iš bendrų lėšų, kartu važiavo pas gimines, atostogavo.

10.3. Teismas neteisingai vertino ieškovo prisidėjimą prie bendro gyvenimo pinigais ir darbu. Ieškovas pateikė teismui rašytinius įrodymus apie savo darbinę veiklą, gautą darbo užmokestį iki 1999 metų. Teismas nepagrįstai teigė, kad gautų pajamų ieškovas su O. M. nelaikė bendrai. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

10.4. Teismas įrodymus vertino šališkai, palankiai atsakovei, nes sprendime nurodė, kad įvertinus ieškovo turėtas pajamas ir išlaidas, jo laisvai disponuotina suma laikytina neįrodyta, teismo padarytos išvados patvirtina teismo šališkumą.

10.5. Ieškovo nuosavybė į ginčo pastatus atsirado transformavusis kolūkinei teisei. O. M. patvirtino ieškovo teisę į turto dalį, 1995 metais ieškovą priregistruodama ginčo pastatuose. Pradėjus kartu gyventi su O. M., kiemas buvo kolūkinis, nes abu dirbo „N. G.“ kolūkyje. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad turto teisinis režimas kito kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę. Tiek bendru gyvenimu kolūkiniame kieme, tiek atsiradus privatinei dalinei nuosavybei, ieškovas įgijo nuosavybės teisę į pusę kolūkinio kiemo turto, todėl jam turi būti pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį ginčo turto.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. B. prašo ieškovo J. D. apeliacinį skundą atmesti (174–177 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų dėl statybinių medžiagų, įrankių pirkimo, rangos sutarčių bei apmokėjimų už darbą, ginčo statiniai nebuvo rekonstruoti, kapitaliniai remontai taip pat neatlikti. Ieškovas galėjo atlikti tik smulkius menkaverčius darbus iš O. M. lėšų. Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-194-291/2014 konstatavo, kad atsakovės sesuo O. M. turtą valdė asmeninės nuosavybės teise, nes po tėvo J. B. mirties pagal anksčiau galiojusius įstatymus, turtą perėmė kaip sekanti kolūkiečių kiemo narė. Toje byloje suinteresuotu asmeniu dalyvavęs J. D. su B. B. ieškiniu sutiko. 2013 m. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas statinius ir žemę pripažinti bendrąja daline nuosavybe, vėliau, patikslinęs reikalavimus, prašė nustatyti jam uzufrukto teisę į ginčo statinius. Šiaulių apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2-233-641/2014 baigė patvirtindamas taikos sutartį. Taigi, ieškovas ankstesniuose civiliniuose procesuose tiesiogiai pripažino, kad statinius adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdė O. M.. Visus ginčo statinius statė atsakovės tėvas J. B.. Nepagrįstas ieškovo prašymas pripažinti bendrąja daline nuosavybe banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas, kadangi šios lėšos buvo asmeninė mirusiosios nuosavybė, jas gavo pardavusi asmeninį turtą – žemės sklypą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Byloje kilo ginčas, susijęs su kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Kasacinėje instancijoje formuojama nuostata, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.).

9. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ir mirusioji O. M. buvo sugyventiniai, ieškovo teigimu kartu jie pragyveno 35 metus, vaikų nesusilaukė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama abiejų sugyventinių indėlis į bendro turto kūrimą. Iš pateikto ieškinio matyti, kad ieškovas pretenduoja į ½ dalį velionės vardu registruoto turto bei lėšų banke. PagalFormos viršus

PPPPagalP

P nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Tai, kad asmenis sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe, ir kad asmenys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise; jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių pasekmių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovas ir O. M. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.

10. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Tokių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą, o jų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (nagrinėjamu atveju taikytini CK (1964 m.) 40 skirsnio 472-476 straipsniai, reglamentuojantys jungtinę veiklą). Pažymėtina, kad būtent ieškovas turi pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius jo ir jo mirusios sugyventinės O. M. siekį kurti bendrą turtą.

11. Atsakovės B. B. atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad visus statinius (duomenys neskelbtini) statė jos tėvas J. B., visi statiniai statyti dar iki J. D. pradedant gyventi pas O. M., t. y. iki 1978 m. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais sutinka, nurodydama, jog šias aplinkybes patvirtina Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės Tarybos 1995 m. sausio 31 d. pažymėjimas Nr. 124p civilinėje byloje Nr. 2-8093-797/2014 (37 b. l.), kuriame nurodyta, jog pagal įrašą ūkinėse knygose Nr. 104 O. M. vardu užregistruotas gyvenamasis namas 39,23 kv. m. naudingo ploto, tame tarpe 20,01 kv. m. gyvenamojo ploto, ir ūkiniai pastatai, esantieji Šiaulių r., Dainos kaime, pastatų įsigijimo būdas – pačios statytas 1964 metais, pirminiai dokumentai neišlikę. Vadovaujantis šiuo pažymėjimu nekilnojamojo turto registre O. M. vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1964 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1960 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1970 m.), vasarnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1977 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1977 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1964 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. 9196-4010-8081) (statybos pabaigos metai 1960 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1982 m.), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1930 m.), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pabaigos metai 1957 m.) (17–18 b. l., c. b. Nr. 2-194-291/2014). Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės Taryba 1995-01-31 išduotame Pažymėjime Nr. 125p nurodė, kad O. M. vardu yra užregistruotas gyvenamasis namas (kitas, tame pačiame kieme), turintis 37,30 kv. m. naudingo ploto, tame tarpe 19,55 kv. m. gyvenamojo ploto, pastatų įsigijimo būdas – paveldėjo po tėvo J. B. mirties 1987 m., kaip sekanti kolūkinio kiemo narė. Vadovaujantis šiuo pažymėjimu nekilnojamojo turto registre O. M. vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad gyvenamojo namo statybos pabaigos metai yra 1930 m., ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai – 1965 m., o ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai – 1968 m. Taigi, Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės Tarybos 1995 m. sausio 31 d. pažymėjimas Nr. 124p ir Nr. 125p bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad ginčo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo statyti 1930 m., 1960, m., 1964 m., 1977 m., tik ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtas statyti 1982 metais, o statiniai (duomenys neskelbtini) – 1930 m., 1965 m., 1968 m., t. y. iki ieškovui pradedant gyventi pas O. M. 1978 metais.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad per bendrą 35 metų gyvenimą ieškovas su O. M. išsaugojo pastatus, juos remontavo iš bendrų lėšų, statybines medžiagas gaudami iš kolūkio, kaimynų, įsigydami iš bendrai sugyventų pinigų, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad gyvenant kartu ieškovas neprisidėjo prie statinių remonto, jų pertvarkymo.

13. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnis numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Teismas sprendžia klausimą apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra. Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad ieškovas galimai remontavo ginčo pastatus, tačiau pripažįsta, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių šias nurodytas aplinkybes, apeliantas nepateikė. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nenurodyta jokių duomenų apie ginčo pastatų statybą ar jų remontą, kuriuos būtų atlikęs ieškovas. Nepateikta teismui įrodymų apie įsigytas statybines medžiagas, naudotas namo bei ūkinių pastatų remontui. Pirmosios instancijos teismui pateikti grynųjų pinigų išdavimo kvitai bei ieškovo indėlio knygelės išrašai taip pat nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių, o ir pats ieškovas nenurodė, kad būtent iš šių lėšų buvo remontuojami ginčo statiniai.

14. Apeliantas nurodo, kad jis pateikė teismui rašytinius įrodymus apie savo darbinę veiklą, gautą darbo užmokestį iki 1999 m., tačiau teismas nepagrįstai teigė, kad gautų pajamų ieškovas su O. M. nelaikė bendromis. Byloje pateikti duomenys apie grynųjų pinigų išėmimą patvirtina, jog atitinkamais laikotarpiais (2006, 2007, 2008 m.) ieškovas turėjo grynųjų pinigų ir jais laisvai disponavo, išsiimdamas juos iš atsiskaitomosios sąskaitos, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės neįrodo, jog tomis lėšomis ieškovas ir O. M. naudojosi kartu spręsdami bendrus šeimyninius klausimus, tvarkydami bendrą ūkį, remontuodami senus pastatus. 1999-04-22 Šiaulių apskrities sprendimu Nr. 31-9426 O. M. buvo atkurtos nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1,99 ha žemės, kurį O. M. pardavė už 131 520 Lt. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad O. M. 1989 m. gegužės 1 d. suteikta antra invalidumo grupė, nuo 1989 m. gegužės 17 d. buvo mokama senatvės pensija. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad O. M. turėjo savo pajamų, kuriomis galėjo laisvai disponuoti. Nors ieškinyje ieškovas nurodė, kad yra pardavęs savo tėvo nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, o gautus pinigus naudojo bendrai, dalį jų padėjo į O. M. banko sąskaitą, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nenurodė, kokio dydžio lėšas gavo, kokią jų dalį įnešė į O. M. banko sąskaitą, kokią dalį naudojo bendrai ir kt. Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie bendrai naudojamas piniginės lėšas ieškovui ir O. M. vedant bendrą ūkį, perkant statybines medžiagas, remontuojant ginčo pastatus.

15. Ieškovo teigimu, pradėjus kartu gyventi su O. M., kiemas buvo kolūkinis, nes abu dirbo „N. G.“ kolūkyje, o nuosavybė į ginčo pastatus atsirado transformavusis kolūkinei teisei, O. M., 1995 metais priregistruodama ieškovą ginčo pastatuose, patvirtino ieškovo teisę į turto dalį.

16. Civilinio kodekso (1964 m.) 132 straipsnis numatė, jog kolūkiečių kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. CK 132 str. reglamentavo, kad kolūkiečių kiemas gali turėti kaip nuosavybę pagalbinį ūkį savo naudojamame sodybiniame žemės sklype, gyvenamąjį namą, produktyviųjų gyvulių, paukščių ir smulkų žemės ūkio inventorių sutinkamai su kolūkio įstatais. Be to, kolūkiečių kiemui priklauso kiemo narių perduotos jo nuosavybėn jų darbo pajamos, gautos už dalyvavimą kolūkio visuomeniniame ūkyje, arba kitoks jų perduotas kiemo nuosavybėn turtas, taip pat bendromis lėšomis įgyti namų apyvokos ir asmeninio vartojimo reikmenys. CK 601 straipsnyje nustatyta, kad mirus kolūkiečio kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje) nariui, paveldėjimas kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos) turte neatsiranda. Jeigu mirus kolūkiečio kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje) nariui kitų kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos) narių nelieka, kiemo (šeimos) turtui taikomos šiame skyriuje nustatytos taisyklės.

17. 1987-01-14 mirus O. M. tėvui J. B., O. M., kaip sekanti kolūkiečio kiemo narė, perėmė visus tėvo statytus statinius. Šios aplinkybės nurodytos 1995-01-31 Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės Tarybos pažymėjime Nr. 125p. (21 b. l., c. b. Nr. 2-194-291/2014). Šiaulių apylinkės teismo 2014-03-04 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-194-291/2014 taip pat konstatuota, kad O. M. po savo tėvo J. B. mirties 1987-01-14, perėmė visą jo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl laikė, jog ji buvo vienintelė paveldėto turto savininkė, nes jos vyras V. A. M. jau buvo miręs. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad J. D. su B. B. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sutiko ir neprieštaravo, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. M. iki savo mirties asmeninės nuosavybės teise valdė, naudojosi ir disponavo nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad 1995 metais priregistruodama ieškovą ginčo name, O. M. patvirtino ieškovo teisę į turto dalį.

18. Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismo išvadomis, jog byloje pateikti įrodymai nepatvirtina egzistavus ieškovo ir O. M. susitarimo kartu gyvenant, bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines ir bendras pinigines lėšas, įgyti nekilnojamąjį turtą.

19. Apeliantas nurodo, kad teismas įrodymus vertino šališkai, palankiai atsakovei, teismo pardarytos išvados patvirtina teismo šališkumą. CPK 185 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo J. D. apeliacinį skundą, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai. Kitoks bylos aplinkybių įvertinimas nėra teismo šališkumas. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai nors iš bylos šalių, pati savaime nepatvirtina teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai, tuo labiau kad įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis).

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėVilija Valantienė