Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-424/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2011-12-22
Bylos Nr.: 2A-424/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Vytas Milius
Atsakovas: UAB „Medicinos bankas“, R. N., A. A., R. M., Airijos kompanijai „SK?Impex Ltd“, uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos banko lizingas“
Ieškovas: D. J.
Trečiasis asmuo: notarai Romualdas Stankaitis, Judita Skrodenytė, Pranė Jaskovikaitė
Advokatai: Tomas Juodys

Kategorijos

21.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-424/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.2.; 21.4.1.3.; 21.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovės atstovei Astai Kaušikaitei,

atsakovų UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ atstovui advokatui Tomui Juodžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1184-524/2010 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovams R. N., A. A. (procesinių teisių perėmėja – L. A.), R. M., uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“, Airijos kompanijai „SK?Impex Ltd“, uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos banko lizingas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys - notarai Romualdas Stankaitis, Judita Skrodenytė ir Pranė Jaskovikaitė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2008 m. spalio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 b. t., 3-14 l.), prašydama: 1) pripažinti negaliojančiomis: a) 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1842, sudarytą tarp R. N., gimusio (duomenys neskelbtini) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) Gyventojų registro duomenimis - R. N.) ir A. A., dėl 28/100 dalies gyvenamojo namo, pagalbinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), perleidimo; b) 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2625, sudarytą tarp R. N. (N.), A. A. ir R. M., dėl Turto perleidimo; c) dalį 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 11-2321, sudarytos tarp R. M. ir UAB „Medicinos bankas“ dėl Turto perleidimo; d) 1998 m. gruodžio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 6-10162, sudarytą tarp UAB „Medicinos bankas“ ir Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“, dėl Turto perleidimo; e) 2002 m. sausio 11 d. pirkimo ? pardavimo Nr. 6-173, sudarytą tarp Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“, dėl Turto perleidimo; 2) taikyti restituciją: a) įpareigoti UAB „Medicinos banko lizingas“ grąžinti Airijos kompanijai „SK?Impex Ltd“ Turtą, o Airijos kompaniją „SK?Impex Ltd“ grąžinti UAB „Medicinos banko lizingas“ 30 000 Lt; b) įpareigoti Airijos kompaniją „SK?Impex Ltd“ grąžinti UAB „Medicinos bankas“ Turtą, o UAB „Medicinos bankas“ grąžinti Airijos kompanijai „SK?Impex Ltd“ 300 000 Lt; c) įpareigoti UAB „Medicinos bankas“ grąžinti R. M. Turtą, o R. M. grąžinti UAB „Medicinos bankas“ 18 000 Lt; d) įpareigoti R. M. grąžinti A. A. 28/100 dalį Turto, R. N. 72/100 dalį Turto, o A. A. ir R. N. grąžinti R. M. 6 000 Lt; e) įpareigoti A. A. grąžinti R. N. 28/100 dalį Turto, o R. M. grąžinti A. A. 130 Lt; 3) atnaujinti 3 metų ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams dėl 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutarčių, pripažįstant, kad nurodytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Nurodė, kad ginčo turtas iki 1992 m. rugsėjo 4 d. nuosavybės teise priklausė ieškovės seneliui J. P.. Jame be patogumų gyveno ieškovė bei jos 89 metų senelis, tėtis su sutuoktine, turintys sveikatos problemų, ir nepilnametė ieškovė, dėl ko buvo nuspręsta parduoti ginčo turtą (esantį toli nuo Palangos miesto ir gydymo, mokslo bei kitų įstaigų) ir įsigyti kitą gyvenamąjį būstą su patogumais mieste. Atsakovas R. N., žinodamas aukščiau nurodytas aplinkybes, ir, savanaudiškai jomis pasinaudojęs, nusprendė įsigyti ginčo turtą, už tai įsipareigodamas nupirkti ieškovės šeimai dviejų kambarių butą Klaipėdoje ir papildomai sumokėti 2 000 000 rublių. R. N. davė J. P. įgaliotai atstovei sutuoktinei K. B. 250 000 rublių avanso ir, dalyvaujant atsakovui A. A., kaip liudytojui, pasirašė pinigų davimo raštelį bei įsipareigojo vykdyti susitarimo sąlygas, primesdamas savo valią sudaryti aiškiai nenaudingą pirkimo – pardavimo sutartį. K. B., neturėdama kitos išeities, apgaulės įtakoje, suklaidinta R. N. dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, 1992 m. rugsėjo 4 d. pasirašė aiškiai nenaudingą pirkimo – pardavimo sutartį, kuri Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu pripažinta negaliojančia, be to, šiuo sprendimu, pripažinus, kad negalima restitucija natūra, iš R. N. priteista mirusio J. P. teisių perėmėjams 32 589 Lt, atmestas ieškinio reikalavimas dėl vindikacijos ir atstatymo J. P. nuosavybės teisių į ginčo turtą; nurodytos sprendimo dalys paliktos nepakeistos Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m.vasario 5 d. nutartimi.

Ieškovės teigimu, 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1842 bei 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2-2625 sudarytos, turint aiškiai priešingą visuomenės interesams tikslą ir tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (1964 m. CK 48 str., 51 str.), todėl negalioja nuo jų sudarymo momento. Be to, 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 11-2321, 1998 m. gruodžio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 6-10162, 2002 m. sausio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 6-173 sudarytos tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (1964 m. CK 51 str., 2000 m. CK 1.86 str.), todėl taip pat negalioja nuo jų sudarymo momento.

Pasak ieškovės, apgaulės būdu įgyta namų valda negalėjo būti perleista kitiems asmenims, todėl visi su ginčo turto perleidimu susiję aukščiau nurodyti sandoriai pripažintini negaliojančiais, o turtą įgiję asmenys negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, nes jie žinojo, jog J. P. šeima gyveno ir naudojosi ginčo turtu, dėl kurio vyko teisminiai ginčai, tačiau šis turtas buvo perleidžiamas vis kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nėra sąžiningi įgijėjai, jų teisės negali būti ginamos, todėl taikytina restitucija natūra. Juolab kad restitucijos taikymas natūra šioje civilinėje byloje atitiktų viešąjį interesą ir apgintų ginčo name gyvenančių neįgaliųjų asmenų bei nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą.

Be to, ieškovė nurodė, kad ieškinio reikalavimams dėl 1998 m. gruodžio 31 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 6-10162, taip pat ir 2002 m. sausio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 6-173 pripažinimo negaliojančiomis taikomas 10 metų bendras ieškinio senaties terminas, kuris ieškinio padavimo dieną nėra pasibaigęs. Tuo tarpu ieškinio reikalavimams dėl 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 1842, 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2-2625, taip pat 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 11-2321 taikomas 3 metų bendras ieškinio senaties terminas, todėl, teismui manant, kad ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta iki Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. balandžio 15 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, kuria ieškovės ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo paliktas nenagrinėtu ne dėl ieškovės kaltės, ieškovė prašo atnaujinti ieškinio reikalavimams dėl nurodytų pirkimo – pardavimo sutarčių taikomą 3 metų bendrą ieškinio senaties terminą, pripažįstant, kad šis terminas buvo praleistas dėl labai svarbių priežasčių (K. B. iki 2004 m. balandžio 15 d. bylinėjosi dėl 1992 m. rugsėjo 4 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, jos interesus šiose civilinėse bylose atstovas (advokatas) ir Palangos miesto apylinkės prokuratūra atstovavo netinkamai, ieškinio senaties termino eigos metu šeimoje mirė du asmenys, o ieškovė termino pradžioje buvo dar nepilnametė, jos vardu byla užvesta tik 2006 m. spalio 25 d., be to, buvo atmestas ieškovės prašymas dėl proceso atnaujinimo Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006, kurioje 2006 m. gegužės 9 d. teismo sprendimu buvo pripažinta negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis).

Atsiliepimas

Atsakovai UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ atsiliepimuose į ieškovės ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 118-143 l.). Nurodė, kad ieškovė reikalauja pripažinti negaliojančiais penkis sandorius, kuriais buvo perleidžiami nekilnojamieji daiktai, tačiau nepateikia įrodymų, kurie sudarytų pagrindą tvirtinti, jog ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės teises ar saugomus įstatymų interesus. Juolab kad ieškovė neturi reikalavimo teisės prašyti pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, nes jie nepažeidžia ieškovės interesų. Ginčas dėl 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties, kuria J. P. perleido ginčo turtą jau išspręstas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006, kuris nustatė juridinius faktus, patvirtinančius, kokias teises ir kokia apimtimi įgijo J. P. įpėdiniai po jo mirties. Ieškovė, priimdama savo senelio J. P. palikimą pagal testamentą, įgijo teisę į 32 589 Lt, priteistus palikėjo įpėdiniams. Paveldėjusi restitucijos metu apskaičiuotą piniginį ekvivalentą, ieškovė neturi teisės reikalauti panaikinti sandorius, kuriais po 1992 m. rugsėjo 4 d. buvo perleisti pastatai kitiems asmenims, nes tokių sandorių panaikinimas nesukeltų ieškovei jokių teisinių pasekmių. Be to, atsakovai prašė atmesti ieškovės prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą ir taikyti ieškinio senatį reikalavimams pripažinti negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartis. Taip pat pažymėjo, kad klausimas dėl restitucijos buvo iš esmės išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006, kurioje konstatuotas ginčo turto įgijėjo UAB „Medicinos banko lizingas“ sąžiningumas.

Atsakovo R. N. kuratorius atsiliepime į ieškovės ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti (3 b. t., 13-14 l.). Nurodė, kad ginčas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu, kuriuo pripažinta negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis ir priteista iš R. N. mirusio J. P. teisių perėmėjams 32 589 Lt, o ieškinio dalis dėl vindikacijos ir atkūrimo J. P. nuosavybės teisių į ginčo turtą atmesta, todėl ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas. Be to, pažymėjo, kad paminėtu teismo sprendimu nustatyta, jog ieškovė neįrodė, kad asmenys, įgydami ginčo turtą, veikė nesąžiningai ir yra nesąžiningi įgijėjai, o 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia dėl to, kad ji buvo sudaryta dėl sunkių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis. Atsakovo nuomone, šis sandorio negaliojimo pagrindas nereiškia, kad J. P. nuosavybės teisės neteko dėl padaryto nusikaltimo, byloje nėra duomenų, kad kas nors būtų pripažintas padaręs nusikaltimą, todėl ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl to, kad ginčijamais sandoriais nuosavybę įgiję asmenys yra sąžiningi. Pasak atsakovo atstovo, 1992 m. rugsėjo 30 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartims ginčyti praleistas senaties terminas, todėl nurodyta ieškinio dalis turi būti atmesta ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo (1964 m. CK 84 str. 1 d.).

Atsakovo Airijos kompanijos „SK-Impex Ltd“ kuratorius atsiliepime į ieškovės ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti (3 b. t., 44-46 l.). Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 9 d. sprendime nustatė, jog ieškovė neįrodė, kad asmenys, įgydami ginčo objektus, veikė nesąžiningai ir yra nesąžiningi įgijėjai, be to, nurodytame sprendime teismas išsprendė ir reikalavimą grąžinti turtą natūra, jį atmesdamas kaip neįrodytą, todėl ši bylos dalis nutrauktina (CPK 293 str. 3 p.). Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kuris nors iš turto įgijėjų būtų pripažintas padaręs nusikaltimą, o atsakovui valdant ginčo turtą, tretieji asmenys neturėjo jokių teisių į šį turtą.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė Judita Skrodenytė atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (1 b. t., 114-115 l.) Nurodė, kad, notarine tvarka tvirtinant 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį, nebuvo pažeisti tuo metu galiojusio 1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatymo reikalavimai dėl notarinių veiksmų atlikimo, tvirtinant sandorį. Be to, pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų ir apie imperatyvių teisės normų pažeidimą ar kitus sandorio negaliojimo pagrindus pagal 1964 m. CK 47-58 straipsnius ir/ar 2000 m. CK 1.80-1.93 straipsnius. Trečiojo asmens nuomone, esminis ir vienintelis ieškovės argumentas, dėl kurio, ieškovės nuomone, sandoris sudarytas tik dėl akių, yra tai, kad ieškovės šeimai nebuvo reiškiami reikalavimai dėl iškeldinimo, tačiau iškeldinimas vyksta, o tai patvirtina antstolio A. Selezniovo 2008 m. rugpjūčio 15 d. patvarkymas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė ieškovės D. J. ieškinį (3 b. t., 61-67 l.).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1084-33/2005 faktinės aplinkybės dėl atsakovo R. N. įsipareigojimo yra tapačios, todėl, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, sprendė, kad, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimui, ieškovė negali šioje byloje ginčyti apygardos teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, nes įrodinėjimo dalykas dėl pirmojo sandorio ir restitucijos taikymo būdo abiejose bylose sutampa.

Teismo teigimu, nagrinėjamo ginčo esmė yra ieškovės siekimas per paveldėjimo teisinius santykius susigrąžinti natūra 1992 m. rugsėjo 4 d. J. P. pirkimo – pardavimo sandoriu parduotą ginčo turtą, todėl kiti vėlesni sandoriai yra išvestiniai. Teismas pažymėjo, kad, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu konstatavus, jog netaikytina dvišalė restitucija, kitų išvestinių sandorių negaliojimas nesukurs ieškovės siekiamų teisinių pasekmių. Taip pat nurodė, kad sandorį pripažinti tariamu galima tik nustačius, jog nė viena sandorio šalis neketino sukurti jokių teisinių pasekmių jo sudarymo metu, o tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, be to, ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prašomi pripažinti negaliojančiais sandoriai buvo sudaryti ieškovei ir jos šeimai nenaudingomis sąlygomis bei pasinaudojant jos šeimos ligotais ir senyvo amžiaus asmenimis; juolab kad neįrodė aplinkybės, jog atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi.

Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų ir dėl ginčijamų sandorių pripažinimo niekiniais sandoriais (1964 m. CK 48 str., 2000 m. CK 1.78 str. 1 d.). Be to, pažymėjo, jog šioje byloje prejudicinę reikšmę turi paminėtame apygardos teismo sprendime nustatytas atsakovo UAB ,,Medicinos banko lizingas“ sąžiningumas, o ieškovė nepateikė kitų atsakovo nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų; be to, nesant priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio, neįrodytas ir ieškovės motyvas dėl atsakovo R. N. įvykdyto nusikaltimo.

Teismas nurodė, jog, nenustatęs sandorių negaliojimo pagrindų, netiria ieškinio senaties ir atsakovų sąžiningumo klausimų, teigdamas, kad šių klausimų vertinimas nesukels ieškovei teisinių pasekmių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė D. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį (3 b. t., 73-77 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Ieškovė, remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo pripažinta negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis, prejudicialumu, siekia pripažinti negaliojančiais išvestinius (vėlesnius) sandorius dėl ginčo turto perleidimo, o pirminio sandorio, t. y. 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties, priešingai nei nurodė apygardos teismas skundžiamame sprendime, neginčija ir nepasisako dėl šios sutarties.Klaipėdos apygardos teismas, pripažinęs negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, atsisakė taikyti restituciją natūra, kadangi dar buvo nenustatyti J. P. teisių perėmėjai po jo mirties. Tačiau Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, kad ieškovė po J. P. (senelio) mirties priėmė palikimą ir pradėjo jį valdyti pagal testamentą, o po T. P. (ieškovės tėvo) mirties priėmė palikimą ir jį pradėjo valdyti kaip pirmos eilės įpėdinė pagal įstatymą, todėl tapo galimas restitucijos taikymas natūra. Tačiau apygardos teismas nevertino šių aplinkybių ir klaidingai konstatavo, kad restitucija natūra negalima, kadangi nustatytas UAB „Medicinos banko lizingas“ sąžiningumas.Atsiradus galimybei taikyti restituciją natūra, išvestinių sandorių pripažinimas negaliojančiais sukurtų ieškovei teisines pasekmes, t. y. būtų apginti pažeisti ieškovės interesai ir nuosavybės teisė į ginčo turtą, o restitucijos taikymas natūra atitiktų viešąjį interesą ir apgintų ginčo name gyvenančių neįgaliųjų asmenų bei nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, nebūdama nei 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties, nei kitų sandorių šalimi, neturi teisės reikalauti pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmuo, net ir nebūdamas sandorio šalimi, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jei sandoris pažeidžia jo interesus (CK 1.78 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos su senyvo amžiaus, ligotais ir mažaraščiais asmenimis, dėl sunkių aplinkybių labai nenaudingomis jiems sąlygomis, darytina išvada, kad nurodytos sutartys buvo sudarytos, turint žinomą priešingą visuomenės interesams tikslą, todėl pripažintinos negaliojančiomis, vadovaujantis 1964 m. CK 48 straipsnio nuostatomis.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Airijos kompanija „SK-Impex Ltd“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą apygardos teismo sprendimą (3 b. t. 93-97 l.). Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu jau yra išsprendęs ieškovės reikalavimą grąžinti ginčo turtą natūra ir jį atmetęs kaip neįrodytą, todėl byla dėl šios dalies nutrauktina (CPK 293 str. 3 p.). Be to, pažymi, kad ieškovė neįrodė tariamo sandorio pagrindų, kad atsakovo UAB „Medicinos banko lizingas“ sąžiningumas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu; o byloje nėra duomenų dėl kitų atsakovų nesąžiningumo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jų atžvilgiu.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą apygardos teismo sprendimą (3 b. t., 97-106 l.). Nurodo, kad ieškovė, priimdama savo senelio J. P. palikimą pagal testamentą, įgijo teisę į 32 589 Lt, priteistus Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu palikėjo įpėdiniams, kurio apeliantė neginčijo, tačiau nepaveldėjo kitų papildomų turtinių teisių į ginčo turtą, todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ji, pasinaudodama nurodyto teismo sprendimo prejudicialumu, gali siekti pripažinti negaliojančiais vėlesnius su ginčo turto perleidimu susijusius sandorius. Atsakovų teigimu, paveldėjusi restitucijos metu apskaičiuotą piniginį ekvivalentą, ieškovė neturi teisės reikalauti panaikinti sandorius, kuriais po 1992 m. rugsėjo 4 d. buvo perleisti pastatai kitiems asmenims, nes tokių sandorių panaikinimas nesukeltų ieškovei jokių teisinių pasekmių. Atsakovai pažymi, kad ieškovės nuosavybės teisė į palikimą dėl restitucijos yra apginta, pripažinus negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Juolab kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pagrindą pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius, o CK 6.153 straipsnio nuostatomis ginami sąžiningi tretieji asmenys restitucijos taikymo atveju.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Bylos duomenimis, ieškovė yra buvusio ginčo turto savininko J. P., mirusio 1992 m. gruodžio 19 d., anūkė ir testamentinė įpėdinė (1 b. t., 43 l.). Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusiu 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu pripažino negaliojančia pagal 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalį 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. P. įgaliotos K. B. ir R. N., kuria J. P. pardavė ginčo turtą atsakovui R. N.; pritaikius restituciją, priteista mirusio J. P. teisių perėmėjams 32 589 Lt kompensacijos (1 b. t., 24-25, 34-42 l.). Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia pripažinti negaliojančiais vėlesnius ginčo turto perleidimo penkis sandorius dėl ginčo turto perleidimo (kurie, ieškovės teigimu, yra išvestiniai iš aukščiau nurodytos 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties), sudarytus 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d., 1993 m. rugsėjo 9 d., 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. (1 b. t., 26-33 l.), o, pripažinus negaliojančiais nurodytus sandorius, prašo taikyti restituciją natūra.

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėti ieškinio reikalavimai bei ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomos aplinkybės sudaro pagrindo teigti, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje ginčija Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendime nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia pripažinti negaliojančiais ne 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, o vėlesnius (išvestinius) ginčo turto perleidimo sandorius. Net ir nebūdama sandorio šalimi, ieškovė turi teisę reikalauti pripažinti sandorius negaliojančiais, jei šie sandoriai pažeidžia jos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2007, 2004 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2004, 2000 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-987/2000). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiškai ir išsamiai ištirti bei įvertinti bylos duomenis, susijusius su ginčijamų sandorių teisėtumu bei ieškinio senaties taikymo klausimu (CPK 185 str.).

CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo, įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnį, bendras ieškinio senaties terminas – 3 metai. Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d.). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama (1964 m. CK 90 str. 1 d.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2000 m. CK 1.131 straipsnyje, tačiau pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalį, bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų.

Nei 1964 m. CK, nei 2000 m. CK nėra numatytų ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių ar kriterijų, kuriuos nustatęs, teismas turėtų atnaujinti pasibaigusį terminą (1964 m. CK 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino metu buvusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku ginti savo pažeistas teises ir interesus bei nepriklausė nuo asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2010, 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2010, 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2007, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2006). Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 185 str.).

Nagrinėjamu atveju 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. pirkimo ? pardavimo sutarčių ginčijimui taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris ieškinio padavimo metu (2008 m. spalio 8 d.) nebuvo pasibaigęs. Tačiau reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra pareikšti, praleidus 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl spręstinas klausimas dėl buvimo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimams dėl paminėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Palangos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-350/1998 duomenimis, K. B. (J. P. sutuoktinė) 1994 m. kovo 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 4 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis; apylinkės teismo 1995 m. kovo 2 d. sprendimu nurodytos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis, tačiau paminėtas teismo sprendimas buvo panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 9 d. nutartimi ir byla perduota nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, o K. B. ieškinys, bylą nagrinėjant iš naujo, 1998 m. birželio 30 d. Palangos miesto apylinkės teismo nutartimi buvo paliktas nenagrinėtas; šią nutartį Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. balandžio 15 d. paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-350/1998, 1-2, 32, 59, 108-109, 131, 265 l.). Po to K. B. kreipėsi į Palangos miesto apylinkės prokuratūrą, prašydama apginti jos interesus, dėl ko Palangos miesto aplinkybės prokuratūros vyriausioji prokurorė, gindama viešąjį interesą, 2005 m. kovo 17 d. kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl visų ginčo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tačiau teismas 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi paliko nenagrinėtą nurodytą ieškinį (civilinė byla Nr. 2-478-538/2005, 3-10, 191-192 l.). Be to, 2005 m. lapkričio 21 d. Palangos miesto apylinkės teisme buvo gautas Palangos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinys dėl pripažinimo negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, vindikacijos taikymo ir nuosavybės teisių į ginčo turtą atstatymo, kurį teismas 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu iš dalies patenkino, pripažindamas negaliojančia paminėtą sutartį ir priteisdamas J. P. teisių perėmėjams 32 589 Lt kompensaciją; paminėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galioja (civilinė byla Nr. 2-217-33/2006, 3-8, 196-200, 250-257 l.). Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė po J. P. mirties priėmė palikimą ir pradėjo jį faktiškai valdyti pagal 1992 m. sausio 14 d. testamentą (1 b. t., 43 l.). Ieškovės teigimu, sužinojusi, kad nurodytoje byloje prokurorė prašė pripažinti negaliojančiu tik pirmąjį Turto perleidimo sandorį, o reikalavimai dėl kitų šioje byloje ginčijamų sandorių nebuvo pareikšti, ji kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006, tačiau ieškovės prašymas 2007 m. lapkričio 12 d. buvo atmestas (civilinė byla Nr. 2-974-125/2007, 2-4, 63-65 l.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, į nuolatinį, trunkantį nuo 1994 metų, J. P. teisių perėmėjų (K. B. ir ieškovės) siekį pripažinti negaliojančiomis ginčo turto perleidimo sutartis, jų veiksmus, siekiant apginti savo teisėtus interesus, sprendžia, kad yra pagrindo pripažinti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, kuris, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turėjo būti atnaujintas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (1964 m. CK 84 str. 1 d., 86 str., 90 str. 2 d.).

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad prašomos pripažinti negaliojančiomis sutartys yra tariami sandoriai (1964 m. CK 51 str., 2000 m. CK 1.86 str.), t. y. sandoriai, sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sudarydamos tariamą sandorį, šalys nori sudaryti išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, tačiau iš tikrųjų nenori ir nesiekia teisinių pasekmių ir šio sandorio paprastai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2002, 2000 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2000). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo civilines teises ir pareigas, bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011, 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ginčuose dėl tariamo sandorio teisinių padarinių taikymo pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo reikalavimą byloje, šiuo atveju – ieškovei (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ginčijamų pirkimo – pardavimo sutarčių tariamą pobūdį, tarp jų – duomenų, kad paminėtos sutartys buvo sudarytos, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kurias numato ginčo sutartys, kad ginčijami sandoriai nebuvo realiai įvykdyti (pagal juos neatsiskaityta), ar kad nuosavybės teisės nebuvo perleistos ginčo turto įgijėjams; tokių duomenų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 185 str., 302 str., 314 str.). Juolab kad ginčo turto įgijėjai, notarine tvarka sudarę pirkimo – pardavimo sutartis, nuosavybės teises įregistruodavo savo vardu VĮ „Registrų centras“ (1 b. t., 63-67), o tai, jog ginčo turtą pardavinėjant iš vienų asmenų kitiems, jie nereiškė pretenzijų dėl apeliantės ir jos šeimos iškeldinimo, nesudaro pagrindo pripažinti ginčo sutartis tariamais sandoriais. Beje, aukščiau minėta, jog ginčai dėl Turto perleidimo teisėtumo vyksta nepertraukiamai nuo 1994 metų (civilinės bylos Nr. 2-478-538/2005, Nr. 2-217-33/2006 bei 2-974-125/2007).

Tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pagrindą pripažinti negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 30 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1964 m. CK 48 straipsnį, kuriame numatyta, kad negalioja sandoris, sudarytas turint žinomą priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą. Sandoriai prieštaraujantys viešajam interesui, gerai moralei ir pažeidžiantys teisingumo bei sąžiningumo principus, pripažintini niekiniais ir negaliojančiais (1964 m. CK 48 str., 2000 m. CK 1.81 str., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė įvairialypis turinys, kuris sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis, o, sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008, 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).

Iš bylos duomenų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį sudarė atsakovas R. N. (N.; pardavėjas), kurio nesąžiningumas konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu (CPK 182 str. 2 p.), ir atsakovas A. A. (pirkėjas), kuris dalyvavo kaip liudytojas, 1992 m. rugpjūčio 29 d. K. B. ir R. N. (N.) pasirašant susitarimą dėl ginčo turto pirkimo – pardavimo bei perduodant K. B. 250 000 rb (1 b. t. 26-27, 34-38, 44-45 l.); be to, iš 1993 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tardytojo atliktos liudytojo R. N. (N.) apklausos protokolo matyti, kad A. A. dalyvavo ir bendravo su J. P. įgaliotine K. B., R. N. įsigyjant ginčo turtą (1 b. t., 46-48 l.). Paminėti duomenys patvirtina, kad A. A. žinojo ginčo turto įsigijimo pagal 1992 m. rugsėjo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį (kuri civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006 Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu pripažinta negaliojančia pagal 1964 m. CK 57 str. 1 d.) aplinkybes, t. y. žinojo, J. P. šeimos gyvenimo sąlygas, bei tai, jog R. N. nebuvo visiškai atsiskaitęs su J. P., dėl ko, neturėdamas nuosavybės teisės į ginčo turtą, negalėjo jo perleisti A. A. (1964 m. CK 48 str. 1 d.). Todėl paminėta ginčo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia pagal 1964 m. CK 48 straipsnį.

Be to, Palangos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-350/1998 nagrinėto K. B. ieškinio duomenimis, mirus J. P., pas K. B. atvyko būsimasis ginčo turto pirkėjas – atsakovas R. M., kuris sumokėjo K. B. 60 000 talonų, kurie turėjo būti įskaičiuoti į perkamo turto bendrą kainą (civilinė byla Nr. 2-350/1998, 1-2 l.). Paminėtos aplinkybės nėra paneigtos (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ir R. M., kuriam ginčo turtą perleido nesąžiningais pripažinti atsakovai R. N. bei A. A. (nuosavybės teises į ginčo turtą įgijęs pagal 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį) taip pat žinojo K. B. šeimos sunkią padėtį, ir tai, jog R. N. nebuvo visiškai atsiskaitęs su Turto pardavėju, t. y. negalėjo perleisti ginčo turto tretiesiems asmenims. Be to, atsakovas R. M., nuosavybės teises į ginčo turtą įgijęs 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, iš karto (praėjus tik 9 dienoms po ginčo sutarties) perleido jį atsakovui UAB „Medicinos bankas“, o tai taip pat patvirtina jo nesąžiningumą (1 b. t., 28-29, 63-67 l.). Dėl pasakyto teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia pagal 1964 m. CK 48 straipsnį.

Tačiau apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad nurodytų ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais, nesukurs ieškovei jos siekiamų teisinių pasekmių, t. y. nesudarys pagrindo taikyti restituciją natūra. Nors sandorį, pagal kurį yra gautas turtas, pripažinus negaliojančiu, taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 d.), kuri taikoma natūra, t. y. šalis teismo pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu gautą iš kitos šalies daiktą turi grąžinti, o tais atvejais, kai natūra restitucijos neįmanoma taikyti arba jos taikymas sukeltų didelių nepatogumų, restitucija atliekama, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.), tačiau civilinės teisės normos gina sąžiningų turto įgijėjų teises. CK 6.153 straipsnyje nustatyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintiną sandorį įgiję nuosavybės teisę į grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Ši norma reiškia, kad turtas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įsigijusi trečiojo asmens. Be to, CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus, kurių nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Nustačius, kad sandorių šalys žinojo, jog 1992 m. rugsėjo 30 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. sutartys pažeidžia J. P. teises ir teisėtus interesus, ir pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais pagal 1964 m. CK 48 straipsnį, restitucija netaikytina dėl nebuvimo pagrindo pripažinti negaliojančiais vėlesnius ginčo sandorius ir nenustačius atsakovų UAB „Medicinos bankas“ bei UAB „Medicinos banko lizingas“ nesąžiningumo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., CK 1.80 str. 2, 3 d., 1.81 str. 2 d., 6.145 str.). Juolab kad, pripažinus negaliojančiu pirmąjį turto perleidimo sandorį, teismas taikė restituciją ne natūra, bet sumokant ekvivalentą pinigais (civilinė byla Nr. 2-217-33/2006); ieškovė, šioje byloje buvusi trečiuoju asmeniu, nepasinaudojo teise apskųsti teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo.

Taigi apygardos teismas, iš esmės teisingai nustatęs esmines faktines bylos aplinkybes, susijusias su reikalavimais pripažinti negaliojančiomis 1993 m. rugsėjo 9 d., 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. pirkimo ? pardavimo sutartis, ir pagrįstai konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, turėjo pagrindo atmesti šiuos ieškovės reikalavimus, tačiau suklydo nurodęs, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ir 1992 m. rugsėjo 30 d. bei 1993 m. rugpjūčio 30 d. sutartis.

Dėl pasakyto pakeistinas apygardos teismo sprendimas (CPK 329 str., 330 str.).

Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagal CPK taisykles pakeistinas ir teismo sprendime nurodytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų daliai (CPK 93 str., 96 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš ieškovės valstybei priteista 204,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patenkinus jos reikalavimus dėl 1992 m. rugsėjo 30 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, iš atsakovų R. N. ir L. A. (A. A. procesinių teisių perėmėja) priteistina valstybei po 35 Lt (iš viso 70 Lt) nurodytų išlaidų, sumažinant iš ieškovės priteistas išlaidas, iki 134,95 Lt (CPK 92 str., 93 str. 2 d.). Be to, ieškovė buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (8 045 Lt), o patenkinus dalį jos ieškinio reikalavimų (dėl 6 130 Lt), iš atsakovų R. N. ir L. A. lygiomis dalimis (po 92 Lt) priteistina valstybei 184 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str., 96 str. 1 d.). Be to, iš atsakovų R. N. ir L. A. valstybei taip pat priteistina lygiomis dalimis (po 92 Lt) 184 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nuo kurio dalies apeliantė buvo atleista (CPK 93 str., 96 str. 1 d., 302 str.).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą dėl kitų pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kurių šalys – UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ buvo atstovaujamos advokato, bei atsižvelgus į Lietuvos advokatų tarybos pirmininko ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių advokato teikiamų paslaugų užmokesčio dydžių, atsakovams UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ už nurodytų atsakovų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme priteistina iš apeliantės dalis, t. y. po 500 Lt (iš viso 1 000 Lt), advokato pagalbos išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų 8.10 p., 8.18 p.; 3 b. t., 143-144, 147-148 l.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės D. J. ieškinys dėl pripažinimo negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1842, sudarytą tarp R. N. (N.) ir A. A., bei 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2625, sudarytą tarp R. N. (N.), A. A. ir R. M..

Pripažinti negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1842, sudarytą tarp R. N. (N.), gim. (duomenys neskelbtini), ir A. A., gim. (duomenys neskelbtini), dėl 28/100 dalies gyvenamojo namo su priestatu, pagalbinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo, ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2625, sudarytą tarp R. N. (N.), gim. (duomenys neskelbtini), A. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. M., gim. (duomenys neskelbtini), dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo.

Sumažinti iš ieškovės D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme, iki 134,95 Lt (vieno šimto trisdešimt keturių litų 95 centų).

Priteisti iš atsakovų R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. A., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 35 Lt (trisdešimt penkis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme ir po 92 Lt (devyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio.

Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.

Priteisti iš atsakovų R. N. ir L. A. valstybei po 92 Lt (devyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės D. J. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“, į. k. 112027077, ir uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos banko lizingas“, į. k. 123835462, po 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Konstantinas GurinasAudronė JarackaitėVytas Milius