Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal B. S. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo, kuriuo B. S. nubausta:

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą 30,00 Eur bauda;

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, padarymą 144,00 Eur bauda;

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą 868,00 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos ir B. S. paskirta galutinė nuobauda 868,00 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. S. nubausta už tai, kad 2015 m. gruodžio 4 d., apie 17 val. 16 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodama automobilį „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo, kad įsitikintų, jog nėra pėsčiojo, kurį turi praleisti ir, nepastebėjusi, partrenkė į pėsčiųjų perėją įbėgusį P. Z., gim. (duomenys neskelbtini), taip eismo įvykio metu pėsčiajam P. Z. padarydama odos nubrozdinimą kairio klubo ir dešinio kelio sąnario srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešusi policijos pareigūnams, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 30 ir 219.4 punktų reikalavimus.

Be to, B. S. atkreipia dėmesį, kad teismas jos veiksmų subjektyvinę pusę apibūdino kaip neatsargumą (galėjo ir privalėjo suprasti, nebuvo rūpestinga ir atsakinga vairuotoja) (ATPK 11 straipsnis), taigi, nustatęs, kad ji iš eismo įvykio vietos nuvažiavo dėl neatsargumo, pripažino ją kalta dėl pažeidimo, kuris padaromas tyčia (ATPK 130 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis).

Skunde taipogi pažymima, kad KET 219.4 punkte numatyta, jog, įvykus eismo įvykiui, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Taigi, apeliantės teigimu, tam, kad ji būtų pripažinta kalta dėl KET 219.4 punkto pažeidimo, turi būti įrodyta, kad jai buvo pagrindas aiškiai suvokti, jog įvyko eismo įvykis. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte numatyta, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Taigi KET 219.4 punkte numatytų veiksmų iš vairuotojo galima reikalauti tik esant eismo įvykio požymiams, vien pėsčiojo kliudymas automobiliu dar nėra eismo įvykis. Apeliantė pažymi, kad šioje byloje yra nustatyta, kad jos kliudytam pėsčiajam P. Z. buvo padaryti odos nubrozdinimai kairio klubo ir dešinio kelio sąnario srityje, kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau teismas nekonstatavo jokių objektyvių aplinkybių, kad ji įvykio vietoje galėjo suvokti, jog net ir nežymūs nubrozdinimai pėsčiajam padaryti. Pats P. Z. teisme paaiškino, kad, jai paklausus, kaip jis jaučiasi, P. Z. atsakė, kad jaučiasi gerai, atsistojo ir šlubčiodamas ėjo į sutartą vietą. Byloje esančiame vaizdo įraše matyti, kad P. Z. pakilo jai dar nespėjus išlipti iš automobilio, liudytoja R. Š. paaiškino, kad berniukas atsistojo ir ėmė bėgti, paklausus, kur bėga, ar reikia pagalbos, atsakė, kad viskas gerai ir nubėgo. P. Z. skubėjo susitikti su mama, todėl iš įvykio vietos nubėgo. Teigia, kad esant tokioms aplinkybėms, jai nebuvo pagrindo manyti, jog P. Z. yra sužalotas. Neturėdama pagrindo manyti, kad pėsčiajam bus nustatyti sužalojimai, ji neturėjo pagrindo manyti, kad sukėlė eismo įvykį ir privalo laikytis KET 219.4 punkto reikalavimų. Nors P. Z. yra nepilnametis (12 m.), mano, kad jis galėjo įvertinti, ar yra sužalotas, ar ne. Be to, ir pėsčiasis turi pareigą nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, jeigu yra su juo susijęs (ATPK 48.6 punktas). Apeliantės teigimu, ji ketino skambinti į policiją, ieškojo automobilyje telefono (staigaus stabdymo metu pamačius pėsčiąjį, rankinė nukrito nuo sėdynės, daiktai, tarp jų ir telefonas, iškrito ant grindų), kol tamsoje surado iškritusį telefoną, P. Z. jau buvo nuėjęs. Dėl to, kas paminėta, mano, kad teismo išvados dėl jos kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą yra nepagrįstos. Pažymi, kad ji buvo blaivi, vairuotojo pažymėjimą turi, automobilis privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu apdraustas, taigi dėl nežymaus pėsčiojo sužalojimo, net jei ir būtų buvusi kalta dėl jo kliudymo, ji nebūtų patyrusi jokių esminių nepatogumų. Taip pat atkreipia dėmesį, kad, jeigu ji būtų siekusi išvengti atsakomybės, nebūtų sustojusi įvykio vietoje, nebūtų domėjusis pėsčiojo būsena, užsirašinėjusi liudininkų telefonus.

B. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad B. S. kaltė dėl ginčijamų jai inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodyta visiškai.

KET 30 punkte nustatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti.

Jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, su eismo įvykiu susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam (KET 219.4. punktas).

ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė tam, kas važiavo esant draudžiamam šviesoforo signalui arba reguliuotojo gestui, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja taisyklės.

Pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, padaręs kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė be kita ko kyla ir vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33/2013, 2AT-41/2014, 2AT-17-2015).

Nors B. S. neigia padariusi jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, jos kaltę padarius šiuos pažeidimus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytoja R. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad ji matė 2015 m. gruodžio 4 d. įvykį, nes tuo metu pati toje pačioje vietoje ėjo link perėjos. Paaiškino, kad automobilis važiavo labai negreitai, nebuvo sustojęs ir „nutrenkė“ berniuką. Įvykis įvyko pačioje perėjos pradžioje, ji tuo metu irgi ruošėsi pereiti per perėją, laukė, kol ją praleis, buvo ką tik sustojusi, matė „patį nutrenkimą“ (49 b. l.). Šiuos parodymus liudytoja R. Š. davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad ji būtų suinteresuota bylos baigtimi, nėra, todėl netikėti minėtais parodymais nėra pagrindo. Be to, liudytojos B. Š. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai. Tai, kad automobilio vairuotoja savo automobilio nestabdė, teismo posėdžio metu nurodė ir nukentėjusysis P. Z.. Jis neneigė „truputį“ bėgęs per perėją, tačiau kartu pažymėjo, kad pamatęs, jog automobilis nestabdo, išsigandęs paspartino bėgimą. Taip pat nurodė, kad jam „kliuvo į šoną“, jis nukrito truputį toliau nuo automobilio, po to eidamas šlubčiojo (38 b. l.). Liudytoja I. B. taip pat nurodė mačiusi, kad įvykis buvo perėjoje, ir vaikas, ir automobilis buvo perėjoje, vaikui galėjo būti kliudyta koja, jis suklupo ant kelių (39 b. l.). Liudytoja Ž. J. parodė, kad kolegei pasakius, jog automobilis partrenkė vaiką, ji išbėgusi iš parduotuvės pamatė vaiką, kuris eidamas šlubavo, buvo susiėmęs už kojos. Ji palydėjo vaiką į parduotuvę „J.“, ten buvo vaiko mama (39 b. l.).

Kaip minėta, KET 30 punkte nustatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Tamsiuoju paros metu transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių. Taigi B. S. skunde nurodytos aplinkybės, kad ji, įvažiavusi į perėją, judėjo lėtai, perėja gatvę kerta įstrižai, ji nėra tokia, kaip įprasta, be to, buvo tamsus paros metas, pastarosios kaltės padarius ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą nepaneigia ir nėra pagrindas sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo būtent tai, kad pėsčiasis P. Z. nesustodamas įbėgo į gatvę prieš jos automobilį. Pastebėtina, kad transporto priemonės valdytojas visais atvejais privalo būti itin atidus, pastabus, kad matytų net ir bėgantį pėsčiąjį ir imtis visų priemonių, kad būtų išvengta eismo įvykio kilimo. Akivaizdu, kad minėtų taisyklių B. S. nesilaikė, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pakankamai nesulėtino greičio, nesustojo, kad įsitikintų, jog nėra pėsčiojo, kurį turi praleisti ir, nepastebėjusi, partrenkė į pėsčiųjų perėją įbėgusį P. Z.. Tai, kad apeliantė vairuodama automobilį nebuvo pakankamai atidi, patvirtina ir jos pačios parodymai, kad ji sankryžoje žiūrėjo į kairę, (duomenys neskelbtini) gatvės pusėn, ir tik atsisukusi pamatė bėgantį vaiką. Apeliantės skundo argumentus, kad perėja buvo tuščia, besirengiančių per ją eiti pėsčiųjų nebuvo, pėsčiasis bėgo už perėjos, paneigia pirmiau minėti liudytojos R. Š. parodymai, kad įvykis įvyko pačioje perėjos pradžioje, ji tuo metu irgi ruošėsi pereiti per perėją, laukė, kol ją praleis, taip pat nukentėjusiojo ir liudytojos I. B. parodymai, kad įvykis buvo pėsčiųjų perėjoje. Priešingai nei skunde teigia B. S., tai, kad P. Z. buvo patrenktas pėsčiųjų perėjoje, patvirtina ir kompaktiniame diske įrašytas vaizdo įrašas (29 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad paaiškinime, adresuotame (duomenys neskelbtini) rajono PK, B. S. pati parašė „<...> pamačiau kaip kairėj pusėj ant perėjos suklupo vaikas“ (9–11 b. l.).

Kaip teisingai skunde pažymėjo apeliantė, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 punkte nurodyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad P. Z. nustatyti odos nubrozdinimai kairiojo klubo ir dešiniojo kelio sąnario srityje. Konstatuota, kad sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir (ar) paviršiais. Sužalojimai padaryti prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2015 m. gruodžio 4 d., galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. P. Z. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (13 b. l.). Taigi akivaizdu, kad pėsčiąjį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, B. S. ne tik kliudė, bet ir sužalojo. Apeliantės skundo teiginys, kad ji įvykio vietoje negalėjo suvokti, jog pėsčiajam padaryti nubrozdinimai, vertinamas kritiškai. Kaip minėta, savo paaiškinime B. S. nurodė mačiusi, kaip vaikas suklupo, taigi ji, turėdama pakankamai gyvenimiškos patirties, turėjo numatyti, kad vaikas galėjo būti sužalotas. Atsižvelgiant į liudytojos Ž. J. parodymus, kad ji iš karto po įvykio išbėgusi į lauką pamatė vaiką, kuris eidamas šlubavo, buvo susiėmęs už kojos, manytina, kad, jeigu apeliantė nebūtų pasišalinusi iš eismo įvykio vietos, nepaisant to, kad vaikas sakė, jog jam viskas gerai, ji, kaip ir Ž. J. būtų mačiusi, kad vis dėlto vaikas nėra visiškai sveikas, jo sveikata sutrikdyta. Tačiau bylos duomenys liudija, kad B. S. pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tuo pažeisdama Kelių eismo taisykles. Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, kad P. Z., būdamas 12 metų amžiaus, galėjo suprasti, ar jis sužalotas, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamos nutarties argumentui, kad mažametis vaikas dėl baimės ir patirto streso gali tinkamai neįvertinti situacijos ir patirtų sužalojimų masto. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių, kad B. S. suvokė, jog ji yra susijusi su eismo įvykiu, nes pati jį sukėlė, ir iš jo pasišalino suprasdama tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. pažeidimą padarė tiesiogine tyčia. B. S. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą nepaneigia ir jos nurodyta aplinkybė, kad tuo metu, kol ji automobilyje ieškojo telefono, P. Z. nuėjo. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nuėjus nukentėjusiajam, B. S. nebūtų turėjusi galimybės pranešti apie įvykusį eismo įvykį – iš pastarosios skundo matyti, kad telefoną ji rado, taip pat turėjo laiko pasikalbėti su įvykio liudininke ir paprašyti jos telefono numerio.

Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą daroma išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarimą nepakeistą ir B. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.