- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-08
- Bylos Nr.
- I3-1224-535/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03508-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. A.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. A. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021-04-09 sprendimą Nr. 331-378617 (toliau – Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2021-09-14 sprendimą Nr. S-121(7-114/2021); 3) įpareigoti atsakovę VMI jos 2021-03-23 prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ar nepagrįstai išieškotas sumas išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad VMI Sprendimu nusprendė negrąžinti jai mokesčio permokos. Skundžiamo Sprendimo negrąžinti visos prašomos sumos papildomuose motyvuose nurodė, kad mokesčių mokėtoja prašo grąžinti 2017-06-05 įmokos kodu 1441 sumokėtą gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) 2 270 eurų įmoką, kad negrąžinami 2 270 eurų, nes GPM permokos nėra, ir kad GPM 2017-06-05 įmoka 2 270 eurų panaudota GPM pagal 2017-06-05 patikslintą metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus suformuotai GPM prievolei padengti. Komisija patvirtino VMI Sprendimą.
Pareiškėja nesutinka su ginčijamais sprendimais.
Teigia, kad Komisija sprendime tik pakartojo jos skundo dėl skundžiamo sprendimo argumentus, susijusius su VMI, kaip viešojo administravimo subjektu, kuri yra saistoma gero administravimo principo ir pritarė aplinkybėms, susijusioms su 2 270 Eur GPM už 2016 m. apskaičiavimu, kurios neva išdėstytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021-01-21 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 13-1515-473/2021, ir kurias išdėstė Kauno apskrities VMI (toliau – Inspekcija) atstovė Komisijos posėdžio metu.
Pareiškėja mano, kad Komisija sprendime remiasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 73 straipsnio 1 dalies nuostatomis, praleisdama šiam mokestiniam ginčui aktualią išimtį - išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Šiuo atveju vadovaudamasis MAĮ 80 straipsnio 2 dalimi mokesčių administratorius, nustatė jos 2016 m. GPM mokesčio deklaracijos trūkumus, bet pats negalėjo jų ištaisyti, todėl nurodė jai pašalinti savo iniciatyva, o ne ji pati savo noru tikslino minėtą deklaraciją, dėl ko atsirado mokestinė prievolė, kurios net nebuvo 2017-03-21 pateikiant Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308). Būtent dėl mokesčių administratoriaus neteisėto nurodymo tikslinti deklaraciją pasikeitė jos mokestinė prievolė ir be teisinio pagrindo buvo taikytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas, kuriame nustatytos lengvatos gyventojui, o ne šeimai, keičiančiai gyvenamą būstą geresniu, t. y. šeimai, kuri gerina savo gyvenamąjį būstą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-01-21 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 13-1515-473/2021, aiškiai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pati savarankiškai deklaravo mokesčius už 2016 metus ir sumokėjo apskaičiuotą GPM. Byloje duomenų, kad pareiškėjai GPM buvo naujai apskaičiuotas, atlikus mokestinį patikrinimą, ar kad pareiškėja būtų pateikusi nustatytos formos prašymą grąžinti mokesčio permoką ir mokesčių administratorius būtų priėmęs sprendimą atsisakyti šią permoka grąžinti nėra, ir kad pareiškėjos 2017-06-08 prašymas dėl mokestinės permokos grąžinimo neatitinka Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ (toliau - Taisyklės) reikalavimų, todėl negalėjo būti pagrindas pradėti GPM permokos grąžinimo procedūrą pagal MAĮ 87 straipsnį.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Komisijos sprendimo išvados yra nepagrįstos objektyviu ir visapusišku šio mokestinio ginčo aplinkybių ištyrimu, todėl Komisijos sprendimas naikintinas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuris neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių normų reikalavimų, nes jame nustatyta tik jos, kaip mokesčio mokėtojos, pareiga padengti pagal 2017-06-05 patikslintą metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus suformuotą GPM prievolę. Sprendime nėra aiškių ir pakankamų motyvų, kodėl mokesčių administratorius pareikalavo pateikti 2017-06-05 patikslintą metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus, kodėl ji privalėjo deklaruoti 2016 m. gautas pajamas už parduotą bendrosios nuosavybės teise priklausiusio būsto dalį ir mokėti papildomai apskaičiuotą GPM sumą, kaip jos skolą biudžetui bei delspinigius.
Skundžiamo sprendimo papildomuose motyvuose nurodytos mokesčių teisės normos, kuriomis vadovavosi atsakovė, reglamentuoja mokesčių permokos (skirtumo) įskaitymą, kai: 1) be atskiro mokesčių mokėtojo Prašymo mokesčio ir (arba) kitų įmokų permoka (skirtumas) įskaitoma VMI administruojamų mokesčių ir kitų įmokų nepriemokoms padengti Taisyklių nustatyta tvarka (8.1.1 papunktis); 2) Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių ar kitų įmokų sumos ir (arba) susidaręs mokesčio skirtumas įskaitomas (grąžinamas) Taisyklėse nustatyta tvarka: padengiamos mokesčių mokestinės ir baudų už AN (nuo 2015-07-01), mokamų vienu įmokos kodu (įmokos kodas 1001 – VMI administruojami deklaruojami mokesčiai ir nuo 2015-07-01 paskirtos baudos už AN, mokami vienu įmokos kodu), nepriemokos bei VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių, mokamų atskirais įmokų kodais, nepriemokos (Taisyklių 47.1 punktas).
Šalies argumentai
Pareiškėja dėsto Taisyklių nuostatas ir teigia, kad Sprendimo papildomuose motyvuose nėra nurodyta nei viena Taisyklių nuostata, reglamentuojanti mokesčio permokos negrąžinimą. Skundžiamo sprendimo turinys neatitinka teisės normų, reglamentuojančių mokesčio permokos grąžinimą (MAĮ 87 str. 1 d.), reikalavimų.
Pareiškėja remiasi Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir teigia, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nei VMI, nei Inspekcija nėra teisės subjektai, kurie gali padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Pareiškėja paaiškina, kad 2017-06-08 prašyme aiškiai nurodė, kad 2016-10-24 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Turtas perleistas tretiesiems asmenims už 48 000 Eur sumą, kad į jos ir sutuoktinio sąskaitas buvo pervesta po 24 000 Eur už bendrą turtą. Kitaip tariant, perleisto bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto masė nepasikeitė, o tik pasikeitė forma - bendrą Turtą pakeitė bendri pinigai, nors ir skirtingose banko sąskaitose. Duomenų, kad bendri pinigai tapo asmenine jos ir jos sutuoktinio nuosavybe, kad yra pareikštas reikalavimas padalyti turtą ir turtas padalytas sutuoktinių sutikimu arba teismo sprendimu, VMI ir Inspekcija neturėjo ir nepateikė, todėl veikiant ultra viręs be teisinio pagrindo apmokestino dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise gautų pajamų.
Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis CK nuostatomis, nes analizuojami teisiniai santykiai nėra sureguliuoti viešosios teisės normomis. Taip pat yra pagrindas remtis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, nes ginčas kilo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės formos pasikeitimo. Jos ir sutuoktinio santykių veiklos turinys yra aiškus - pasikeisti šeimos būstą, ir aplinkybė, kad jos sutuoktinis gyvenamąją vietą buvo deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka, paneigia GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtintos sąlygos (parduotame gyvenamajame būste turėjo būti gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka) taikymo būtinybę abiem sutuoktiniams, t. y. abiem bendrosios jungtinės nuosavybės valdytojams atskirai. Ši GPMĮ norma taikoma gyventojo turtui, o ne šeimos turtui.
Pažymi, kad būstą pardavė ir gavo pajamas, už kurias įsigijo kitą būstą jos šeima, o ne du atskiri Lietuvos Respublikos gyventojai. Tuo labiau, kad naujai įsigytame šeimos būste jos šeima gyvena iki šiol ir būsto sąlygų pagerinimas susijęs su neįgalaus sūnaus liga.
Duomenų, kad už parduotą šeimos būstą gautos lėšos nebuvo perduotos bendrai jungtinei nuosavybei, atsakovė neturi, todėl akivaizdu, kad apmokestindamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytas pajamas, t. y. šeimos pajamas, nepagrįstai ir neteisėtai taikė GPMĮ normas, pažeidė Konstitucijos 22, 23 ir 24 straipsniuose įtvirtintus žmogaus privataus gyvenimo, nuosavybės ir būsto neliečiamybės principus, bei pažeidė draudimą diskriminuoti dėl socialinės padėties kartu suvaržant teisę laisvai disponuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomu turtu (Konvencijos 14 str., 1 protokolo 1 str.).
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ji turi GPM permoką. VMI Sprendime pagrįstai buvo nurodyta, jog „Mokesčių mokėtoja prašo grąžinti 2017-06-05 įmokos kodu 1441 sumokėtą GPM 2 270 eurų įmoką. Negrąžinami 2 270 eurų, nes GPM nėra. Valstybinė mokesčių inspekcija/Atsakovas vadovaudamasi MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje bei Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ (toliau – Taisyklės), 8.1.1 papunktyje, bei 47.1 papunktyje nustatytą tvarką, kuriuose nurodyta, kad permoka (skirtumu) turi būti įskaitytos mokestinės ir / ar baudos už AN nepriemokos, GPM 2017-06-05 įmoka 2270 eurų panaudota GPM pagal 2017-06-05 patikslintą metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus suformuotai GPM prievolei padengti“.
Atsakovė pažymi, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nustatytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi (MAĮ 73 str. 1 d.).
Pareiškėja savarankiškai suformavo mokestinę prievolę, pateikdama Metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) (deklaracijos buvo pateiktos kelis kartus). Pareiškėja savarankiškai pati suformavo mokestinę prievolę, t. y. savarankiškai deklaravo mokėtiną 2 249 Eur GPM (deklaracijos 33 laukelis). Kadangi Metinė pajamų mokesčio deklaracija buvo pateikta praleidus nustatytą terminą, todėl buvo apskaičiuota 22,78 Eur GPM delspinigių. Pareiškėja pati savarankiškai suformavusi mokestinę prievolę (savarankiškai pateikdama deklaraciją su deklaruota mokėtina GPM suma), pati savarankiškai ją įvykdė - 2017-06-05 sumokėjo 2 270 Eur GPM (mokestį ir sankcijas).
Atsakovė akcentuoja, jog mokesčių administratorius prievolės už pareiškėją nesuformavo, mokėtinos GPM sumos neapskaičiavo ir neatliko jokių procesinių veiksmų su pareiškėjos deklaruota ir įvykdyta prievole. Visa tai atiko pati pareiškėja savarankiškai deklaruodama savo prievoles. Be to, pareiškėja, pateikdama deklaraciją ir suformuodama mokestinę prievolę, ją įvykdė. Paaiškina, kad pačiai pareiškėjai suformavus mokėtiną (-2 249 Eur GPM sumą), ją sumokėjus (+2 249 Eur GPM), pareiškėjos apskaitoje (balanse) susidarė „0“ (-2 249 + 2 249). Kadangi pareiškėjos balanse yra „0“, minėta suma negali būti laikoma nei mokesčio permoka, nei skirtumas (kaip taip suprantama pagal MAĮ 2 straipsnio 12 ir 13 dalis).
Pareiškėjos sumokėta mokesčio suma negali būti laikoma „sumokėta per didelė mokesčio suma“, kadangi prievolė suformuota pačios pareiškėjos.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad dėl procedūrinių permokos grąžinimo klausimų sutinka su Komisijos sprendimo motyvais, kad „Mokesčių permokų grąžinimo klausimus reglamentuoja MAĮ bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. MAĮ 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia mokesčio permokos sąvoką, nurodydama, kad mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma, t. y. suma, kurios mokesčių mokėtojas neturėjo (neturi) pareigos mokėti pagal teisės aktų reikalavimus. MAĮ 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu.
Taisyklėse nustatyta detali mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti (įskaityti) VMI administruojamų mokesčių ir su jais susijusių sumų užpildymo, pateikimo, apskaitos, susijusios su mokesčio ir kitų įmokų permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimu (įskaitymu), tvarka. Taigi, remiantis teisiniu reglamentavimu, mokesčio (taip pat ir kitų Taisyklėse nurodytų įmokų) permoka (skirtumas) mokesčių mokėtojui grąžintina tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas pagrindžia, kad mokesčio permoka (skirtumas) yra realiai susidariusi ir mokesčių mokėtojas neturi nepriemokų, kurioms padengti ši permoka pirmiausia ir turi būti panaudota. Pažymi, kad LVAT ne kartą savo praktikoje yra pasisakęs, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permokos pagrįstumą tenka mokesčių mokėtojui, o jam šios pareigos neįvykdžius, jis, kaip taisyklė, praranda teisę į mokesčio permoką (pvz., 2016-02-25 nutartis adm. byloje Nr. eA-182-438/2016). Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalies nuostatas, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Taigi, remiantis šia nuostata, konstatuotina, kad 2017-06-05 pateiktoje Metinėje deklaracijoje pateikti duomenys yra teisingi. Situacija, kai 2 270 Eur GPM įmoka panaudota GPM pagal 2017-06-05 patikslintą metinę pajamų deklaraciją už 2016 m. suformuotai 2 270 Eur GPM prievolei padengti, neatitinka permokos susidarymo sąlygų, nustatytų MAĮ 2 straipsnio 12 dalyje, todėl pripažintina, kad GPM permokos nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo argumentai, susiję su GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytos lengvatos taikymu nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad pareiškėjai pagal MAĮ 68 straipsnio 4 dalies 1 punktą apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima, kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas GPM (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį). Todėl pareiškėja, būdama įsitikinusi, kad jos gautos pajamos už 2016 m. parduotą nekilnojamąjį turtą atitinka GPMĮ nustatytas neapmokestinamųjų pajamų pripažinimo sąlygas (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas), turi teisę pateikti mokesčių administratoriui: 1) patikslintą Metinę pajamų deklaraciją už 2016 m., kurios pagrindu mokesčių administratoriaus vedamoje mokesčių mokėtojo apskaitoje susiformuotų permoką ir 2) nustatytos formos prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (FR0781 forma). Tik pareiškėjai tinkamai užpildžius ir pateikus mokesčių administratoriui patikslintą Metinę pajamų deklaraciją už 2016 m. ir nustatytos formos prašymą grąžinti permoką, gali būti įvertinta, ar pareiškėja faktiškai turi permoką ir MAĮ nustatyta tvarka spręsti permokėtos GPM sumos grąžinimo klausimą.
Atsakovė pažymi, kad pareiškėjai patikslinus savo prievolę, pavyzdžiui, iš mokėtinos sumos į grąžintiną, ar iš dalies mokėtinos sumos, pareiškėjos balansas pasikeistų. Tokiu būdu atsirastų pagrindas vertinti pateiktą patikslintą deklaraciją ir jos pagrindu atsiradusius pasikeitimus. Pareiškėjai patikslintus deklaraciją už 2016 m. visa apimtimi, t. y. deklaruojant grąžintiną mokesčio permoką, VMI yra pasirengusi inicijuoti mokestinį pareiškėjos patikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl VMI sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos 2021-03-26 prašymas Nr. (17.16-40)GES-166180 grąžinti 2 270 Eur GPM, ir ikiteismine tvarka pareiškėjos skundą išnagrinėjusios Komisijos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2013-10-31 pareiškėja kartu su sutuoktiniu, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kuriame sutuoktinis deklaravo savo gyvenamąją vietą. 2016-10-24 pirkimo-pardavimo sutartimi nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 48 000 Eur, todėl į pareiškėjos ir sutuoktinio sąskaitas buvo pervesta po 24 000 Eur už bendrą turtą. 2017-05-22 pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja su sutuoktiniu įsigijo kitą nekilnojamąjį turtą už 52 000 Eur, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja 2017-03-21 pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus, kurioje deklaravo apmokestinamąsias pajamas, susijusias su darbo santykiais ir grąžintiną 110,00 Eur GPM. Vėliau pareiškėja 2017-06-05 pateikė dvi deklaracijas ir patikslino minėtą deklaraciją. Deklaracijos GPM308T priede (ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos) deklaravo 1/2 dalį pajamų, gautų 2016 m. už parduotą nekilnojamąjį turtą, t. y. deklaravo 24 000 Eur ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų, 10 086,05 Eur turto įsigijimui tenkančių išlaidų, 13 913,95 Eur apmokestinamųjų pajamų bei mokėtiną 2 249,00 Eur GPM. Kadangi Metinė pajamų mokesčio deklaracija buvo pateikta praleidus GPMĮ nustatytą terminą, buvo apskaičiuota 22,78 Eur GPM delspinigių. Pareiškėja 2017-06-05 sumokėjo 2 270 Eur GPM.
Pareiškėja 2017-06-08 kreipėsi į Inspekciją dėl permokos grąžinimo, kuri 2017-07-04 raštu Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018-06-27 raštu (7.46-4.7.1) K-2368 pateikė savo atsakymus.
Pareiškėja dėl šių raštų kreipėsi į Komisijos Kauno apygardos skyrių, kuris 2018-08-16 sprendimu atsisakė priimti skundą, nes neatnaujino termino skundui paduoti. Pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą (toliau – RAAT), skųsdama minėtą Komisijos sprendimą ir Inspekcijos raštus, taip pat teismui reikšdama reikalavimą dėl minėtais raštais padarytos žalos atlyginimo. RAAT 2018-09-25 ir 2018-10-18 skundo priėmimo nutartyse pasisakė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl permokos grąžinimo patenka į mokestinio ginčo sąvoką (MAĮ 2 str. 22 d.), kuriam nustatyta speciali nagrinėjimo tvarka (MAĮ 145 str. 1 d.). Skundo dalį dėl Komisijos sprendimo taip pat atsisakė priimti, nes pareiškėja šiuo atžvilgiu nesuformulavo skundo dalyko. Likusi dalis – dėl Inspekcijos raštais padarytos žalos – išnagrinėta ir 2018-12-21 sprendimu skundas atmestas. LVAT 2020-09-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1195-442/2020 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
Pareiškėja 2018-10-09 raštu kreipėsi į VMI, prašydama: 1) vadovaujantis MAĮ 152 straipsniu ir VAĮ 8 straipsniu, pripažinti skunde nurodytas priežastis svarbiomis ir priimti sprendimą atnaujinti praleistą terminą dėl Inspekcijos 2017-07-04 rašto Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018-06-27 rašto Nr. (7.46-4.7.1) K-2368; 2) panaikinti minėtus Inspekcijos raštus; 3) grąžinti be teisinio pagrindo valstybei sumokėtą 2 270,00 Eur GPM; 3) įpareigoti Inspekciją ne teismo tvarka atlyginti patirtą 2 270,00 Eur turtinę žalą.
Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – Teismas). Teismas 2019-06-17 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2463-1066/2019 pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas 2021-01-21 sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-1515-473/2021 panaikino Komisijos sprendimą ir išaiškino pareiškėjai teisę, kad siekdama susigrąžinti GPM permoką, ji turi teisę kreiptis į VMI, pateikdama nustatytos formos prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (FR0781 forma).
Pareiškėja 2021-03-23 užpildė prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. (17.16-40) GES-166180, kuriame nurodė, kad siekia susigrąžinti 2 270 Eur dydžio GPM permoką už 2016 metus.
Pareiškėja pateikė skundą Komisijai, kuri 2021-09-14 sprendimu Nr. S-121 (7-114/2021) atmetė pareiškėjos skundą.
Pareiškėja nesutinka su VMI ir Komisijos sprendimais, teigia, kad būtent dėl mokesčių administratoriaus neteisėto nurodymo tikslinti deklaraciją, pasikeitė jos mokestinė prievolė ir be teisinio pagrindo buvo taikytas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas, kuriame nustatytos lengvatos gyventojui, o ne šeimai, keičiančiai gyvenamą būstą geresniu, t. y. šeimai, kuri gerina savo gyvenamąjį būstą, be to VMI Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, GPMĮ ir Taisyklių nuostatos.
Pagal GPMĮ 3 straipsnio nuostatas pajamų mokesčio mokėtoju laikomas pajamų gavęs ir (arba) uždirbęs gyventojas. GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio įstatymo nustatyta tvarka atimama per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Kai gyventojo gautos pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnį nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, o pagal mokesčio sumokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms, jas gavusiam gyventojui GPMĮ 27 straipsnyje nustatyta pareiga iki kito mokestinio laikotarpio gegužės 1 d. pačiam arba per savo įgaliotą asmenį pateikti praėjusio mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir sumokėti joje apskaičiuotą pajamų mokestį.
MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka: 1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius paprašo mokesčių mokėtoją pateikti papildomus dokumentus, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės; 2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai), įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.
MAĮ 87 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą, taip pat atvejus, kada mokesčio permoka grąžinama mokesčių mokėtojui be atskiro prašymo. Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklės yra patvirtintos VMI viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186. Šiuo įsakymu taip pat yra patvirtinta prašymo grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas FR0781 forma.
Pagal MAĮ 2 straipsnio 12 dalį mokesčio permoka yra laikoma mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma, t. y. mokesčio (įmokos, baudos ar pan.) suma, kurios mokesčių mokėtojas neturėjo pareigos mokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką (LVAT 2016-02-25 nutartis adm. byloje Nr. A-182-438/2016, 2017-03-21 nutartis adm. byloje Nr. A-3146-575/2017) mokesčių mokėtojui tenka pareiga pagrįsti mokesčio (įmokos) permokos susidarymo realumą. P. T. 17 punktą prašymas dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo turi būti užpildytas ir pateiktas, laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų, o pagal Taisyklių 16 punktą prie prašymo turi būti pateikti prašymui išnagrinėti ir sprendimui priimti reikalingi papildomi dokumentai ir duomenys (Taisyklėse pateiktas pavyzdinis, tačiau nebaigtinis tokių dokumentų sąrašas), pagrindžiantys Inspekcijos administruojamų mokesčių ar baudų už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) susidarymą ir (arba) patvirtinantys Inspekcijos neadministruojamų mokesčių, baudų, paskirtų pagal MAĮ ar kitus mokesčių įstatymus, ir kitų įmokų sumokėjimą ar nepagrįstai išieškotas sumas.
Taigi, apibendrinus aptartas teisės aktų ir teismų praktikos nuostatas, darytina išvada, kad tik mokesčių mokėtojui objektyviais ir abejonių nekeliančiais duomenimis pagrindus aplinkybes, jog jis mokestį, įmoką (ginčo situacijoje GPM) sumokėjo neturėdamas teisinio pagrindo, mokesčių administratoriui atsiranda pareiga sugrąžinti įmokos permoką.
Pagal byloje esančius dokumentus nustatyta, kad pareiškėja 2017-03-21 pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus, kurioje deklaravo apmokestinamąsias pajamas, susijusias su darbo santykiais, bei grąžintiną 110,00 Eur GPM. Vėliau pareiškėja 2017-06-05 pateikė dvi deklaracijas ir patikslino minėtą deklaraciją ir deklaracijos GPM308T priede (ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos) deklaravo ½ dalį pajamų, gautų 2016 m. už parduotą nekilnojamąjį turtą, t. y. deklaravo 24 000 Eur ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų, 10 086,05 Eur turto įsigijimui tenkančių išlaidų, 13 913,95 Eur apmokestinamųjų pajamų bei mokėtiną 2 249,00 Eur GPM. Kadangi Metinė pajamų mokesčio deklaracija buvo pateikta praleidus GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, buvo apskaičiuota 22,78 Eur GPM delspinigių. Pareiškėja 2017-06-05 sumokėjo 2 270 Eur GPM.
Teismo įsitikinimu, pareiškėjos pateikti dokumentai ir informacija nesudaro pagrindo pripažinti, jog egzistuoja pagrindas grąžinti jos 2017-06-05 sumokėtą GPM, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra susidariusi GPM permoka. Pareiškėja pati pateiktos patikslintos deklaracijos pagrindu suformavo mokėtiną 2 249 Eur GPM prievolę (Metinė pajamų mokesčio deklaracija buvo pateikta praleidus GPMĮ nustatytą terminą, todėl buvo apskaičiuota 22,78 Eur GPM delspinigių). Pareiškėja patikslintos Metinės pajamų deklaracijos už 2016 m. pagrindu suformuotą mokestinę prievolę įvykdė, t. y. 2017-06-05 į valstybės biudžetą sumokėjo 2 270 Eur GPM. Patikrinimas dėl pareiškėjos deklaruoto ir sumokėto GPM nebuvo atliekamas.
Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalies nuostatas, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjos 2017-06-05 pateiktoje Metinėje deklaracijoje pateikti duomenys yra teisingi. Situacija, kuomet 2270 Eur GPM įmoka panaudota GPM pagal 2017-06-05 patikslintą metinę pajamų deklaraciją už 2016 m. suformuotai 2 270 Eur GPM prievolei padengti, neatitinka permokos susidarymo sąlygų, nustatytų MAĮ 2 straipsnio 12 dalyje, todėl pripažintina, kad GPM permokos nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentai, susiję su GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytos lengvatos taikymu nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi,
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie sumokėto GPM permoką, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ji gali būti grąžinta pareiškėjai.
Kaip minėta priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, todėl preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi (MAĮ 73 st. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja savarankiškai suformavo mokestinę prievolę, pateikdama Metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) (deklaracijos buvo pateiktos kelis kartus), pati savarankiškai ją įvykdė - 2017-06-05 sumokėjo 2 270 Eur GPM (mokestį ir sankcijas).
Byloje pateikti įrodymai paneigia pareiškėjos skundo argumentus, kad mokėtiną mokestį suformavo ir įpareigojo sumokėti mokesčių administratoriaus. Priešingai, mokesčių administratorius prievolės už pareiškėją nesuformavo, mokėtinos GPM sumos neapskaičiavo ir neatliko jokių procesinių veiksmų su pareiškėjos deklaruota ir įvykdyta prievole. Visa tai atiko pati pareiškėja savarankiškai deklaruodama savo prievoles. Pareiškėjos sumokėta mokesčio suma negali būti laikoma „sumokėta per didelė mokesčio suma“, kadangi prievolė suformuota pačios pareiškėjos.
Ginčo situacijoje, įvertinus tai, jog pareiškėja nepateikė informacijos ir dokumentų dėl permokos susidarymo realumo ar kitos informacijos, kad ji neturėjo pagrindo mokėti GPM, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos prašoma grąžinti permoka yra susidariusi ir yra pagrindas ją grąžinti.
Kadangi nagrinėjamu atveju kilęs mokestinis ginčas, teismas nepasisakys dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su CK normų taikymu.
Pagal MAĮ 68 straipsnio 4 dalies 1 punktą apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima, kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį).
Pareiškėjai išaiškintina, kad pareiškėja, būdama įsitikinusi, kad jos gautos pajamos už 2016 m. parduotą nekilnojamąjį turtą atitinka GPMĮ nustatytas neapmokestinamųjų pajamų pripažinimo sąlygas (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas), turi teisę pateikti mokesčių administratoriui: 1) patikslintą Metinę pajamų deklaraciją už 2016 m., kurios pagrindu mokesčių administratoriaus vedamoje mokesčių mokėtojo apskaitoje susiformuotų permoka ir 2) nustatytos formos prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (FR0781 forma). Pareiškėjai tinkamai užpildžius ir pateikus mokesčių administratoriui patikslintą Metinę pajamų deklaraciją už 2016 m. ir nustatytos formos prašymą grąžinti permoką, gali būti įvertinta, ar pareiškėja faktiškai turi permoką ir MAĮ nustatyta tvarka spręsti permokėtos GPM sumos grąžinimo klausimą.
Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad atsakovė atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjai patikslinus savo prievolę, pavyzdžiui, iš mokėtinos sumos į grąžintiną, ar iš dalies mokėtinos sumos, pareiškėjos balansas pasikeistų. Tokiu būdu atsirastų pagrindas vertinti pateiktą patikslintą deklaraciją ir jos pagrindu atsiradusius pasikeitimus. Pareiškėjai patikslintus deklaraciją už 2016 m. visa apimtimi, t. y. deklaruojant grąžintiną mokesčio permoką, atsakovė yra pasirengusi inicijuoti mokestinį pareiškėjos patikrinimą.
Pareiškėja teigia, kad ginčijamas VMI Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nurodo VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios galiojo iki 2020-11-01. Kadangi Sprendimas priimtas 2021-04-09, taikytinos galiojančios redakcijos VAĮ 10 straipsnio 5 dalis. VAĮ išdėsčius nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2020-11-01, 8 straipsnio nuostatos iš esmės pasikeitė, tačiau reikalavimas tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą neišnyko, jis netiesiogiai įtvirtintas VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje ir kyla iš bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, teisėtumo ir gero administravimo principų.
Pagal MAĮ 34 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja Taisyklės.
Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI Sprendimas atitinka Taisyklių nustatytą sprendimų turinį ir formą, taip pat jis atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, nes jame pateikiamas teisinis pagrindas (MAĮ 87 straipsnis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodyta sprendimo data, sprendime nurodyta kodėl sumokėtas mokestis negrąžinamas, jis pasirašytas įgalioto pareigūno. Be to, pareiškėja, kaip mokesčių mokėtoja, žinojo apie procesą, susijusį su GPM gražinimu. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjai buvo suprantamas sprendimo turinys, ji aiškiai suprato savo teises, pareigas, sprendimo pagrindą ir apimtį.
VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 str. 5 d. 7 p.). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020-11-01 VAĮ 8 str.) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, taip pat įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, daro išvadą, kad VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas mokestinio ginčo faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl nėra pagrindo išvadai dėl padaryto VAĮ 10 straipsnio pažeidimo ir pareiškėjos argumentai pripažintini nepagrįstais bei atmestini. Ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus,
Apibendrinant tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad VMI Sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo šį sprendimą panaikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo juos panaikinti. Teismas taip pat netenkina išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VMI jos 2021-03-23 prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ar nepagrįstai išieškotas sumas išnagrinėti iš naujo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos J. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.