Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 38 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 40 straipsnio 4 dalimi. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi buvo pripažinta, kad G. K. piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį. Prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, pareiškėjas remiasi savo turtine padėtimi. Pagal ABTĮ 41 straipsnio nuostatas administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tačiau teismo įpareigojimas sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį šiuo atveju siejamas su asmens piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise, todėl nesietinas su jo turtine padėtimi. Todėl nebuvo teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Taip pat nebuvo pagrindo pratęsti šio trūkumo pašalinimo terminą, nes pareiškėjo nurodytas prašomas terminas yra neapibrėžtas (iki jam bus suteiktas darbas), iš paties skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nedirba.

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi. Teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartyje nustatytu terminu pareiškėjas G. K. šioje nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalino. Todėl skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria nutarta pareiškėjo G. K. skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Sprendžiant dėl skundo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 37 straipsnis), turi būti patikrinta, ar skundas (prašymas) atitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose nurodytus skundo teismui formos ir turinio reikalavimus. Remiantis ABTĮ 24 straipsnio nuostatomis, prie skundo (prašymo) turi būti pridedami dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus (1 dalis). Išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio (2 dalis).

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pagal minėtas įstatymo nuostatas, teismo nutartyje nurodytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas, teismui yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nutarties dėl trūkumų šalinimo motyvai vertinami kaip nutarties dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui motyvų sudėtinė dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012). Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, tikrindama apskųstos Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgia ir į tai, kokius pareiškėjo skundo trūkumus teismas buvo nustatęs 2015 m. birželio 25 d. nutartimi, taip pat į tai, ar teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų.

Nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl jis įpareigotas sumokėti 28 eurų žyminį mokestį; be to pateiktas skundas neatitiko ir formaliųjų skundo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, todėl teismas šia nutartimi įpareigojo pateikti papildomus 3 paduodamo skundo egzempliorius.

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 38 straipsnis numato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnis numato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 str.), taip pat suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 str.), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui. Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų saugomų interesų gynimo.

Šiuo atveju Panevėžio apygardos administracinis teismas įpareigojo pareiškėją sumokėti žyminį mokestį, konstatavęs, kad jis piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr., pvz., 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006; 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010).

Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, 2015 m. birželio 25 d. nutartimi įpareigojęs pareiškėją sumokėti žyminį mokestį, atsižvelgė ne tik į teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis dėl to, kiek kartų pareiškėjas per 2015 m. jau yra kreipęsis su skundais į Panevėžio apygardos administracinį teismą, tačiau taip pat ir į tai, kad šiais skundais pareiškėjas reiškė reikalavimus dėl žalos atlyginimo, be to, atsižvelgė į šių skundų išnagrinėjimo rezultatus. Teismo surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipiasi dažniau nei 1 kartą per mėnesį ir didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pripažinti pagrįstomis vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir pagal keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį.

Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės pagrįstai pripažintas asmeniu, piktnaudžiaujančiu teisminės gynybos teise ir įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas nereiškia, kad asmeniui užkertamas kelias į teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad asmuo, elgdamasis sąžiningai ir nepiktnaudžiaudamas teise į teisminę gynybą, turi įvertinti kada jam iš tikrųjų yra reikalinga teisminė gynyba, atitinkanti jos paskirtį ir tikslus.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismas gali visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų kategorijai. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo patenka į žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą (ABTĮ 40 str. 1 d. 11 p.) ir teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostata, konkrečiu atveju pareikalavo iš pareiškėjo sumokėti žyminį mokestį. Todėl nors pareiškėjas 2015 m. liepos 22 d. teisme gautu prašymu ir prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tokį prašymą tenkinti.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi nustatytu terminu (iki 2015 m. liepos 25 d.) neįvykdė įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį. Be to, pareiškėjas nepašalino ir kito 2015 m. birželio 25 d. nutartyje nurodyto skundo trūkumo – nepateikė 3 papildomų skundo egzempliorių. Taigi, pareiškėjas teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, todėl jo skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje teisingai nustatė, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, todėl pagrįstai ir teisėtai nutarė laikyti jo skundą nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis). Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.