Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-140-417/2017

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-07-05
Bylos Nr.: 1A-140-417/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00647-2016-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arvydas Daugėla, Zigmas Pocius, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis: A. Z.
Nukentėjusysis: J. S., L. Š.

Kategorijos

1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)

Pranešėjas Eduardas MaškevičiusTeisėja Dalia Zimantienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-417/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00647-2016-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.; 1.1.8.1.2.; 1.1.10.1.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.7.13.; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorei Linai Karbauskienei,nuteistajam A. Z.,nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Agintui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1dalį, paskiriant 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo dienos.

Nukentėjusiųjų J. S. ir L. Š. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies iš A. Z. joms priteista po 600 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš A. Z. 56,46 eurų žalos atlyginimo.

Iš A. Z. valstybei priteista 266,34 eurų išlaidų už nukentėjusiosioms suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2016 m. sausio 1 d., apie 00 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), prie kokteilių baro (duomenys neskelbtini) jis dėl mažareikšmės priežasties, matant pašaliniams asmenims, tyčia sugriebė viena ranka nukentėjusiajai L. Š. už kaklo ir spaudė, kita ranka sugriebė minėtai nukentėjusiajai už plaukų ir tempė žemyn, taip ją pargriovė ant žemės ir gulinčią tempė apie 2 metrus, nukentėjusiajai atsistojus, A. Z. vėl sugriebė pastarajai už kaklo, kita ranka tempė už plaukų, taip sukėlė fizinį skausmą, o nukentėjusiajai L. Š. bandant stotis, kumščiu sudavė vieną smūgį į lūpą, taip padarydamas veido sumušimą su muštine žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje ir minėtai nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to A. Z. pribėgęs prie nukentėjusiosios J. S. kumščiu sudavė du smūgius šiai į veidą, dėl to J. S. pakaušiu atsitrenkė į reklamos stendą. Po to A. Z. sugriebė viena ranka J. S. už kaklo ir spaudė, taip sukeldamas fizinį skausmą, po to abiem rankomis nukentėjusiosioms L. Š. ir J. S. paėmė už kaklų ir spaudė, pakišo koją J. S. ir taip ją parvertė, po to, laikydamas L. Š. už kaklo, nustūmė ant nukentėjusiosios J. S., kuriai gulinčiai du kartus spyrė į nugarą, tuo minėtai nukentėjusiajai padarydamas galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu pakaušyje, veido minkštųjų audinių patinimu dešinėje apatinio žandikaulio projekcijoje, apatinės lūpos patinimu ir taip sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.Nuteistojo A. Z. apeliaciniu skundu prašoma Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendį panaikinti priimant išteisinamąjį nuosprendį, paliekant civilinius ieškinius nenagrinėtus, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, arba teismui nusprendus, jog padaryta nusikalstama veika, nuosprendį pakeisti taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, bylos įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, t. y. išsamiai ir nešališkai nepatikrino apelianto gynybos versijos, nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neįvertino bylos įrodymų visumos nusikalstamų veikų požymių kontekste, teismo nuosprendyje išdėstė abejotinus ir prieštaringus motyvus (BPK 331 straipsnio 1 ir 4 dalies pažeidimas), nuosprendį pagrindė prielaidomis, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, klaidingai nustatė nusikaltimo požymių turinį, nesivadovavo nešališkumo, objektyvumo, teisingumo, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principais, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, neatliko pakankamos apimties įrodymų tyrimo, neįžvelgė (neištaisė) ikiteisminio tyrimo institucijos padarytų BPK pažeidimų, neišnagrinėjo visų apelianto ir jo gynėjo prašymų, motyvų, o tuos, kuriuos nagrinėjo, atmetė abstrakčiais ir nepagrįstais argumentais. Nurodoma, kad skundžiamas teismo nuosprendis neatitinka reikalavimų, keliamų teismo baigiamajam aktui, ir teismas, priimdamas tokį sprendimą, padarė esminius BPK 20 straipsnio, BPK 331 straipsnio 2 ir 4 dalies pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino A. Z., liudytojų M. E., V. R., V. B., J. R., M. G. parodymų ir savo sprendimą grindė tik nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S. parodymais bei specialisto išvadomis. Apelianto manymu, šie duomenys neatskleidžia nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie galėtų neginčijamai patvirtinti, jog A. Z. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nesurinkta. Versija, kurios apeliantas nuosekliai laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu ir kurias patvirtina liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys duomenys, kad A. Z., rūpindamasis savo naktinio klubo tvarka ir saugumu, išvedė nepageidaujamus klientus, o dėl L. Š. ir J. S. viešosios rimties trikdymo teko jas nuvesti toliau nuo klubo ir nuraminti, liko nepaneigtos. Sprendžiant šioje byloje klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitiko viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, turėjo būti atsižvelgiama į elgesio paskatas. A. Z. turi būti išteisintas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kai jis, vadovaudamas savo naktiniam klubui ir atlikdamas apsaugos darbuotojo funkcijas, pareikalavo, kad nukentėjusiosios L. Š. ir J. S. su L. V. paliktų naktinio klubo teritoriją kaip viešąją tvarką pažeidinėjantys bei nepageidaujami asmenys, nukentėjusiosioms atsisakius vykdyti apelianto teisėtus reikalavimus, ir jas išvedė prievarta bei stengėsi nuraminti. Konfliktinė situacija susiklostė ne dėl to, jog A. Z. ketino ar turėjo tikslą be jokios aiškios priežasties prikibti prie nukentėjusiųjų, pademonstruoti akivaizdų pranašumą, aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tačiau dėl pačių nukentėjusiųjų veiksmų. Byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, jog būtų sutrikusi normali klubo veikla, sukeltas didelis išgąstis ar didelė sumaištis, nutrauktas Naujųjų metų renginys ar pan. Skunde nesutinkama su apeliantui pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pagrįstumu. Šiai sudėčiai yra būdingas neteisėtų asmens veiksmų spontaniškumas, kryptingas siekis pažeisti viešąją rimtį ir (ar) tvarką ir parodyti aiškų visuomenės, aplinkinių, aplinkos negerbimą. Šiuo atveju A. Z. kaltinamas neteisėtu fizinės jėgos panaudojimu atliekant klubo apsaugos darbuotojo funkcijas, siekiant pašalinti iš klubo nepageidaujamus asmenis, t. y. apelianto veiksmai buvo nukreipti išskirtinai prieš nukentėjusiąsias, vykdant savo darbines funkcijas. Apelianto A. Z., kaip naktinio klubo savininko ir vadovo, atsakingo už lankytojų saugumą, veiksmai buvo atliekami siekiant patenkinti savo asmeninius poreikius, o ne nukreipti į viešosios rimties trikdymą. Taip pat nelogiški nukentėjusiųjų ir kartu buvusio liudytojo L. V. parodymai, kad jie patys buvo nusprendę klube nebepasilikti ir ėjo iš jo, tačiau neva buvo užpulti A. Z.. Nukentėjusiųjų L. Š., J. S. ir kartu su jomis buvusio L. V. parodymai, duoti pirminėse, papildomose apklausose bei teisme, visiškai skiriasi, nors ir iš apklausų turinio matyti, kad pirmines apklausas vykdęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas stengėsi nukentėjusiosioms surašyti vienodo turinio parodymus. Nukentėjusiosios ir minėtas liudytojas skirtingai pasakoja įvykio aplinkybes dėl konflikto su apeliantu pradžios, įvykio eigos, smurtinių veiksmų intensyvumo, jų kiekio, suduotų smūgių lokalizacijos, tai, kaip neva A. Z. nukentėjusiąsias tampė paėmęs už plaukų, kaklo ar striukės gobtuvo, dėl smaugimo paėmus už kaklo veiksmo ir t. t. Nukentėjusiųjų L. Š., J. S. ir kartu su jomis buvusio L. V. parodymai skiriasi dėl labai esminių įvykio aplinkybių, todėl šie prieštaringi parodymai vertintini kritiškai ir teismas negali jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. Z.. Taip pat byloje esančios specialisto išvados akivaizdžiai paneigia, kad nukentėjusiosioms buvo suduotas toks skaičius smūgių rankomis ir kojomis, kaip nurodyta A. Z. pareikštame kaltinime. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusiosios teigia, jog A. Z. jas tempė paėmęs už plaukų ir tokiu būdu vilko žeme apie 2–3 metrus. Apelianto manymu, šis veiksmas fiziškai neįmanomas ir nuo tokio veiksmo nukentėjusiosioms būtų tiesiog kuokštais išplėšti galvos plaukai ir tokie sužalojimai akivaizdžiai matytųsi ne tik pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusiems policijos pareigūnams, bet ir nukentėjusiąsias apžiūrėjusiems medikams, apie tai būtų nurodyta teismo medicinos specialisto išvadose. Tikėtina, kad teismo medicinos eksperto nustatyti kūno sužalojimai nukentėjusiosioms galėjo būti padaryti visiškai kitomis aplinkybėmis. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų V. R., J. R. ir M. G. parodymais, teigdamas, kad jie yra gerai pažįstami su apeliantu. Skundu taip pat nurodoma, kad ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teismo procese padaryti esminiai trūkumai. Anot apelianto, buvo pažeisti BPK 192 straipsnio reikalavimai asmens parodymo atpažinti metu, todėl šie duomenys vertintini kaip neleistini. Taip pat akistatos atliktos pažeidžiant šiam procesiniam veiksmui keliamus reikalavimus ir jų metų aiškinantis visiškai neesminius minėtų proceso dalyvių prieštaravimus. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo atliekamas aplaidžiai, nesilaikant įstatymo nustatytų įrodymų rinkimo taisyklių, dėl to pirmosios instancijos teismui pagrįstai turėjo kilti abejonių tiek dėl nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymų, tiek dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų kitų procesinių veiksmų (asmens parodymų atpažinti) teisėtumo. Apelianto manymu, pakartotinai atliktinos akistatos tarp liudytojo M. E. ir nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S., kadangi 2016 m. kovo 10 d. akistatų metų (t. 1, b. 1. 53–54, 95–96) tarp jų visiškai nebuvo pašalinti esminiai prieštaravimai. Be to, spręstinas klausimas dėl akistatų tarp liudytojų M. E., V. R., V. B., J. R., M. G. ir nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S. bei liudytojo L. V. atlikimo, nes tarp jų parodymų yra esminių prieštaravimų. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti papildomai apklausai liudytoją policijos pareigūnę I. K., dėl kurios parodymų teisingumo abejones išsakė nukentėjusioji L. Š.. Šių prieštaravimų bei abejonių pirmosios instancijos teismas nepašalino. Teismo posėdyje nukentėjusiosios J. S. atstovė advokatė I. Grikšelienė pateikė teismui fotonuotrauką, kurioje neva užfiksuota šios nukentėjusiosios įvykio metu sužalota apatinė lūpa. Apeliantui ir jo gynėjui nebuvo suteikta galimybė pakankamai susipažinti su šiuo nauju įrodymu, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą iškviesti dėl šios fotonuotraukos apklausti teismo medicinos ekspertą, kadangi net nesant specialistu vizualiai matyti, kad fotonuotraukoje esantys žmogaus lūpos sužalojimai galbūt padaryti ne suduodant buku daiktu (t. y. smūgiuojant kumščiu ar pan.), o tiesiog žmogaus nusikramtyti savo dantimis. Skundu taip pat keliamas bausmės individualizavimo klausimas, nurodant, kad net ir pripažinus A. Z. kaltu, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinka bausmės skyrimo tikslų ir paskirties bei prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pasak apelianto, skiriant bausmę buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei pažeistos bausmių skyrimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes apelianto teigiami pokyčiai, aktyvus socialinis gyvenimas skatinant aplinkinius sveikai gyventi, dalytis gerumu su nepritekliaus prispaustais žmonėmis bei kitos paminėtos išimtinės bylos aplinkybes apie jo asmenį ir teigiamus socialinius ryšius rodo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant A. Z. švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas jam turėjo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys), nes įtakos nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymui būtent ir turėjo pačių nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S. veiksmai prieš A. Z.. Skundu taip pat nesutinkama su nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos dydžiu. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė tik į jų deklaratyviai išsakytas aplinkybes: J. S. patirtą stresą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, L. Š. patirtą fizinį skausmą, ambulatorinį gydymą dėl lūpos sužalojimo, bendravimo su žmonėmis vengimą, stresą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus. Apelianto nuomone, šios nukentėjusiųjų išsakytos aplinkybės neįrodytos tinkamais įrodymais, o priteistos neturtinės žalos dydžiai aiškiai per dideli ir viršija teismų praktiką analogiškose tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose.Teismo posėdyje nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas advokatas V. Agintas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir išteisinti A. Z. dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Taip pat pateikė papildomus dokumentus apie A. Z. sūnaus gimimą, jo draugės ir sūnaus motinos gaunamas pajamas, taip pat UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareiginius nuostatus bei 2014 m. gruodžio 2 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutartį, ir, teismui nusprendus, kad nėra pagrindo išteisinti A. Z., prašė įvertinti šias aplinkybes svarstant dėl A. Z. paskirtos bausmės dydžio pagrįstumo.Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nurodė, kad apeliacinio skundo dalis dėl A. Z. išteisinimo yra nepagrįsta, todėl prašė dėl šios dalies apeliacinį skundą atmesti. Dėl A. Z. paskirtos bausmės nurodė, kad įvertinus visas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad A. Z. pats savo noru atliko likusią neatliktos bausmės dalį, turi sūnų, jį išlaiko, dirba, yra pakeitęs gyvenimo būdą, yra galimybė jam taikyti BK 75 straipsnį arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi straipsnio dispozicijoje yra ir kitos bausmių rūšys.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai A. Z. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, nurodė, kuriais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, o kurie įrodymai atmetami. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys.BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra įrodyta A. Z. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliantas daug dėmesio skiria bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija, didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir pagrįstai A. Z. pripažino kaltu. Teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas ir dėl to apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad jo veikoje yra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S., liudytojo L. V. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje apklausti liudytojai – M. E., V. R., V. B., J. R. ir M. G., teigia, kad A. Z. veiksmai, kai jis, būdamas naktinio klubo (duomenys neskelbtini) direktorius ir apsaugos darbuotojas, norėdamas užtikrinti klubo tvarką ir jame esančių asmenų saugumą, iš klubo išvedė nukentėjusiąsias L. Š. ir J. S., kurios pačios pažeidinėjo viešąją tvarką ir klubo vidaus taisykles, negali būti vertinami kaip nusikalstama veika. Apeliantas skunde daug dėmesio skiria naktinio klubo (duomenys neskelbtini) vidaus tvarkos taisyklėms ir aplinkybei, kad jis turėjo teisę neįleisti nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S. bei liudytojo L. V. į klubą, nes jie pažeidė minėtas vidaus tvarkos taisykles bei buvo neblaivūs, elgėsi nepadoriai, užgauliojo darbuotojus ir vartojo necenzūrinius žodžius. Tačiau pažymėtina, kad šie skundo argumentai, sprendžiant klausimą, ar A. Z. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, nėra teisiškai reikšmingi. Aplinkybės, jog L. Š., J. S. ar L. V. pažeidė klubo vidaus tvarkos taisykles, suteikė A. Z. teisę imtis veiksmų ir paprašyti šiuos asmenis palikti klubą, A. Z. turėjo teisę šių asmenų neįleisti į klubą ir to niekas neginčija, tačiau šios aplinkybės jokiu būdu nesudaro pagrindo vartoti smurtą prieš nukentėjusiąsias. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusiosios L. Š. ir J. S., liudytojas L. V. atėję į klubą prie rūbinės elgėsi priekabiai, pažeidė klubo vidaus tvarkos taisykles (liudytojų M. E., V. B. parodymai), buvo įkyrios, tačiau būtina pažymėti, jog toks nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. elgesys nebuvo nusikalstamas, jie nedarė jokio teisės pažeidimo, todėl nebuvo jokio pagrindo prieš nukentėjusiąsias vartoti smurtą. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad jis turėjo imtis pareigos sudrausminti nukentėjusiąsias, kadangi smurto pavartojimas prieš kitą asmenį negali būti vertinama kaip tinkamas pareigos vykdymas, nes sudrausminti nukentėjusiąsias bei paprašyti, kad jos išeitų iš klubo, buvo galima ir ne tokiomis kraštutinėmis priemonėmis kaip smurto vartojimas. Matydamas, kad nukentėjusiosios nepaklūsta jo reikalavimams išeiti iš klubo, jis turėjo galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas ir iškilusį konfliktą spręsti taikiu būdu, tačiau užuot tuo tikslu kvietęs policiją, pats ėmėsi smurtinių veiksmų išvesti minėtus asmenis iš klubo. Apeliantas skunde akcentuoja, kad jis neturėjo tikslo sutrikdyti viešąją tvarką ir nesiekė priešpastatyti save aplinkiniams bei pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Tačiau dėl nuteistojo elgesio motyvų ir tikslo, apie kuriuos kalbama nuteistojo apeliaciniame skunde, pažymėtina, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos padarymo motyvai reikšmės neturi. Jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, kadangi motyvas nėra šio nusikaltimo sudėties požymis. Net ir asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ir tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjimas ne visada paneigia teisinę galimybę veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Todėl tai, kad A. Z. veiksmai buvo galbūt išprovokuoti pačių nukentėjusiųjų elgesio, nėra reikšminga vertinant A. Z. veiksmų atitiktį BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, šios aplinkybės yra svarbios tik parenkant bausmės rūšį ir jos dydį kaltininkui. Nors nuteistojo skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiųjų parodymai nėra prieštaringi, jie sutampa tiek tarpusavyje, tiek su liudytojo L. V. parodymais, vieni kitus papildo. Nors apeliantas skunde išsamiai analizuoja šių asmenų parodymus ir teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojo L. V. parodymai kiekvienos apklausos metu skiriasi dėl smurtinių veiksmų intensyvumo, suduotų smūgių lokalizacijos, tačiau teisėjų kolegijos manymu, šių asmenų parodymų esminės detalės sutampa ir neabejotinai patvirtina A. Z. kaltę dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nukentėjusioji L. Š. 2016 m. sausio 1 d. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad išėjus iš klubo (duomenys neskelbtini), iš klubo išėjo ir A. Z., kuris be jokio perspėjimo sugriebė jai už kaklo ir pradėjo ją tempti, ji krito ant nugaros, ir taip tempė apie 2 metrus, po to jai atsistojus, A. Z. sugriebė už plaukų, ją vertė ant žemės ir sudavė kumščiu vieną kartą į veidą, dėl to ji patyrė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1–2). Liudytojo apklausos 2016 m. sausio 25 d. metu nukentėjusioji patikslino savo anksčiau duotus parodymus ir nurodė, kad kai išėjus iš klubo A. Z. prie jos priėjo, iš karto sugriebė jai už kaklo, o kita ranka tempė už plaukų, ir jai parkritus ant žemės, už plaukų ją tempė apie 2 metrus. Jai atsistojus, A. Z. vėl sugriebė viena ranka už plaukų ir tempė žemyn, dėl to ji iš skausmo atsigulė ant žemės, o jai bandant atsistoti, pajuto vieną smūgį į lūpą, kurį A. Z. jai sudavė ranka. Po to pribėgo prie jos sesers ir sugriebęs jai už kaklo, o kita ranka už plaukų, tempė ją apie tris metrus, dėl to ji pribėgusi prie sesers bandė nustumti A. Z., tuomet A. Z. nukentėjusiąsias apglėbęs jėga vedė į priekį ir tada pargriovė J. S. ant žemės, o ją pastūmė, dėl to ji taip pat parkrito ant žemės. Nukentėjusioji nurodė, kad pirmosios apklausos metu davė neišsamius parodymus, nes po įvykio iš karto buvo susijaudinusi, išsigandusi (t. 1, b. l. 34). Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. Š. nurodė, kad paėjus nuo baro apie 10 metrų, A. Z. pribėgęs pradėjo tempti už plaukų, sugriebė už kaklo, už plaukų tempė apie tris metrus, su ranka griebė už kaklo, sesuo jam sakė: „kodėl tu ją tampai“, o A. Z., pakišęs koją, pargriovė ją ant žemės, neleido pasiimti ant žemės pamesto telefono. Tuomet A. Z. pribėgo prie sesers ir paėmęs ją už plaukų, gobtuvo tempė, matė, kaip ją pargriovė, ši griūdama atsitrenkė į reklaminį stendą, sesei, pargriautai ant žemės, sudavė smūgį į veidą, po to jai spyrė du kartus į nugarą, kai ši bandė stotis. Taip pat L. Š. su ranka sudavė vieną smūgį į veidą, dėl to praskėlė lūpą, bėgo kraujas (t. 2, b. l. 117–118). Tai, kad pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusioji L. Š. neišsamiai nurodė visas aplinkybes apie tiek prieš ją, tiek prieš jos seserį vartotą smurtą, nereiškia, kad tokie jos parodymai yra nepatikimi, iš karto po įvykio nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir išsigandusi, todėl galėjo neišsamiai nurodyti smūgių skaičių ar neišsamiai papasakoti apie prieš ją vartoto smurto intensyvumą bei būdus. Be to, nukentėjusiosios L. Š. parodymus apie A. Z. prie ją vartotą smurtą patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 118/2016(03), kurioje nurodyta, kad L. Š. nustatytas veido sumušimas su muštine žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje (t. 1, b. l. 66). Taigi iš esmės nukentėjusiosios L. Š. parodymai apie prieš ją vartotą smurtą, tempimą už plaukų, smūgių jai sudavimą sutampa, šias aplinkybes nukentėjusioji nuosekliai tvirtino viso ikiteisminio tyrimo metu, tai patvirtino ir apklausta pirmosios instancijos teisme, sugretinus specialisto išvados Nr. G 118/2016(03) duomenis su nukentėjusiosios parodymais, nėra pagrindo abejoti šiais parodymais ir sutikti su apelianto dėstoma pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais remtis. Nukentėjusioji J. S. 2016 m. sausio 1 d. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad jiems išėjus iš klubo, A. Z. pribėgo prie jos sesers L. Š. ir sugriebęs ją už kaklo tempė ant nugaros apie tris metrus, tada sesuo stojosi, o A. Z. sesei sudavė tris kartus į veidą. Po to A. Z. pribėgo prie J. S. ir sudavė jai du kartus į veidą, o ji nuo suduoto smūgio galva atsitrenkė į stulpą, o A. Z. dar kartą jai kumščiu sudavė į veidą. Po to A. Z. ją ir seserį sugriebė už kaklo ir tempė žeme (t. 1, b. l. 7). Papildomos apklausos metu J. S. patikslino savo parodymus ir nurodė, kad pirmos apklausos metu iš susijaudinimo neteisingai nurodė jai suduotų smūgių skaičių. Nurodė, kad kai A. Z. pribėgo prie jos sesers L. Š., sugriebė ją už plaukų, o kita ranka trenkė į veidą. Tuomet ji pradėjo bėgti prie sesers ir pamatė, kad sesuo guli ant žemės, o A. Z. tuo metu priėjo prie J. S. ir trenkė jai du kartus kumščiu į veidą, dėl to ji nuo suduotų smūgių atsitrenkė į šalia buvusį stulpą. Tada jos sesuo pribėgo prie jos ir bandė juos išskirti, o A. Z. sugriebė J. S. už kaklo bei sugriebė ir jos seserį L. Š., ir abi jas tempė nuo klubo, pakišo koją J. S., dėl to ši griuvo ant žemės, ir tuomet A. Z. dar du kartus jai spyrė į nugarą (t. 1, b. l. 77). Pirmosios instancijos teisme J. S. nurodė, kad jai stovint prie laukinių laiptų pribėgo A. Z. ir sudavė du smūgius jai į veidą, dėl to ji trenkėsi į reklaminį stendą. Sesuo pribėgo prie jos, o A. Z. abi pargriovė ant žemės, t. y. pirma pargriovė J. S., po to ant jos pargriovė seserį, J. S. du kartus spyrė į nugarą, o L. Š. sudavė ranka į veidą, abi jas paėmęs už plaukų tempė (t. 2, b. l. 119–120). Nukentėjusiosios J. S. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G117/2016(03), kurioje nustatyta, kad J. S. padarytas galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu pakaušyje, veido minkštųjų audinių patinimu dešinėje apatinio žandikaulio projekcijoje, apatinės lūpos patinimu (t. 1, b. l. 104). Sugretinus nukentėjusiosios J. S. parodymus su specialisto išvada bei nukentėjusiosios L. Š. parodymais, matyti, kad J. S. parodymai dėl prieš ją vartoto smurto iš esmės yra nuoseklūs ir atitinka kitą bylos medžiagą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti šiais parodymais. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojas L. V., kuris nurodė, kad jiems išėjus iš klubo, prie L. Š. pribėgo A. Z. ir pagriebęs už kaklo tempė ją apie du metrus ant nugaros, tada L. Š. atsistojo, o A. Z. pagriebęs jai už plaukų, tempė žemyn, dėl to L. Š. pargriuvo ant žemės, viskas įvyko labai greitai. Po to A. Z. pagriebė J. S. ir, parvertęs ją ant žemės, vieną kartą spyrė jai į veido pusę. Tuomet L. Š. bandė gelbėti seserį, tačiau A. Z. jas abi vis tempė tolyn nuo klubo, kartodamos, kad jos turi būti 50 metrų atstumu nuo klubo (t. 1, b. l. 109). Pirmosios instancijos teisme L. V. nurodė, kad A. Z. paėmė J. S. už kaklo ir ją guldė ant žemės, kai ši atsikėlė, toliau ją guldė, L. Š. taip pat paguldė ant žemės, tačiau, kaip, nepamena, matė, kaip jas paėmęs už plaukų lenkė prie žemės, matė, kaip A. Z. spyrė J. S. (t. 2, b. l. 144–145). Taigi, nors liudytojas L. V. įvykio aplinkybes nurodo ne taip detaliai kaip nukentėjusiosios, tačiau netikėti šio liudytojo ir nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo, kadangi parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys. Liudytojo L. V. parodymai negali būti savaime atmesti vien todėl, kad jis yra nukentėjusiosios L. Š. sugyventinis. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojas L. V. parodymus davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai rodo jų patikimumą, nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai duotų melagingus parodymus ir nepagrįstai siektų apkalbėti A. Z., jų aiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti šiais parodymais nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad juos patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados, nukentėjusiosios savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 45–50, 86–92). Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymais pripažindamas A. Z. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino ir nesirėmė liudytojų V. B., V. R., J. R. ir M. G. parodymais, nes jie yra susiję su A. Z.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojas V. B. tik matė, kad A. Z. išlydėjo merginas iš baro, kas vyko lauke, nematė, liudytojai V. R., M. G., J. R., tiesiogiai matę įvykį, nurodė, kad prie baro A. Z. tik paguldė ant žemės nukentėjusiąsias ir jas laikė prispaudęs, smūgių joms nesudavė bei neatliko prieš jas kitų smurtinių veiksmų. Teismas, nustatęs, kad minėti liudytojai yra susiję su A. Z. (M. G. yra pažįstamas su A. Z. ir anksčiau yra lankęsis bare, kuriam vadovauja A. Z., liudytojas V. R. kaltinamojo bare kartais dirba diskotekos vedėju, J. R. dirba kaltinamojo vadovaujamojoje bendrovėje vadybininke), minėtų liudytojų įvykio aplinkybių aiškinimą vertino kaip siekimą padėti A. Z. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atmetė minėtų liudytojų parodymus, o pripažindamas kaltu rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymais. Pagal tokius apelianto skundo argumentus matyti, kad jis prašo remtis tik su juo susijusių asmenų parodymais ir juos vienintelius laiko teisingais. Tačiau pažymėtina, kad tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į asmens santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą. Tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai yra vertinami įrodymų viseto kontekste, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų L. Š., J. S. ir liudytojo L. V. parodymais, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga, o apelianto nurodytų liudytojų V. R., J. R. ir M. G. parodymai, nors jie ir nurodo, kad matė lauke vykusį konfliktą, neatitinka kitos bylos medžiagos (nukentėjusiųjų, liudytojo L. V. parodymai, specialisto išvados, parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir kt.). Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartų nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo A. Z. teiginiais, kad jis prieš nukentėjusiąsias smurto nevartojo. Todėl nuteistojo skunde nurodomi nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymų nesutapimai nėra laikytini esminiais ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. duotų parodymų objektyvumo nepaneigia. Būtent dėl tokių nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apelianto ginčijamais nukentėjusiųjų ir liudytojo L. V. parodymais rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.Apeliantas skunde abejoja byloje pateiktomis specialisto išvadomis Nr. G 118/2016(03) ir G117/2016(03) ir teigia, kad šios specialisto išvados paneigia nukentėjusiųjų parodymus apie joms suduotų smūgių skaičių, be to, aplinkybės, kad specialisto išvadose nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiosioms išrauti plaukai ar nustatyti sužalojimai ant galvos, paneigia A. Z. kaltinime nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis nukentėjusiąsias vilko už plaukų. Tačiau vien tai, kad specialisto išvadose nėra konstatuota, kad nukentėjusiosioms buvo išrauti plaukai, nereiškia, kad A. Z. tokių veiksmų neatliko.Abi nukentėjusiosios nuosekliai tvirtino, kad A. Z. jas buvo sugriebęs už plaukų, jas vilko žeme, dėl to joms skaudėjo ir jos patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusiosios iš karto po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą, L. Š. medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad L. Š. medikams nurodė, kad jai skauda lūpą, galvą, apžiūros metu nustatyta, kad galva skausminga ties pakaušiu. J. S. medikams taip pat nurodė, kad jai skauda galvą, veidą, apžiūrint nustatyta, kad visa galva skausminga (t. 1, b. l. 66, 104). Taigi iš šių specialisto išvadų matyti, kad iš karto po įvykio nukentėjusiosios nurodė, kad joms skauda galvą, tai yra užfiksuota medikams apžiūrint nukentėjusiąsias, todėl vien tai, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog nukentėjusiosioms buvo išrauti plaukai, dar nereiškia, kad tai paneigia nukentėjusiųjų parodymus apie tai, jog A. Z. jas vilko už plaukų.Atmestinas apelianto argumentas, kad nukentėjusiosios galėjo susižaloti pačios kitomis aplinkybėmis ar jas galėjo sužaloti kiti asmenys, nes policijos pareigūnai, kurie buvo atvykę į įvykio vietą ar priėmė nukentėjusiųjų pareiškimus, jokių nukentėjusiųjų sužalojimų nematė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusioji J. S. iš karto po įvykio paskambino policijai ir iškvietė pareigūnus dėl prieš nukentėjusiąsias vartojamo smurto (t. 1, b. l. 18–21), abi nukentėjusiosios iš karto parašė pareiškimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir iš karto nurodė, kad jas sumušė naktinio klubo (duomenys neskelbtini) savininkas (A. Z.), šių savo parodymų laikėsi ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, nukentėjusiosios iš karto po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą dėl jų apžiūros, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir specialisto išvados Nr. G 118/2016(03) ir G117/2016(03), kuriose nurodyta, kad įrašai medicininiuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad L. Š. ir J. S. nustatytus sužalojimus jos galėjo įgauti iki 2016 m. sausio 1 d. 04 val. 05 min. (kreipimosi į gydymo įstaigą), o tai atitinka nukentėjusiųjų nurodytą įvykio laiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apelianto minimos pareigūnės detaliai neapžiūrėjo nukentėjusiųjų ir joms buvo pasiūlyta kreiptis į medikus, todėl vien tai, kad policijos pareigūnai nematė nukentėjusiųjų sužalojimų, nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusiosios buvo sužalotos būtent nagrinėjamo įvykio metu. Apelianto versija, kad nukentėjusiosios galėjo susižaloti pačios kitomis aplinkybėmis, nepagrįsta baudžiamosios bylos medžiaga, todėl atmetama, nes nuteistojo pamąstymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai. Apeliantas skunde taip pat akcentuoja, kad jam inkriminuota nusikalstama veika nesudaro BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kadangi nebuvo nustatytas vienas iš būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių – pasekmės. Teigia, kad dėl tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo kilęs konfliktas nepažeidė viešosios tvarkos, nesutriko naktinio klubo veikla, nebuvo nutrauktas Naujųjų metų renginys, nekilo sąmyšis ar didelė sumaištis. Tačiau tokie jo teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Abi nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dėl tokio A. Z. elgesio jos jautėsi pažemintos, buvo parodyta nepagarba joms prieš kitus asmenis, dėl A. Z. smurtinių veiksmų prieš jas patyrė fizinį skausmą. Dėl to nukentėjusiosios iš karto po įvykio kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Tai, kad iš kitų asmenų negauta nusiskundimų apie viešosios tvarkos pažeidimą, nereiškia, kad viešoji tvarka nebuvo pažeista. BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. Z. veiksmai prieš L. Š. ir J. S. laikytini įžūliu elgesiu, vien smurto pavartojimas viešoje vietoje laikytinas įžūliu elgesiu, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, ir taip sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, nes vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Teismas nuosprendyje konkrečiai aprašė A. Z. veiksmus, nurodydamas, kokie jo veiksmai yra įžūlūs, byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, kadangi įvykis įvyko gatvėje, prie naktinio klubo, į kurį bet kada gali patekti pašaliniai žmonės, o gatve vyksta transporto eismas. Byloje nustatyta, jog smurtinius A. Z. veiksmus matė nemažai asmenų (L. Š., J. S., L. V., tai, kad A. Z. nukentėjusiąsias buvo pargriovęs ant žemės, matė ir liudytojai V. R., J. R. ir M. G.), todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad A. Z. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, taigi padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus išdėstytus argumentus nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas A. Z. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, A. Z. kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai atskleistas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes jo atpažinimas atliktas ne gyvai, o iš nuotraukų, nors jis niekur nesislapstė ir galėjo būti pateiktas nukentėjusiosioms atpažinti gyvai. Be to, akistatos, atliktos tarp nukentėjusiųjų ir liudytojo M. E., nesuteikia jokių reikšmingų duomenų apie nagrinėjamą įvykį, nes esminiai prieštaravimai tarp nukentėjusiųjų ir liudytojo M. E. parodymų taip ir liko nepašalinti, jų net nebuvo stengiamasi pašalinti, o buvo aiškinamasi visiškai paviršutiniškos aplinkybės dėl įvykio pradžios. Apeliantas taip pat teigia, kad ikiteisminį tyrimą pareigūnai atliko atmestinai, neišreikalavo filmuotos medžiagos, nors įvykio vietoje buvo įrengtos kameros, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų bei kaltinamojo parodymų, o pirmosios instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė ir nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skunde nurodytais teiginiais, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta BPK pažeidimų atliekant atpažinimą iš nuotraukų, nes abi nukentėjusiosios pateiktuose pareiškimuose nurodė, kad jas sužalojo naktinio klubo (duomenys neskelbtini) savininkas, taigi asmuo, kuris sužalojo nukentėjusiąsias, buvo aiškus nuo pat įvykio momento. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosioms buvo pateikta A. Z. nuotrauka ir atpažinimas buvo atliktas iš nuotraukų, nors apeliantas pagrįstai teigia, kad nebuvo jokių objektyvių priežasčių, kurios kliudytų atlikti asmens atpažinimą gyvai, todėl kolegija mano, kad tokiomis aplinkybėmis atliktas parodymas atpažinti iš nuotraukų neatitinka BPK 191–192 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų siekiant objektyvių atpažinimo rezultatų. Be to, apeliantas pagrįstai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos tarp nukentėjusiųjų ir liudytojo M. E. nedavė jokių reikšmingų rezultatų, nes jų metu nebuvo aiškinamasi dėl esminių prieštaravimų tarp minėtų asmenų parodymų. Iš byloje esančių akistatos protokolų (t. 1, b. l. 53–54, 95–96) matyti, kad atliekant akistatas tarp nukentėjusiųjų ir liudytojo M. E. iš esmės buvo aiškinamasi, dėl ko įvyko konfliktas tarp nukentėjusiųjų ir A. Z., tačiau visiškai nesiaiškintos aplinkybės apie pačią konflikto eigą lauke, smūgių sudavimą, akistatos metu prieštaravimai tarp nukentėjusiųjų ir minėto liudytojo parodymų pašalinti nebuvo, todėl pagrįstai kyla klausimas dėl tokio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo tikslingumo. Tačiau kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien šiais įrodymais, o, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino ne atsietai, bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Be to, liudytojas M. E. buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame dalyvavo ir abi nukentėjusiosios ir kaltinamasis, buvo sudarytos visos galimybės atlikti akistatą bei pašalinti prieštaravimus tarp minėtų asmenų parodymų, užduoti liudytojui ir nukentėjusiosioms klausimus. Todėl, kolegijos manymu, šie nustatyti baudžiamojo proceso pažeidimai nelaikytini esminiais, kadangi jie esmingai nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti išreikalauta filmuota medžiaga, nes prie klubo netoliese esančios įmonės įėjimo buvo įrengtos kameros, turėjo būti papildomai atliktos akistatos tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų M. E., V. R., V. B., M. G., J. R., kaltinamojo A. Z., atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis.). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas, įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Ikiteisminio tyrimo subjektai neturi pareigos, surinkę pakankamai duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, atlikti papildomus veiksmus, kuriais būtų galima šiuos duomenis paneigti.

Dėl neturtinės žalos

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiosioms priteisti po 600 eurų neturtinės žalos atlyginimui ir prašo sumažinti šį neturtinės žalos dydį. Skunde nurodo, kad spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė tik į jų deklaratyviai išsakytas aplinkybes: J. S. patirtą stresą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, L. Š. patirtą fizinį skausmą, ambulatorinį gydymą dėl lūpos sužalojimo, bendravimo su žmonėmis vengimą, stresą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, tačiau šios nukentėjusiųjų išsakytos aplinkybės neįrodytos tinkamais įrodymais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti svarbiausi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintinį neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Vertinant nukentėjusiosioms L. Š. ir J. S. padarytą žalą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiosioms sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė fizinį skausmą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio išsamiai ir įtikinamai motyvavo, priteisdamas žalos atlyginimą atsižvelgė į aplinkybes, kad A. Z. nukentėjusiosioms sukėlė neigiamus išgyvenimus – skausmą, stresą, baimę, nesaugumo jausmą, sveikatos sutrikimus, dėl kurių reikėjo gydytis, todėl pagrįstai tenkino L. Š. ir J. S. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti nuosprendžio dalį dėl žalos ir išlaidų atlyginimo. Be to, A. Z. prie apeliacinio skundo papildomai pateikė duomenis, kad jis neturtinę žalą jau yra atlyginęs, nukentėjusiosios pretenzijų jam neturi, todėl nuteistasis prašo į tai atsižvelgti. Iš byloje esančių nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S. pareiškimų matyti, kad nuteistasis A. Z. joms padarytą žalą yra atlyginęs, jų atsiprašė, jos neturi pretenzijų A. Z. (t. 3, b. l. 122–125). Iš A. Z. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos taip pat buvo priteista 56,46 eurų žalos atlyginimo, kurią A. Z. taip pat yra atlyginęs (t. 3, b. l.106). Įvertinęs šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta A. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bausmės

Nuteistasis skunde taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinka bausmės skyrimo tikslų ir paskirties bei prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas jam turėjo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys), nes įtakos nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymui būtent ir turėjo pačių nukentėjusiųjų L. Š. ir J. S. veiksmai prieš A. Z..Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojamu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies išprovokavę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Taigi nagrinėjant bylą būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir reikia atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo elgesys esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiosios L. Š. ir J. S. būtų provokavusios A. Z. nusikalsti, kad būtų atlikusios kokius nors neteisėtus veiksmus prieš A. Z.. Priešingai, L. Š. ir J. S. nedarė nieko nusikalstamo, jų elgesys nebuvo agresyvus, A. Z. nurodžius palikti naktinį klubą, jos sutiko ir pasiėmusios striukes kartu su liudytoju L. V. ėjo į lauką. Nors byloje ir yra nustatyta, kad išeidama iš naktinio klubo nukentėjusioji J. S. ir pavartojo necenzūrinius žodžius, išreikšdama savo nepasitenkinimą klubo taisyklėmis, tačiau tai nesudarė jokio pagrindo A. Z. atlikti nusikalstamus veiksmus prieš L. Š. ir J. S.. Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. ir L. Š. elgesys nepažeidė moralės ir dorovės normų, nebuvo neteisėtas, todėl tai negalėjo išprovokuoti A. Z. nusikalsti. Todėl konstatuojama, kad nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Dėl apelianto argumento, kad teismas jam turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tada, kai atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės, už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tuomet, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ir nėra galimybės skirti švelnesnę bausmę, nes tokia bausmės rūšis nenurodyta straipsnio sankcijoje. Šiuo atveju BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje pateikiamos kelios alternatyvios bausmės, nuo švelniausios bausmės – baudos, iki griežčiausios bausmės – terminuoto laisvės atėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę ir be BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo paskirti A. Z. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai parinko A. Z. griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nes padarė išvadą, kad nei viešieji darbai, nei bauda, nei areštas ar laisvės apribojimas, t. y. kitos alternatyvios BK 284 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės, nebus efektyvios ir nepadės pasiekti bausmės tikslų. Švelninti nuteistojo teisinę padėtį būtų galima pritaikius bausmės vykdymo atidėjimo institutą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šio instituto taikymui nėra teisinio pagrindo. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atveju nuteistajam už tyčinį nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė yra ne didesnė kaip ketverių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas atitiks bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Analizuojamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad A. Z. anksčiau buvo teistas, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Nors A. Z. Lietuvoje paskutinį kartą teistas 2005 m. lapkričio 22 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, tačiau bausmę pagal šį paskutinį nuosprendį jis atliko tik 2015 m. liepos 2 d., todėl, vadovaujantis BK 95 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčiu, jam teistumas nėra išnykęs. Pažymėtina, kad vykdant šį nuosprendį A. Z. buvo taikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigos ir jis buvo paleistas neatlikus minėtu nuosprendžiu paskirtos visos laisvės atėmimo bausmės, tačiau A. Z. nevykdė jam nustatytų lygtinio paleidimo sąlygų, todėl lygtinis paleidimas jam buvo panaikintas ir jis pasiųstas į laisvės atėmimo vietą atlikti likusią bausmės dalį. Iš bylos duomenų matyti, kad bausmės sąlygų jis nevykdė, nes išvyko į užsienį, kur padarė naujas nusikalstamas veikas, dėl to 2010 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi perduotas baudžiamajam persekiojimui Jungtinei Karalystei. Nors tiek apeliantas skunde, tiek gynėjas teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka akcentavo, kad A. Z. pats savo noru atvyko atlikti likusios neatliktos bausmės dalį pagal 2005 m. lapkričio 22 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir į tai turėtų atsižvelgti teismai vertindami jo asmenybę ir norą pasitaisyti, tačiau pažymėtina, kad 2005 m. lapkričio 22 d. teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės A. Z. neatliko iki galo todėl, kad buvo perduotas į Jungtinę Karalystę dėl ten jo padarytų nusikalstamų veikų, todėl akivaizdu, kad po paskutinio teistumo A. Z. savo gyvenimo būdo nepakeitė, net ir išvykęs į kitą valstybę toliau darė nusikalstamas veikas. Nors 2014 m. gruodžio mėnesį A. Z. ir pats atvyko į Šilutės rajono apylinkės teismą bei pateikė prašymą dėl jam paskirtos ir neatliktos bausmės atlikimo, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad A. Z. yra tvirtai pasiryžęs daugiau nenusikalsti ir kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, organizuoja labdaros renginius ir stengiasi padėti sunkiai besiverčiančioms šeimoms bei vaikams, turi darbą, išlaiko 2017 m. balandžio 24 d. gimusį sūnų bei rūpinasi sergančia močiute, nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Būdamas ne kartą teistas, A. Z. puikiai suvokė nusikalstamų veikų darymo pasekmes ir sąmoningai pasirinko veikimo būdą, todėl įvertinusi A. Z. asmenybę, jo ankstesnį nusikalstamą elgesį bei nenorą taisytis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra pagrindo. Apeliantas skunde ginčija jam paskirtą bausmę ir teigia, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, turi atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Vertinant kiekvienos baudžiamosios bylos aplinkybes, teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad nuteistajam skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas baudžiamajai atsakomybei individualizuoti, ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos baudžiamosios atsakomybės taikymą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam A. Z., pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų formaliai laikėsi, tačiau, kolegijos nuomone, apeliantui paskyrė per griežtą bausmę, nes nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, bei nepagrįstai nustatė A. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Remdamasi anksčiau aptartais argumentais (12.3 punktas) kolegija nusprendė, kad pagal apelianto pateiktus duomenis yra pagrindas pripažinti A. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą A. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. Z. anksčiau buvo teistas 5 kartus, paskutinį kartą teistas 2005 m. lapkričio 22 d., tačiau, kaip matyti iš A. Z. teistumo duomenų (t. 1, b. l. 142–149), visas nusikalstamas veikas, už kurias anksčiau buvo teistas Lietuvoje, A. Z. padarė būdamas nepilnametis. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, norint asmenį pripažinti recidyvistu, jis anksčiau turi būti teistas už nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, o A. Z. visas nusikalstamas veikas, už kurias anksčiau buvo teistas Lietuvoje, padarė būdamas nepilnametis. Byloje yra duomenų, kad A. Z. 2010 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi perduotas baudžiamajam persekiojimui Jungtinei Karalystei, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų apie A. Z. teistumus šioje valstybėje. Įvertinus šias aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas mano, kad nėra pagrindo A. Z. pripažinti recidyvistu, todėl A. Z. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) panaikinama.Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui laisvės atėmimą – griežčiausią BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, pagrįstai akcentavo, kad A. Z. padarė nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), būdamas anksčiau teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui už ankstesnius nusikaltimus neišnykus. Šie duomenys itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Akivaizdu, kad A. Z. nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas. Juolab, kad jis, būdamas anksčiau teistas, be abejonės žinojo apie gresiančias bausmes už nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Kolegijos vertinimu, visos paminėtos aplinkybės rodo didesnį tiek apelianto asmens, tiek jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, taip pat leidžia spręsti, kad A. Z. nusikalstamas elgesys nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis. Vis dėlto nustačius vieną A. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei panaikinus jam nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į tai turi būti atsižvelgta, todėl kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo teisingai parinktos griežčiausios BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės nustatytas terminas nėra proporcingas konkrečiu atveju nei nusikalstamą veiką padariusio asmens, nei padarytos veikos pavojingumui. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, o A. Z. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė mažintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

pripažinti A. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą ir panaikinti A. Z. nustatytą sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nuosprendį pakeisti: A. Z. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtą 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 (šešių) mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Eduardas MaškevičiusTeisėjai Arvydas DaugėlaZigmas Pocius