Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-07-28 · Civilinė byla Nr. 2A-1058-232/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-28
Bylos Nr.
2A-1058-232/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-45133-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Liuda Uckienė
Ieškovas
UAB „Naujininkų ūkis“
Civilinė byla Nr. 2-1058-232/2016Teisminio proceso Nr.2-68-3-45133-2014-2Procesinio sprendimo kategorija :2.1.9 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „DUGERA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5534-734/2015 pagal ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį UAB DUGERA dėl įsiskolinimo už komunalinius mokesčius priteisimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas UAB „Naujininkų ūkis“ prašė priteisti iš UAB „DUGERA“ 2 892,22 Lt (837,64 Eur) įsiskolinimą bei 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė esąs namo, esančio adresu Prūsų g. 2 Vilniuje (toliau tekste ginčo namas), bendrojo naudojimo objektų administratoriumi. Atsakovui ginčo name priklauso penkios 455,39 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos. Atsakovas buvo įsiskolinęs už teikiamas paslaugas. Ieškovui kreipusis dėl skolos sumokėjimo atsakovas dalį skolos sumokėjo, o dėl dalies sudarančios 2892,22 Lt (837,64 Eur) 2014 12 01 raštu atsakė jog šios dalies įsiskolinimo už atliekų tvarkymą, nepripažįsta, nes jo atliekas surenka UAB „VSA Vilnius“, su kuria yra sudaręs tiesioginę sutartį, pagal kurią jis moka tiesiogiai paslaugų tiekėjui. Ieškovas teigė jog nėra ir nebuvo jokių teisinių pagrindų leidžiančių atsakovui UAB „DUGERA“ sudaryti tiesioginę sutartį su atliekų tvarkytoju. Be to UAB „VSA Vilnius“ 2013 m. gegužės mėn. atsisakė toliau vykdyti sutartį su atsakovu ir nurodė, kreiptis dėl sutarties sudarymo į ieškovą, duomenų, kad sutartis toliau būtų faktiškai vykdoma nėra. Tačiau su UAB „N. Ū.“, sutartis irgi nebuvo sudaryta.

Teisme atsakovas nurodė, kad faktiškai moka už kiekvieną mėnesį pagal sutartį Nr. BAJ- 900701 sudarytą su UAB „VSA Vilnius“. Ieškovas be jokio teisinio pagrindo pareikalavo mokėti už atliekų kiekį sudarantį apie 3 kub. m., o atsakovas ieškovui pasiūlė mokėti tik už 0,85 kub. m., atliekų kiekį. Taip pat atsakovas nurodo, kad UAB „VSA Vilnius“ išrašytos sąskaitos faktūros pilnai apmokėtos, ir sutartis galioja iki šiol. Atsakovas pažymi, kad 2013 06 28 PVM sąskaita faktūra Nr. NU 9627, išrašyta už paslaugas suteiktas per 2013 m. II ketvirti (balandžio, gegužės, birželio mėn.) neteisėtai, nes suma įrašyta už gegužės, birželio mėn., pažeidžiant PVM įstatymo79 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Be to atsakovas pasiūlė nustatyti konkretų atliekų kiekį 0,85 kub. m., per mėnesį, tačiau ieškovas ignoravo šį pasiūlymą. Atsakovas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 05 24 sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklų patvirtinimo“ patvirtintos miesto atliekų tvarkymo taisyklės yra neįsigaliojusios, todėl prašo teismo ieškinį atmesti.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 06 08 sprendimu priteisė iš ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 837.64 Eur skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2015-01-13) iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 403,67 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui. Priteisė iš atsakovo UAB „Dugera“, 4,82 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei

Teismas tenkindamas ieškinį rėmėsi CK 4.82 straipsnio 3 dalies bei Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jog komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad komunalinių atliekų tvarkymas Vilniaus mieste yra reglamentuotas, Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklėse (toliau tekste Taisyklės), todėl atsakovas privalo sumokėti skolą susidariusią už komunalinių atliekų išvežimą pagal ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras. Teismas atmetė atsakovo teiginį, kad PVM sąskaita faktūrą Nr. NU 9627 yra neteisėta, nes ji išrašyta pažeidžiant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas. Nurodė jog ši sąskaita faktūra išrašyta remiantis 2010-10-10 šalių sudaryta Negyvenamųjų patalpų eksploatavimo, administravimo ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutartimi Nr. 13, kurios 8 punkte šalys susitarė, kad už paslaugas bus mokama kas mėnesį (ketvirtį) ne vėliau kaip iki kiekvieno einamojo ketvirčio pirmojo mėnesio 20 d., todėl sąskaita faktūra išrašyta teisėtai pagal sutartį. Atsakovo argumentus, jog ieškovas be pagrindo reikalauja mokėti už 3 kub. m. per mėnesį, nors per mėnesį susidaro tik 0,57 kub. m., buitinių atliekų kiekis, teismas atmetė kaip nepagrįstą, remdamasis Taisyklių 86 punktu numatančiu, kad mokestis už buitinių atliekų išvežimą mokamas proporcingai turimų patalpų plotui, CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostata, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti bei išsaugoti.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015 06 08 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Apeliantas nurodė jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi neįsigaliojusiomis Taisyklėmis, kad taisyklės nėra įsigaliojusios konstatuota Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo (toliau tekste LVAT) 2012 12 05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-1809/12 Minėtame nutarime konstatuota jog neaiški Taisyklių įsigaliojimo tvarka ir momentas, nuo kurio taisyklės įsigalioja, nes Taisyklių įsigaliojimo sąlyga, jog jos įsigalioja, esant pasirašytoms Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir atliekų tvarkymo visoms sutartims yra neaiški neleidžianti nustatyti Taisyklių įsigaliojimo momento. Todėl apeliantas mano, jog šios taisyklės negalioja, remiantis minėta LVAT nutartimi. Apeliantas taip pat teigia jog Taisyklės nėra įsigalioję nors ir buvo pakartotinai skelbtos, nes neaiški Taisyklių įsigaliojimo sąlyga „esant pasirašytoms visoms sutartims su komunalinių paslaugų tiekimo operatoriais“ išliko. Todėl nepaisant pakartotinių sprendimų, kuriais patvirtintos Taisyklės paskelbimų, Taisyklės negalioja remiantis minėta LVAT nutartimi ir nėra jokio kito normatyvinio akto, kuris draustų sudaryti sutarti tiesiogiai su atliekų tvarkymo operatoriumi. PVM sąskaitą faktūrą ieškovas išrašė pažeisdamas teisingumą bei imperatyvų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau tekste PVMĮ) 79 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimu nustatytą terminą sąskaitos išrašymui. Apeliantas nurodo, jog priimdamas tokią PVM sąskaitą faktūrą ir joje nurodytą sumą įrašydamas i buhalterinę apskaitą pažeistų minėtas imperatyvias PVMĮ normas. Apeliantas teigė bandęs su ieškovu derinti mokėjimo už buitines klausimą, nurodęs, jog per mėnesį susidaro ne 3 kub. m., o 0,57 kub. m. buitinių atliekų. Tačiau ieškovas nesutinka su jo pasiūlymu mokėti už realų atliekų kiekį, o nesutikimą grindžia minėtų negaliojančiu Taisyklių 86 punktu, numatančiu kad visi patalpų savininkai privalo mokėti proporcingai turimų patalpų plotui, jei aktų nustatyta tvarka nesusitaria kitaip. Nei teismas, nei ieškovas nenurodo, kokius teisės aktus pažeidė apeliantas. Taisyklės laikytinos neįsigaliojusiomis, be to ieškovas pats nevykdo šių taisyklių ir nesąžiningai tvirtina, kad mokestis už atliekų išvežimą turėtų būti skaičiuojamas nuo visų patalpų ploto, tačiau pažeidė tų pačių Taisyklių 25.2 punkto reikalavimą, sudaryti sutartį apelianto vardu su atliekų tvarkymo operatoriumi, nes to nepadarė bei neįtraukė ploto į sutartį, todėl apeliantas mano, jog ieškovas nori pasisavinti mokestį už apelianto atliekas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė jog apeliaciniame skunde atsakovas kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžio metu. Šiuos apelianto argumentus pirmosios instancijos teismas įvertino. Apeliantas nenurodė nei vienos materialinės ar procesinės teisės normos, kurias priimdamas sprendimą būtų pažeidęs pirmosios instancijos teismas. Apeliantas toliau neteisingai vertina ir aiškina LVAT 2012 12 05 nutarties administracinėje byloje NR. A525-154/2014, priėmimo ir Taisyklių pakartotinio paskelbimo datų santykį, bandydamas paneigti Taisyklių įsigaliojimo faktą. Apeliantas bando įtikinti apeliacinės instancijos teismą, kad Taisyklės nėra įsigalioję tik siekdamas išvengti mokėjimo už atliekų tvarkymą, nors pats remiasi tomis pačiomis Taisyklėmis, kai jam tai naudinga. Apelianto teiginys, kad jis neprivalo ieškovui apmokėti PVM sąskaitos faktūros Nr. NU 9628, nes ji išrašyta neva pažeidžiant PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies 1 punktą kas, apelianto nuomone, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, (PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies 1punktui ir CK 1.80 straipsnio 1 daliai), ne teisingas iš esmės, nes sąskaita faktūra nėra sandoris, o tik buhalterinis dokumentas, kuriuo įforminami atsiskaitymai pagal sandorį už suteiktas paslaugas. Ieškovas neabejoja, kad apeliantas šią PVM sąskaitą faktūrą yra įtraukęs į apskaitą, nes dalį sąskaitos yra apmokėjęs. Apelianto argumentai, dėl atliekų kiekių derinimo su ieškovu nesuteikia jam, pagrindo atsisakyti mokėti už atliekų tvarkymą, o teiginiai, kad turi būti sudaryta galimybė mokėti pagal faktiškai susidarančių atliekų kiekį neturi jokio teisinio pagrindo, be to pastate, kuris dalinės nuosavybės teisėmis priklauso savininkų daugetui ne įmanoma nustatyti kiek konkretaus buto savininkas išmeta į kolektyvinį konteinerį atliekų. Todėl atsakovas turėdamas patalpas ginčo name Vilniuje privalo naudotis šiam namui priskirtais kolektyviniais konteineriais bei proporcingai savo patalpų daliai apmokėti susijusias išlaidas už atliekų tvarkymą. Ieškovas ne karta principingai nurodė, kad UAB „Naujininkų ūkis“ neturi teisės skaičiuoti mokesčių už atliekų tvarkymą apeliantui kitaip nei visiems kitiems ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkams, nes šiuo atveju Taisyklės, administravimo nuostatai, civilinis kodeksas, atliekų turėtojo įmokos dydį sieja tik su atliekų turėtojo turimų patalpų plotu. Atsakovo argumentai, kad jo patalpų plotas neturi naudingojo ploto ir neįeina į ginčo namo naudingąjį plotą, o atliekų tvarkymo sutartyje, sudarytoje tarp ieškovo ir atliekų tvarkytojo, yra nurodytas naudingasis plotas, todėl atsakovas neturįs pareigos mokėti nepagrįsti. Atsakovui neginčijus nei ginčo namui suteiktų atliekų tvarkymo ir kitų paslaugų fakto, nei jų apimčių, nei tarifų, nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, bei tenkinti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Ginčas byloje kilęs dėl namo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausančio savininkų daugetui, teikiamų priežiūros ir komunalinių paslaugų (buitinių atliekų išvežimo) tvarkos ir bendrasavininkio pareigos apmokėti tokias paslaugas.

Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Apeliantui ginčo name nuosavybės teisėmis priklauso 5 negyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas – 455,39 kv. m. kurių paskirtis: sandėliavimo, batų ateljė, kirpykla ir kirpykla su parduotuve. Ieškovas atlieka namo administratoriaus funkcijas, tame tarpe ir surenka mokesčius už namui teikiamas komunalines paslaugas, pateikdamas namo bendrasavininkiams sąskaitas faktūras. Apelianto, kaip vieno iš bendrasavininkių įsiskolinimas pagal ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras, kurių apeliantas pilnai neapmokėjo, už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą sudarė 2.892,22 Lt (837,64 Eur). Apeliantas savo nesutikimą mokėti ieškovui už buitinių atliekų tvarkymą, rėmė tuo jog 2013-02-01 buvo sudaręs sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo tiesiogiai su tokių paslaugų tiekėju UAB „VSA Vilnius“, su kuriuo atsiskaito už buitinių atliekų tvarkymą. Taip pat nurodė jog turįs mokėti už faktinį susidarančių atliekų kiekį kuris jo teigimu sudaro ne 3 kubinius metrus bet 0,3 kubinio metro per mėnesį. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį apelianto argumentą pagrįstai priėjo išvados, kad taip apskaičiuoti apeliantui mokestį už atliekų tvarkymą nėra teisinio pagrindo pagal galiojantį teisinį reguliavimą. CK 4.82 straipsnio 3 dalis įsakmiai nustato jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, kuriuos jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsisteigia, gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos ar nesudaro jungtinės veiklos sutarties, surenka skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 straipsnio 1 dalis). Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Komunalinių atliekų tvarkymas Vilniaus mieste yra reglamentuotas Taisyklėse. Apeliantas tvirtina jog šios taisyklės yra neįsigaliojusios ir šį teiginį remia LVAT 2012-03-05 nutartimi priimta byloje Nr. A525-1809/2012. Su tokiu apelianto teiginiu negalima sutikti. Minėtoje LVAT byloje, inicijuotoje Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje buvo sprendžiamas klausimai dėl 2006 05 24 Vilniaus miesto Tarybos sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų šių Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių atskirų punktų atitikimo įstatymų nuostatoms LVAT nutartimi pakeitė, pirmosios instancijos sprendimą ir bylą nutraukė konstatavęs, kad minėtu sprendimu patvirtintos Taisyklės nebuvo tinkamai paskelbtos, nebuvo laikomasi Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, reikalavimų. Minėtos nutarties motyvuojamoje dalyje išsakyta mintimi jog tas faktas kad Taisyklių įsigaliojimo terminas yra neaiškiai apibrėžtas sudaro papildomą pagrindą manyti jog Taisyklės paskelbtos pažeidžiant minėto įstatymo nuostatas. Tačiau pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje pateiktu 2014-04-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento bei 2014-04-30 Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos raštais konstatavo jog Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės pakartotinai buvo paskelbtos 2012-03-31 ir byloje nesant duomenų dėl naujai paskelbtų Taisyklių ginčijimo jos yra galiojančios kaip paskelbtos Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų tvarkymą susidarė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn., kada taisyklės po pakartotinio paskelbimo buvo įsigaliojusios. Taisyklių 3 punkte nustatyta, jog Taisyklės galioja savivaldybės teritorijoje ir yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Visi komunalinių atliekų turėtojai, išskyrus taisyklėse nurodytus atvejus, privalo laikytis šių taisyklių reikalavimų ir naudotis savivaldybės organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos teikiamomis paslaugomis bei mokėti už jas taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 25.5. punkte numatyta, jog jei daugiabučiame gyvenamajame name yra įsikūrę juridinių asmenų, visi šie juridiniai asmenys privalo sudaryti sutartis su to daugiabučio namo bendrija arba administratoriumi (kai administratorius paskirtas dėl to, kad bendrija nesudaryta, ar kai bendrija yra pavedusi administratoriui sudaryti sutartį su Savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriumi) ir naudotis gyvenamajam namui priskirtais kolektyviniais konteineriais kartu su kitais atliekų turėtojais. Atsakovas nėra sudaręs sutarties su ieškovu (CPK 178 str.). Pažymėtina taip pat jog apelianto argumentai dėl Taisyklių negaliojimo nesudarytų pagrindo atleisti jį nuo įsiskolinimo apmokėjimo, nes tokią prievolę jam kyla iš įstatymo kaip vienam iš namo bendrosios dalinės nuosavybės bendrasavininkiui, proporcingai turimų patalpų plotui apmokėti komunalinius ir kitus mokesčius, išlaidas namo išlaikymui ir kt.

Kadangi tiek įstatyme, tiek Taisyklėse numatytas proporcingas turimai daliai bendrojoje nuosavybėje apmokėjimo principas sutiktina su pirmosios instancijos išvada jog faktas, kad apeliantas 2013-02-01 buvo tiesiogiai sudaręs su UAB „VSA Vilnius“ atskirą sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų Nr. BAJ-900701 neatleidžia jo nuo prievolės mokėti ieškovui už buitinių atliekų tvarkymą, pagal Taisyklių nuostatas, o sudarydamas sutartį ne su ieškovu ką įpareigoja Taisyklės, bet kitu atliekų tvarkytoju apeliantas veikė savo rizika, kas neatleidžia jo nuo pareigos mokėti mokesčius už komunalinių atliekų tvarkymą ieškovui, pagal nustatytą tvarką.

Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad apelianto reikalavimas leisti jam mokėti už faktinį atliekų kiekį, jo teigimu sudarantį tik 0,57 kub. m. o ne 3 kub. m., per mėnesį ne tik nepagrįstas bet ir būtų neteisingas kitų namo bendrasavininkių atžvilgiu, nes namo bendrasavininkiams naudojantis kolektyviniais konteineriais, sukontroliuoti ir apskaičiuoti kiekvieno iš savininkų išmetamų atliekų kiekio nėra ir techninių galimybių. Todėl galiojančio teisinio reguliavimo nustatytas išlaidų atliekų tvarkymui dengimo proporcingai turimai bendrojo (naudingojo) ploto daliai nuosavybėje principas laikytinas teisingu ir priimtinu.

Apelianto argumentai apie jo manymu neteisėtai, pavėluotai išrašytą 2013-06-28 PVM sąskaita-faktūra Nr. NU9627 kas jo manymu reiškia jog ieškovas yra praradęs teisę išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą už ilgalaikes paslaugas suteiktas balandžio ir gegužės mėnesiais, o turėjo teisę išrašyti tik už vieną birželio mėnesį, taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Apeliantas savo argumentus dėl sąskaitos faktūros neteisėtumo remia PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, jog PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Iš byloje esančios 2013-06-28 PVM sąskaitos-faktūros Nr. NU9627 matyti, kad ji išrašyta už 2013 m. II ketvirtį kaip numatyta šalių 2010-10-10 Negyvenamųjų patalpų eksploatavimo, administravimo ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutarties 8 punkte, pagal kurį šalys susitarė mokėti visus mokesčius kas mėnesį (ketvirtį), ne vėliau kaip iki kiekvieno einamojo ketvirčio pirmo mėnesio 20 d. Todėl ieškovas, išrašydamas sąskaitą už ketvirtį, veikė aukščiau paminėtos sutarties pagrindu. PVMĮ, kurio nuostatomis remiasi apeliantas reguliuoja apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnis), todėl netaikytinas šalių ginčui dėl apelianto įsiskolinimo spręsti kadangi pridėtinės vertės mokesčio klausimai yra už šios bylos nagrinėjimo ribų, o tai, kad šalys nusistatė apmokėjimo už paslaugas ir sąskaitų pateikimo tvarką, kuri neatitinka PVMĮ reikalavimų neatleidžia apelianto nuo skolos sumokėjimo. Be to sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu jog apeliantas pats nelaiko kliūtimi apmokėti tokios sąskaitos faktūros ir dalį joje nurodytos sumos yra apmokėjęs.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinį skundą atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis apeliantui bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos. Ieškovas yra pateikęs byloje duomenis apie jo turėtas bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas už teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą sudarančias 157,69 Eur, kurios priteisiamos iš apelianto ieškovo naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Dugera“, įmonės kodas, 124484226, buveinė Ateities g. 9-200, Vilniuje, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) SEB banke, ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“, įmonės kodas 121458016, buveinė V. Š. g. 3B, Vilniuje, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) “Swedbank“ AB, naudai 157,69 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt septynis eurus 69 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja Liuda Uckienė