Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Rudzinsko ir Ramūno Mitkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais) G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. A2-406-97/2011 pagal pareiškėjų M. J. ir D. E. teisių perėmėjų D. C., I. E., A. E. pareiškimą suinteresuotam asmeniui su savarankiškais reikalavimais G. J., suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centro Kauno filialui, Kauno rajono 3 – notarų biuro notarei G. P. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2008 m. balandžio 8 d. į Kauno rajono apylinkės teismą kreipėsi suinteresuotas asmuo G. J., prašydama: 1) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-0362-485/2006 ir panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimą; 2) priimti šioje byloje naują sprendimą ir nustatyti juridinį faktą, kad G. J. nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą 1A1m su priestatu 1a1ž (unikalus Nr. 5293-8012-2010); tvartą 4I1ž (unikalus Nr. 4400-0685-8511) ir kiemo statinį – šulinį (unikalus Nr. 4400-0685-8555), esančius Šilelio kaime, Kauno rajone; 3) panaikinti 2006 m. rugpjūčio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 5068, išduotą Kauno rajono 3-ojo notarų biuro, kuriuo M. J., gim. 1953-12-16, ir D. E., a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo gyvenamąjį namą 1A1m su priestatu 1a1ž, tvartą 4I1ž ir kiemo statinį - šulinį, esančius Šilelio k., Raudondvario sen., Kauno r. (1 t. b.l. 152-156). Nurodė, kad ginčo statiniai, į kuriuos ji prašo nustatyti nuosavybės valdymo faktą, nuosavybės teise priklausė jos motinai M. L., mirusiai 1951 m. birželio 25 d. Po motinos mirties šie statiniai paveldėjimo būdu perėjo jos (suinteresuoto asmens) nuosavybėn. Šią aplinkybę patvirtina Kauno apskrities archyvo 2005 m. gruodžio 23 d. pažyma Nr. (10.6)V10-64.14, kurioje nurodyta, kad pareiškėjų tėvas S. J. 1961-1963 m. ir 1971-1975 m. gyveno L. E. G. name. Pareiškėjai sąmoningai neįtraukė jos, kaip ginčo statinių savininkės, suinteresuotu asmeniu į minėtos bylos nagrinėjimą. Nuosavybės teisių į ginčo statinius ji niekada neatsisakė. Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-0362-485/2006 priimtas tikrovės neatitinkančios (suklastotos) Kauno rajono Raudondvario seniūnijos seniūno 2005 m. rugsėjo 14 d. pažymos Nr. V4-660 pagrindu, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Nurodytam reikalavimui pagrįsti apeliantė nepateikė jokių motyvų, todėl reikalavimas atmestinas dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, LR CK 5.8 straipsnis nustato, jog asmuo gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui. Taigi, vadovaujantis šia teisės norma, nagrinėjamu atveju G. J. ypatingos teisenos byloje dėl juridinio fakto nustatymo neturi teisės teismo reikalauti panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą pareiškėjui, kadangi toks reikalavimas galėtų būti reiškiamas tik pateikiant ieškinį ginčo teisenos tvarka. Antra, pagal CK 5.8 straipsnį ieškinys dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo gali būti pareiškiamas per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie palikimo priėmimą. Be to, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši. Nuo teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo momento šie duomenys tapo prieinami visiems asmenims, tame tarpe ir apeliantei, kuri, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo visas galimybes išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su ginčo objektu tapusių statinių registracija. Taigi, net ir tuo atveju, jei G. J. teigtų, jog ji nežinojo apie palikimo atsiradimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-242/2006; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio mėn. 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-952-464/2010), apeliantė turėjo žinoti ne tik apie S. J. mirtį bei jo palikimo priėmimą bet ir apie statinių teisinę registraciją. Taigi, vienerių metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai pareiškėjų turtinės teisės buvo įregistruotos VĮ Registrų centras duomenų banke. Atsižvelgiant į tai, kad G. J. šia galimybe per įstatymo suteiktą vienerių metų terminą nepasinaudojo, terminas ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą laikytinas praleistu. Todėl apeliantės motyvas, kad vienerių metų senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kuomet ji kreipėsi į teismą, t.y. nuo 2008 m. kovo 4 d., laikytinas nepagrįstu ir prieštaraujančiu LR CK 5.8 straipsnio nuostatoms, todėl atmestinas.

4. Dėl apeliantės reikalavimo, panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą D. C. ir A. E..

Tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme apeliantė nebuvo pareiškusi. Todėl vadovaujantis CPK 312 straipsniu, nustatančiu, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis apeliantės reikalavimas atmestinas kaip nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Nepaisant to, šiam reikalavimui taip pat turėtų būti taikomas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su CK 4.58-4.71 straipsnių, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymu ir aiškinimu bei apeliaciniame skunde nurodytų CPK normų pažeidimais, turėjusiais įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004, skelbta Teismų praktika 22) yra išaiškinęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Bylos duomenimis, suinteresuotas asmuo G. J. kartu su savo motina M. L., mirusia 1951 m. birželio 26 d., gyveno namų valdoje Šilelio k., Kauno raj., į kurią pateko gyvenamasis namas (1935 m.), tvartas (1936 m.) ir daržinė (1938 m.). 1962 m. kovo 3 d. G. J. ištekėjo už J. J. (S. J. brolio) ir apsigyveno pas jį tame pačiame Šilelio k. 1964 metais G. J. kartu su savo vyru išvyko nuolatinai gyventi į Kauno m. G. J. sutikimu, 1961 metais jos namų valdoje apsigyveno S. J. su šeima, kur pragyveno daugiau kaip 40 metų (iki savo mirties 2005-04-13). Nuo 1976 metų ginčo gyvenamas namas (1938 m., 27 kv.m. bendro naud. ploto) Šilelio kaimo ūkinėse knygose buvo apskaitomas S. J. vardu. Iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad 1981-1988 metų laikotarpiu S. J. namų valdoje pasistatė kitus statinius – viralinę, malkinę, tvartą, pirtį, šulinį. Raudondvario apylinkės Tarybos 1992 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 406 S. J. vardu įteisintas 0,1621 ha žemės sklypas prie asmeninės nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų ir buvo pradėta žemės sklypo išpirkimo procedūra (sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sumokėtos įmokos) t.1, b.l. 6-7, 10-11, 18-19, 146, t.2, b.l. 79-83, 89-98, c/b Nr. 2-036262-485/2006 b.l. 16-25).

Dėl 1981-1988 metais namų valdoje pastatytų gyvenamojo namo 1A1m priklausinių teisėjų kolegija pažymi, kad pastatų statybą kaimo vietovėje iki 1983 m. rugpjūčio 31 d. reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228. Statybos teisėtumo faktas galėjo būti patvirtintas šiais dokumentais: patvirtintu individualiu ar tipiniu projektu; vietinio vykdomojo komiteto leidimu, kolūkio narių visuotinio susirinkimo nutarimu ar valstybinio ūkio administracijos įsakymu, vieti­nio vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės sklypą statybai; žemės sklypo pla­nais; sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotai naudotis; valstybinės ko­misijos aktu dėl pastato priėmimo naudoti; vietinių vykdomųjų komitetų potvarkiais dėl valstybinės komisijos aktų priimti pastatus naudoti patvirtinimo; dokumentais, patvirtinančiais privalomojo pastatų valstybinio draudimo įmokų mokėjimą, ir kitais panašiais dokumentais. Į namų valdos sąvoką įėjo gyvenamasis namas bei kiti pastatai (ūkiniai pastatai, garažas ir kt.), kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Kai­mo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtino Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Pagal šią instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki minėtos instruk­cijos įsigaliojimo, tai jie turėjo būti registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirti­nančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtino dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašą. Šiame sąraše nurodyti dokumentai, teiktini Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant statinius, įsigytus ar pastatytus iki įsigaliojo Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija ir kurie įrašymo į ūkines knygas momentu buvo kaimo vietovėje ir iki šiol neįregistruoti Registre (sąrašo 1 punktas). Sąrašo 7 punkte nurodyta, kad registre registruojant senus statinius (namų valdas), identifikuojami ir registruojami tik pagrindiniai pastatai, o kiti statiniai, esantys tame pačiame žemės sklype (suformuotoje vienoje namų valdoje), įrašomi kaip jų priklausiniai. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai pagrindiniai pastatai jau įregistruoti nustatytąja tvarka, o neregistruoti likę jų priklausiniai. Sąrašo 9 punkte nurodyta, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus), savivaldybės administracijos ir suinteresuotų statinio saugos ir paskirties valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų atstovų surašytą nustatytosios formos aktą, patvirtinantį, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Registre, taip pat teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Taigi pastatytų ir/arba įsigytų senų statinių savininkui (jo paveldėtojams) neturint nė vieno dokumento, nurodytų sąrašo 2-6 punktuose, statinių įteisinimui reikalinga nustatyti nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Paminėtų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. J. ginčo statinius pradėjo valdyti sąžiningai, visą valdymo laikotarpį statiniai nebuvo registruoti kito asmens vardu, daiktai buvo valdomi teisėtai, sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savi, šių daiktų valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą, dėl ko naikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimą nebuvo teisinio pagrindo. Paminėtam kontekste nepagrįstais pripažintini apeliacinio skundo argumentai, kad G. J. nuosavybės teises į statinius ir palikimo priėmimo faktą patvirtina Kauno archyvo 2005 m. gruodžio 23 d. ir 2008 m. kovo 12 d. pažymos (t.1, b.l. 6-7). Visų pirma, apeliantės pažymose nurodomas aplinkybes paneigia vėlesni Šilelio kaimo ūkinių knygų ir nekilnojamojo turto registro įrašai apie statinių priklausomybę S. J.. Antra, byloje neginčijamai nustatyta, kad per visą S. J. ginčo statinių valdymo laikotarpį apeliantė, išvykusi nuolatinai gyventi į kitą vietą (Kauno m.), nė karto nepasinaudojo teise įteisinti tiek statinius, tiek žemės sklypą savo vardu. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad suinteresuotas asmuo faktiškai atsisakė savo valdymo teisių į ginčo turtą (CK 4.31 str. 1 d., 4.33 str. 1 d., 4.68 str. 1 d.). Apeliantės argumentai, kad ginčo daiktų valdymo įteisinimo teise pasinaudojo ne pats S. J., o jo įpėdiniai, kas, apeliantės nuomone reiškia, jog S. J. pripažino G. J. faktine ginčo statinių valdytoja, yra teisiškai nereikšmingi, grindžiami apeliantės asmenine nuomone ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Trečia, teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog palikimą apeliantė priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti, kadangi teismui nebuvo pateikti šią aplinkybę patvirtinantys leistini rašytiniai įrodymai (paveldėjimo teisės liudijimas, teismo sprendimas), be to, šią aplinkybę paneigia nustatytos ir jau minėtos faktinės bylos aplinkybės apie S. J. sąžiningą, teisėtą, atvirą ir nepertraukiamą ginčo turto valdymą visą įstatymu nustatytą terminą.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog priimant ginčijamą 2006 m. kovo 6 d. teismo sprendimą buvo vadovaujamasi suklastota Raudondvario seniūnijos seniūno 2005 m. rugsėjo 14 d. pažyma Nr. V4-660. Iš civilinės bylos Nr. 2-0362-485/2006 medžiagos matyti, kad be paminėtos seniūno pažymos teismui buvo pateikta Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyti statinių skaičius ir jų pažymėjimas indeksais iš esmės atitiko seniūno pažymoje nurodytus duomenis. Tiek seniūno pažyma, tiek ir kadastrinių matavimų byla paruoštos tą patį mėnesį. Taigi abejoti seniūno pažymoje nurodytų duomenų tikrumu teismui nebuvo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismui pagrįstai palikus nepakeistą 2006 m. kovo 6 d. teismo sprendimą, apeliantės savarankiškų reikalavimų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo tenkinimas dėl šių reikalavimų nepagrįstumo tampa negalimas, todėl teismas pagrįstai juos atmetė.

Kiti apeliacinio skundo motyvai atkartoja pareiškėjos pareiškime išdėstytus argumentus, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsiliepime į apeliacinį skundą M. J. atstovas pagrįstai nurodo, kad apeliantė, prašydama panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą D. C., A. E. ir I. E., iškėlė naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme. Kelti apeliaciniame skunde naujus reikalavimus draudžia įstatymas (CPK 312 str.), todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas nenagrinėtinas.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai taikė ginčo santykį reguliuojančias materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Ryšium su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybė turėjo 100,50 Lt pašto išlaidų. Pareiškėjo M. J. atstovas pateikė atstovavimo išlaidų skaičiuotę, prašydamas priteisti iš apeliantės jo atstovaujamajam 4210 Lt atstovavimo išlaidų. Remiantis LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 p., 8.16 - 8.18 p. 10 p., atstovo prašymas tenkintinas iš dalies, prašomą priteisti sumą sumažinant iki 1 800 Lt, į šią sumą įskaičiuojant ir 60,50 Lt dokumentų vertimo išlaidų (CPK 88 str. 1, 3, 6 punktai, 96 str. 2 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. J., a.k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui M. J., gim. 1953 m. gruodžio 16 d., 1800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 100,50 Lt (vieną šimtą litų 50 ct) pašto išlaidų valstybei.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.