Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos (toliau – Prokuroras) apeliacinį skundą dėl dalies Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 251-1095/2004 pagal ieškovo prokuratūros ieškinį atsakovams Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai (toliau – LŠDPS), UAB ,,Tertius“, UAB ,,Stenrosus“, G. D. , VĮ ,,Registrų centras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos panaikinimo (tretieji asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė, Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarė Daiva Lukaševičiūtė, Panevėžio 5-ojo notarų biuro notarė Vita Kulbienė, VĮ ,,Valstybės turto fondas“).

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl ginčo turto įregistravimo atsakovo LŠDPS nuosavybės teise teisėtumo

Todėl neturi pagrindo apygardos teismo išvados, jog Fondui neperėmus ginčo turto, jis negalėjo tapti ir valstybės nuosavybe, jog nebuvo pagrindo pripažinti, kad ginčo pastatai jų teisinės registracijos metu priklausė valstybei, o atsakovas VĮ Registrų centras teisėtai atliko ginčijamą teisinę registraciją, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ginčo turto registracijos metu galiojusių įstatymų nuostatų.

Teismas, vertindamas nurodytų ginčo turto įregistravimo atsakovo LŠDPS vardu teisinių pagrindų atitikimą įstatymo nustatytiems nekilnojamųjų daiktų įregistravimo pagrindams, turėjo sistemiškai analizuoti aukščiau nurodytus teisės aktus, tarpe jų reglamentuojančius buvusių Lietuvos TSR profesinių sąjungų balanse buvusio turto perėmimo, perdavimo, valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus, dokumentus ir teisės aktus, nurodytus ginčo turto įregistravimo atsakovo LŠDPS vardu juridiniu pagrindu (1t.,b.l.18-19, 112-113).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos; 4) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios <...>.

Bylos duomenimis atsakovo LŠDPS nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimo juridiniais pagrindais nurodyti: 1993 m. birželio 1 d. Seimo nutarimas Nr.I-166, LR Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 725, LŠDPS koordinavimo tarybos 2002 m. rugsėjo 21 d. nutarimo sprendimas Nr. 15, LŠDPS vykdomojo komiteto 2003-01-17 raštas, 2002-11-26 pažyma Nr. 01-087, Fondo direktoriaus raštas (1t.,b.l.18-19, 112-113).

Antai, atsakovo pateiktuose prie prašymo atlikti ginčo pastatų teisinę registraciją dokumentuose nurodyta: LŠDPS vykdomojo komiteto 2003-01-17 rašte - stovykla „Žiburėlis“, esanti Vilniuje, Lizdeikos g.5, yra atsakovo LŠDPS balanse nuo 1952 metų, ji Fondo neinventorizuota, neperimta ir neįregistruota atsakovo vardu, LŠDPS savo lėšomis atliko kadastrinius matavimus, o atskiro sprendimo suteikti nuosavybės teise naudotis ir surašyti perdavimo nuosavybėn akto nereikia, LŠDPS vykdomojo komiteto 2002-11-26 pažymoje Nr. 01-087 nurodyta, kad ginčo turtas yra atsakovo LŠDPS balanse, kuris faktiškai jį valdo ir naudoja (1t.,b.l.22,40,49); LŠDPS koordinavimo tarybos 2002 m. rugsėjo 21 d. posėdžio protokolo Nr. 15 nutarimu nutarta leisti įregistruoti LŠDPS nuosavybe ginčo turtą, o pirmininką įpareigoti sudaryti ir pasirašyti sutartis, susijusias su ginčo turtu (1t.,b.l.70-71, 96); Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003-01-17 pažymoje Nr. (101)11.10-97 nurodyta, kad neprieštaraujama dėl atsakovo LŠDPS naudojamo administracinio pastato, esančio Lizdeikos g.5, Vilniuje, įregistravimo nekilnojamojo turto registre (1t.,b.l.21).

Kolegijos nuomone, aukščiau nurodyti dokumentai nepatvirtina LŠDPS nuosavybės teisės į ginčo statinius atsiradimo (CK 4.55 str. 4 d., 4.456 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str., 29 str. 1 d. 4 p., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 28 str., Nekilnojamojo turto registro nuostatų 16 p.).

LR Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymai.

Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr.1-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ 1 punktu nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai.

Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 27 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimuose išaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimuose, tarpe jų ir 1990 m. kovo 13 d. nutarime, vartojama sąvoka „pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai“ reiškia, kad iki tol valdytas Lietuvos turtas yra traktuojamas kaip Lietuvos valstybės nuosavybė, o minėtame nutarime nėra nuostatų, paneigiančių valstybės, kaip nurodyto turto savininkės, nuosavybės teises (nutarimo III dalies 2 p., V dalies 4 p.). Taip pat Konstitucinis teismas nutarime pažymėjo, jog nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sprendžiami Lietuvos turto perdavimo naudotis bei jo valdymo, bet ne šio turto perdavimo nuosavybėn klausimai (nutarimo VI dalies 2 p.).

Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatuose, patvirtintuose Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. I-400, buvo nustatyta Fondui perduoto pagal minėtus teisės aktus turto perdavimo profesinėms sąjungoms tvarka, Fondo darbo organizavimo tvarka. Fondo taryba priima sprendimus dėl Fondo turto inventorizavimo ir perėmimo, turto naudojimo, disponavimo ir perdavimo profesinėms sąjungoms, objektų perdavimo ir perėmimo komisijų sudarymo (Nuostatų 2 p. redakcija, galiojusi ginčo turto registravimo metu).

Bylos duomenimis atsakovas LŠDPS neperdavė Fondui atsakovo balanse buvusio turto, Fondas šio turto nevaldė ir juo nedisponavo, o Fondo taryba nepriėmė sprendimo dėl šio turto perdavimo besisteigiančioms ar susikūrusioms profesinėms sąjungoms. Be to, minėta, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Todėl nebegaliojant Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 3 punkto nuostatai, neperdavus ginčo turto Fondui, nebebuvo sprendžiamas ir šio turto panaudojimo, perdavimo klausimas pagal Fondo nuostatų reikalavimus, nebuvo priimtas Fondo tarybos sprendimas dėl ginčo turto perdavimo atsakovui, proporcingai esamam profsąjungų narių, mokančių narių mokestį skaičiui. O Vyriausybės nutarimo Nr. 725 pagrindu ginčo turtas taip pat nebuvo (ir negalėjo būti) perduotas LŠDPS nuosavybėn, nes jame buvo patvirtintas objektų, perduodamų į Fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, sąrašas.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje (Nr. 3K-3-39/2006), perduodamas Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti civilinę bylą iš naujo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pagrindu 2003 m. sausio 24 d. negalėjo būti įregistruotos atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisės į ginčo pastatus dėl nutartyje nurodytų priežasčių. Teisės aktai nepripažino tokio turto kaip ginčo turtas naujai besikuriančių ar susikūrusių profesinių sąjungų nuosavybe, taip pat, kad ginčo pastatai priklauso nuosavybės teise atsakovui. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nuostatas toks turtas pripažintas Lietuvos Respublikos nuosavybe. Tokią išvadą taip pat patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo šių teisės aktų išaiškinimai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Pažymėjo, kad nurodytuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose buvusių profesinių sąjungų turto klausimą, buvo išvardytas ir tiesiogiai profesinių sąjungų nuosavybėn perduotinas turtas, tačiau ginčo pastatai tarp šio turto nenurodyti (4t., b.l.177-126).

Dėl to nei minėti Seimo bei Vyriausybės nutarimai, nei vienasmeniškas Fondo direktoriaus 2002-09-12 raštas, kuriame prašoma tiesiogiai įregistruoti atsakovo vardu ginčo turtą, nesuteikė atsakovui LŠDPS nuosavybės teisės į ginčo turtą, nepatvirtino jos atsiradimo bei nepaneigė teisės aktais nustatytos nekilnojamojo turto perdavimo tvarkos ir nuosavybės atsiradimo pagrindų. Todėl šie aktai nesuteikė pagrindo atlikti ginčo turto teisinės registracijos atsakovo LŠDPS vardu, o galiojant Seimo 1990 m. kovo 13 d. ir liepos 30 d. nutarimams, dėl nutartyje paminėtų argumentų, valstybės turtas, buvęs LŠDPS balanse, kurį atsakovas valdė patikėjimo teise, negalėjo būti įregistruotas kaip jo nuosavybė, o liko valstybės nuosavybe (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. I-18 ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. I-437, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 str., CK 4.106-4.109 str.).

Taigi ginčo turtas buvo įregistruotas subjekto, kuris neturėjo nuosavybės teisės į ginčo objektus, o jo teisinė registracija buvo atlikta tokiais pagrindais, kurie negali būti laikomi patvirtinančiais atsakovo nuosavybės teisės atsiradimą. Todėl neturi pagrindo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog VĮ Registrų centras, atlikdamas ginčo turto registraciją, nepažeidė galiojusių įstatymų.

Pagal CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalis, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Dėl to ginčo turto teisinė registracija atsakovo LŠDPS nuosavybės teise pripažintina neteisėta, niekine ir negaliojančia aukščiau išdėstytais pagrindais ir motyvais.

Dėl ginčo turto įgijėjų sąžiningumo

Apygardos teismas reikiamai neištyrė bylos aplinkybių ir netinkamai taikė įstatymą dėl atsakovų UAB „Tertius“, G. D. , UAB „Stenrosus“ sąžiningumo, sudarant ginčo sandorius.

Pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Sutartį pripažinus negaliojančia nurodytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307 str. 3 d.). CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Sąžiningu laikomas asmuo, nežinojęs ar neturėjęs žinoti, kad turtą gavo be teisinio pagrindo, o nesąžiningu – tas, kuris, gaudamas turtą, žinojo arba turėjo žinoti neturįs teisės jo gauti.

Kaip minėta, Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą nustato įstatymas. Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr.I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. I-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, kurie buvo viešai paskelbti „Valstybės žiniose“ (Žin., 1990, Nr.9-235, Nr. 23-567), buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad visos Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, o iš jų vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų pastatytos gydyklos, sanatorijos, sukurtas kitas turtas negali būti kokios nors vienos žmonių grupės ar susivienijimo nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Minėta, kad Konstitucinis Teismas jau 2002 m. gegužės 27 d. nutarime išaiškindamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo sąvokas, konstatavo, jog nurodytų organizacijų iki tol valdytas turtas yra traktuojamas kaip Lietuvos valstybės nuosavybė. Vėlesniais teisės aktais turėjo būti nustatyta tvarka, pagal kurią valstybė, remdama besisteigiančias profesines sąjungas, perduotų joms patikėjimo teise valdyti, naudoti perimtą iš Lietuvos teritorijoje buvusių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo profsąjungų turtą, o tai patvirtina ir teisės aktų projektų aiškinamieji raštai, paaiškinimai (3t.,b.l.179-187, 4t.,b.l.44), Konstitucinio Teismo nutarimų išvados. Tai, kad vėlesniuose teisės aktuose, tarpe jų 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymo Nr. I-160 „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 punkte, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr.I-166 „Dėl įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3, 4.1, 4.4 punktuose) atsirado sąvoka „perleidžiama nuosavybėn“ nepaneigia įstatymų leidėjo pirminės valios perduoti perimtą profsąjungų turtą valdyti patikėjimo teise, o ne perduoti atskirų įmonių, organizacijų nuosavybėn; tai konstatuota ir Konstitucinio Teismo nutarimuose (2002 m. gegužės 27 d., 2003 m. rugsėjo 30 d.). Atsakovai šiuos viešai paskelbtus teisės aktus turėjo žinoti (CK 1.5, 1.6 str.).

Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys taip pat yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus; jie teikiami įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d.), ir atsakovai, elgdamiesi apdairiai, protingai ir sąžiningai, turėjo juos žinoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, sprendžiant turto įgijėjų sąžiningumo klausimą, turi būti atsižvelgiama į sutarčių sudarymo laiką, šalių ryšius, įgijėjo veiksmus po sutarties sudarymo bei vadovaujamasi CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-7-274/2005, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-328/2006).

Atsakovas UAB „Tertius“, įgijęs ginčo turtą pagal 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo-priėmimo aktą, yra juridinis asmuo, verslo subjektas, kurio pagal įstatus įstatinis kapitalas yra 880 797 Lt (2t.,b.l.13-15), o pagrindinis veiklos tikslas yra pelno siekimas, todėl, sudarydamas sandorį dėl įgijimo ginčo turto, kurio vertė 1 850 000 Lt, jis turėjo ir galėjo pasidomėti apie ginčo turto nuosavybės teisės atsakovui LŠDPS atsiradimo pagrindus, juos kruopščiai patikrinti, analizuodamas įgyjamo ginčo turto registracijos dokumentus ir aukščiau minėtus teisės aktus, įvertinti, jog ateityje gali kilti ginčas dėl nurodyto turto teisinės registracijos LŠDPS vardu. Beje, teisena Konstituciniame Teisme, kurios rezultatu buvo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas ir jo išvados dėl profsąjungų turto nuosavybės teisės priklausymo valstybei, prasidėjo dar Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2001 m. birželio 4 d. nutartimi kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo” 2 straipsnio 8 punkto dalies ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Be to, byloje yra duomenų, jog UAB „Tertius“ 2003 m. vasario 4 d. sudarė paskolos sutartį su akcininku G. D. dėl beprocentės paskolos suteikimo ginčo turtui įsigyti (3t.,b.l.75-76), o sužinojęs, jog ginčo turtu domisi prokuratūra (37., b.l.118), perleido jį buvusiam akcininkui G. D. (3t., b.l. 118). Todėl darytina išvada, kad atsakovas UAB ,,Tertius“, žinodamas, jog ginčo turto nuosavybės klausimas yra ginčytinas, suvokdamas niekinio sandorio negaliojimo pasekmes, perleido jį buvusiam akcininkui atsakovui G. D. .

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų ginčo 2003 m. vasario 5 d. sutarties ir perdavimo-priėmimo akto šalys nelaikytinos sąžiningomis, tarpe jų atsakovas UAB „Tertius“ negali būti laikomas sąžiningu ginčo turto įgijėju (CK 4.96 str. 2 d., 1.80 str. 2-4 d., 1.5 str.).

Atsakovas G. D. iki 2003-09-01 buvo UAB „Tertius“ akcininkas, kuris būdamas apdairus ir atidus, turėjo žinoti aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, ginčo turto registro duomenų banko duomenis, faktines aplinkybes apie UAB „Tertius“ sudarytą ginčo turto įsigijimo sandorį (2t., b.l.13-18); 2004-02-18 nupirkęs ginčo pastatus iš UAB ,,Tertius“, skubos tvarka įregistravęs nuosavybės teises, 2004-03-01, t.y. po 11 dienų, juos pardavė tą pačią dieną (2004-03-01) Juridinių asmenų registre įregistruotai įmonei UAB „Stenrosus“ (2t., b.l.22-24, 27-34, 49-58). Pažymėtina, jog atsakovo UAB „Stenrosus“ įregistravimo ir ginčo turto įgijimo dieną įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt, nors ginčo turtas pagal 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigytas už 2 100 000 Lt (2t., b.l.30-33,43-47); UAB „Stenrosus“ nuosavybės teisės į ginčo turtą 2004-03-02 prašymu įregistruotos skubos tvarka (2t., b.l.66, 67), tą pačią dieną teismui areštavus ginčo turtą (1t., b.l. 130-133), o 2004-03-05 atsakovo UAB „Stenrosus“ 100 proc. akcijų perleistos užsienio įmonei už 10 000 Lt (2t.,b.l.160-167). Be to, pagal UAB „Stenrosus“ steigimo sutartį (2t.,b.l.170-171) nebuvo numatyta, jog į šios bendrovės steigimo tikslus įeina ir nekilnojamojo turto pirkimas.

Beje, minėta, kad šie atsakovai taip pat turėjo žinoti apie 1990 m. kovo 13 d. ir liepos 30 d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos nutarimų nuostatas, jų išaiškinimą, Konstitucinio teismo 2002 m. gegužės 27 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimų išvadas, ginčo turto teisinės registracijos duomenis, jos atlikimo pagrindus nuo šio turto įregistravimo atsakovo LŠDPS vardu.

Be to, 2004 m. vasario 18 d., 2004 m. kovo 1 d. sandoriai, sudaryti po Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo priėmimo, kuriame buvo vienareikšmiškai konstatuota, jog profsąjungų turtas yra valstybės nuosavybė, jog šio turto perleidimas profsąjungų nuosavybėn prieštarauja Konstitucijai. Jeigu šie atsakovai, būdami neatidūs, nesidomėjo aukščiau nurodytais teisės aktais ir duomenimis, tai vertintina kaip jų nesąžiningumas. Todėl darytina išvada, jog ir atsakovai, G. D. bei UAB „Stenrosus“, sudarydami ginčo sutartis, buvo nesąžiningi įgijėjai (CK 1.5, 1.80 str., 4.96 str. 2 d., 6.145-6.146 str.).

Dėl kitų argumentų

Neturi pagrindo atsakovo LŠDPS atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, nes į bylą bendraieškiu arba trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tinkamai nebuvo įtraukta Lietuvos valstybė (CPK 329 str. 2 d. 2 p., 49 str.). Pagal CPK 41 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai pareiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovu tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį. Teismas apie pradėtą bylą praneša asmenims, su kurių teisėmis yra susijęs pareikštas ieškinys. CPK 49 straipsnis nustato, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti; valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. CPK 50 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip. Taigi CPK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio pareiškimą viešajam (valstybės) interesui apginti, imperatyviai nenustato,kad valstybė privalo būti dalyvaujančiu byloje asmeniu. Be to, pagal CPK nuostatas ieškovas prokuroras pareiškė ieškinį teisme, gindamas viešąjį (valstybės) interesą, o trečiasis asmuo VTF yra viešasis juridinis asmuo - valstybės įmonė, pagal savo veiklos teisės aktus turinti teisę ginti valstybės turtinius interesus savo kompetencijos ribose (CPK 49 str., Prokuratūros įstatymo 2 str. 2 d. 7 p., 8 str. 7 p., 19 str., Valstybės turto fondo įstatymo 3 str. 1 d., 5 str. 1 d. 2, 4 p., Valstybės turto fondo įstatų 2, 6.2, 6.3 p.). Beje, šioje byloje trečiaisiais asmenimis yra įtraukti Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Todėl nėra pagrindo teigti, jog valstybei nebuvo pranešta apie šią bylą, o tai atitinka ir proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 str. 1d., 7 str.).

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų, skundžiama Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis panaikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, patenkinant ieškinį.

Dėl to panaikinus skundžiamą teismo sprendimo dalį, pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, o jų šalis nesąžiningais turto įgijėjais, kolegijos nutartyje nurodytais pagrindais ir motyvais, taikytina restitucija, vadovaujantis CK 6.145-6.153 straipsnių nuostatomis, pagal CK 1.80 straipsnio 2, 4 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus, tarpe jų kai turto įgijėjai yra nesąžiningi. Todėl grąžintinas ginčo turtas valstybei natūra, o nuginčytų sandorių šalys privalo grąžinti visa, ką yra gavusios pagal sandorius (CK 1.80 str.2-4 d., 6.145, 6.146 str.).

Taip pat panaikintina teismo sprendimo dalis, kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi, patenkinus ieškinį, pritaikytos byloje laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.).

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, apeliacinės instancijos teismui, neperduodant bylos iš naujo nagrinėti, priėmus naują sprendimą, jis pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, todėl panaikintina ir teismo sprendimo dalis, kuria priteista valstybės naudai iš atsakovo LŠDPS 146 705 Lt, 3 934,10 Lt žyminio mokesčio ir 134,65 Lt pašto išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovo Prokuroro ieškininius reikalavimus, iš nesąžiningų atsakovų LŠDPS, G. D. , UAB „Tertius“ ir UAB „Stenrosus“ valstybei lygiomis dalimis priteistinas žyminis mokestis už ieškinį, nuo kurio sumokėjimo ieškinį pareiškęs asmuo buvo atleistas, mokėtiną žyminį mokestį skaičiuojant nuo išreikalaujamo ginčo turto rinkos vertės (CPK 93 str. 4 d., 96 str.1 d., 85 str. 1 d. 2 p., 80 str. 1 d. 1 p.). Pagal vėliausiai sudarytą ginčo sandorį išreikalaujamo ginčo turto kaina nurodyta 2 100 000 Lt, todėl bendra priteistino žyminio mokesčio už ieškinį suma - 25 000 Lt, o iš kiekvieno nurodyto atsakovo priteistina – po 6 250 Lt bei po 34,16 Lt dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme (viso 136, 65 Lt, 2t.,b.l.0, CPK 96 str. 1 d.).

Kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Patenkinus apeliacinį skundą, iš nurodytų atsakovų valstybei priteistinos žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos, nuo kurių mokėjimo apeliantas buvo atleistas (CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Kadangi patenkinus apeliacinį skundą visas ginčo turtas išreikalautinas, todėl iš kiekvieno atsakovo valstybei priteistina po 6 250 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str. 4 d., 96 str. 1 d., 85 str. 1 d. 2 p., 80 str. 1 d. 1 p.) bei po 40,10 Lt dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (viso 160,30 Lt, 3t.,b.l.156, 4t.,b.l. 132, CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas bei taikyta restitucija, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:

1. pripažinti negaliojančia teisinę registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau rezoliucinėje dalyje – LŠDPS) nuosavybės teise šių nekilnojamųjų daiktų, esančių Vilniuje, Lizdeikos g. 5: vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7025), vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7036), vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7047), vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7058), vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7069), vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7078), klubo (unikalus Nr. 1094-0208-7090), administracinio pastato (unikalus Nr. 1094-0208-7125), valgyklos (unikalus Nr. 1094-0208-7136), administracinio pastato (unikalus Nr. 1094-0208-7147), administracinio pastato (unikalus Nr. 1094-0208-7158), administracinio pastato (unikalus Nr. 1094-0208-7169), sandėlio (unikalus Nr. 1094-0208-7170), sandėlio (unikalus Nr. 1094-0208-7182), sandėlio (unikalus Nr. 1094-0208-7190), pirties (unikalus Nr. 1094-0208-7203), prausyklos (unikalus Nr. 1094-0208-7214), ūkio pastato (unikalus Nr. 1094-0208-7225), vasarnamio (unikalus Nr. 1094-0208-7236), lauko tualeto (unikalus Nr. 1094-0208-7247), sandėlio (unikalus Nr. 1094-0208-7258), pavėsinės (unikalus Nr. 1094-0208-7269), inžinerinių statinių-įrenginių-kiemo statinių (unikalus Nr. 1094-0208-7114).

2. Pripažinti negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo akto, sudarytų tarp atsakovų LŠDPS ir UAB ,,Tertius“, dalis, kuriomis perleista nuosavybės teisė į kolegijos nutarties rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus nekilnojamuosius daiktus.

3. Pripažinti negaliojančia kolegijos nutarties rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytų nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją atsakovo UAB ,,Tertius“ vardu.

4. Pripažinti negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis dėl kolegijos nutarties rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytų nekilnojamųjų daiktų ir administracinio pastato (unikalus Nr. 1094-0208-7014): 2004 m. vasario 18 d. sudarytą tarp atsakovų UAB ,,Tertius“ ir G. D. bei 2004 m. kovo 1 d. sudarytą tarp atsakovų G. D. ir UAB ,,Stenrosus“.

5. Pripažinti negaliojančia kolegijos nutarties rezoliucinės dalies 1 ir 4 punktuose nurodytų nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją atsakovų G. D. ir UAB ,,Stenrosus“ vardu.

6. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteista valstybės naudai iš atsakovo LŠDPS 146 705 Lt, 3934,10 Lt žyminio mokesčio ir 134,65 Lt pašto išlaidų bei panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

7.1. įpareigoti atsakovą UAB ,,Stenrosus“ (įm.k. 1409473) perduoti valstybei šios nutarties rezoliucinės dalies 1 ir 4 punktuose nurodytus nekilnojamuosius daiktus;

7.2. priteisti iš atsakovo LŠDPS (įm.k. 9077562) atsakovui UAB ,,Tertius“ (įm.k. 4764769) 1 850 000 (vieną milijoną aštuonis šimtus penkiasdešimt tūkstančių) Lt;

7.3. priteisti iš atsakovo UAB ,,Tertius“ (įm.k. 4764769) atsakovui G. D. (a.k. neskelbtini duomenys) 2 000 000 (du milijonus) Lt,;

7.4. priteisti iš atsakovo G. D. (a.k. neskelbtini duomenys) atsakovui UAB ,,Stenrosus“ (įm.k. 1409473) 2 100 000 (du milijonus vieną šimtą tūkstančių) Lt.

8. Priteisti iš atsakovų LŠDPS (įm.k. 9077562), UAB ,,Tertius“ (įm.k. 4764769), UAB ,,Stenrosus“ (įm.k. 1409473), G. D. (a.k. neskelbtini duomenys) valstybei po 6 250 (šešis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir po 34,16 Lt (trisdešimt keturis Lt 16 ct) dokumentų įteikimo išlaidų.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų LŠDPS (įm.k. 9077562), UAB ,,Tertius“ (įm.k. 4764769), UAB ,,Stenrosus“ (įm.k. 1409473), G. D. (a.k. neskelbtini duomenys) valstybei po 6 250 (šešis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 40,10 Lt (keturiasdešimt Lt 10 ct) dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Nusiųsti sprendimo nuorašą VĮ Registrų centrui.