Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. atsakovams G. G. ir A. G. dėl turto perdavimo išieškotojui akto iš dalies panaikinimo bei nuosavybės teisės pripažinimo, tretysis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu to nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliantės skundo argumentai, susiję su netinkamu procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taikymu, materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, aiškinimu bei taikymu. Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų kalbas dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.) ir padarė tinkamas išvadas dėl pareikštų reikalavimų, jų netenkindamas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti jos turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, pripažįstant jai asmeninės nuosavybės teise ½ ginčo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savo reikalavimą grįsdama tuo, kad minėtas ginčo žemės sklypas (½ jo dalis) neteisėtai buvo perduotas atsakovui (išieškotojui) A. G. 1997-04-22 turto perdavimo išieškotojui, neįvykus varžytinėms, aktu, dėl to jis turi būti pripažintas iš dalies negaliojančiu, o ginčo žemė, pritaikius restituciją (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 6.146 str.), grąžinta ieškovei.

Bylos duomenys liudija apie tai, kad 1995-04-21 A. G. ieškovės sutuoktiniui G. G. suteikė 7920 Lt paskolą, kurios nustatytu terminu negrąžinus, A. G. 1996-08-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996-08-28 sprendimu reikalavimus patenkino, priteisdamas iš G. G. 7920 Lt skolos, 12 080 Lt delspinigių, 1000 Lt žyminio mokesčio (civilinė byla Nr. 2⁷-1068/1996, b.l. 15). Vykdant minėtos skolos išieškojimą, buvo areštuotas skolininkui G. G. priklausantis turtas – butas bei žemės sklypas. 1996-10-21 į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl turto arešto ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), panaikinimo kreipėsi ieškovė, savo reikalavimą motyvuodama tuo, jog kreditorinių įsiskolinimų neturi ir nėra atsakinga už sutuoktinio G. G. sutartinius įsipareigojimus (civilinė byla Nr.2⁶-212/97) bei prašė prijungti prie bylos civilinę bylą Nr.2-1068, kurioje Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996-08-15 nutartimi buvo areštuotas ne tik G. G. butas, bet ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2⁷-1068/1996, b.l. 7). Vilniaus rajono apylinkės teismo 1997-01-24 sprendimu ieškovės V. G. reikalavimą patenkino: pripažino jai nuosavybės teisę į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), panaikindamas jai priklausančios buto dalies areštą. Skolos išieškojimas buvo nukreiptas į areštuotą turtą ir paskelbtos varžytinės, kurioms neįvykus, 1997-04-22 turto perdavimo išieškotojui aktu antstolis perdavė išieškotojui A. G. ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini)ir 0,1643 ha žemės sklypą, esantį tuo pačiu adresu (b.l.58). Šį aktą, kaip reikalavo tuo metu galiojusio 1964 m. CPK 434¹ str. nuostatos, patvirtino vyr. teismo antstolis, taigi šis aktas tapo nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu. A. G. nuosavybės teisės, tame tarpe ir į į ginčo objektą, buvo įregistruotos viešame registre nuo 1997-04-24 (b.l. 18).

Išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 1997-04-22 turto perdavimo išieškotojui akto dalį dėl ½ ginčo žemės sklypo neteisėto perdavimo atsakovui (išieškotojui) A. G., su kuriuo ieškovė į teismą kreipėsi tik 2008-12-02, atsakovui A. G. pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino remdamasis 1964 m. CPK 84 ir 435 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį reikalavimui dėl akto nuginčijimo teismui pareikšti, bei pripažino, kad ieškinys pareikštas praleidus įstatymo numatytą ieškinio senaties terminą ir nesamam prielaidų šiam terminui atnaujinti.

Pagal ginčijamo 1997-04-22 turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CPK 435 str. nuostatas, varžytynių aktai, taip pat ir turto perdavimo išieškotojui aktai, neįvykus varžytinėms, galėjo būti pripažinti negaliojančiais bendrais sandorių negaliojimo pagrindais (1964 m. CPK 435 str. 1 d.) ir dėl antstolio padarytų proceso teisės normų pažeidimų (1964 m. CPK 435 str. 2 d.). Tačiau jų padavimui įstatymas numatė skirtingą terminą. Ieškiniai dėl turto pardavimo be varžytynių akto nuginčijimo, grindžiami antstolio padarytų proceso teisės normų pažeidimais, turėjo būti paduoti teismui per tuo metu galiojusį trijų mėnesių terminą (1964 m. CPK 435 str.), o tokio ieškinio padavimą, kaip nustatyta šios straipsnio 2 d., sąlygojo ir tokia aplinkybė, ar buvo CPK 472 str. nustatyta tvarka buvo apskųsti ir pripažinti neteisėtais teismo antstolio veiksmai. Ieškiniai dėl aptariamo akto, kuris pagal 1964 m. CPK 432 str. 5 d. buvo prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai, nuginčijimo, grindžiami bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, galėjo būti paduoti per 1964 m. CK 84 str. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-65/2009).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę (CK 1.127 str. 1. d.) ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe – asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą. Tačiau subjektyvusis kriterijus negali būti suabsoliutintas, kadangi kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-112/2010, 2007-10-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-436/2007; 2009-10-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-449/2009 ir 2007-10-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-436/2007 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju momentas, kada asmuo sužinojo apie jo teisių pažeidimą, turi būti pagrįstas įrodymais (CPK 178 str.).

Apeliantė tvirtina apie žemės sklypo areštą bei šio turto perdavimo išieškotojui aktą sužinojusi tik 2008 m. rugsėjo mėnesį, kai atvyko A. G. žmonės, kurie ir pasakė, kad šis žemės sklypas ieškovei nepriklauso, t.y. praėjus bemaž vienuolikai metų nuo prašomo panaikinti 1997-04-22 turto perdavimo išieškotojui akto priėmimo. Tačiau 2008-12-02 reikšdama reikalavimą dėl minėto turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo, ieškovė prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tuo iš esmės pripažindama jį praleidusi. Ši aplinkybė, viena vertus, patvirtina, kad ieškovės kreipimosi su ieškiniu į teismą diena objektyviai negali būti laikoma ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu, kita vertus, suponuoja teismo pareigą apeliantės išdėstytus teisinius argumentus, motyvus bei juos pagrindžiančius įrodymus įvertinti ieškinio senaties termino aspektu, t.y. nustatyti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės, kurios turi egzistuoti ieškinio senaties laikotarpiu, iš tiesų yra svarbios ieškinio terminui atnaujinti bei pagrįstos įrodymais.

Bylos medžiagoje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovo A. G. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą 1997-04-22 akto pagrindu buvo įregistruotos 1997-04-24 (b.l.18). Tai reiškia, jog nuo įregistravimo viešame registre momento duomenys apie 1997-04-22 turto perdavimo išieškotojui A. G., neįvykus varžytinėms, akto pagrindu perėjusios nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo išviešinti (1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d.) ir nuo to momento tapo prieinami visiems asmenims, tame tarpe ir ieškovei, kuri, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo visas galimybes išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su jai bendrosios jungtinės sutuoktinio nuosavybės teise priklausiusios žemės sklypo statuso pasikeitimais. Aplinkybę, jog apeliantei objektyviai turėjo būti žinoma apie ginčo sklypo areštą taip pat patvirtina minėti civilinės bylos Nr.2-212/97 duomenys, jog 1996-10-21 ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto arešto ½ buto panaikinimo ir nuosavybės teisės į ½ buto pripažinimo, kartu prašydama prijungti prie bylos civilinę bylą Nr.2-1068, kurioje Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996-08-15 nutartimi buvo areštuotas ne tik G. G. butas, bet ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (c. b. Nr. 2⁷-1068/1996, b.l. 7). Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovė dar 1996-10-21 kreipimosi į teismą metu neabejotinai žinojo ar privalėjo žinoti, jog išieškotojo A. G. ieškinio reikalavimams užtikrinti yra areštuotas visas jai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas (c. b. Nr. 2⁶-212-97, b.l. 2).

Dar daugiau, ieškovė, nors ir laikė save ginčo žemės sklypo savininke, niekada nėra mokėjusi žemės mokesčio, tuo tarpu atsakovas A. G. už ginčo žemės sklypą yra sumokėjęs 233,70 Lt žemės mokesčio, apskaičiuoto už 1998-2007 metus (b.l.57). Informatyvus nagrinėjamu klausimu ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008-02-07 raštas, kuriame nurodyta, kad G. ir V. G. raštu paaiškino A. G. priklausančiame sklype statybų nevykdę (b.l.51).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje esančių objektyvių įrodymų, kuriuos iš dalies patvirtina ieškovės bei atsakovų G. G. bei A. G. teisme duoti paaiškinimai, kontekste labiau tikėtina (CPK 185 str.) ieškovę turėjus galimybę įvertinti susiklosčiusią situaciją dėl areštuoto turto ir reikšti reikalavimus padalinti santuokoje įgytą visą turtą. Tuo tarpu ieškovei pareiškus ieškinį išimtinai tik dėl turto arešto į ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir nuosavybės teisės į ½ šio buto dalį pripažinimo ir tokį ilgą laikotarpį visiškai nesidomėjus žemės sklypo statusu, darytina išvada, kad 1996-10-21 kreipimosi į teismą metu ieškovei ginčo žemės sklypas visiškai nerūpėjo, juo labiau, kad nuo 1997 m., kaip apeliacinės instancijos teisme paaiškino ieškovė, jos šeima naudojosi tik keliomis lysvėmis, o likusi žemė buvo nenaudojama, kas dar kartą patvirtina, kad ginčo žemės sklypas ieškovei nebuvo aktualus. Priešingu atveju ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo visas galimybes sužinoti apie savo galimai pažeistą teisę ir nepraleidus ieškinio senaties termino, kreiptis į teismą dėl jos gynimo. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 1997-04-22 turto perdavimo akto teisinės registracijos atsakovo vardu diena laikytina senaties termino šio akto dalies dėl ½ ginčo žemės sklypo neteisėto perdavimo atsakovui (išieškotojui) A. G. ginčyti eigos pradžios momentu, o tai reiškia, kad ne tik sutrumpintas , nustatytas 1964 vm. CPK 435 str. trijų mėnesių, bet ir 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Tiksliau identifikuoti kuris iš dviejų ieškinio senaties terminų turėtų būti taikomas nagrinėjamojoje situacijoje nėra galimybės, kadangi iš ieškinio turinio sudėtinga identifikuoti ieškovės reikalavimų pagrindą. Faktinis pagrindas, sietinas su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais – apgaulė, suklaidinimas, taikytinas ne atsakovui A. G., o jos sutuoktiniui G. G., nes, kaip teigia ieškovė, būtent šis ją suklaidino dėl žemės sklypo arešto, neatskleidęs tokios aplinkybės. Tačiau tokia aplinkybė, viena vertus, nėra įrodyta jokiomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 12 str., 178 str.), kita vertus, prieš sąžiningą turto įgijėją varžytinių procedūrų metu (A. G.) negali būti panaudota. Antstolio veiksmų teisėtumo įvertinimas – ieškovės neinformavimas apie turto areštą - praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, kas lėmė, jog vykdomoji byla jau sunaikinta, pasibaigus jos saugojimo terminui (b.l.64) ir tuo laiku neapskundus teismui antstolio veiksmų, šiam lygiai tokiu pačiu būdu areštavus ir butą, o tokios aplinkybės žinojimo apeliantė neneigia, iš esmės neįmanomas, todėl šiuo aspektu nuginčyti akto iš viso nėra galimybės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovės reikalavimas nustatyti jos turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir pripažinti jai asmeninės nuosavybės teise ½ ginčo žemės sklypo, kaip ir 1996-10-21 pareikštas reikalavimas dėl nuosavybės teisės į ½ buto pripažinimo, yra iš esmės yra ydingas, kuris net ir tuo atveju, jeigu 1997-04-22 turto perdavimo akto dali būtų pripažinta iš dalies negaliojančia, negalėtų būti patenkintas. Šalių santykiams taikytinas 1964 m. CK 406 str. nustatė, kad materialinės teisės normos reikalavimą nustatyti bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje, prieš išieškant iš tos dalies skolas, įgyvendino teismo antstolis 1964 m. CPK 406 str. nustatyta tvarka (2000 m. CPK 667 str.). Teismo antstolis siūlo išieškotojui bei atskirais atvejais – skolininkui pagal 1964 m. CPK 406 str. (pagal 2000 m. CPK 667 str. – bendrosios nuosavybės dalyviams) per tam tikrą terminą teisme nusistatyti ne kurio nors kito asmens ar neskolingo sutuoktinio, o būtent paties skolininko dalį bendrame turte. Šis procesinis veiksmas taip pat nėra sutuoktinių turto padalijimas, kaip tai traktuoja apeliantė, tokio pobūdžio turtiniai reikalavimai gali būti reiškiami tik atskira tvarka, nesiejant proceso su išieškojimu iš skolingo sutuoktinio turto. Taigi jos dalis bendrame turte per tokią procedūrą ir negalėtų būti nustatyta.

Pažymėtina, jog 1964 m. CPK įsakmiai įpareigojo teismo antstolį inicijuoti skolininko turto dalies nustatymą ir tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl turto dalies nustatymo, realizuoti tą turto dalį varžytinėse. Naujojo CPK 667 str. 1 d pakeitė bendraturčio – skolininko dalies nustatymo tvarką, bet ir šioje normoje nekito pagrindinė nuostata, kad nukreipti išieškojimą į bendraturčio bendrai su kitais asmenimis valdomą turtą, galima tik kai nustatoma jo dalis tame turte. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, vykdomajai bylai Nr. 1530 esant sunaikintai (b.l.64), įvertinti antstolio atliktų veiksmų teisėtumą taikant 1964 m. CPK 404 - 406 str. nuostatas taip pat nėra objektyvios galimybės. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, apeliantės argumentai, susiję su teismo antstolio veiksmais, vykdant išieškojimą iš skolininko turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybe, nenagrinėtini, kadangi praėjus vienuolikos metų terminui faktinių aplinkybių išaiškinimas tapo praktiškai neįmanomas.

Be to, aplinkybių, susijusių su antstolių veiksmais sunaikintoje vykdomojoje byloje, eskalavimas nesant tam jokio faktinio ir teisinio pagrindo, paneigtų civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, juo labiau, kad įstatymų leidėjas, suėjus įstatymo nustatytam terminui, civilinių teisinių santykių dalyviams garantuoja jų subjektinių teisių apsaugą. Todėl tuo atveju, jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, kaip yra pripažinta šiuo konkrečiu atveju, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, ieškovės elgesį savo subjektinių teisių įgyvendinimo aspektu, praleisto termino trukmę, jos nurodytas pripažintina ieškinio senaties termino praleidimo priežastis (silpną sveikatą, neįgalumą, vaikų skaičių šeimoje ir jų amžių, specialių žinių neturėjimą, komunikavimo problemas dėl lietuvių kalbos nežinojimo ir prastos rusų kalbos) pagrįstai įvertino kaip nesvarbias ir neaktualias šiam terminui atnaujinti. Byloje pateikta darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad 40 proc. darbingumo lygis apeliantei nustatytas nuo 2008-01-31 (b.l.9), t.y. ieškinio senaties termino eigos metu neegzistavo, o kitos nurodytos aplinkybės jokios įtakos apeliantės pažeistų teisių savalaikiam gynimui įtakos neturi. Todėl Pagrindo pripažinti, jog tai galėjo kliudyti apeliantei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises nėra. Nagrinėjamu atveju net ir apeliantės pozicija, kad ji tik po vienuolikos metų susirūpino ginčo žemės statusu, kai tuo pačiu nesirūpino privalomų mokesčių už jį apmokėjimu valstybei, nors visas galimybes žinoti apie ginčo žemės sklypo perdavimą išieškotojui turėjo, leidžia tokį jos elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių gynimą, todėl toks elgesys CK 1.5 str. prasme taip pat yra nesąžiningas ir nesudaro prielaidų atnaujinti neabejotinai praleistą ieškinio senaties terminą.

Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, iš apeliantės valstybės naudai taip pat priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 15,75 Lt (b.l. 151) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. G. 15 (penkiolika) litų 75 centus pašto išlaidų valstybės naudai.