Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2010-11-23 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-518/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-23
Bylos Nr.
2K-518/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Masiokas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Egidijus Bieliūnas (pran.)
Nuteistasis
M. R., ir R
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-518/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.11.11; 1.2.25.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje nuteista ir R. B., tačiau kasacinis skundas dėl jos nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 5 d. 20.47 val. Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį motorolerį „Aprilia“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), važiavo Gedimino pr. link Kudirkos g., artėdamas prie Vasario 16-osios g. ir Gedimino pr. sankryžos buvo neatidus ir neatsargus, nesustojo prieš šviesoforą arba kertamą važiuojamąją dalį, neįsitikino, kad eismas jo numatyta kryptimi bus saugus, į minėtą sankryžą įvažiavo degant draudžiamam geltonam šviesoforo signalui, taip pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 51, 53, 117.7 ir 207 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu jis susidūrė su jam iš dešinės Vasario 16-osios gatve į sankryžą įvažiavusiu R. B. vairuojamu automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir motorolerio keleivei J. G. nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba bylą nutraukti, atleidžiant nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat padarė esminius BPK pažeidimus vertindami įrodymus, nepašalino jų prieštaravimų, todėl neįrodė, kad nuteistasis padarė veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo apeliaciniame skunde buvo akcentuota, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadas apie kasatoriaus kaltę dėl eismo įvykio grindė tarpusavyje prieštaraujančiais duomenimis dėl eismo įvykio kilimo laiko. Pirmosios instancijos teismas vienu iš esminių įrodymų pripažino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas šviesoforų darbo režimo sutrikimas nuo 20 val. 44 min. 27 s. ir eismo įvykio mechanizmas, kurio duomenys iš esmės prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims – pareigūnų tarnybiniams pranešimams, kuriuose minimas laikas yra 20 val. 36 min. ir 20 val. 38 min. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-46/2005 išaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti esančius apeliaciniame skunde argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga, o nutarties turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodomumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Kasatorius tvirtinimu, byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai byloja, kad jis susidariusioje situacijoje negalėjo išvengti autoįvykio ir jo pagrindu kilusių padarinių. Šviesoforai sankryžoje veikė neritmiškai, o tą numatyti ir atitinkamai koreguoti vairavimą vargu ar apskritai įmanoma. Apeliaciniame skunde buvo smulkiai išdėstytos visos šios aplinkybės, tačiau Vilniaus apygardos teismas jų iš esmės neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai negali būti vertinami kaip paneigiantys M. R. kaltę įrodymai, tačiau išvados, kodėl vieni įrodymai laikytini tinkamais, o kiti ne, nepagrindė jokiais motyvais. Argumentus dėl UAB „Eismas“ prisiimtų įsipareigojimų aplaidaus vykdymo, kitų eismo dalyvių veiksmų, galėjusių įtakoti minėto eismo įvykio kilimą, eismo įvykio dieną Vilniuje vykusių motociklininkų sezono atidarymo renginių apeliacinės instancijos teismas vertino kaip neesminius sprendžiant kaltės klausimą, tačiau tokios pozicijos nepagrindė. Kasatorius teigia, kad vidutiniškai atidus ir apdairus vairuotojas, važiuodamas gatve iš tolo pamatęs, jog raudonos spalvos signalas pasikeičia į geltoną, pagrįstai gali tikėtis, jog tuoj turi užsidegti žalios spalvos signalas ir nemažinant greičio bus galima saugiai kirsti sankryžą. Kasatorius mano, kad jis padarė veiką negalėdamas ir neturėdamas numatyti jos padarinių, todėl tokia veika nėra padaryta kaltai ir laikoma kazusu, o jis pats negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Šalies argumentai

Kasatorius taip pat nurodo, kad net ir nustatę, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, teismai privalėjo taikyti BK 93 straipsnio nuostatas dėl nepilnamečių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas ir tris alternatyvias, iš kurių būtina bent viena, nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Dėl jų taikymo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-395/2005, Nr. 2K-547/2006, Nr. 2K-541/2005, Nr. 2K-46/2009. Šioje baudžiamojoje byloje visos nurodytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra iš esmės nustatytos, todėl turėjo būti taikytas BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Veikos padarymo metu kasatoriui buvo tik šiek tiek daugiau nei šešiolika metų, jis padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau nebuvo kaltinamas jokios nusikalstamos veikos padarymu. Byloje surinkti įrodymai, jog su nukentėjusiąja jis liko draugais, jos daug kartų draugiškai ir žmogiškai atsiprašė dar ligoninėje, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo nepareikštas. Kasatorius neturi jokių žalingų įpročių, gerai mokosi ir planuoja studijuoti ekonomiką viename iš Danijos universitetų, sportuoja, charakterizuojamas teigiamai, vairuoja atsakingiau, iš pirmo karto išlaikė „B“ kategorijos transporto priemonių vairavimo egzaminą, o po eismo įvykio tvirtai apsisprendė daugiau niekada nevairuoti motorolerių ar motociklų. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, netinkamai aiškino šios teisės normos turinį, visas sąlygas susiedamas į vieną visumą ir nesiaiškindamas, ar yra bent viena iš nurodytų alternatyvių sąlygų, todėl nepagrįstai netaikė BK 93 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, net ir nustatęs, kad yra pagrindas atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės, nusprendė, kad viena iš sąlygų - nukentėjusiojo formalus atsiprašymas, atsirado pavėluotai, tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusioji atleido kasatoriui, neturi turtinių ir neturtinių pretenzijų. Teismas tinkamu atsiprašymu greičiausiai laiko tik raštu išreikštą poziciją, būtent todėl, o ne siekdami piktnaudžiauti procesu, kasatoriaus tėvai nukentėjusiosios J. G. paprašė raštu nurodyti, ar kasatorius jos atsiprašė ir ar ji turi jam kokių nors turtinių ar neturtinių pretenzijų dėl eismo įvykio padarinių. Šis dokumentas konstatuoja ne tai, kad atsiprašyta 2010 m. vasario 1 d., kai surašytas patvirtinimas, o kad tai padaryta gerokai anksčiau, dar nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Tačiau net sutinkant su teismo pozicija, kad atsiprašyta tik 2010 m. vasario 1 d., pirmosios instancijos teismo sprendimas turėjo būti panaikintas, nes tai įgalina apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kasacinėse nutartyse Nr. 2K-463/2008, Nr. 2K-282/2008, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-P-36/2010 apeliacinis procesas yra baudžiamosios bylos, pradėtos nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tęsinys ir jo metu privalo būti įgyvendinami bendrieji baudžiamojo proceso tikslai, gali būti gauti nauji įrodymai, paaiškėti naujos faktines aplinkybės, atsirasti pagrindas pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pagal visuotinai suformuotą apeliacinio proceso sampratą, Lietuvos baudžiamajame procese vyrauja neribotos (visiškos) apeliacijos modelis, suponuojantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą atlikti ne tik pirmosios instancijos teismo ištirtų, bet ir naujų įrodymų tyrimą (Garnelienė L., Rimšelis E. Apeliacijos sampratos įtaka teismų praktikai baudžiamajame procese // Socialinių mokslų studijos. 2009, Nr. 4(4). P. 245.). Tai šioje baudžiamojoje byloje nebuvo padaryta. Kasatorius pažymi, kad baudžiamojo proceso vienas iš tikslų yra atkurti teisinę ir socialinę taiką tarp proceso dalyvių, kuri šioje byloje seniai pasiekta, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino ir suabsoliutino formos reikalavimus. Surinkti įrodymai patvirtina, kad yra visos sąlygos BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės. Jie leidžia teigti, kad baudžiamasis įstatymas jam kaip nepilnamečiui pritaikytas netinkamai, o tai sudaro kasacijos baudžiamajame procese pagrindą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad bylą nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atmesdama nuteistojo M. R. apeliacinį skundą, laikėsi BPK reikalavimų bei teisminės praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, juos patikrino ir nuosprendyje įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jį panaikinti ar pakeisti nėra objektyvaus pagrindo. Taip pat pasisakyta dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir jie motyvuotai atmesti. BPK 20 straipsnyje nurodyta, kad teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, kiekvienu atveju sprendžia, ar duomenys laikytini įrodymais. Teismo ištirtų įrodymų vertinimas kitaip, nei norėtų nuteistasis, savaime nėra proceso įstatymo pažeidimas, turintis įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus dėl eismo įvykio kilimo laiko nustatymo ir konstatavo, kad būtent vaizdo kamerų įrašas užfiksavo transporto priemonių susidūrimo mechanizmą bei eismo įvykio kilimo laiką, o kiti byloje esantys duomenys, pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai apie įvykio laiką yra išvestiniai, fiksuoti jau po įvykio. Prokuroras pažymi, kad duomenų skirtumas yra visiškai natūralus, nes Bendrojo pagalbos centro bei pareigūnų laiko matavimo mechanizmai su vaizdo kamerose esančiais laiko fiksavimo įtaisais nėra sinchronizuoti. Tai nėra esminė aplinkybė, galinti turėti įtakos nustatant autoįvykio mechanizmą ir eismo dalyvių veiksmus tuo metu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė ne tik vaizdo kamerų įrašais, bet ir kitų įrodymų visuma, tarp jų ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, vertino jų leistinumą ir sąsajumą su nagrinėjamomis bylos aplinkybėmis. Kasatorius skunde prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atlikti įrodymų vertinimą, tačiau ne teisės taikymo, o faktų vertinimo klausimais, o tai nelaikoma kasacijos dalyku. Pirmosios instancijos teismas svarstė BK 93 straipsnio nuostatų taikymo galimybę, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad M. R. nepripažino akivaizdžios kaltės, nesigailėjo dėl padarytos veikos ir nukentėjusiosios neatsiprašė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo motyvus, taip pat pagrįstai laikėsi nuomonės, kad nėra sąlygų nuteistajam taikyti BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Nors nuteistasis ir pateikė teismui rašytinį dokumentą apie nukentėjusiosios atsiprašymą, tačiau šis veiksmas atliktas po pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio ir paskirtos bausmės. Prokuroras mano, kad šiuo atveju nuteistasis nebuvo nuoširdus. Įvertinęs teismo priimtą nuosprendį, jis tik mėgina sušvelninti savo atsakomybę. Jo kasacinio skundo argumentai nenuneigia teismų išvadų apie baudžiamojo įstatymo taikymą, kuris nėra privalomas, o teismui suteikta diskrecijos teisė. Kasacinio skundo argumentas, kad svarstydamas baudžiamojo įstatymo taikymą apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, visiškai nepagrįstas. Kasatorius ir jo gynėjas neprašė teismo apeliaciniame procese atlikti įrodymų tyrimo, o gynybos pateiktus dokumentus teismas prijungė prie baudžiamosios bylos.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Dalis skunde išdėstytų argumentų išreiškia kasatoriaus požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusių teismų padarytoms išvadoms. Nurodoma į tai, kad šviesoforai įvykio vietos sankryžoje veikė netinkamai. Kasatorius tvirtina, kad jis, kaip ir kiekvienas kitas transporto priemonę vairuojantis eismo dalyvis, atsidūręs tokioje situacijoje, negalėjo to numatyti, o tuo pačiu ir išvengti susidūrimo su kita transporto priemone, kuris sukėlė žalingus padarinius. Kasatoriaus nuomone, transporto priemonės vairuotojas gali tikėtis, kad šviesoforo raudonos spalvos signalui pasikeitus į geltoną, tuojau užsidegs būtent žalia šviesa, leidžianti važiuoti per sankryžą nemažinant greičio. Šių skunde savaip traktuojamų faktinių bylos aplinkybių pagrindu kasatorius daro išvadą, kad jo veika nėra padaryta kaltai, todėl teisės požiūriu ji laikytina kazusu, neužtraukiančiu baudžiamosios atsakomybės. Tokie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko, nes kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria ir įrodymų nevertina. Net ir tais atvejais, kai reikia pritaikyti kitą baudžiamąjį įstatymą arba paskirti naują bausmę, kasacinės instancijos teismas, kaip nustatyta BPK 376 straipsnio 4 dalyje, remiasi pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas bylos tinkamai neišnagrinėjo, nes neišanalizavo apeliaciniame skunde smulkiai aprašytų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepasisakė dėl visų jame išdėstytų argumentų. Toks vertinimas neatitinka bylos dokumentų turinio. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl apeliacinio skundo teiginių ir argumentų pasisakė pakankamai išsamiai. Aiškiai aptartas buvusio eismo įvykio mechanizmas, detalizuojant, kokiu pagrindu daroma išvada, kad įvykis kilo dėl transporto priemonių vairuotojų M. R. ir R. B. veiksmų. Taip pat pasisakyta dėl eismo įvykio laiko, šviesoforų funkcionavimo, susidūrusių transporto priemonių parametrų skirtingumo, motociklininkų sezono atidarymo ir kt. Apeliacinio skundo argumentai dėl suminėtų aplinkybių įvertinti kaip neesminiai, kadangi lemiamos reikšmės įvykiui turėjo ne šios aplinkybės, bet padarytas KET pažeidimas. Teismų praktikoje šiuo požiūriu įprasta laikytis reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalu išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės nutarties, priimtos šioje baudžiamojoje byloje, turinys rodo, kad BPK reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų nepažeisti ir nuo susiklosčiusios teismų praktikos nenukrypta, taigi esminį BPK pažeidimą įžvelgti nėra pagrindo.

Dėl padarytos veikos kvalifikavimo taikant BK 281 straipsnio 1 dalį

Kasatoriaus teigimu, jo veika nesudaro nusikaltimo ir teisės požiūriu, nesant kaltės, ji pripažintina kazusu, neužtraukiančiu baudžiamosios atsakomybės. Toks skunde siūlomas veikos kvalifikavimas neatitinka teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos. Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė tas pačias aplinkybes. M. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 5 d. 20.47 val. Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį motorolerį „Aprilia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo Gedimino pr. link Kudirkos g., artėdamas prie Vasario 16-osios g. ir Gedimino pr. sankryžos buvo neatidus ir neatsargus, nesustojo prieš šviesoforą arba kertamą važiuojamąją dalį, neįsitikino, kad eismas jo numatyta kryptimi bus saugus, į minėtą sankryžą įvažiavo degant draudžiamam geltonam šviesoforo signalui, taip pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 51, 53, 117.7 ir 207 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu jis susidūrė su jam iš dešinės Vasario 16-osios gatve į sankryžą įvažiavusiu R. B. vairuojamu automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir motorolerio keleivei J. G. nesunkiai sutrikdyta sveikata. Kasatoriaus pabrėžiamas kaltės klausimas aptartas ir nuosprendyje, ir nutartyje. Nustatyta, kad abu nuteistieji, t. y. ir kasatorius M. R., į sankryžą įvažiavo pastoviai apie 4,2 sek. degant draudžiamam geltonam šviesoforo signalui, turėdami techninę galimybę nenaudojant intensyvaus vairuojamų transporto priemonių stabdymo sustoti iki važiuojamųjų dalių sankryžoje sankirtos. Šios aplinkybės negali paneigti teismų logiškos išvados dėl įvykio kaltininkų neatsargios kaltės, būdingos BK 281 straipsnyje numatytiems nusikaltimams. Šiuo konkrečiu atveju teismų konstatuotas aplinkybių visetas rodo, kad kvalifikuojant M. R. padarytą veiką BK 281 straipsnio 1 dalis pritaikyta teisingai.

Dėl BK 93 straipsnio taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė baudžiamojo įstatymo - BK 93 straipsnio 1 dalies - taikymo klaidą, neatleisdami jo nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo klausimu ir nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje yra pasisakyta, išdėstant atitinkamo sprendimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu netaikė dėl to, kad M. R. savo kaltės dėl padaryto neatsargaus nusikaltimo nepripažino, dėl padarytos veikos nesigailėjo ir nukentėjusiosios neatsiprašė. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą aptarė, atsižvelgdamas į nuteistojo M. R. pateiktą nukentėjusiosios J. G. 2010 m. vasario 1 d. raštą, kuriame nurodoma, kad nuteistasis jos atsiprašė ne vieną kartą. Raštas įvertintas kitų bylos aplinkybių kontekste, kurių visetas pripažintas nepakankamu tam, kad M. R. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas atsiprašymo buvimo ar nebuvimo vertinimas teismų sprendimuose, pasisakant dėl BK 93 straipsnio taikymo, nerodo, kad padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida. BK 93 straipsnis numato ne teismo pareigą, bet galimybę nepilnametį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismų pozicija šiuo klausimu nuosprendyje ir nutartyje išdėstyta, pagrindžiant ją atitinkamais motyvais.

Darytina bendra išvada, jog nuteistojo M. R. kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti arba pakeisti skundžiamus teismų sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas MasiokasDalia BajerčiūtėEgidijus Bieliūnas