Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andriaus Veriko ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7661-820/2023 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Mano Būstas Sostinė“, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, G. V., A. V., G. G., J. G., dėl atliktų statybos remonto darbų pripažinimo pertekliniais ir prievolės panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

28. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė yra daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) administratorė, kuri teikia nurodyto namo, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir kitas komunalines paslaugas.

30. Ieškovei priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini).

31. Atsakovė 2020 m. sausio 27 d. Statinio numatomų atlikti darbų ir defektavimo aktu Nr. DA240034 nustatė, jog byra Daugiabučio namo rūsio sienų plytos. Šį aktą surašė atsakovės atstovai: inžinierius ir dvi vadybininkės. Iš akto fotonuotraukų matyti, jog nuo Rūsio sandėliuko pertvaros viršutinio kampo ir viršuje prie durų yra išbyrėję plytos, per maždaug tris plytas, t. y. virš 75 cm ilgio, mūrinė siena yra nestabili, nes nėra „surišta“ su lubomis, kita siena nesiriša su lubomis apie 2 plytas, t. y. apie 50 cm, plytos yra atsisluoksniavusio nuo mišinio. Nuo jungiančio skiedinio atsisluoksniavusios plytos, byrančios pertvarų plytos, mūro nesurišimas su lubomis yra akivaizdus defektas ir nekelia abejonių, jog net viena beveik 5 kg svorio balta silikatinė plyta, į bendrojo naudojimo rūsio koridorių krisdama iš maždaug 2 metrų aukščio, gali sužaloti suaugusį žmogų, mirtinai sužeisti vaiką ar padaryti žalos kitų asmenų turtui, t. y. akivaizdūs defektai, matomi fotonuotraukose.

32. Atsakovė, siekdama atlikti remonto darbus atliko rangovų apklausą, siekdamas išrinkti rangovą. Buvo išsiųsti paklausimai 43 rangovams ir išrinktas rangovu vienas rangovas pateikęs pasiūlymą - UAB S&S Holding, pasiūlęs 1 250,00 Eur kainą be PVM.

33. Iš Atliktų darbų priėmimo akto Nr. TP-BST0-V20-328916 matyti, kad darbų kaina 1 250,00 Eur be PVM, medžiagų kaina 48,55 Eur be PVM, iš viso 1 298,55 Eur be PVM, PVM už medžiagas 10,20 Eur, medžiagų kaina su PVM – 58,75 Eur.

34. Iš mokėjimo užduoties Nr. 25_000000297/1 (toliau – mokėjimo užduotis) matyti, kad atsakovė sumokėjo UAB S&S Holding 1 250,00 Eur. Šiems darbams atlikti pirktos medžiagos už 44,48 Eur be PVM arba 53,82 Eur su PVM ir už 4,07 Eur be PVM arba 4,92 Eur su, iš viso – 58,74 Eur, kur PVM sudarė 10,19 Eur. Iš atsakovės buhalterinės programos fotokopijos matyti, kad atsakovė rangovui sumokėjo 1 250,00 Eur. Atvirkštinis PVM yra 262,50 Eur. Suma tik už darbus su PVM yra 1 512,50 Eur. Bendra suma darbų su medžiagomis – 1 571,25 Eur (su PVM).

35. Už atliktus darbus buvo nurodyta suma buvo paskirstyta visiems Daugiabučio gyvenamojo namo II-sios laiptinės butų savininkams, įskaitant ir ieškovei, proporcingai jų turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

36. Ieškovė nesutiko su jai paskirta mokėjimo už remonto darbus dalimi, todėl kreipėsi į teismą prašydama pripažinti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), II-osios laiptinės rūsyje esančio sandėliuko, pažymėto Nr. 19, sienų mūrijimo darbus pagal atsakovės 2020 m. sausio 27 d. statinio numatomų atlikti darbų ir defektavimo aktą Nr. DA240034 pertekliniais ir nepriklausantiems privalomiesiems statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimams; panaikinti ieškovės prievolę sumokėti atsakovei 87,45 Eur skolos, t. y. proporcingai jos turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje priskaičiuotus 3,96 Eur mokestį už medžiagas ir 83,49 Eur mokestį už daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), II-sios laiptinės rūsyje esančio sandėliuko, pažymėto Nr. 19, sienų permūrijimo darbus.

Dėl atsakovės atliktų darbų priskyrimo privalomiesiems darbams ir ieškovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus

37. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

38. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje numatyti atvejai, kuomet butų ar kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, susijusių su naudojimusi namo bendrąja nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Taigi CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2012).

39. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus.

40. Pagal CK 4.84 straipsnio 1 dalį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. CK 4.84 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

41. Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalį - Pastato bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. To paties įstatymo, to paties straipsnio 16 dalis nustato, jog pastato bendrojo naudojimo objektų atnaujinimas įgyvendinant statinių naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus (toliau – bendrojo naudojimo objektų atnaujinimas) – statybos darbai, kuriais užtikrinamas pastato ir (ar) jo inžinerinių sistemų fizinių ir energinių savybių atkūrimas.

42. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Rūsio sandėliukų pertvaros atskiria atskirus rūsio sandėliukus nuo bendrųjų rūsio patalpų, todėl tai atitinka aukščiau nurodyto Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 1) punkto nuostatas – tai yra vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių kitų patalpų.

43. Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 1.2 punktas nustato, jog 1.2. daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

44. Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 96 punktas nustato, jog pagal namo būklės vertinimo išvadas, užtikrindamas namo bendrųjų konstrukcijų ir patalpų būklę, bendrųjų inžinerinių sistemų funkcionavimą pagal šių sistemų priežiūrą ir/ar naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir/ar gamintojo instrukcijas, kitus dokumentus, kad būtų išvengta pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, valdytojas nedelsiant organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus.

45. Kaip jau buvo minėta, pagal kasacinio teismo praktiką, butų ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka (CK 4.83 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Ir priešingai, jei išlaidos, dėl kurių bendrasavininkas nėra davęs sutikimo, bet kurios yra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, jas privalo apmokėti bendrasavininkas.

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2020 m. sausio 27 d. Statinio numatomų atlikti darbų ir defektavimo aktu Nr. DA240034 nustatė akivaizdžius defektus (nuo Rūsio sandėliuko pertvaros viršutinio kampo ir viršuje prie durų yra išbyrėjusios plytos, per maždaug tris plytas, t. y. virš 75 cm ilgio, mūrinė siena yra nestabili, nes nėra „surišta“ su lubomis, kita siena nesiriša su lubomis apie 2 plytas, t. y. apie 50 cm, plytos yra atsisluoksniavusio nuo mišinio), keliančius pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, nes net viena beveik 5 kg svorio balta silikatinė plyta, į bendrojo naudojimo rūsio koridorių krisdama iš maždaug 2 metrų aukščio, gali sužaloti suaugusį žmogų, mirtinai sužeisti vaiką ar padaryti žalos kitų asmenų turtui, todėl atsakovė galėjo ir privalėjo imtis priemonių pašalinti šiuos trūkumus nedelsiant (Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 96 punktas), o bendrasavininkams kilo pareiga apmokėti šias išlaidas (CK 4.84 ir 4.85 straipsniai).

47. Atsakovė, siekdama atlikti remonto darbus atliko rangovų apklausą, siekdama išrinkti rangovą. Buvo išsiųsti paklausimai 43 rangovams ir išrinktas rangovu vienas rangovas pateikęs pasiūlymą - UAB S&S Holding, pasiūlęs 1 250,00 Eur kainą be PVM. Iš mokėjimo užduoties Nr. 25_000000297/1 matyti, kad atsakovė sumokėjo UAB S&S Holding 1 250,00 Eur, o bendra suma darbų su medžiagomis – 1 571,25 Eur (su PVM).

49. Vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 08 13 iki 2022 04 05, toliau – Nutarimas) 4 punktu, administratorius atlieka šias funkcijas: 4.1. Sudaro ir tvarko namo butų ir kitų patalpų (toliau – patalpos) ir patalpų savininkų (naudotojų) sąrašą pagal valstybės įmonės Registrų centro ir patalpų savininkų pateiktus duomenis; 4.2. Sudaro ir tvarko namo bendrojo naudojimo objektų aprašą (toliau ‒ objektų aprašas, Aprašas). Jeigu priimant administravimą objektų aprašas neperduodamas, sudaro ir tvirtina jį per 2 mėnesius nuo sprendimo dėl administratoriaus skyrimo įsigaliojimo dienos. Objektų aprašas tvirtinamas 2 egzemplioriais. Vieną egzempliorių per 5 darbo dienas nuo jo sudarymo Nuostatų 14.5 papunktyje nurodytu būdu teikia savivaldybės vykdomajai institucijai, kitą – saugo teisės aktų nustatyta tvarka. Objektų aprašą skelbia Nuostatų 14.1 papunktyje nurodytu būdu, jo kopijas Nuostatų 14.4 papunktyje nurodytu būdu per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo teikia patalpų savininkams. Objektų aprašas 1/4 patalpų savininkų rašytiniu prašymu svarstomas patalpų savininkų susirinkime ir tikslinamas jų sprendimu. Objektų aprašo pavyzdinę formą nustato aplinkos ministras.

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nutarimo 4.2. pagrindu atsakovė patvirtino Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų 2016 m. kovo 17 d. aprašą Nr. LB-OA-16-000078 (toliau – Aprašas). Aprašas galėjo būti 1/4 patalpų savininkų rašytiniu prašymu svarstomas patalpų savininkų susirinkime ir tikslinamas jų sprendimu, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka bendrasavininkai nepakeitė Aprašo, todėl šalims galioja 2016 m. kovo 17 d. patvirtintas Aprašas. Aprašo III dalies 7 punkte nustatyta, jog objekte yra 560,78 kv. m rūsio patalpų. Pagal minėtą Aprašą, su bendrojo naudojimo patalpomis susiję pastato patalpų savininkai yra nurodyti 1-15 butų savininkai, 16-30 butų savininkai, 31-45 butų savininkai ir 45-60 butų savininkai. Apraše nurodyta, jog priklausomai nuo faktinės darbų atlikimo vietos, mokestis už remonto darbus skirstomas laiptinėmis.

51. Rūsio sandėliukai nėra atidalinti tarp bendrasavininkų, taip pat nėra teisės aktais patvirtinta ir įregistruota registruose rūsio sandėliukų naudojimosi tvarka. Aprašu buvo nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės objekto – rūsio, išlaikymo išlaidų paskirstymo tarp bendrasavininkų tvarka. Nekilnojamojo turto registre rūsiai nėra identifikuoti. Kadangi Apraše nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės objekto išlaikymo išlaidų paskirstymo tarp bendrasavininkų tvarka nebuvo pakeista, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ji yra galiojanti ir bendrasavininkams privaloma.

52. Nors apeliantė nurodo, kad Rūsio sandėliuko sienų remonto darbai nepriskirtini privalomiesiems darbams ir negalėjo būti atlikti be bendrasavininkių sutikimo, tokia Sandėliuko būklė tęsėsi 9 metus, o iki tol atliekant patikrinimus nebuvo kilę abejonių, kad Sandėliuko būklė galėtų būti avarinė, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad jokie teisės aktai neįtvirtina privalomųjų terminų, per kuriuos atsakovė turėtų užfiksuoti ir/ar atlikti užfiksuotų defektų remonto darbus. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 įsakymu Nr. D1-9781 patvirtinto Statybos reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (toliau – Reglamentas) nuostatos numato intensyvumą, kas kiek laiko atliekami namo stebėjimo darbai, tačiau jis nenumato, per kokį terminą turėtų būti atliekami defektų šalinimo darbai. Rūsio sandėliuko sienų būklė, turinti avarinių požymių, buvo nustatyta ir užfiksuota Defektiniame akte. Remonto darbai atlikti 2020 m birželio mėnesį. Taigi, teisės aktams nereglamentuojant, per kokius terminus turi būti atlikti remonto darbai, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovė jokių teisės aktų reikalavimų nėra pažeidusi. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog remonto darbų vykdymas per pusę metų buvo operatyvus, kadangi tam reikėjo vykdyti rangovų apklausą, paklausimai buvo išsiųsti net 43 rangovams. Vien tai, kad Rūsio sandėliuko sienų būklė buvo pastebima 9 metus, o remonto darbai truko pusę metų, savaime nepaneigia atsakovės pareigos suremontuoti Rūsio sandėliuko sienos.

53. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys įrodymai, defektų mastas, apimtis patvirtina, kad Rūsio sandėliuko siena buvo nestabili, galėjo bet kuriuo momentu sužaloti gyventojus ir šie defektai yra akivaizdūs. Be to, patys Daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai kreipėsi su pranešimu, jog II laiptinės Rūsio sandėliuko sienos yra avarinės būklės, juda, yra nestabilios. Ieškovė gyvena 18 bute, o remonto darbai buvo atlikti rūsyje po II laiptine, kurioje yra 16-30 butai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, remdamasi Aprašo nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai Rūsio sandėliuko remonto darbų išlaidas paskirstė 16-30 butų bendrasavininkams. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog Rūsio sandėliuko sienų remonto darbai nepriskirtini privalomiesiems darbams yra nepagrįsti, todėl atmestini.

54. Papildomai pabrėžtina, jog Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja statinio naudotoją laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus <...>. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas Defektiniame akte pateiktas išvadas, pagrįstai konstatavo, jog Rūsio sandėliuko sienų būklė neatitinka Reglamente įtvirtintų privalomų reikalavimų visumos ir tokiu būdu ėmėsi visų priemonių įgyvendindamas tiek Reglamento, tiek ir kitų teisės aktų reikalavimus ir atitinkamai ieškovei, kaip ir kitiems bendrasavininkiams, tenka pareiga atlyginti tokias defektų šalinimo išlaidas.

55. Apeliantė nurodo, kad remonto darbais buvo ne šalinami kokie nors avarinės būklės, ar turinčios avarinių požymių objektai, tačiau keičiama įėjimo į Rūsio sandėliuką vieta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojų parodymus, kurie, apeliantės teigimu, patvirtina jos teiginius, tačiau kaip matyti, prieštarauja rašytiniams byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas palygino fotonuotraukas, darytas iki remonto darbų ir po remonto darbų bei padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad atlikus remonto darbus buvo įstatytos tos pačios durys, tos pačios staktos ir toje pačioje vietoje. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog buvo tik keičiama įėjimo į Rūsio sandėliuką vieta atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

56. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

57. Apeliantė taip pat nurodo, kad byloje nėra pagrįsta ir įrodyta, kad 1 308,74 Eur suma, išdalinta Daugiabučio namo gyventojams buvo sumokėta, t. y. nėra aiškios apmokėjimo Rangovui 1 250,00 Eur sumos aplinkybės, nėra suprantami duomenys iš atsakovės duomenų bazės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais pažymi, jog pirmosios instancijos teismas detaliai, visapusiškai ir motyvuotai išanalizavo tiek Rūsio sandėliukų darbų kainą, tiek atsakovės atliktus mokėjimus už darbą ir už medžiagas. Bylos duomenimis nustatyta, jog rangovo pasiūlyta darbų kaina be PVM sudaro 1 250,00 Eur, o medžiagų kaina sudaro 58,74 Eur. Bendrai darbų ir medžiagų kaina sudaro 1 308,74 Eur, nuo kurios ir buvo paskaičiuota ieškovės mokėtina dalis. Tiek Atliktų darbų priėmimo aktas Nr. TP-BST0-V20-328916, tiek mokėjimo užduotis būtent šiai sumai (1 250,00 Eur be PVM), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami įrodymai spręsti, kad rangos darbai tiek buvo atlikti, tiek už juos tinkamai atsiskaityta, todėl apeliantės argumentai, jog byloje nėra įrodyta, kad 1 308,74 Eur suma, išdalinta Daugiabučio namo gyventojams buvo sumokėta, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

58. Apeliantė teigia, kad ji naudojasi rūsiu, esančiu I-oje laiptinėje, todėl neturi pareigos atsiskaityti už II-oje laiptinėje esančio Rūsio sandėliuko remonto darbus. Pabrėžė, jog yra pateikti Daugiabučio namo butų savininkų parašai, kuriais pakeičiama Apraše nurodyta apmokėjimo tvarka.

59. Kaip jau buvo minėta, rūsio sandėliukai nėra atidalinti tarp bendrasavininkų, taip pat nėra teisės aktais patvirtinta ir įregistruota registruose Rūsio sandėliukų naudojimosi tvarka. Todėl bendrasavininkiams tenka pareiga atsiskaityti už remonto darbus būtent Aprašo nustatyta tvarka. Nuostatų 4.2 p. numato, kad administratorius sudaro ir tvarko namo bendrojo naudojimo objektų Aprašą. Aprašo III dalies 7 punkte nustatyta, jog objekte yra 560,78 kv. m rūsio patalpų. Pagal minėtą Aprašą, su bendrojo naudojimo patalpomis susiję pastato patalpų savininkai yra nurodyti 1-15 butų savininkai, 16-30 butų savininkai, 31-45 butų savininkai ir 45-60 butų savininkai. Apraše nurodyta, jog priklausomai nuo faktinės darbų atlikimo vietos, mokestis už remonto darbus skirstomas laiptinėmis. Taigi, apmokėti išlaidas bendro naudojimo patalpoms gyventojai turi priklausomai nuo faktinės gyvenamosios vietos. Kaip jau buvo nustatyta, apeliantė gyvena 18 bute, remonto darbai atlikti II-oje laiptinėje, todėl pagal Aprašą, priešingai nei teigia apeliantė, ji turi pareigą apmokėti jai tenkančią dalį.

60. Apeliantė nurodo, jog Apraše nurodyta išlaidų paskirstymo tvarka dalinant laiptinėms, tačiau iš į bylą pateikto sąrašo su butų savininkų parašais, būtent savininkai išreiškė savo valią dėl išlaidų paskirstymo šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant į faktinį naudojimąsi rūsiais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog Apraše nurodyta aiški jo keitimo tvarka, t. y. Nuostatų 4.2 p. nurodyta, kad objektų aprašas 1/4 patalpų savininkų rašytiniu prašymu svarstomas patalpų savininkų susirinkime ir tikslinamas jų sprendimu, priimtu CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje pateikti gyventojų parašai nėra ir negali būti laikomi Aprašo keitimu, nes nebuvo svarstyti gyventojų susirinkime kaip tą numato CK 4.85 straipsnis bei Nuostatų 4.2 p. Be to, ieškinyje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl Aprašo ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog jis laikytinas galiojančiu ir asmenis įpareigojančiu. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kurioje laiptinėje esančius sandėliukus naudoja bendrasavininkai, nes išlaidos už rūsio remontą po kita laiptine, kurioje yra ir ieškovės naudojamas sandėliukas, nebuvo paskirstytos ieškovei, bet buvo skirstomos Apraše nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog Apraše nustatyta tvarka buvo pakeista yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

61. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų, neatskleidė bylos esmės, tačiau šiuo atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojų parodymus kaip rašytiniams įrodymams prieštaraujančius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

62. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Šiuo atveju akivaizdu, jog Rūsio sandėliuko sienos remontas buvo būtinas, todėl nereikėjo gauti bendrasavininkų sutikimo, išlaidos paskirstytos Aprašo nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimus laikė nepagrįstais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

63. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 532,40 Eur; 484 Eur, 423,50 Eur; 465,85 Eur, iš viso atsakovė patyrė 1 905,75 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Įvertinus patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, pirmosios instancijos teismas atsakovei iš ieškovės priteisė 1 905,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.

64. Apeliantė nurodo, jog advokato pagalba šioje civilinėje byloje buvo teikiama tik epizodiškai, jau perėjus į bylos nagrinėjimo iš esmės stadiją, advokato padėjėja nėra ruošusi procesinių dokumentų šioje byloje, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir nepagrįstai nesumažino bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, sumos.

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

66. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10, 14 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 32 punktas).

67. Šiuo atveju priešingai nei teigia apeliantė, atsakovė neprašė priteisti išlaidų už procesinių dokumentų rengimą. Taigi, apeliantės argumentai dėl to, kad atsakovės atstovai į bylą įstojo tik bylos nagrinėjimo metu ir tai turėtų sudaryti pagrindą bylinėjimosi išlaidas mažinti yra nepagrįsti, todėl atmestini. Bylos duomenimis nustatyta, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama trijuose teismo posėdžiuose, byloje buvo apklausinėjami liudytojai. Šios aplinkybės patvirtina, kad byloje buvo reikalinga atlikti papildomus, kompleksinius, teisinių žinių reikalaujančius veiksmus, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, 1 905,75 Eur atstovavimo išlaidų suma laikytina proporcinga ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo priteista iš apeliantės. Be to, sutiktina su atsakovės argumentais, jog apeliantė nenurodė jokių kitų pagrįstų argumentų (CPK 178 straipsnis), dėl kurių galėtų būti vertinama, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atsakovės bylinėjimosi išlaidas priteisė nepagrįstai ir/ar dėl kurių jos turėtų būti mažinamos. Apeliantė taip pat nenurodė, kurios konkrečiai atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos, o tik abstrakčiai teigė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

68. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

69. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

70. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

71. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės paliekamas nepakeistu, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

72. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia, jog yra pagrindas priteisti iš ieškovės atsakovei 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

73. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

74. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. K. atsakovei UAB „Mano Būstas Sostinė“ 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.