Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Antakalnio būstas“ ieškinį dėl skolos už suteiktas paslaugas ir palūkanų priteisimo atsakovui A. R., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas netinkamai vertino įrodymus. Pažymėjo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-20 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-477-534/2012, tarp ieškovo ir atsakovo buvo patvirtinta taikos sutartis; to ginčo dalyku buvo 3 519,71 Lt įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2011-05-31. Mano, kad 2011-05-31 atsakovo įsiskolinimas buvo 0 Lt. Taip pat ieškovo pateiktame 2012-07-30 suvestiniame apyvartų žiniaraštyje klaidingai nurodytas įsiskolinimas už 2011 m. gegužės mėnesį. Sutinka su lentelių grafomis „iš viso“ ir „apmokėta“. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. birželio mėn. pradžioje buvo 1 371,68 Lt permoka. Ieškinio pateikimo momentu buvo 389,74 Lt permoka.

Teismas pažeidė dispzityvumo principą. Nurodė, kad patikslinto ieškinio suma – 2 251,45 Lt, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad priteistina ieškovui iš atsakovo 2 304,81 Lt suma (T.2,b.l.33-36).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Nustatyta, kad ieškovas yra daugiabučio namo, esančio Antavilių g. 9, Vilniuje, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas teikiantis juridinis asmuo , o atsakovas yra buto, esančio Antavilių g. 9-7, Vilniuje, (unikalus Nr. 1094-0017-9019:0007) savininkas (T.1, b.25). Už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. ieškovas priskaičiavo 10 280,24 Lt atsakovo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. apskaičiuotų mokesčių sumą, t. y. 7 775,52 Lt ir 2 504 Lt likutį 2011 m. sausio mėn. pradžioje (T.1,b.l. 27, 68).

Dėl įsiskolinimo pagrįstumo

Pagal CK 4.72 str. bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant apibrėžtos CK 4.76 str.: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Taigi, atsakovas yra daugiabučio namo, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausančios patalpos, bendro naudojimo patalpų ir bendrų namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninių, elektros, sanitarinės –techninės ir kitokios įrangos bendraturtis, todėl vadovaujantis CK 4.82 str. 3 d., jis privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose savininkai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra bendrijos nariai, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (apmokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, remontu, tvarkymu ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-515/2009) yra nurodžiusi, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti.

Apeliantas teigia, kad 2011-05-31 atsakovo įsiskolinimas už bendrojo naudojimo objektus buvo 0 Lt, kadangi 3 519,71 Lt (3506,39+313,32) įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2011-05-31 buvo padengtas, nes apėmė šalių sudarytos taikos sutarties laikotarpį. Iš skolų valdymo ataskaitos matyti, kad 2011-05 mėnesio periodu skola periodo pabaigai sudarė 3 519,17 Lt (T.1,b.l.27). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-20 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-477-534/2012, buvo patvirtinta ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ ir atsakovo A. R. 2012-02-20 pasirašyta taikos sutartis, kuria šalys susitarė, kad: 1. ieškovas atsisako savo ieškinio išnykus ginčo dalykui; 2. atsakovas įsipareigojo sumokėti 12,45 Lt žyminio mokesčio, 3 Lt už Nekilnojamojo turto registro išrašą bei 2,90 Lt už Gyventojų registro tarnybos išrašą iki 2012-04-01; 3. atsakovas įsipareigojo iki 2012-03-01. deklaruoti karšto vandens rodmenis ir pagal rodmenis iki 2012-04-01 atsiskaityti su ieškovu; 4. mokėtinas pinigų sumas, nurodytas Sutarties 1 ir 2 punkte, atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti į banko sąskaitą; 5. ieškovas šia taikos sutartimi atsisakė savo reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, jog taikos sutartimi šalys susitarė būtent dėl 3 519,71 Lt įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2011-05-31.Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta ir kitą apelianto argumentą, jog 2012 m. birželio pradžioje buvo 1 371,68 Lt permoka. Iš skolų valdymo ataskaitos nustatyta, kad 2012 m. gegužės mėn. skolos likutis sudarė 1 285,06 Lt, už 2012 m. birželio mėn. paskaičiuota188,48 Lt, o sumokėta 204,03 Lt(b.l.27). Iš čia seka, jog apeliantas 2012 m. birželio mėnesį turėjo ne permoką, o 1 269,51 Lt įsiskolinimą (1 285,06+188,48-204,03).

Apibendrinus išdėstytą, teismas sprendžia, kad apelianto skola apskaičiuota teisingai ir pagrįstai, apeliantas sutinka su lentelių (T.1,b.l.27; 110) grafomis „iš viso“ ir „apmokėta“, o įrodymų, pagrindžiančių priskaičiuotų sumų nepagrįstumą nenurodė ir nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176– 185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apelianto argumentus, nurodytus patikslintame ieškinyje, apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantui jas savaip interpretuojant, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl dispozityvumo principo

CPK 13 str. nustatytas dispozityvumo principas nurodo, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t.y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Dispozityvumo principas civiliame procese – tai dispozityvumo materialiojoje teisėje išraiška. Todėl ir materialiojoje teisėje, ir civiliniame procese dispozityvumo principas nėra absoliutus.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, t.y. priteisė didesnę sumą, nei ieškinio suma.

Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011). Tačiau, minėta, teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t.y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė.

Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje eigoje apeliantas 2013-05-06 sumokėjo 995,55 Lt įmoką, tačiau ir po šios sumos sumokėjimo jis liko skolingas 2 304,81 Lt už ankstesniais mokėjimas paskaičiuotas įmokas. Vertintina, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių ieškinio pagrindui ir dalykui patikslinti, atsakovo teisė teikti argumentus ir įrodymus suvaržyta nebuvo ir bylos esmė buvo atskleista. Pažymėtina, kad ieškinys buvo grindžiamas aplinkybėmis dėl neapmokėtų skolų, kurios buvo įrodinėjamos apyvartų žiniaraščiais. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apelianto 2 304,81 Lt skolos neišėjo už ieškinio ribų, kadangi ieškinio dalykas buvo skola ir tenkino ieškovo reikalavimą būtent dėl skolos už faktiškai suteiktas paslaugas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. ir teismo sprendimas atitinka įstatymo leidėjo nustatytiems formos ir turinio reikalavimams ( CPK 265 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnis).

Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, ir, tenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas už apeliacinio skundo surašymą patyrė 242 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l.48-49). Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, neviršijant Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos sumos (CPK 98 straipsnio 2 dalis), t.y. priteistina 242 Lt šių išlaidų.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaujantis CPK 88 straipsniu, CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. R. (a.k.3611170011) 242,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.