Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1013-565/2012, iškeltoje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams S. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartis perkėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2008 m. gegužės 23 d. rytą ieškovas nusiuntė atsakovui S. K. UAB „Vilmastata“ dokumentus, o tą pačią dieną po pietų atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, ofise Vilniuje buvo pasirašytos lizingo sutartys Nr. LT074704 ir LT074705 tarp atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, ir UAB „Vilmastata“, laidavimo sutartys Nr.LT074704/L ir Nr.LT074705/L tarp atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, ir ieškovo, pirkimo - pardavimo sutartis Nr.LT074704-05/PPS tarp atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, ir UAB „Renovila“, taip pat turto priėmimo - perdavimo aktai tarp atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, UAB „Vilmastata“ ir UAB „Renovila“.

2008 m. gegužės 23 d. ieškovui taip pat buvo duotas pasirašyti susitarimas dėl paskolos subordinavimo, kurio 1 punkte nurodyta, kad ieškovas ir UAB „Vilmastata“ neva sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė UAB „Vilmastata“ 49 000 Lt paskolą. Ieškovui pasiteiravus, kam reikalingas šis dokumentas, UAB „Renovila“ atstovas paaiškino, kad pradinį įnašą už lizinguojamas transporto priemones jau sumokėjo atsakovas S. K. , todėl šis dokumentas reikalingas, kad būtų sutvarkyta UAB „Vilmastata“ buhalterija. 2005 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartis Nr. 001 tarp ieškovo ir UAB „Vilmastata“ niekada nebuvo sudaryta.

Iš karto po sutarčių pasirašymo ieškovas susitiko su atsakovu S. K. ir perdavė jam pasirašytas sutartis. 2008 m. gegužės 29 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė preliminariąją sutartį dėl UAB „Vilmastata“ akcijų pirkimo - pardavimo, 2008 m. liepos 10 d. atsakovui buvo perduoti visi įmonės apskaitos ir kiti dokumentai. 2008 m. liepos 14 d. buvo pasirašyta UAB „Vilmastata“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartis. Sutartyje nurodyta 2008 m. rugpjūčio 14 data, šią sutartį ruošęs atsakovas paaiškino, kad suklydo įrašydamas datą.

Visos įsigytos transporto priemonės iš karto buvo perduotos atsakovui S. K. . UAB „Vilmastata“ lizingo įmokas mokėjo tik iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Dėl įmokų nemokėjimo atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, 2008 m. spalio 2 d. nutraukė lizingo sutartis. 2010 m. liepos mėn. ieškovas gavo pranešimą, kad pagal laidavimo sutartis ieškovas turi sumokėti atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB, 79 571,28 Lt. Tada ieškovas suprato, kad jis buvo atsakovo S. K. apgautas ir liko atsakingas už parduotos bendrovės prievoles.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie UAB „Vilmastata“ finansinę padėtį ir nepagrįstai nusprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, dėl sutarčių pasirašymo vyko derybos ir atsakovas tinkamai įvertino įmonės finansinę būklę. Atkreipia dėmesį, kad įmonėje dirbo 9 darbuotojai, todėl visas įmonės mėnesio pajamas padalinus iš 9, akivaizdu, kad lėšų mokėti lizingo įmokas UAB „Vilmastata“ neturėjo. Tai, anot apelianto, įrodo, kad lizingo bendrovė realiai jokių derybų dėl finansavimo suteikimo su įmone ir ieškovu nevedė.Teismas netinkamai nustatė 2007 metų balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos įrodomąją reikšmę. Anot apelianto, aplinkybė, kad finansavimas įmonei buvo suteiktas pagal nepasirašytus dokumentus, tik patvirtina, kad realiai įmonės finansinė padėtis nebuvo vertinama ir derybų dėl sutarčių pasirašymo, tame tarpe ir laidavimo, tarp atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, ir ieškovo nebuvo. Be to, UAB „Vilmastata“ nebevykdė savo įsipareigojimų praėjus vos keliems mėnesiams po finansavimo suteikimo.Priešingai, nei teigia teismas, byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, žinojo, kad ieškovas nesuteikė UAB „Vilmastata“ 49 000 Lt paskolos pagal 2008 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį Nr. 001. Ieškovas pateikė teismui S. K. jam siųstus elektroninius laiškus, iš kurių matyti, kad paskolos sutartį atsakovas jam siuntė net tris kartus. Taip pat minėtą aplinkybę patvirtina ir 2008 m. gegužės 23 d. paskolų komiteto posėdžio išrašas, 2008 m. gegužės 28 d. susitarimas dėl paskolos subordinavimo. Be to, teismas neatsižvelgė į ieškovo ir jo šeimos turimą turtą ir gaunamas pajamas. Nepagrįstai teismas ieškovo nenaudai vertino aplinkybę, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas informavo atsakovą „Swedbank lizingas“, UAB, apie ketinimą perleisti UAB „Vilmastata“ akcijas atsakovui S. K. , kad ieškovas nesitarė su atsakovu „Swedbank lizingas“, UAB, dėl laidavimo sutarties perkėlimo atsakovui S. K. , taip pat kad ieškovas neinformavo atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, kad UAB „Vilmastata“ akcijas pardavė atsakovui S. K. . Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas iki 2010 m. liepos 22 d. pranešimo gavimo apie tai, kad jis privalo atsiskaityti pagal laidavimo sutartis, savęs nelaikė laidavimo sutarčių šalimi ir būtent dėl to lizingo bendrovės neinformavo apie šią aplinkybę. Atitinkamai nepagrįstai teismas ieškovo nenaudai vertino tai, kad 2008 m. liepos 14 d. akcijų perdavimo – priėmimo aktas ir 2011 m. sausio 14 d. atsakovo S. K. pareiškimas antstoliui nebuvo adresuoti ar pateikti atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB. Todėl teismo išvada neatitinka įrodinėjimo taisyklių, nes netinkamai buvo įvertintas įrodymų turinys.Nepagrįstai teismas nurodė, kad nėra įrodyta, jog atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, žinojo, kad tikroji sutarčių šalis yra ne ieškovas, o atsakovas S. K. . Apeliantas pažymi, kad byloje yra įrodymų, patvirtinančių bendrus atsakovų „Swedbank lizingas“, UAB, ir S. K. veiksmus. Be to, 2008 m. gegužės 28 d. susitarimą dėl paskolos subordinavimo parengė atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, todėl jis turi žinoti visas susitarime nurodytas aplinkybes. Anot apelianto, tai, kad paskolos sutartį ieškovui atsiuntė būtent atsakovas S. K. , leidžia spręsti, kad lizingo bendrovė ir atsakovas S. K. veikė kartu.Visuose atsakovo S. K. siųstuose sutarties variantuose ieškovo vardas ir pavardė, asmens kodas bei pareigos yra parašyti kitu šriftu. Tai, anot apelianto, patvirtina aplinkybę, kad atsakovas S. K. 2008 m. gegužės 29 d. dar tik ruošė sutarties tekstą, nors lizingo bendrovės parengtame susitarime nurodyta, jog sutartis buvo sudaryta 2008 m. gegužės 28 d.Teismas nesiaiškino, kokiu būdu lizingo bendrovė jau 2008 m. gegužės 23 d. galėjo žinoti apie įmonei suteiktą 49 000 Lt paskolą. Taip pat teismas nesiaiškino, kodėl paskolos sutartį Nr. 001 ruošė būtent atsakovas S. K. .Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, žinojo, kad tikroji sutarčių šalis yra ne ieškovas, o atsakovas S. K. . Būtent atsakovas S. K. derėjosi su lizingo bendrove dėl sutarčių pasirašymo sąlygų, tame tarpe ir dėl lėšų pradiniam įnašui skolinimo imitavimo. Atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (2010 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).

Sprendimas suteikti finansavimą UAB „Vilmastata“ buvo priimtas, įvertinus būtent šios bendrovės, o ne apelianto ar atsakovo S. K. finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal būsimas lizingo sutartis. Be to, apeliantas neginčijo lizingo sutarčių galiojimo, todėl UAB „Vilmastata“ finansiniai rodikliai lizingo sutarčių sudarymo metu yra visiškai nesusiję su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ir nėra pagrindas spręsti, kas galėtų būti tikroji laidavimo sutarčių šalis.Kadangi „Swedbank lizingas“, UAB, šioje byloje nesirėmė derybų buvimo ar nebuvimo faktu, būtent apeliantui kilo pareiga įrodyti šias aplinkybes, o ne atsakovui.„Swedbank lizingas“, UAB, yra parengusi standartines lizingo, laidavimo ir kitų sutarčių sąlygas, su kuriomis klientai turi galimybę susipažinti tiek prieš pasirašant sutartis, tiek sutarčių pasirašymo metu. Apeliantas neneigia, kad būtent pats pasirašė laidavimo ir lizingo sutartis ir kad jam asmeniškai buvo įteikti pasirašytų sutarčių egzemplioriai, o tai patvirtina, kad V. M. lizingo ir laidavimo sutarčių sąlygos buvo aiškios, suprantamos ir priimtinos, o papildomos derybos dėl sandorių sąlygų pakeitimo nebuvo inicijuotos paties apelianto valia.„Swedbank lizingas“, UAB, nėra ir nebuvo tarp apelianto ir UAB „Vilmastata“ sudarytos paskolos sutarties šalis, todėl šios sutarties sudarymo aplinkybės bei šalių ketinimai sudarant šią sutartį lizingo bendrovei nėra žinomi. Kadangi ginčo, ar buvo tinkamai atsiskaityta su pardavėju – UAB „Renovila“, nekilo, „Swedbank lizingas“, UAB, netikrino, ar apeliantas iš tiesų suteikė UAB „Vilmastata“ 49 000 Lt sumos paskolą.Net ir darant prielaidą, kad UAB „Vilmastata“ prievolę sumokėti dalį įsigyjamo turto vertės pardavėjui įvykdė kitas asmuo, tai nedaro sudarytų sandorių apsimestiniais ir neįrodo vienos iš sandorio šalių nesąžiningumo, nes prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti ir trečiasis asmuo (CK 6.50 str.).Apelianto teiginiai, kad lizingo bendrovė elgėsi nesąžiningai, sudarydama laidavimo sandorius ne su tikrąja šių sandorių šalimi, t. y. atsakovu S. K. , yra nepagrįsti ir neįrodyti, nes laidavimo sutartys buvo sudarytos su faktiniu UAB „Vilmastata“ vadovu ir akcininku – V. M. , o lizingo bendrovę informavus apie akcijų perleidimą, būtų svarstomas laidavimo sutarčių pasirašymas su naujuoju įmonės akcininku ir vadovu.Apeliantas, sudarydamas ginčo sandorį, suvokė savo veiksmų esmę bei tai, kad sudarant lizingo ir laidavimo sutartis, bus sukurtos atitinkamos teisės ir pareigos. Be to, lizingo sutarčių 5.2.4 punkte yra numatyta lizingo gavėjo pareiga informuoti lizingo bendrovę apie lizingo gavėjo akcininkų pasikeitimą, tačiau šios pareigos apeliantas neįvykdė ir šiais veiksmai prisiėmė riziką atsakyti už nuosavybės teise nebepriklausančio juridinio asmens prievoles.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas V. M. prašė pripažinti 2008 m. gegužės 23 d. laidavimo sutarties Nr. LT074704/L ir 2008 m. gegužės 23 d. laidavimo sutarties Nr.LT074705/L šalimi atsakovą S. K. ir perkelti jam visas laiduotojo teises ir pareigas pagal šias sutartis. Kaip teisiniu šio reikalavimo pagrindu ieškovas vadovavosi CK 1.87 straipsnyje, reglamentuojančiame apsimestinio sandorio negaliojimą, įtvirtinta materialiosios teisės norma, teigdamas, kad jis ir atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, nesiekė sudaryti lizingo ir laidavimo sutarčių, nes jų veiksmai neatitiko įstatymuose apibrėžtos šių sutarčių esmės ir tikslo. Ieškovo teigimu, tikroji ginčijamų sandorių šalis yra atsakovas S. K. , ir tai daro sandorius apsimestiniais, todėl teises ir pareigas pagal šiuos sandorius įgijo būtent S. K. .

Pažymėtina, kad nors ieškovas savo ieškinyje ir teigė, kad jis ir atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, nesiekė sudaryti lizingo ir laidavimo sutarčių, tačiau reikalavimo pripažinti lizingo sutartis negaliojančiais, apsimestiniais sandoriais ir joms taikyti kito sandorio taisykles jis nepareiškė.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Aiškindamas šią normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjąs, kad ši įstatymo nuostata reiškia, jog apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-72/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis,priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo dėl ginčijamų laidavimo sutarčių pripažinimo apsimestiniais sandoriais ir teisių bei pareigų pagal šias sutartis perkėlimo atsakovui S. K. pagrįstumo klausimą, ieškinyje nurodytų aplinkybių ir ieškovo paaiškinimų pagrindu padarė išvadą, kad ieškovas turėjo tikslą UAB „Vilmastata“ vardu, kaip šios įmonės administracijos vadovas, sudaryti su atsakovu „Swedbank lizingas“, UAB, lizingo sutartis bei šioms sutartims reikalingus visus dokumentus, nes tokių sutarčių sudarymas buvo viena iš ieškovui priklausančių UAB „Vilmastata“ akcijų pardavimo atsakovui S. K. sąlygų.

Su šia išvada nesutikti nėra pagrindo.

Tai, kad dar iki pasirašant lizingo sutartis ir ginčijamas laidavimo sutartis ieškovas ketino atsakovui S. K. parduoti bendrovę, t. y. parduoti visas jam priklausiusias 100 proc. UAB „Vilmastata“ akcijų, galvojo, kad pardavęs įmonę, išspręs savo finansinius sunkumus, todėl su atsakovo S. K. sąlyga, kad dar iki pardavimo įmonė įsigytų transporto priemones lizingo būdu, sutiko ir pasirašė visas sutartis, ieškovas pats pripažino savo ieškinyje (2-5 b. l., 1 t.). Kaip jau minėta šioje nutartyje ir kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, lizingo sutarčių dėl nurodytų jų sudarymo aplinkybių ieškovas neginčijo, o reikšdamas ieškinį, iš esmės pripažino, kad jas sutiko sudaryti, siekdamas parduoti akcijas (2 b. l., 1 t.). Pažymėtina, kad šioje byloje pareikštu ieškiniu siekdamas perkelti visas laiduotojo teises ir pareigas pagal ginčijamas laidavimo sutartis, kurių esmė – įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Vilmastata“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis – atsakovui S. K. , jis iš esmės pats pripažįsta šių sutarčių galiojimą, jų teisėtumą ir pareigų, kylančių iš šių sutarčių, o taip pat ir iš laidavimo sutarčių, privalomumą. Taigi ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl lizingo sutarčių sudarymo metu buvusios UAB „Vilmastata“ finansinės padėties, jos įvertinimo aplinkybių, derybų dėl finansavimo nebuvimo esminės reikšmės šios bylos išsprendimui negali turėti.

Tiek lizingo sutartys, tiek ir ginčijamos laidavimo sutartys yra sudarytos 2008 m. gegužės 23 d.(24, 30, 36-37, 38-39 b. l., 1 t.). Savo ieškinyje ieškovas teigė, kad jis nesiekė sudaryti lizingo ir laidavimo sutarčių, kad visos sutartys buvo pasirašytos 2008 m. gegužės 23 d., kad jos jau buvo paruoštos ir jas tik reikėjo pasirašyti, kad visas sutartis jis pasirašė, jų neskaitęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo teiginys, kad jis nesiekė sudaryti lizingo sutarčių, prieštarauja jo paties teiginiams, išdėstytiems ieškinyje, o teiginiai, kad visas sutartis jis pasirašė, jų neskaitęs, nes jautėsi labai nedrąsiai, yra neįtikinantys, nes toks ieškovo, kuris sandorių sudarymo metu buvo ūkine-komercine veikla užsiimančios įmonės vadovas, elgesys niekaip negali būti logiškai paaiškinamas ir pateisinamas, tuo labiau, kad iš šių sandorių kylančių pasekmių ieškovas iš esmės neginčija, išskyrus savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis, bei nereiškė ieškinio tuo pagrindu, kad sutartis jis pasirašė dėl suklydimo ar prievartos bei neteigia, kad jam buvo sudarytos kliūtys susipažinti su šių sutarčių turiniu ir jį įvertinti.

Šioje nutartyje jau minėta, kad aiškinant sutartį, būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis).

Ginčijamų laidavimo sutarčių šalys yra ieškovas ir atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB. Taigi, siekiant įrodyti, kad tikroji šio sandorio šalis yra ne ieškovas, o atsakovas S. K. , būtina nustatyti, kad abi šio sandorio šalys buvo įsitikinę, kad tikroji laidavimo sutarčių šalis yra S. K. , kuris prisiima įsipareigojimus pagal šias sutartis, tačiau dėl kažkokių priežasčių sandoriai buvo sudaryti su ieškovu, kaip statytiniu.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas turėjo tikslą UAB „Vilmastata“ vardu, kaip šios įmonės administracijos vadovas, sudaryti su atsakovu „Swedbank lizingas“, UAB, lizingo sutartis bei šioms sutartims reikalingus visus dokumentus, nes tokių sutarčių sudarymas buvo viena iš ieškovui priklausančių UAB „Vilmastata“ akcijų pardavimo atsakovui S. K. sąlygų. Taigi, pasirašytų sandorių, tarp jų ir ginčijamų laidavimo sutarčių tikslas buvo sudaryti sąlygas kito sandorio – akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui. Taip pat minėta, kad ieškovo teiginys, jog visas sutartis, tarp jų ir laidavimo, jis pasirašė, jų neskaitęs, ir todėl nežinojo, kad įsipareigojo laiduoti už UAB „Vilmastata“ įsipareigojimų vykdymą pagal lizingo sutartis, yra neįtikinamas, taigi ir neįrodytas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas buvo įsitikinęs, kad tikroji laidavimo sutarčių šalis yra ne jis, o atsakovas S. K. .

Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos išvada, kad nėra įrodyta ir ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas ,,Swedbank lizingas“, UAB, žinojo, jog tikroji sutarčių šalis yra ne ieškovas, o atsakovas S. K. (CPK 178 str., 185 str.). Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, įrodančių, kad ieškovas dėl lizingo sutarčių sudarymo į atsakovą „Swedbank lizingas“, UAB, nesikreipė, o visus duomenis, reikalingus lizingo sutarčių paruošimui, atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, gavo iš atsakovo S. K. ir vienašališkai paruošė lizingo sutartis. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad būtent ieškovas UAB „Vilmastata“ vardu pasirašė paraišką, kurioje nurodyti duomenys, reikalingi lizingo sutartims sudaryti, o įrodymų, kad ši paraiška buvo pasirašyta tik lizingo sutarčių pasirašymo metu, nėra.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo nenaudai vertino aplinkybes, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas informavo atsakovą „Swedbank lizingas“, UAB, apie ketinimą perleisti UAB „Vilmastata“ akcijas ir apie akcijų pardavimą atsakovui S. K. , kad jis nesitarė su šiuo atsakovu dėl laidavimo sutarties perkėlimo atsakovui S. K. . Šios aplinkybės būtent ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra įrodyta ir ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas ,,Swedbank lizingas“, UAB, žinojo, jog tikroji sutarčių šalis yra ne ieškovas, o atsakovas S. K. . Tuo tarpu atsakovo ,,Swedbank lizingas“, UAB, 2010 m.liepos 22 d. pranešimas Nr. SL-SR-5925 (48 b.l., 1 t.) patvirtina tik tai, kad iš ieškovo buvo pareikalauta vykdyti įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis, bet ne aplinkybę, kad iki šio pranešimo gavimo ieškovas savęs nelaikė laidavimo sutarčių šalimi.

Negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu 2008 m. liepos 14 d. akcijų perdavimo – priėmimo akto ir atsakovo S. K. 2011 m. sausio 14 d. pareiškimo (21, 49 b. l., 1 t.). vertinimu. Apeliantas neginčija, kad šie dokumentai atsakovui ,,Swedbank lizingas“, UAB, nebuvo adresuoti ir pateikti. Taigi, ši aplinkybė nepatvirtina, kad ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovui ,,Swedbank lizingas“, UAB, turėjo ar galėjo būti žinoma, arba kad jis turėjo suvokti, jog tikroji sandorio šalis – laiduotojas – yra atsakovas S. K. . Tuo labiau, kad aplinkybė, jog tik po ginčijamų laidavimo sutarčių, kurios buvo sudarytos 2008 m. gegužės 23 d., perėmęs akcijas 2008 m. liepos 14 d., atsakovas S. K. nurodė prisiimąs laidavimus bankams už suteiktą finansavimą, patvirtina tai, kad ir pats atsakovas S. K. ginčijamų sandorių sudarymo metu nelaikė savęs šių sandorių šalimi, ir tik po to, perėmęs akcijas, įsipareigojo perimti laidavimo įsipareigojimus, ir su tuo iš esmės sutiko ieškovas, pasirašydamas šį aktą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas S. K. siuntė ieškovui 2008 m. gegužės 28 d. paskolos sutarties Nr. 001, kuri yra minima 2008 m. gegužės 23 d. susitarime dėl paskolos subordinavimo, projektą, pripažino, jog atsakovas S. K. dalyvavo lizingo sutarčių sudarymo procese, ir įvertinęs šią aplinkybę, pagrįstai sprendė, kad tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad atsakovas S. K. pateikė atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB, visus duomenis ir dokumentus, reikalingus lizingo sutartims paruošti, suderino su atsakovu „Swedbank lizingas“, UAB, lizingo sutarčių sąlygas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylos išsprendimui faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė aktualias šiai bylai sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir padarė jomis pagrįstas išvadas, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo

teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų pagrindu, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.