- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-01
- Bylos Nr.
- eA-2373-624/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02105-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- S. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. AS-52 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja skunde nurodė, kad:
1.1. Ginčijamu Sprendimu patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjo ir Aplinkos kokybės departamento Taršos prevencijos ir cheminių medžiagų skyriaus vyr. specialisto 2020 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA 80-2/2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėja įpareigota sumokėti patvirtintą 21 971 Eur sumą. Patikrinimo aktas parengtas atlikus pareiškėjos ūkio (toliau – ir ūkis) mažojo karjero (duomenys neskelbtini), neplaninį pakartotinį patikrinimą. Patikrinimo akte nurodyta, kad inspekcinio vizito metu nenustatyta požymių, jog telkinyje pastaruoju metu būtų vykdoma valstybinių gamtos išteklių gavyba (kasimas), ši aplinkybė fiksuota ir dviejų paskutinių Radviliškio rajono agentūros Pakruojo aplinkos apsaugos inspekcijos atliktų patikrinimų metu. Ginčijamu Sprendimu be išlygų patvirtintas Patikrinimo aktas. Ginčijamame Sprendime, be kita ko, teigiama, kad tiek Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atliktų matavimų metu, tiek pačios pareiškėjos užsakymu atliktų matavimu metu buvo nustatyta, jog išteklių gavyba vykdoma už mažojo karjero sklypo ribų, o kasimo gylis viršija mažiesiems karjerams leidžiamą 2 m gylį (1 559 kv. m iškasos dalyje nustatytas iškasos gylis 4,1 m). Sprendime nurodyta, kad pagal vertinamas faktines aplinkybes mokesčių mokėtojo telkinys neatitinka mažajam karjerui taikomų kriterijų ir nėra laikomas mažuoju karjeru, nes gavyba vykdyta giliau nei 2 m bei teritorija nepatenka į mažojo karjero kasybos sklypą, todėl tokio karjero eksploatacijai buvo būtinas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (toliau – ir leidimas). Pareiškėjos ūkis, vykdydamas kietųjų naudingųjų iškasenų (žvyro), kurių išgavimui privalomas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, bei neturėdamas šio leidimo, taip pat žemes gelmių naudojimo plano, jų neištyręs bei neaprobavęs, neatlikęs gavybos poveikio, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 11 straipsnio 1 straipsnį, 12 straipsnio 1 ir 4 dalis, 14 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio 1 dalį. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėja, turėdama prievolę turėti leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir vykdydama jų gavybą, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtojas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) nuostatomis, įvertinęs pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius dokumentus, atsakovas apskaičiavo pareiškėjai už be leidimo išgautą valstybinių gamtos išteklių (žvyro) kiekį 21 971 Eur mokėtiną mokesčio sumą.
1.2. Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141 (2010 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. D1-980/3D-1062 redakcija) (toliau – ir Aprašas), 24 punkte nustatyta, kad mažojo karjero savininkas ar naudotojas kartą per metus (rugsėjo–spalio mėn. arba karjero patikrinimo metu) privalo padaryti įrašą mažojo karjero pase apie per metus (per laikotarpį nuo paskutinio jo ankstesnio patikrinimo) išgautą naudingosios iškasenos kiekį, o pagal 29 punktą (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. spalio 28 d.) Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (miesto, savivaldybės) agentūros įgalioti pareigūnai tikrina mažųjų karjerų naudojimą ne rečiau kaip kartą per metus, patikrinimo metu įvertinama mažojo karjero būklės atitiktis šio Aprašo nuostatoms bei nustatomas apytikris išgautų naudingųjų iškasenų kiekis. Departamentas nenustatinėjo, kiek tiksliai naudingųjų iškasenų buvo išgauta 2014–2017 m.
1.3. Vienas iš pagrindų pripažinti Sprendimą neteisėtu yra tas, kad Patikrinimo akte nenurodyta, koks karjero eksploatavimo laikotarpis yra tiriamas. Pareiškėja neturėjo jokių galimybių teikti paaiškinimus, įrodymus, argumentus, motyvus dėl patikrinimo ir taip buvo pažeista jos teisė būti išklausytai.
1.4. Nepagrįsta Departamento pozicija, kad pareiškėja savo mažajame karjere iškasė daugiau nei leistina (10 000 kub. m) žvyro. Vienintelis objektyvus dokumentas, patvirtinantis iškasto žvyro kiekį, yra 2017 m. gegužės 4 d. pateiktas markšeiderinis planas, kuriame nurodyta, jog bendras iškasto žvyro kiekis yra ne didesnis nei 9 150 kub. m.
1.5. Nesutiktina su Departamento išvada, kad pareiškėjos mažasis karjeras prarado mažojo karjero statusą, nes pareiškėja pažeidė Aprašo 2.1 papunktyje nustatytą maksimalų mažojo karjero plotą bei gylį. Toks pažeidimas pats savaime nepanaikina mažojo karjero statuso, bet užtraukia pareiškėjai teisės aktuose numatytas sankcijas, kurias ji jau įvykdė. Departamentas padarytos išvados dėl mažojo žvyro karjero statuso netekimo tinkamai nepagrindė teisės aktais.
1.6. Nors tikrinamas pareiškėjos veiklos laikotarpis buvo nenurodytas, tačiau Departamentas, skaičiuodamas mokėtinas sumas, mini, jog tiriami 2016 metų rugsėjo–spalio mėnesiai, pirminio patikrinimo metu šie laikotarpiai tiriami nebuvo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, pakartotinio tyrimo metu šie laikotarpiai negali būti tiriami. Departamentas praleido MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 metų terminą, todėl mokestį apskaičiavo nepagrįstai.
1.7. MUVGIĮ nenumato mokestinės prievolės mažajame karjere iškastam žvyrui, kol karjero naudotojas neviršijo leistino iškasenų kiekio ir (ar) nepažeidė draudimo mažajame karjere išgautas naudingąsias iškasenas parduoti. Departamentas patikrinimo metu nustatė, kad yra iškasta kiek giliau ir kiek plačiau, nei leistina, tačiau Sprendime pažymėjo, kad „žvyras buvo panaudotas ūkio reikmėms“. Tačiau pažeidus mažojo karjero naudojimo tvarką šis objektas savaime netampa komerciniu (pramoniniu) objektu, t. y. savo reikmėms naudojami ištekliai nėra apmokestinami, kaip numato MUVGIĮ 4 straipsnio nuostatos, todėl jokie mokesčiai pareiškėjai negalėjo būti pritaikyti.
1.8. Pareiškėja ir jos įgaliotas asmuo tyrimo metu atskleidė visus jiems žinomus duomenis ir tai padėjo nustatyti reikšmingas mokesčio apskaičiavimui aplinkybes; kasdama žvyrą savo reikmėms, pareiškėja nesiekė ekonominės naudos, pareiškėja tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, jai niekuomet nėra buvusios taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus; dėl pareiškėjos padarytų pažeidimų nebuvo kilę žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms, pažeidimo, net jeigu jis būtų pripažintas padarytu, pavojingumas šiuo atveju iš esmės nebuvo didelis, todėl ir atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką atsakovo paskaičiuota mokėtina suma yra neproporcingai didelė. Atsakovo paskaičiuota sankcija sukeltų pareiškėjos ūkiui neproporcingų neigiamų pasekmių.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Pareiškėjos telkinys neatitinka mažojo karjero kriterijų ir nėra laikytinas mažuoju karjeru, todėl pareiškėjai norint iš jo išgauti gamtos išteklius buvo reikalingas leidimas, kurio pareiškėja neturi. Pagal MUVGIĮ 4 straipsnį mokesčio objektas yra išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai, nepriklausomai nuo jų tolimesnio panaudojimo. Vadovaujantis MUVGIĮ įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už 2016 m. III ir IV ketvirčiais ūkio telkinyje be leidimo išgautą valstybinių gamtos išteklių (žvyro) kiekį buvo apskaičiuota taikant didesnį tarifą 21 971 Eur mokesčio suma.
2.2. Pareiškėjos eksploatuojamas mažasis karjeras buvo periodiškai tikrinamas, kaip tai numatyta Aprašo 29 punkte. 2020 m. pakartotinio patikrinimo metu Departamento darbuotojai atliko pareiškėjos mažojo karjero eksploatacijos patikrinimą už tokį pat laikotarpį kaip ir atlikdami patikrinimą 2017 m.
2.3. Pareiškėjos atvejis priskiriamas prie MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nustatomo mokesčio. Mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato, taip pat gali nustatyti tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo mažinti MUVGIĮ nustatytus mokesčius ar tarifus (nes MUVGIĮ 6 straipsnis sankcionavimo instituto nenumato). Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai, skaičiuodami mokesčio taikant didesnį tarifą sumą, privalo imperatyviai taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio nuostatas. Departamentui, kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolę vykdančiai institucijai, teisės aktais nėra suteikta diskrecija nustatyti kitokią mokėtiną tokio mokesčio sumą, nei įtvirtinta MUVGIĮ, arba tokio mokesčio iš viso neapskaičiuoti. Mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimą ir mokėjimą reguliuojančios normos yra imperatyvaus pobūdžio.
2.4. Ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgiant į teisėtai gautus duomenis ir vadovaujantis teisės aktais.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjai apskaičiuotas 21 971 Eur mokestis už nedeklaruotą žvyro kiekį, sumažinant pareiškėjai apskaičiuotą mokestį iki 3 295,68 Eur; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas nustatė, kad Departamento darbuotojai konstatavo, jog pareiškėjos mažasis karjeras neatitinta mažojo karjero kriterijų, nustatytų Aprašo 2.1 papunktyje, todėl tokio karjero eksploatacijai būtinas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius. Atitinkamai pareiškėja, turėdama prievolę turėti leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir vykdydama jų gavybą, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja. Pareiškėjai Departamento Patikrinimo aktu priskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą išteklių kiekį – 21 971 Eur. Patikrinimo aktas ginčijamu Sprendimu patvirtintas.
5. Teismas, įvertinęs turimus rašytinius įrodymus, sutiko su Departamento Sprendime išdėstyta pozicija, kad pagal pareiškėjos pateiktus duomenis kietųjų naudingųjų iškasenų kiekis, kurio išgavimui buvo būtinas leidimas, yra 4 971 kub. m. Šį kiekį sudaro iš giliau, nei leidžia Aprašas, išgautas gamtos išteklių kiekis ir naudingųjų iškasenų kiekis, kuris buvo imamas už pareiškėjai leistino eksploatuoti mažojo karjero ribų. Teismas taip pat pabrėžė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.
6. Teismas nurodė, kad MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas MUVGIĮ 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pareiškėja teigia, kad taikoma sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Pareiškėja nurodė, kad jos ūkis gauna nestabilias, iš anksto sunkiai prognozuojamas pajamas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus. Be to, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 36⁸ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.
7. Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja atliko markšeiderinius matavimus, atskleidė visus jai žinomus duomenis. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Be to, atsakingas asmuo buvo nubaustas administracine tvarka dėl mažojo karjero paso nepildymo, iškasamo žvyro apskaitos nevedino ir sumokėjo jam paskirtą baudą. Vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjos turtinė padėtis. Byloje pareiškėja yra pateikusi 2016–2019 metų ūkio pelno (nuostolių) ataskaitas, kurios pagrindžia pareiškėjos teiginius, kad jos ūkio gaunamos pajamos yra nestabilios, neprognozuojamos, todėl vertintina, kad pareiškėjai taikytinas didesnis mokesčio tarifas (21 971 Eur) būtų per didelė finansinė našta ir jos ūkio veikla dėl to galėtų iš esmės nukentėti. Tačiau teismas vertino ir tai, kad išgauto žvyro pareiškėjos ūkyje apskaita nevedama, nors pagal Aprašo 24 punktą mažojo karjero savininkas ar naudotojas kartą per metus (rugsėjo–spalio mėn. arba karjero patikrinimo metu) privalo padaryti įrašą mažojo karjero pase apie per metus (per laikotarpį nuo paskutinio jo ankstesnio patikrinimo) išgautą naudingosios iškasenos kiekį. Teismo vertinimu, nors ir byloje nustatyta, jog pareiškėja nevedė išgauto žvyro apskaitos, tačiau šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio griežtumo poveikio priemonę visgi nėra teisinga.
8. Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti 1,5 karto.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovo paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 3 295,68 Eur. Todėl keistina Departamento Sprendimo dalis, kuria patvirtintas pareiškėjai apskaičiuotas 21 971 Eur mokestis už nedeklaruotą žvyro kiekį, sumažinant pareiškėjai apskaičiuotą mokestį iki 3 295,68 Eur.
III.
10. Atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pakeistas Departamento Sprendimas, sumažinant mokestį už neteisėtai išgautus gamtos išteklius nuo 21 971 Eur iki 3 295,68 Eur, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą visiškai atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Nesutiktina su teismo priimto sprendimo dalimi, kuria teismas netinkamai taikė proporcingumo principą, pakeisdamas Departamento Sprendimu patvirtintą mokesčio už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių dydį, sumažindamas jį nuo 21 971 Eur iki 3 295,68 Eur. Teismas priimtame sprendime pripažino Departamento Patikrinimo akte išdėstytus faktus, kad pareiškėjai nesilaikant Apraše nustatytų reikalavimų išgautas išteklių kiekis – 4 971 kub. m, – kurių išgavimui buvo būtinas Tarnybos išduotas leidimas ir tuo pareiškėja pažeidė MUVGIĮ nuostatas. Teismas taip pat nurodė, kad Departamentas pagrįstai ir tinkamai taikė MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją.
10.2. Pareiškėja skunde nepagrindė sankcijos neproporcingumo jos ūkinės veiklos atžvilgiu. Nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Departamento paskaičiuotina mokėtina 21 971 Eur suma yra neproporcingai didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjos finansinę būklę bei pajėgumus. Teismas pripažino, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad yra pagrindas skirti švelnesnio poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti. Pareiškėja skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėjo padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Pareiškėja netgi neprašė išdėstyti mokėjimą dalimis per tam tikrą laiko tarpą ar atidėti mokėjimą, jei vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti.
10.3. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas bei įtvirtintas MAĮ 13 straipsnio 6 punkte mokestis yra lygiavertis ir turi tokią pačią bendrą paskirtį kaip ir kiti Lietuvos Respublikos Seimo nustatyti mokesčiai į valstybės biudžetą bei išvardinti MAĮ 13 straipsnyje. Departamentui nėra žinomi minėtame straipsnyje numatytų mokesčių pakeitimo, sumažinimo, padidinimo be įstatyminio pagrindimo atvejai ir suformuota teisminė praktika. Tokios praktikos atsiradimas kėsintųsi į valdžių padalijimo principą, konkuruojant su įstatymų leidžiamąja valdžia.
10.4. Pareiškėja, nesilaikydama Apraše nustatytų reikalavimų, neteisėtai išgavo 4 971 kub. m išteklių kiekį, kurio išgavimui buvo būtinas Tarnybos išduotas leidimas, bei už neteisėtai išgautą išteklių kiekį valstybės nustatyto mokesčio nemokėjo, todėl akivaizdu, kad valstybė MUVGIĮ tikslui įgyvendinti privalėjo skolintis. Šios skolos aptarnavimas neišvengiamai didina lėšų poreikį. Atsižvelgiant į tai, MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį reikalauja taikyti didesnį mokesčio tarifą, apskaičiuojamą šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies turinys aiškiai reikalauja iš mokesčio mokėtojo sumokėti didesnį mokesčio tarifą, taip kompensuojant neteisėtai išgauto 4 971 kub. m išteklių kiekį, kurio išgavimui buvo būtinas Tarnybos išduotas leidimas. Iš MAĮ matyti, kad paskirtos baudos apmokėjimas neatleidžia mokesčio mokėtoją nuo atitinkamo mokesčio sumokėjimo.
10.5. Teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformuota nuostata, kad dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose. Jei įstatymų leidėjas įstatymu nustatė (MUVGIĮ 6 str. 2 d.), kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, dauginant iš 10, turbūt tokią įstatymo nuostatą įtvirtino ne atsitiktinai. Gamtos išteklių klausimas kaip vertybė atsispindi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (54 str.), todėl jų naudojimas, apskaita ir deklaravimas privalo vykti griežtai tik pagal teisės aktus.
10.6. MUVGIĮ 6 straipsnio atžvilgiu joks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Tesimo nutarimas, kuris konstatuotų įstatymo neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nėra priimtas, įstatymas galioja ir turi būti taikomas visa apimtimi. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pastebėjimai teismo sprendime dėl teisingumo ir proporcingumo kriterijų patvirtina, kad teismas galbūt įžiūrėjo MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau teismas galimybe stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nepasinaudojo, šio teismo kompetencijos klausimus išsprendė pats. Teismas nebuvo įgaliotas spręsti dėl mokesčių dydžių arba nutarti dėl mokesčių, kurie nustatyti įstatymu, neteisingumo.
10.7. Nustatydamas pareiškėjui skirtinos sankcijos dydį, teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų visumos, daugiau vertino galimos sankcijos kompensacinį aspektą, nors tai nėra pagrįsta. MUVGIĮ, kurio tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, nustatyta griežta poveikio priemonė, kuri gali būti mažinama esant aplinkybėms, dėl kurių tokia poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas turėjo bent apsvarstyti klausimą dėl Departamento teisingai apskaičiuoto pareiškėjai mokesčio mokėjimo atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis per protingą terminą, jei teismas manytų, kad visos mokesčio sumos sumokėjimas vienu kartu būtų sudėtingas.
Atsiliepimas
11. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja atsiliepime nurodo, kad:
11.1. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, juos pripažįsta pagrįstais, jų nekvestionuoja. Pareiškėja labai apgailestauja dėl padaryto teisės akto pažeidimo ir nuosekliai patvirtina visuose procesiniuose dokumentuose nurodomas pažeidimo padarymo priežastis, iš kurių lemiamos yra pareiškėjos nepakankamas teisės aktų išmanymas, nepakankamas rūpestingumas ir apdairumas, nepakankama ūkio veiklos kontrolė, o tam be abejonės didelės įtakos turi ir garbingas pareiškėjos amžius. Visos šios aplinkybės nešalina pareiškėjos atsakomybės, tačiau į jas atsižvelgtina, sprendžiant dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo.
11.2. MUVGIĮ 6 straipsnis nustato ne naują mokestį, bet teisines pasekmes už įstatymo leidėjo nustatyto mokesčio nesumokėjimą, mokestinės prievolės nevykdymą. Šiame straipsnyje įtvirtinta pagal savo pobūdį griežta sankcija. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020). Pastaroji nutartis yra apeliaciniame skunde nurodoma kaip tinkama ir sektina. Šioje nutartyje yra nurodyta, kad sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius – ir būtų neproporcinga priemonė. Atsakovas nepagrįstai teikia argumentus, susijusius su įstatymu nustatytos mokestinės prievolės tariamu panaikinimu, nes pareiškėjai paskaičiuotas 10 kartų didesnis mokestinis tarifas ir yra sankcija, apie kurią ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją.
11.3. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sumažinto mokesčio dydžio atitiktimi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas nepagrįstai kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, byloje esančius faktinius duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais. Atsakovas iš esmės neigia pirmosios instancijos teismo cituojamus teismų praktikos pavyzdžius ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimams, selektyviai parinkdamas ir nurodydamas nutarimų citatas, kurios šio administracinio ginčo nagrinėjimui nėra aktualios.
11.4. Pareiškėja pateikė konkrečius duomenis ir įrodymus, kuriuos teismas vertino: be pareiškėjos paaiškinimo, pateikti pareiškėjos ūkio 2016–2019 m. balansai, pelno-nuostolių ataskaitos, iš kurių matyti, jog 2016 m. pareiškėja patyrė 90 394 Eur nuostolių, 2017 m. – 90 182 Eur pelno, 2018 m. – 25 406 Eur pelno, 2019 m. – 79 519 Eur nuostolių. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ūkio finansinė padėtis labai nestabili ir šie dokumentai sudarė teismui pagrindą konstatuoti, jog paskirta sankcija gali sukelti sunkesnių padarinių, nei sankcijos paskyrimu siekiama nauda.
11.5. Nepagrįsti atsakovo argumentai, susiję su konkrečiais kriterijais, kuriais remdamasis teismas turi teisę mažinti paskirtą sankciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomos konkrečios sąlygos, kurioms esant gali būti mažinama sankcija, nustatyta MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje, arba konstatuojama, kad tokių sąlygų nėra. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluoti bendrieji kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama dėl galimybės mažinti sankciją ar atleisti nuo jos: teisės pažeidimo pobūdis, jo mastas, atsakomybę lengvinančios bei kitos reikšmingos aplinkybės; be to, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo kriterijais. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais yra suformuluotos tik bendrosios gairės, nuo kurių draudžiama nukrypti, tačiau priežasčių, dėl kurių sankcija gali būti mažinama, sąrašas nėra ir negali būti išsamus, baigtinis, todėl kiekvienoje byloje išskirtinės sąlygos gali būti nustatomos, vadovaujantis skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020, yra daugiau išimtis nei taisyklė. Šioje byloje pagrįstai buvo atsisakyta mažinti ekonominę sankciją, nes tam nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų: nustatyta, kad pareiškėjo ekonominė finansinė padėtis yra pernelyg gera, kad įstatymo nustatytos sankcijos paskyrimas ir išieškojimas sukeltų neigiamas, neproporcingas ir žalingas pasekmes.
11.6. Teismas nekvestionavo MUVGIĮ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl to neišreiškė jokių abejonių. Skundžiamu sprendimu teismas pasinaudojo įstatymo leidėjo suteikta diskrecijos teise nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Pats atsakovas pripažįsta, kad teismui tokią diskrecijos teisę suteikia ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, jo jurisprudencija, bet ir įstatymas – Viešojo administravimo įstatymo 36⁸ straipsnio 6 dalis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. AS-52 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjai patvirtina apskaičiuota 21 971 Eur suma už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautą 4 971 kub. m gelmių išteklių (žvyro) kiekį teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad nors pagrįstai nustatyta, jog pareiškėja be leidimo išgavo gelmių išteklius (žvyrą), tačiau pritaikyta sankcija pareiškėjai (apskaičiuota 21 971 Eur suma) neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, dėl to pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjai apskaičiuotas 21 971 Eur mokestis už nedeklaruotą žvyro kiekį, sumažinant pareiškėjai apskaičiuotą mokestį iki 3 295,68 Eur (mokestis (sankcija) už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį padidintinas 1,5 karto). Atsakovas Departamentas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pakeistas Departamento Sprendimas, sumažinant mokestį už neteisėtai išgautus gamtos išteklius nuo 21 971 Eur iki 3 295,68 Eur, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą visiškai atmesti.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose, pažymi, kad šios bylos apeliacinio proceso stadijoje vertintina tik tai, ar pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėjo pagrindą sumažinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu apskaičiuotą ir patvirtiną 21 971 Eur mokesčio už nedeklaruotą žvyro kiekį sumą iki 3 295,68 Eur, t. y. taikyti tik 1,5 karto didesnį mokestį (sankciją).
16. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010, 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2021).
17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Teisingumo principas įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021). Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).
18. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovas, teismai, esant pagrindui, turi teisę koreguoti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, nes tai vertintina kaip sankcija, o ne mokestis, dėl to tokiais atvejais nėra pažeidžiamas ir valdžių padalijimo principas. Tais pačiais motyvais vertintini kaip niekuo nepagrįsti ir atsakovo argumentai, jog teismas, manydamas, jog MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos pareiškėjai sumos dydis yra per didelis, turėjo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtos nuostatos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsakovo argumentas, kad teismas nagrinėjamu atveju turėjo ne sumažinti pareiškėjai apskaičiuotą sumą, bet bent apsvarstyti klausimą dėl apskaičiuoto pareiškėjai mokesčio mokėjimo atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis per protingą terminą, jei vertino, kad visos mokesčio sumos sumokėjimas vienu kartu būtų sudėtingas, taip pat neturi jokio teisinio pagrindo, dėl to taip pat yra nepagrįstas.
19. Nepagrįsti ir atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad pareiškėja skunde nepagrindė sankcijos neproporcingumo jos ūkinės veiklos atžvilgiu. Priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėja skunde pažymėjo, kad: ji ir jos įgaliotas asmuo tyrimo metu atskleidė visus jiems žinomus duomenis ir tai padėjo nustatyti reikšmingas mokesčio apskaičiavimui aplinkybes; pareiškėja tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmąjį kartą, jai niekuomet nėra buvusios taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus; dėl pareiškėjos padarytų pažeidimų nebuvo kilę žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms, pažeidimo, net jeigu jis būtų pripažintas padarytu, pavojingumas šiuo atveju iš esmės nebuvo didelis; atsakovo paskaičiuota sankcija sukeltų pareiškėjos ūkiui neproporcingų neigiamų pasekmių (pareiškėjos ūkis, kuris verčiasi augalininkyste ir kiaulininkyste, gauna nestabilias, iš anksto sunkiai prognozuojamas pajamas). Teismas skundžiamame sprendime taip pat vertino, jog byloje pareiškėjos pateikta 2016–2019 m. ūkio pelno (nuostolių) ataskaita pagrindžia pareiškėjos teiginius, kad jos ūkio gaunamos pajamos yra nestabilios, neprognozuojamos (iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2016 m. pareiškėja patyrė 90 394 Eur nuostolių, 2017 m. – 90 182 Eur pelno, 2018 m. – 25 406 Eur pelno, 2019 m. – 79 519 Eur nuostolių). Atsakovas šių išdėstytų aplinkybių nepaneigė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, minėtų išdėstytų aplinkybių taip pat neturi pagrindo vertinti kaip nepagrįstų.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo turėjo pagrįstą pagrindą koreguoti padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydį. Pritartina pareiškėjai paskirtos sankcijos dydžio parinkimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo parinktas sankcijos dydis yra pakankamai svarus ir turi atgrasomąjį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiai pareiškėjai, tačiau nevaržo jos daugiau, nei būtina MUVGIĮ 2 straipsnyje nustatytiems tikslams (ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas) pasiekti, taip pat užtikrina, kad teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas.
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
22. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, t. y. bylą apeliacinio proceso stadijoje išsprendus pareiškėjos naudai, yra pagrindas išnagrinėti ir, esant pagrindui tenkinti, pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1, 5 d., 41 str. 1 d.). Visgi byloje pareiškėjos (jos atstovės) pateikti duomenys (2020 m. birželio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AJG19079077, 2020 m. birželio 10 d. mokėjimo nurodymas) nepagrindžia šios bylos apeliacinio proceso stadijoje patirtų išlaidų. Minėta PVM sąskaita faktūra yra išrašyta 2020 m. birželio 4 d. data, o minėtas mokėjimo nurodymas – 2020 m. birželio 10 d. data, nors advokatė paslaugas pareiškėjai šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje galėjo suteikti tik po to, kai gavo atsakovo apeliacinį skundą, kuris teismui buvo paduotas 2020 m. gruodžio mėn. Be to, aptariamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta visiškai su šia byla nesusijusi advokatės suteikta paslauga „skundo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams dėl Šiaulių RAAD 2020-05-12 sprendimo parengimas“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Taigi būtent pareiškėja (jo atstovė) turi pareigą tinkamai pagrįsti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ši pareiga nebuvo tinkamai įvykdyta. Todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Netenkinti pareiškėjos S. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.