Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo 7 mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis į paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti A. J. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2021 m. birželio 7 d. 8.50 val. iki 2021 m. birželio 8 d. 8.17 val. (vieną dieną).

Iš A. J. priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 49,04 Eur žalos atlyginimo dėl nukentėjusiojo gydymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 7 d., apie 7 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė tris kartus į veidą J. P., žirklėmis dūrė vieną kartą į dešinę koją, taip nukentėjusiajam J. P. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2.1. Teigia, jog jo kaltės įrodymų, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, byloje nėra. Teismas netinkamai, šališkai įvertino nukentėjusiojo, liudytojų parodymus. Nuosprendis negali būti grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais, o turi būti pagrįstas ir kitais teismo patikrintais įrodymais. Paaiškina, kad įvyko dienos rytą pasiėmė butelį degtinės ir išėjo į koridorių, norėjo užrakinti buto duris. Tuo metu iš lauko grįžo kaimynas J. P. su šunimi, kurį veda pasivaikščioti. Rakinant duris, šuo puolė ir įkando jam į dešinės rankos pirštus. J. P. ramino šunį, tačiau šuo, vadinamas (duomenys neskelbtini) vardu, dar labiau puolė. Jis nuėjo pas kaimynę J. P. ir su ja vartojo degtinę, o tada atvyko pareigūnai, sulaikė jį ir išvedė į tarnybinį automobilį, neleisdami pasiimti net vaistų, o į rankos nubrozdinimą nereagavo. Nukentėjusysis J. P. teisme negalėjo paaiškinti, įvykis apskritai įvyko ryte ar vakare, nepamena, ar tą rytą vedžiojo šunį. J. P. gyvena su sugyventine G. V., jie nuolat mušasi, tačiau į tai teismas neatsižvelgė.

2.2. Nesutinka su teismo vertinimu, jog šuo įkando apeliantui dėl jo paties kaltės. Nusikaltimo padarymo įrankis – senos žirklės, bet jų byloje nėra. Ar ant šių žirklių tikrai buvo nukentėjusiojo kraujo ar kitokia dėmė, ar ant jų buvo pirštų antspaudų ir kieno jie, neaišku. Inkriminuotų suduotų trijų smūgių įrodymų byloje taip pat nėra. Kiti namo kaimynai neapklausti. Teigia, kad J. P. parašė melagingą pareiškimą dėl apelianto elgesio, taip vengdamas atsakomybės dėl šuns įkandimo. Byloje surinkti ne visi galimi ir būtini įrodymai, o nuosprendis paremtas prielaidomis.

2.3. Teismas nenušalino nuo bylos nagrinėjimo prokuroro E. Ž., nors apeliantas to prašė, motyvuodamas tuo, jog prokuroras 2018 m. dalyvavo baudžiamojoje byloje Nr. 1-463-1010/2018, kurioje apeliantas nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, o toje byloje liko neištirtas jo buto plėšimo epizodas. Nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino ir teisėjas O. B., nors šis teisėjas yra nagrinėjęs apelianto civilinę bylą dėl įsiskolinimo už nuomojamą socialinį būstą ir priėmė nutartį, kuria jam dabar reikia įsiskolinimo mokėti dvigubai daugiau. Atkreipia dėmesį į tai, jog yra neįgalus – patyrė galvos traumą karo veiksmų Afganistane metu, yra netekęs 60 procentų darbingumo.

3. Teismo posėdyje gynėja ir nuteistasis prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, tvirtindamas, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės, dėl to jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, jog nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas objektyviai, visapusiškai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. J. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. A. J. kaltė yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

6. Apelianto skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar panaikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Todėl, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, teisėjų kolegija pritaria nuosprendžio motyvams dėl A. J. kaltės.

7. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

8. Nors nuteistasis A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltės nepripažino ir tvirtino ir dabar teigia, jog nepadarė nukentėjusiajam J. P. jokių sužalojimų, tačiau tokią jo poziciją paneigia byloje surinkti ir apylinkės teismo posėdyje ištirti įrodymai ir jų visuma. Nukentėjusiojo J. P. tyrėjams ir teisme duoti parodymai, kad jam sudavė smūgius kumščiu į veidą ir žirklėmis dūrė vieną kartą į dešinę koją A. J., nekito ir buvo nuoseklūs. Tokius parodymus J. P. patvirtino ir akistatos su A. J. metu. Be to, nukentėjusiojo J. P. parodymus apie tai, jog jį sumušė ir žirklėmis sužalojo būtent A. J., patvirtina liudytojų policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, E. A. ir G. M. teismui duoti parodymai, taip pat BRIT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys, jog įvykio dienos rytą J. P. pranešė apie tai, kad jį „ryte namuose kaimynas J. sudaužė rankomis ir žirklėmis <...>“ (1 t. b. l. 49). Galiausiai aplinkybę, jog nukentėjusysis J. P. įvykio metu buvo sužalotas, jam padaryta dešinės šlaunies durtinė žaizda kietu, duriančių savybių turinčiu daiktu, patvirtina Specialisto išvada Nr. G764/2021 (03), kuria J. P. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymo mastas (1 t., b. l. 46). Todėl kaip nepagrįsti vertinami apelianto teiginiai, jog jo kaltę teismas grindė vien nukentėjusiojo parodymais, prielaidomis ir netinkamai įvertino faktines įvykio aplinkybes.

9. Apelianto skunde pateikiama versija, jog įvykio rytą jį užpuolė J. P. vedžiojamas šuo, vertinama kaip išgalvota. Tokią neva šuns užpuolimo versiją paneigia liudytojos J. P., pas kurią iš karto po kontakto su J. P. atėjo ir su ja gėrė alkoholį A. J., parodymai. Ši liudytoja teisme parodė, jog ji nepastabėjo, kad A. J. tą rytą atėjęs pas ją būtų sužalotas, ir jis jai nieko nepasakojo apie šuns įkandimą. Net ir tikint apeliantu, jog jis gynėsi nuo šuns veiksmų, tai savaime nepateisina jo smurtinių veiksmų, atliktų būtent prieš nukentėjusįjį J. P.. Žirklės, kuriomis apeliantas sužalojo nukentėjusįjį J. P., rastos ir paimtos įvykio dieną, apžiūrėtos ir perduotos saugoti byloje (1 t., b. l. 14–15, 17, 18, 20, 22). Todėl apelianto teiginys, jog byloje nėra nusikaltimo padarymo įrankio – žirklių, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

10. Taigi A. J. inkriminuotų smurtinių veiksmų pobūdis koreliuoja su specialisto išvada J. P. nustatytu kūno sužalojimo padarymo mechanizmu. Už tokius pavojingus žmogaus sveikatai ir gyvybei veiksmus, juolab atsižvelgiant į tai, kad durta buvo smailiu daiktu į judėjimo funkcijai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį – dešinę šlaunį, A. J. neturi likti nenubaustas. Kartu pažymėtina, kad nė vienas byloje esantis įrodymas neleidžia įžvelgti, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, pavyzdžiui, nugriūdamas, ar jį sužalojo kitas asmuo. Pareigūnai į įvykio vietą atvyko operatyviai ir ten sutiko sužalotą pranešėją J. P., suteptas krauju žirkles, o A. J. – geriantį alkoholį kitame bute pas kaimynę J. P.. Visetas aptartų aplinkybių sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad jis jokių sužalojimų J. P. nepadarė, ir vertinti jį kaip išgalvotą, pateiktą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

11. Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo A. J. kaltės turinį patvirtina anksčiau išvardyti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro bendrą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakako padaryti pagrįstą išvadą, kad A. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

12. Galiausiai, nei prokuroro E. Ž., nei teisėjo O. B. šališkumo, priešingai, nei teigia apeliantas skunde, teisėjų kolegija neįžvelgia. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Šiuo atveju nei prokuroro, nei teisėjo ankstesnis dalyvavimas bylose, kuriose priimti apeliantui nepalankūs sprendimai, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti kurio nors iš jų šališkumą, neobjektyvumą ar galimą nusistatymą, ar tendencingumą prieš apeliantą.

13. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, A. J. skirta bausmė individualizuotai tinkamai. Todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.