Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-03 · Administracinė byla Nr. I-1009-621/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-05-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-03
Bylos Nr.
I-1009-621/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02184-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
Ž. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 12.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1009-621/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02184-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 3 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,dalyvaujant pareiškėjui Ž. Š. (dalyvavimas užtikrintas per vaizdo konferenciją),

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-4, 72-73 b. l.) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 2000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014-12-11 iki 2015-09-02, nuo 2015-09-15 iki 2016-03-13, nuo 2016-03-22 iki 2016-09-07, nuo 2016-09-20 iki 2017-01-09, ir nuo 2017-01-19 iki 2017-12-11 Šiaulių TI buvo patalpinamas į laikino sulaikymo patalpas, po to atlikus asmens apžiūrą buvo vedamas į kitas laikino sulaikymo patalpas, iš kurių vėliau nuvedamas į gyvenamąsias kameras. Laikino sulaikymo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiose patalpose sanitariniai mazgai buvo be jokių pertvarų, jose buvo tik skylė grindyse, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, nebuvo kriauklės, blogas apšvietimas. Po to pareiškėjas buvo vedamas į kitas laikino sulaikymo patalpas, kuriose sąlygos buvo dar blogesnės, jose buvo šalta ir drėgna, lovos surūdijusios, sienos ir grindys nelygios, nuo sienų byrėjo tinkas, sanitarinis mazgas taip pat nebuvo pilnai atitvertas, o gamtinius reikalus turėdavo atlikti visų asmenų akivaizdoje. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Į laikino sulaikymo patalpas buvo vedamas laiptais, kurie buvo statūs ir nesaugūs. Buvo laikomas vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis, todėl turėjo kvėpuoti dūmais.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, galimybių sumažėjimą bei nežmoniškus nepatogumus, negali tinkamai miegoti, blogai jaučiasi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti, nurodė, jog palaiko viską kas parašyta skunde. Jokių papildomų paaiškinimų nepateikė, į užduotus patikslinančius klausimus neatsakinėjo, nurodydamas, kad viską nurodė raštu.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (38-42, 87-89 b. l.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į ŠTI, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. IR-172 (nauja redakcija nuo 2015-09-01) 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras - TLK, esančias administraciniame pastate. Suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras.

Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1 - 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dar dvi valandas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš šių kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Pažymi, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras. Kartu pažymi, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikinojo sulaikymo patalpose (kas apima aukščiau minėtas patalpas) asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos įtvirtino analogiško pobūdžio nuostatą, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, atkreipia dėmesį, kad higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui (pagal HN 134:2015 11.1 punktą gyvenamoji patalpa - patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi, o pagal 11.2. punktą laikinojo sulaikymo patalpa - specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, taigi, LSP nėra gyvenamosios patalpos).

Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę). Papildomai pažymi, kad minėtose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas užtikrina asmenų privatumą. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo/nubėgimo sistema bei čiaupai. Taip pat, kaip matyti iš teismui pateikiamos fotonuotraukos, yra stalas bei suolai.

Be to, pareiškėjas minėtose patalpose buvo laikomas tik du kartus, laikymas buvo trumpalaikis, kas pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas ir minėtose patalpose asmenis laikė nesivadovaujant teisės normų nuostatomis. Pareiškėjo argumentai nepagrįsti ir yra atmestini.

Taip pat atsakovas pabrėžia, kad keičiantis teisiniam reglamentavimui atsirado neatitikimų tarp vartojamų sąvokų. Siekiant aiškumo atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros pažymose su duomenimis apie kamerų plotus bei kamerose talpintų asmenų skaičių nurodomos LSP kameros yra trumpalaikio laikymo kameros, esančios rėžiminiame korpuse. Duomenų, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, buvo laikomas pareiškėjas, nėra, kadangi įstatymų leidėjas neįpareigoja tokių duomenų fiksuoti.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. PA.6-145 ir PA.6-267 patvirtina, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius - švarūs.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Ž. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 2000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014-12-11 iki 2015-09-02, nuo 2015-09-15 iki 2016-03-13, nuo 2016-03-22 iki 2016-09-07, nuo 2016-09-20 iki 2017-01-09, ir nuo 2017-01-19 iki 2017-12-11 laikant jį Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo patalpose. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo į tardymo izoliatorių tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 68-2782) patvirtintos „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – taisyklės). Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad „Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų“. Taisyklių 19 punkte numatyta, kad „Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras”. Po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras (Taisyklių 20 punktas). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Higienos normos 11.1 punkte numatyta, kas tardymo izoliatoriuje (policijos areštinėje) laikoma gyvenamąja patalpa – patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi. Pagal Higienos normos 11.2. punktą laikino sulaikymo patalpos nelaikomos gyvenamąja patalpa (Laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti). Teisės aktai nereglamentuoja minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui laikino sulaikymo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, bet ši norma netaikoma asmenims, laikomiems laikino sulaikymo patalpose.

Iš pažymos (44-45 b. l.) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014-12-11 iki 2015-09-02, nuo 2015-09-15 iki 2016-03-13, nuo 2016-03-22 iki 2016-09-07, nuo 2016-09-20 iki 2017-01-09, nuo 2017-01-19 iki 2017-06-25, nuo 2017-06-30 iki 2017-10-09 ir nuo 2017-10-13 iki 2017-12-11 Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo. Kadangi pareiškėjas nurodytais laikotarpiais Šiaulių TI nebuvo, todėl konstatuotina, jog Šiaulių TI neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją ir pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, nepažeidė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017-06-26 iki 2017-0629 ir nuo 2017-10-10 iki 2017-10-12 Šiaulių tardymo izoliatoriuje į laikino sulaikymo patalpas buvo patalpintas du kartus 2017-06-26 ir 2017-10-10.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu būtų laikomas netinkamomis sąlygomis laikino sulaikymo patalpose dėl per didelio asmenų skaičiaus ar būtų laikomas ilgiau, nei leidžiama laikyti šiose patalpose. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad laikino sulaikymo patalpos, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos reikalavimų. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų Nr. PA.6-145 (16.3.187.6.12) ir Nr. PA.6-267 (16.3.187.6.12) matyti, kad bendrojo naudojimo ir kratos atlikimo patalpose pažeidimų nenustatyta (55-60 b. l.). Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI administracijai skundų neteikė (46 b. l.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017).

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Higienos normos 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiškose administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2111-415/2017). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Šiaulių TI nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ne mažesne, kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Iš Šiaulių TI pateiktų fotonuotraukų (47, 71 b. l.) matyti, kad laikino sulaikymo patalpoje LSP 4 sanitarinis mazgas iš dalies atitvertas sienele, tačiau jis nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog per bylai aktualų laikotarpį, pareiškėjui būnant Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpose, du kartus ne daugiau nei po 4 valandas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškinti aplinkybes atsisakė. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, pareiškėjo teiginiai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją (17-37 b. l.) daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas du kartus ne ilgiau, nei po 4 valandas. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo Ž. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo Ž. Š. reikalavimą dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas Žanas Kubeckas