- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-28
- Bylos Nr.
- 2S-151-794/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05371-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Atsakovas
- UAB „Apastata“
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Apasteel“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Elme metalas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria atmestas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-10373-1097/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Elme Metalas“ ieškinį atsakovei UAB „Apastata“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB ,,Apasteel“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 20 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Elme Metalas“ ieškinį atsakovei UAB „Apastata“ dėl skolos priteisimo ir ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 33 620,75 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 022 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
2. Atsakovė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas.
Šalies argumentai
3. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, turtines teises bei kitą turtą, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškove. Grįsdama šį prašymą, ieškovė nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, todėl yra reali grėsmė, kad atsakovė gali imtis veiksmų, dėl kurių ieškovei palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovės finansinė padėtis šiuo metu ypač bloga, jos bankroto rizika vertinama kaip maksimali. Ieškovės teigimu, atsakovė visais būdais vilkino procesą pirmosios instancijos teisme, t. y. ji tyčia siekia išvengti savo prievolių įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 30 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, tai, kad atsakovė savo veiksmais galimai pažeidžia ieškovės teises ar teisėtus interesus, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog, priėmus ieškovei palankų teismo procesinį sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (šiuo metu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovei nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka / atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, ieškovei neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, teismas sprendė, jog pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.
1 III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Elme Metalas“ prašo panaikinti 2020 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-10373-1097/2020 bei ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, turtines teises bei kitą turtą, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškove. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Nurodo, kad prašoma priteisti suma yra didelė, todėl yra reali grėsmė, kad atsakovė gali imtis veiksmų, dėl kurių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovės finansinė padėtis šiuo metu yra ypač bloga, jos bankroto rizika vertinama kaip maksimali ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas iš esmės pasunkės.
6.2. Ieškovės teigimu, iš atsakovės veiksmų akivaizdu, kad ji tyčia siekia išvengti savo prievolių įvykdymo. Tai parodo atsakovės nesąžiningumą ir tikruosius ketinimus. Atsakovė visais būdais vilkino procesą pirmosios instancijos teisme – nuo ieškinio pateikimo iki sprendimo priėmimo užtruko 8 mėnesiai, nors byla tiek faktinių aplinkybių apimtimi, tiek teisiniu vertinimu nėra sudėtinga.
6.3. Ieškovės vertinimu, teismas priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo vertinti konkrečius byloje esančius įrodymus, o ne apsiriboti teismų praktikos kitose bylose aiškinimu ir taikymu. Šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, kad savalaikiai nepritaikius laikinu apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, pastaroji gali tapti nemoki ir tokiu būdu teismo sprendimo įvykdymas taps realiai neįgyvendinamu.
Atsiliepimas
7. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Ieškovės pareikšto ieškinio suma yra 33 620,75 Eur ir tokia suma atsakovės atžvilgiu nėra didelė, todėl nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Kartu su šiuo atsiliepimu atsakovė apeliacinės instancijos teismui teikia savo 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurios matyti, kad per 2019 metus atsakovė gavo net 57 498 Eur grynojo pelno. Taip pat teikia savo 2019 m. balansą, iš kurio matyti, kad atsakovė turi turto už 3 200 973 Eur, iš jo vien materialaus ilgalaikio turto (nekilnojamas turtas, mašinos įrengimai) sudaro 670 571 Eur sumą. Iš pačios ieškovės pateiktos Creditinfo išrašo matyti, jog atsakovei nuosavybes teise priklauso šešios transporto priemonės. Atsakovė neturi pradelstų skolų Sodrai. Šie duomenys paneigia aplinkybę, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė, ar tai, jog neva atsakovės finansinė padėtis bloga. Pažymėjo, kad atsakovė šių dokumento neturėjo galimybės pateikti iki skundžiamos nutarties priėmimo, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas spręstas nepranešus atsakovei. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, atsakovė dokumentus prašo priimti apeliacinėje instancijoje.
7.2. Atsakovės teigimu, būtent ieškovei tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl būsimos grėsmės sprendimo įvykdymui.
7.3. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokių duomenų nėra. Ieškovei siekiant atsakovės turto arešto, būtent ieškovui kyla pareiga įrodyti atsakovės nesąžiningumą.
Šalies argumentai
7.4. Ieškovė taip pat visiškai nepagrįstai ir deklaratyviai teigia atsakovę vilkinus bylos nagrinėjimą, tokio teiginio visiškai nepagrindžia nei pati ieškovė, nei bylos medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
9. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
10. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei, teismo vertinimu, neįrodžius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
11. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujų rašytinių įrodymų: UAB „Apastata“ pelno-nuostolių ataskaitos už 2019 metus kopiją, UAB „Apastata“ balanso už 2019 metus kopiją, Nekilnojamojo turto registro išrašo kopiją.
12. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
13. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas nepranešus atsakovei (CPK 147 straipsnis), taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar tikrai egzistavo sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, taigi juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Ieškovei šie rašytiniai įrodymai atskirojo skundo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo metu yra žinomi, nes jie buvo išsiųsti kartu su atsakovės atsiliepimu ieškovei susipažinti.
Dėl atskirojo skundo argumentų
14. Apeliantės įsitikinimu, prašoma priteisti suma yra didelė, todėl yra reali grėsmė, kad atsakovė gali imtis veiksmų, dėl kurių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nurodo, kad atsakovės turtinė padėtis yra prasta, didelė bankroto tikimybė.
15. Kaip vieną iš grėsmių esamo arba būsimo teismo sprendimo neįvykdymui apeliantė įvardijo ieškinio sumą. Nesutikdamas su apeliantės pozicija, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia ieškovės dėmesį, kad nuoseklia tesimų praktika paneigta vien didelės ieškinio sumos prezumpcija, kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018 ir joje nurodytą teismų praktiką).
16. Kaip išaiškinta teismų praktikoje, finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018).
17. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovės turtinė padėtis yra sunki, o prašoma priteisti suma yra didelė, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar tyčinis vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovės finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovės turtinė padėtis galbūt yra prasta, nepatvirtina jos nesąžiningo elgesio.
18. Atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad atsakovė vengia vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su ieškove. Vien tai, kad atsakovė nesutinka sumokėti ieškovei jos prašomos tariamos skolos, nesuteikia pagrindo išvadai apie atsakovės nesąžiningumą. Šių išvadų nepagrindžia taip pat ir apeliantės nurodomos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties ir vengimu atsiskaityti su ieškove. Priešingai nei teigia apeliantė, iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad per 2019 metus atsakovė gavo net 57 498 Eur grynojo pelno, atsakovė turi turto už 3 200 973 Eur, iš jo vien materialaus ilgalaikio turto (nekilnojamas turtas, mašinos įrengimai) sudaro 670 571 Eur sumą. Iš pačios ieškovės pateiktos Creditinfo išrašo matyti, jog atsakovei nuosavybes teise priklauso šešios transporto priemonės. Atsakovė neturi pradelstų skolų Sodrai. Minėta, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovės nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių duomenų, kad atsakovė ėmėsi priemonių apsunkinti, slėpti ar perleisti savo turtą, taip siekdama išvengti išieškojimo pagal teismo sprendimą.
19. Remiantis naujausia ir aktualiausia Lietuvos apeliacinio teismo formuojama aiškinimo taisykle, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; kt.).
20. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir naujausia teismų praktika, skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, jog ieškovės nurodytos aplinkybės dėl didelės reikalavimo sumos ar prastos atsakovės turtinės padėties, neduoda pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti bei vien prielaidos, jog atsakovė gali imtis kokių nors veiksmų, apsunkinančių sprendimo įvykdymą, nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, taip pat nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka / atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
21. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018).
22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog egzistuotų reali grėsmė būsimo teismo sprendimo pagal ieškovės pareikštus reikalavimus įvykdymui. Įvertindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinio reguliavimo, todėl šių priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai.
23. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, arba vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
25. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nutartį paliktą nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.