- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-09
- Bylos Nr.
- 2-818-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Greenas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „MEDIAFORTA“
- Ieškovas
- "Greenas" MEDIAFORTA
- Kategorijos
- 104.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greenas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3955-798/2015, kuria atsisakyta priimti uždarosios akcinės bendrovės „Greenas“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MEDIAFORTA“ iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB ,,Greenas“ 2015-02-17 kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė iškelti atsakovui UAB „MEDIAFORTA“ bankroto bylą. Nurodė, kad bendrovė yra jam skolinga 1 260,72 Eur pagal 20014-07-09 rinkodaros paslaugų teikimo sutartį, skolos negrąžina ilgą laiką, todėl laikytina, kad ji yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi atsisakė priimti UAB ,,Greenas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „MEDIAFORTA“, motyvuodamas tuo, kad nesilaikyta Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos – nepateikta teismui tinkamų įrodymų, iš kurių turinio būtų galima spręsti, ar pareiškėjas įvykdė savo pareigą įspėti skolininką apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas nurodė, kad į bylą pateikto pareiškėjo rašto, 2014-12-05 siųsto atsakovui, turinys suformuluotas nekonkrečiai, nurodomi du skirtingi terminai, todėl sprendė, kad jis nėra tinkamai įvykdęs ikiteisminė ginčo sprendimo tvarkos reikalavimų.
Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl 20014-07-09 rinkodaros paslaugų teikimo sutarties nutraukimo – pareiškėjo nuomone, ši sutartis yra nutraukta, todėl atsakovas privalo grąžinti sumokėtus pinigus. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, ar įsiskolinimą buvo siekta išieškoti teismine tvarka (ginčo teisenos tvarka arba supaprastinta bylų nagrinėjimo tvarka).
Pažymėjo, kad atsižvelgiant į bankroto proceso specifiką, tokios bylos inicijavimas atsakovui negali būti taikomas kaip paslėptas skolos išieškojimo būdas, o pareiškėjas, laikantis save kreditoriumi, turi siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas UAB ,,Greenas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo. Skunde teigia, kad:
Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, buvo šališkas, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas netinkamai įgyvendino ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, nes skolininkui 2014-12-08 įteiktame pranešime yra nurodyta, jog neatsiskaičius per 30 kalendorinių dienų, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažeidė rungtyniškumo, šalių lygiateisiškumo principus, nes spręsdamas nagrinėjamą klausimą nebuvo aktyvus, neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo, kad pareiškėjas turėtų galimybę pateikti išsamius paaiškinimus, taip pat nereikalavo papildomų duomenų, todėl neatskleidė bylos esmės. Be to, teismas neteisingai nurodė nutarties apskundimo terminą.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius jo finansinį reikalavimą ir nepagrįstai nurodė, jog privaloma kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nes atgauti skolą iš nemokios įmonės gali būti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje yra sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo UAB ,,Greenas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „MEDIAFORTA“. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Tokių pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Šiame kontekste visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantas teisingai nurodo, jog pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą, pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos, taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius.
Apeliantas, remdamasis teismų praktika, taip pat teisingai teigia, kad net ir tokiu atveju, kai skolininkas nesutinka su reikalaujama grąžinti skola ir ginčija finansinį reikalavimą, teismas turi teisę patikrinti, ar įmonė nėra nemoki (CPK 185 str.). Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad tiek bankroto proceso inicijavimo, tiek ir jo vykdymo tvarka, procedūros yra imperatyviai reglamentuojamos ĮBĮ normų. Be to, teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad šiame procese visuomet būtina vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atsižvelgti į bankroto tikslus, siekti procedūrų operatyvumo.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei – skolininkui. Įsipareigojimams įvykdyti turi būti nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų laikotarpis nuo pranešimo įteikimo dienos. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad ši tvarka yra skirta tam, jog tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant bankroto bylos, t. y. ji atitinka ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos sampratą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-844/2014 ir kt.). Kreditorius, ketinantis pasinaudoti jam ĮBĮ suteikta galimybe kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, privalo tiksliai laikytis šios tvarkos, nes tik tokiu būdu bus užtikrinamos tiek paties kreditoriaus, tiek ir įmonės, kurios atžvilgiu toks procesas gali būti inicijuojamas, teisės ir teisėti interesai, o taip pat bankroto proceso tikslai bei principai.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktas pranešimas atsakovui negali būti laikomas tinkamu skolininko įspėjimu būtent apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies prasme.
Apeliacinis teismas, atmesdamas pareiškėjo atskirojo skundo motyvus, pirmiausiai pažymi, kad, priešingai nei teigiama skunde, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje yra įvertintas skolininkui siųsto pranešimo turinys ir pagrįstai konstatuota, jog jis yra dviprasmiškas, suformuluotas nekonkrečiai, informuojama, kad bus kreipiamasi į teismą ir dėl skolos išieškojimo, ir dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu, kaip jau minėta, bankroto procedūros yra reglamentuojamos imperatyviomis įstatymo normomis, kurių ketinantis kreiptis į teismą asmuo privalo tiksliai laikytis (CPK 185 str.). Taigi nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles, todėl neteisingai įvertino jo pateiktus įrodymus (CPK 178 str.). Tokią išvadą iš dalies patvirtina faktas, kad pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo kreditorius UAB ,,Greenas“ iš viso neteikė jokių argumentų ar įrodymų dėl jo skolininko atsakovo UAB „MEDIAFORTA“ nemokumo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, susijusius su CPK normų pažeidimu – dėl teismo pareigos būti aktyviu, dėl rašytinio bylos nagrinėjimo, teisėjo šališkumo ir kt. Apeliantas teisingai nurodo, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas privalo būti aktyvus. Tačiau apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose yra ne kartą pabrėžta, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (lot. onus probandi) iš esmės visa apimtimi taikoma taip pat ir bankroto bylos iškėlimo įmonei procese, o aktyvaus teismo principas nereiškia, kad šis turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (CPK 12, 13, 178 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1918/2012; 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2335/2011 ir kt.).
Antra, apeliantas taip pat teisus teigdamas, kad bankroto procese teismas tam tikrais atvejais turi teisę skirti žodinį bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimą, tačiau, šiuo atveju skundžiama nutartis buvo priimta sprendžiant klausimą dėl pareiškimo priėmimo (CPK 137 str. 3 d.).
Trečia, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kreipiantis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nepakanka nurodyti, kad atsakovas yra skolingas bei praleido atsiskaitymo terminą, tačiau taip pat būtina pateikti įrodymus, kad skolininkas yra nemokus. Atsižvelgiant į bankroto proceso specifiką, bankroto bylos inicijavimas atsakovui negali būti taikomas kaip paslėptas skolos išieškojimo būdas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-598-157/2015 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip teisingai remdamasis bylos duomenimis pažymėjo teismas, pats pareiškėjas pateikė duomenis, jog atsakovas ginčija jo nurodomą skolą, nesutinka su sutarties nutraukimu, tuo tarpu duomenys, kurie patvirtintų reikalavimą būtent dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikti. Kaip jau buvo minėta, nenurodyta jokių motyvų šiuo klausimu (CPK 178 str.).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, ir pagrįstai atsisakė priimti UAB ,,Greenas“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „MEDIAFORTA“ iškėlimo. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 185 str., 338, 302 str., 263 str. 1 d.). Kiti apelianto nurodomi argumentai taip pat nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo, todėl dėl jų nepasisakoma, nes kaip žinoma, konstatavus, kad bylos esmė atskleista tinkamai, o klausimas išspręstas teisingai, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.