Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. K. ir A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. patikslintą ieškinį atsakovams M. K., A. K., J. S., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2014 m. sausio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovų priešieškinis dėl nekilnojamųjų daiktų dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuriuo atsakovai prašo atidalinti nuosavybės teise ¼ M. K., ½ V. A. ir ¼ J. S. priklausančias vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas į atskirus turtinius vienetus pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą 13/9853 ir priteisti: 1) M. K. 2-1 kambarį (8,32 kv. m), 2-2 kambarį (14,41 kv. m), 2-3 kambarį (4,79 kv. m), 2-4 virtuvę (5,81 kv. m), 2-5 priestatą (7,66 kv. m); 2) V. A. 3-1 kambarį (7,86 kv. m), 3-2 kambarį (10,07 kv. m), 3-3 kambarį (14,96 kv. m), 3-4 kambarį (10,09 kv. m), 3-5 kambarį (11,31 kv. m), 3-6 priestatą (4,18 kv. m); 3) J. S. 1-1 kambarį (4,05 kv. m), 1-2 kambarį (7,26 kv. m), 1-3 kambarį (13-14 kv. m), 1-4 kambarį (11,93 kv. m), 1-5 priestatą (3,46 kv. m), 1-6 priestatą (3,25 kv. m); 4) priteisti iš J. S. už jai tenkančią didesnę dalintino turto dalį, atsakovui M. K. 4642,98 Lt piniginę kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje tarptautiniuose teisės aktuose. Tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Teisme gavus ieškinį teismas nustato, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, pirmiausia patikrinama ar nėra pagrindų atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 1 d.). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, numato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.). Tik tuomet, jeigu suinteresuoto asmens pateiktas ieškinys atitinka įstatymų reikalavimus, teismas priima jį nagrinėti (CPK 137 str. 1 d.). Taigi, ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis yra sudaryti galimybę į teismą besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus, teismui neatsisakant priimti su trūkumais pateikto procesinio dokumento.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovai, teikdami priešieškinį, nepateikė licencijuoto ir įgalinimus turinčio asmens parengto plano, atitinkančio įstatymo reikalavimus, keliamus naujai formuojamiems nekilnojamiesiems daiktams, atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus.

Atskirajame skunde apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai, visapusiškai ir objektyviai neištyręs bylos aplinkybių vertino, jog ieškovo užsakymu parengta VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr. 13/9853 ir joje specialisto - matininkės I. Ž. užfiksuoti kadastrinių matavimų duomenys yra netinkami ir jais remiantis negali būti identifikuotos atidalijamos pastato dalys.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Atidalijus pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie (jeigu daugiau bendraturčių nebeliko) valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama savarankiškai, o bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa tik jam priklausančios turto dalies (daikto) savininku bei turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą bei padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009 atkreipė dėmesį į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti.

Pažymėtina, kad atidalijimo instituto aspektai ir nuosavybės neliečiamumo principas lemia tam tikrą atidalijimo teisės apsaugą. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 str. 1 d. suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti įgyvendinama laikantis proporcingumo ir bendraturčių interesų derinimo bei pusiausvyros principų. Atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiantis bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai ir atitinkamai pateikti siūlomo atidalijimo projektą. Todėl atsakovai, prašydami atidalinti nuosavybės teise ¼ M. K., ½ V. A. ir ¼ J. S. priklausančias vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas į atskirus turtinius vienetus privalo pateikti licencijuoto ir įgalinimus turinčio asmens parengtą planą, atitinkantį Nekilnojamojo turto registre įregistruotus ginčo patalpų duomenis, iš kurio būtų galima spręsti ar ginčo turtą galima padalinti į atskiras patalpas jų prašomu būdu. Teismas nesutinka su apeliantų argumentu, jog ieškovo užsakymu parengta VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr. 13/9853 ir joje specialisto - matininkės I. Ž. užfiksuoti kadastrinių matavimų duomenys yra tinkami ir jais remiantis gali būti identifikuotos atidalijamos pastato dalys. Pažymėtina, jog Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr. 13/9853 ir joje specialisto - matininkės I. Ž. užfiksuoti kadastrinių matavimų duomenys neatspindi šalių pozicijos dėl patalpų padalijimo, be to, tik esant statybos techninių reglamentų reikalavimus atitinkančiam projektui, atsakovų siūlomos atidalyti patalpos galės būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri butai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas padalijimo būdas priimtiniausias, kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Tuo tarpu pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo bylą Nr. 13/9853 aukščiau aptartų galimybių neįmanoma nustatyti. Pažymėtina, jog bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – CPK12, 178 straipsniai. Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; kt.). Todėl apeliantai, prašydami atidalinti turtą jų nurodomu būdu, privalo pateikti teismui licencijuoto ir įgalinimus turinčio asmens parengtą planą, atitinkantį įstatymų reikalavimus, keliamus naujai formuojamiems nekilnojamiesiems daiktams.

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.