Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 30 MGL dydžio (1 129,50 Eur) bauda.

R. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. UAB „X“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal 222 straipsnio 1 dalį išteisinta J. K., dėl jos apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad nuo 2004 m. birželio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., eidama UAB „Y“ (nuo 2014 m. kovo 31 d. įmonės pavadinimas pakeistas į UAB „X”), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktorės pareigas ir užimamų pareigų pagrindu pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje atspausdino, pasirašė ir perdavė UAB „Y“ (UAB “X”) vyr. buhalterei J. K. įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą žinomai netikrą dokumentą: 2014 m. kovo 21 d. UAB „Y“ kasos pajamų orderį Serija Y Nr. YXX, kuriame melagingai nurodyta, kad iš R. M. į įmonės kasą paimta 45 000 Lt „akcininko įnašas įmonės įstatinio kapitalo didinimui“, nors realiai minėti pinigai į įmonės kasą įnešti nebuvo, po ko vyr. buhalterė J. K., nežinodama, kad minėtas orderis yra netikras, įtraukė jį į UAB „X“ 2014 m. kovo 21 d.–2014 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos registrus, tuo buvo pažeista 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio nuostata, numatanti, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, dėl ko buvo iškraipyta tikroji UAB „X“ ūkinė, komercinė, finansinė būklė, įmonės įsipareigojimai ir duomenys apie turtą, dėl to nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Taip pat ji tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje pasirašė vyr. buhalterės J. K. atspausdintus netikrus dokumentus: 2014 m. vasario 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. X1 2 000 litų, 2014 m. gegužės 7 d. kasos išlaidų orderį Nr. X2 3 000 litų, 2014 m. gegužės 12 d. kasos išlaidų orderį Nr. X3 15 600 litų, 2014 m. birželio 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. X4 5 020 litų, 2014 m. birželio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. X5 2 260 litų, 2014 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. X6 4 250 litų, 2014 m. rugsėjo 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. X7 2 000 litų, minėtuose kasos išlaidų orderiuose nurodant, kad minėti pinigai išduoti R. M. įnešti į banko sąskaitą, nors realiai pinigai iš kasos jai išmokėti nebuvo, o minėtomis dienomis minėtos pinigų sumos realiai buvo pervestos iš R. M. asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „X“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), ir perdavė šiuos žinomai netikrus dokumentus J. K. įtraukti į apskaitą, o pastaroji šiuos žinomai netikrus dokumentus įtraukė į UAB „X“ buhalterinę apskaitą. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ 1 ir 3 dalis, numatančias, kad ,,ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama“; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, dėl ko nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto (grynųjų pinigų), nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Šiais savo veiksmais R. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų ir atsikirtimų argumentai

5. Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios R. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji R. M. teismo posėdyje pasinaudojo savo teise baigiamųjų kalbų metu nepasisakyti. Jos gynėjas prašo nuteistosios R. M. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokuroro apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės. Nuteistosios R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. kaltė dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo įrodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas nusikalstamos veikos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai dėl šios veikos priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Dėl ikiteisminio tyrimo termino ir teisės į gynybą

9. Nepagrįstas nuteistosios R. M. apeliacinio skundo teiginys, jog teismui netiksliai vartojant baudžiamosios teisės terminus buvo suvaržyta jos teisė į gynybą, nes ji nesuprasdama dėl ko yra nuteista, negali tinkamai gintis. Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos yra susijusios su kaltinamo asmens teisėmis žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo atitinkamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Kaltinamajame akte R. M. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamasis aktas perskaitytas 2018 m. kovo 12 d. teisiamajame posėdyje, R. M. patvirtino kaltinamąjį aktą gavusi, su juo susipažinusi ir nurodė savo kaltės nepripažįstanti (t. 11, b. l. 116). Skundžiamu nuosprendžiu R. M. nuteista tik pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – išteisinta. Teismas nustatė, kad dėl R. M. neteisėtų veiksmų, t. y. apgaulingo apskaitos tvarkymo, atitinkamais laikotarpiais iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tokie dėl nuteistosios apgaulingo apskaitos tvarkymo atsiradę padariniai įtvirtinti BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, todėl nuteistoji apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad iš skundžiamo nuosprendžio neaišku už kokius dėl jos veiksmų atsiradusius padarinius ji nuteista. Aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje teismo teiginys, kad dėl nuteistosios veiksmų nebuvo galima nustatyti įmonės tikrosios finansinės būklės ir turtinių įsipareigojimų, negali trukdyti suprasti, dėl ko ji pripažinta kalta. Be to, nuosprendžio suprantamumą įrodo ir nuteistosios pakankamai išsamus apeliacinis skundas. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuteistosios R. M. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

Dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo

10. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M., būdama UAB „X“ (ankstesnis pavadinimas – Y) direktore, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. atspausdino, pasirašė ir perdavė bendrovės vyr. buhalterei įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą žinomai netikrą dokumentą – kasos pajamų orderį Serija Y Nr. YXX, kuriame melagingai nurodyta, kad iš R. M. į įmonės kasą paimta 45 000 Lt, nors realiai minėti pinigai į įmonės kasą įnešti nebuvo, po ko vyr. buhalterė, nežinodama, kad minėtas orderis yra netikras, įtraukė jį į UAB X“ 2014 m. kovo 21 d.–2014 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos registrus, dėl ko buvo iškraipyta tikroji bendrovės ūkinė, komercinė, finansinė būklė, įmonės įsipareigojimai ir duomenys apie turtą, dėl to nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros; taip pat R. M. pasirašė vyr. buhalterės atspausdintus netikrus dokumentus – septynis kasos išlaidų orderius, kuriuose nurodytos pinigų sumos išduotos R. M. įnešti į banko sąskaitą, nors realiai pinigai iš kasos jai išmokėti nebuvo, o minėtomis dienomis minėtos pinigų sumos realiai buvo pervestos iš R. M. asmeninės banko sąskaitos į bendrovės sąskaitą, ir perdavė šiuos žinomai netikrus dokumentus vyr. buhalterei įtraukti į apskaitą, o pastaroji šiuos žinomai netikrus dokumentus įtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto (grynųjų pinigų), nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pagal tokias teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas R. M. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

11. Nuteistoji R. M. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jos padaryta veika nėra tokio pavojingumo, dėl kurio turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė.

14. Ikiteisminio tyrimo metu specialistei buvo pavesta atsakyti į klausimą dėl pinigų realaus įnešimo, didinant įmonės įstatinį kapitalą, t. y., ar ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad pagal kasos pajamų orderius (X Nr. X1 ir X Nr. X2) pinigai į įmonės kasą įnešti nebuvo UAB ,,X“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų? Ar pagal tyrimui pateiktus UAB ,,X“ dokumentus galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB ,,X“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą? Specialistė paaiškino, jog bendrovės nurodytos pinigų įnešimo į kasą ūkinės operacijos vyko ne kasos apskaitoje nurodytomis sąlygomis, kad 90 000 Lt suma pagal 2014 m. kovo 21 d. kasos pajamų orderį Nr. X1 (45 000 Lt) ir Nr. X2 (45 000 Lt) į bendrovės kasą faktiškai nebuvo įnešta, o tik surašyti kasos dokumentai, iškraipyta 272 sąskaita „Kasa“ skirta įmonės turimiems gryniesiems pinigams apskaityti, tai daro įtaką visai apskaitai bei atskaitomybės sistemai, sudėtinga atlikti realų lėšų įvertinimą įmonėje. Informacija yra iškreipta vidaus ir išorės vartotojams. Jeigu bus nustatyta, kad įmonės „X“ darbuotojas (ja) suklastojo tikrą dokumentą, ir kadangi minėtų kasos pajamų orderių duomenys neatitinka tikrovės, todėl nebuvo laikomasi Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, kuriame nurodomas vienas iš apskaitos dokumentų privalomas rekvizitas „ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“. UAB „X“ pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nes laikotarpiu 2014-03-21 (jeigu bus nustatyta, kad į kasos pajamų orderius įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija) – 2014-09-30 įrašai (likučiai ir apyvartos) kasos buhalterinėje sąskaitoje (272 Kasa), didžiosios knygos atitinkamų sąskaitų (kasos) įrašais, t. y. kasos likučiai pradžiai, atitinkamų mėnesių kasos pajamų ir išlaidų sumos bei likučiai laikotarpio pabaigai neatitinka perkeltų į didžiosios knygos kasos sąskaitos likučiams bei pajamų ir išlaidų apyvartoms. Jeigu bus nustatyta, kad įmonės „X“ darbuotojas (ja) suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2014 m. kovo 21 d. kasos pajamų orderyje Nr. X1, kasos pajamų orderyje Nr. X2 įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija (KPO serija Y Nr. X1 (45000 Lt) ir KPO serija Y Nr. X2 (45000 Lt)) ir pagal kasos pajamų orderius grynieji (90 000 Lt) nebuvo įmokami į kasą, bendrovės pajamų įtraukimas į apskaitą pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus pakeičia bendrovės ūkinę, finansinę būklę. Šiuos duomenis įtraukus į UAB „X“ 2014 m. kovo 21 d.–2014 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos registrus, buvo iškraipyta tikroji UAB ,,X“ ūkinė, komercinė, finansinė būklė, įmonės įsipareigojimai ir duomenys apie turtą, dėl to nuo 2014-03-21 iki 2014-09-30 iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Dėl į apskaitą įtrauktų neįvykusių ūkinių operacijų, buvo pakeistas turto dydis, nustačius, kad pinigai pagal 2014-03-21 Kasos pajamų orderį serija Y Nr. X1 (45 000 Lt) ir 2014-03-21 Kasos pajamų orderį serija Y Nr. X2 (45 000 Lt) nebuvo įmokėti į bendrovės „X“ kasą ir nustačius, kad jų faktiškai nebuvo įmonės kasoje, nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, nuosavo kapitalo, turto (grynųjų pinigų), įsipareigojimų dydžio ir struktūros. UAB „X“ buhalterinė apskaita nuo 2014-03-21 iki 2014-09-30 nėra tinkama, objektyvi ir palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, todėl nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės nuosavo kapitalo, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 6, b. l. 132–133).

15. Specialisto išvadoje Nr. 133 nurodyta, kad pagal UAB „X“ tvarkomos buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014-02-13 iki 2014-09-24 iš bendrovės kasos išmokėti grynieji pinigai 34 130 Lt (9 884,73 eurų) įnešimui į UAB „X“ banko atsiskaitomąją sąskaitą. Įvertinus UAB „X“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (sąskaitos 27101 sąskaita V bankas) lėšų judėjimą nustatyta, kad iš kasos išmokėti grynieji pinigai apskaityti kaip įnašai iš UAB „X“ kasos, nurodant kasos išlaidų orderius Nr. X1, X2, X3, X4, X5, X6, X7. Patikrinus, kaip atvaizduotas 2014 metų (nuo vasario 13 iki rugsėjo 24) iš R. M. asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „X“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) lėšų įskaitymas, kuriame nurodyta kad tai „atskaitingo asmens įnašas“ nustatyta, kad iš asmeninės R. M. banko sąskaitos įnašai „Didžiosios knygos sąskaitoje (27101 – sąskaita V banke)“ kaip įmokos atskaitingo asmens neatvaizduoti. „Didžiosios knygos sąskaitoje (2435 – Atskaitingi asmenys)“ įsiskolinimas atskaitingo asmens R. M. neapskaitytas (ji neskolinga kaip atskaitingas asmuo). Dokumentų, kokiu pagrindu vadovė R. M. iš savo asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į įmones „X“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant „atskaitingo asmens įnašas“ pervedė pinigus 34 130 Lt (9 884,73 eurų), patikrinimui nepateikta. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių bendrovės UAB „X“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma vadovaujantis LR buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ 1 ir 3 dalimis: „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“. Pirminių kasos dokumentų patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „X“ įmonės piniginių lėšų apskaita tvarkoma nesivadovaujant norminių aktų reikalavimais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. UAB „X“ direktorės R. M. pareiga kontroliuoti, kad būtų atliekamos tik teisėtos finansinės – buhalterinės operacijos, kad jos būtų įformintos pagal norminių aktų, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 reikalavimu. Byloje surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad UAB „X“ buhalterinė apskaita nuo 2014-02-13 iki 2014-12-31 nėra tinkama, objektyvi ir palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, todėl nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto (grynųjų pinigų), nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 6, b. l. 139–142).

16. Nuteistoji R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jai inkriminuotų kasos pajamų ir išlaidų orderių įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą negali sukelti tokių padarinių, kad dėl jų nebūtų galima nustatyti įmonės įsipareigojimų, nes tiksliai žinant neįvykusių ūkinių operacijų piniginę išraišką ir šias ūkines operacijas stornavus (likvidavus klaidingą buhalterinį išrašą) galima detaliai nustatyti įmonės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jis prieštarauja byloje apklaustos specialistės G. K. parodymams. Apklausiama pirmosios instancijos teisme specialistė G. K. paaiškino, kad tuo atveju, jeigu akcininkai nusprendžia padidinti įmonės įstatinį kapitalą, jie įneša pinigus ir šiam įnašui turi būti išrašomas kasos pajamų orderis. Direktorė, šiuo atveju R. M., turėjo perduoti kasos pajamų orderius finansininkei, kuri turėjo įtraukti juos į apskaitą ir pasirašyti kasos pajamų orderius, patvirtindama, kad tie kasos pajamų orderiai atitinka tikrovę. Kasos pajamų orderiai neturi juridinės galios, nes jie neatitinka reikalavimų. Šioje įmonėje nebuvo atliktos finansinės operacijos, kurios patvirtintų, kad pinigai buvo įnešti į įmonę realiai. Dėl pinigų, kuriuos R. M. pervedė iš asmeninės sąskaitos į įmonės sąskaitą, specialistė paaiškino, kad įmonės vadovė ar kitas akcininkas galėjo pervesti pinigus į įmonės sąskaitą, tačiau turėjo būti sudaryta paskolos sutartis, kuri liudytų, kad asmuo skolina pinigus įmonei. Prieš išrašant kasos išlaidų orderius, turėjo būti išrašomi kasos pajamų orderiai, t. y. pradžioje turėjo būti fiksuota, kad į kasą įnešami gryni pinigai, o po to – kasos išlaidų orderiai, patvirtinantys, kad tie pinigai kažkam išmokėti. Jeigu pinigai buvo perversti tik iš banko vienos sąskaitos į kitą sąskaitą, tai pinigai ir yra banke, o ne kasoje. Dėl padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima nustatyti įmonės grynųjų pinigų, trumpalaikio turto. Jeigu finansinė operacija buvo įforminta, o pinigai nebuvo išmokėti, t. y. jeigu įforminta finansinė operacija nebuvo atlikta, tai tokia operacija neteisinga ir iškreipia apskaitą. Nuteistoji R. M. pripažino, kad jokie pinigai natūroje, siekiant padidinti įmonės įstatinį kapitalą, nebuvo įnešti, o kasos pajamų orderiai buvo išrašyti tik tam, kad įforminti įstatinio kapitalo didinimą, sukomplektuoti dokumentus ir juos pristatyti notarui t. y. įstatinis kapitalas buvo didinamas fiktyviai. Tačiau ji teigė ketinusi pinigus, skirtus įstatinio kapitalo didinimui, įnešti vėliau. Taip pat patvirtino, kad pagal jai inkriminuotus kasos išlaidų orderius, pinigai nebuvo jai išmokėti, tačiau ateityje ji ketino ištaisyti visus buhalterinius netikslumus. Skunde apeliantė nurodo, kad likvidavus klaidingą buhalterinį įrašą galima detaliai nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė G. K. būtent šią aplinkybę ir akcentavo, kad bet koks buhalterinis netikslumas galėjo būti ištaisytas metų laikotarpiu, tačiau tai padaryta nebuvo. Šiuo atveju vien tik nuteistosios ketinimas ir noras tai padaryti nepateisina jos elgesio įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą žinomai netikrus dokumentus.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, jog padaryta daug buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Nagrinėjamoje byloje užfiksuota ne viena, o aštuonios realiai neįvykusios ūkinės operacijos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių buvimo. Remdamasis specialisto išvadomis, teisiamajame posėdyje specialistės duotais paaiškinimais, liudytojų parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo, kad dėl R. M. veikos kilę padariniai visiškai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytus padarinius.

18. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kaltės formą. Pažymėtina, kad įstatymas reikalauja tiesioginės ar netiesioginės tyčios dėl BK 222 straipsnyje numatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, t. y. reikalaujama, kad kaltininkas suvoktų, jog jis apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą, numato, kad tai iškreipia buhalterinę apskaitą ir dėl jo veikos bus neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba tiesiog yra abejingas dėl jų kilimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė subjektyvųjį veikos požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia. Nekyla jokių abejonių, kad R. M. žinojo, kad pagal kasos pajamų orderį (Serija Y Nr. YXX) grynieji pinigai įnešti nebuvo, suvokė, kad duodama minėtą dokumentą įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, savo veiksmais iškreipia įmonės buhalterinę apskaitą, numatė, kad dėl to negalima bus teisingai nustatyti įmonės veiklos rodiklių, ir to norėjo. Skundo argumentas, kad vyr. buhalterės paruoštų kasos išlaidų orderių pasirašymą ji suprato ne kaip apgaulingą apskaitos tvarkymą, o ūkinės operacijos tinkamą įforminimą, nes būtent įmonės buhalterė J. K. siekė įforminti finansinių operacijų atlikimą ir tuo tikslu paruošė kasos išlaidų orderius, nepaneigia tyčios buvimo apeliantės veiksmuose. Pirmosios instancijos teisme vyr. buhalterė J. K. neneigė, kad išrašė tuščius išlaidų orderių blankus ir perdavė juos R. M., kuri juos pasirašė ir grąžino, tačiau teigė tai dariusi vykdydama R. M. nurodymus. Ji kaip vyr. buhalterė paruošdavo išlaidų orderių blankus, o juos realizuodavo pati R. M., dirbusi su įmonės grynais pinigais. Kasos išlaidų orderiai pagal kuriuos R. M. buvo išduoti pinigai įnešti į įmonės banko sąskaitą buvo sudaryti remiantis jai pateiktu praėjusio mėnesio įmonės banko sąskaitos išrašu. Tuo tarpu R. M. žinodama, kad pagal vyr. buhalterės išrašytus kasos išlaidų orderius (Nr. X1, X2, X3, X4, X5, X6, X7) pinigai nebus išmokėti ir šiuos orderius pasirašydama, suprato, kad pasirašo faktinių aplinkybių neatitinkančius dokumentus, norėjo tai daryti ir darė.

19. Nuteistoji apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017, kurioje konstatuota, kad kasos išlaidų orderių suklastojimas lemia ne sunkumus nustatant įmonės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, o realų pinigų judėjimą, t. y. nustatant, kas realiai gavo pinigus pagal buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas operacijas. Pačios operacijos, kuriomis buvo išmokėti pinigai, atsispindėjo buhalterinėje apskaitoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl to negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teisėjų kolegijos nuomone, skunde cituojama byla savo aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes nagrinėjamoje byloje įmonės buhalterinėje apskaitoje atsispindėjo operacijos pagal netikrus dokumentus, šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie realų pinigų judėjimą, nes nei pagal kasos pajamų orderį, nei pagal kasos išlaidų orderius realiai pinigai nebuvo įnešti/išmokėti.

20. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą jai turėtų būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus yra BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas, nes ANK 205 straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už apskaitos pažeidimus, padariniai nenumatyti. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 222 straipsnį kyla tada, kai dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad dėl R. M. apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, jai administracinė atsakomybė netaikytina. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistajai pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Dėl to R. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės

21. Prokuroras apeliaciniame skunde skundžia tik per švelnią bausmę, prašydamas panaikinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei padidinti paskirtos baudos dydį iki vidurkio. Motyvuodamas prašymą griežtinti bausmę, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo teismą be pagrindo pripažinus R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, nuteistosios parodymų turinį, jos asmenybę, visas kitas bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

22. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vadinasi, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

23. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2011, 2K-412/2014). Tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jos prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, tačiau visiškai nepasisakė dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos vienos iš alternatyvių aplinkybių (nuoširdžiai gailėjosi arba padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką), kuri yra būtina norint konstatuoti buvus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

25. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. M. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai netikrus dokumentus: 1) kasos pajamų orderį Serija Y Nr. YXX, kuriame melagingai nurodyta, kad ji į įmonės kasą įnešė 45 000 Lt; 2) kasos išlaidų orderius Nr. X1, X2, X3, X4, X5, X6, X7, kuriuose nurodyta, kad R. M. buvo išduotos orderiuose nurodytos pinigų sumos įnešimui į įmonės banko sąskaitą, nors realiai pinigai jai nebuvo išmokėti; 3) kasos išlaidų orderius Nr. Y1, Y2, Y3, Y4, Y5, Y6, Y7, kuriuose nurodyta, kad orderiuose įrašytos pinigų sumos jai išmokėtos kaip darbo užmokestis, nors realiai minėti pinigai jai išmokėti nebuvo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu dėl jai pareikšto įtarimo, ji savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad 45 000 Lt į įmonės kasą neįnešė, tačiau yra įsitikinusi, kad orderis yra tikras, nes ji planavo tuos pinigus ateityje įnešti, tačiau to padaryti jai nepavyko; realiai jokių pinigų pagal kasos išlaidų orderius Nr. X1, X2, X3, X4, X5, X6, X7 ji negavo, taip pat jai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis pagal įtarime nurodytus kasos išlaidų orderius Nr. Y1, Y2, Y3, Y4, Y5, Y6, Y7. Tokia jos pozicija nesikeitė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik baigiantis įrodymų tyrimui, R. M. pakeitė savo poziciją ir pareiškė, kad pinigus pagal kaltinime nurodytus kasos išlaidų orderius Nr. Y1, Y2, Y3, Y4, Y5, Y6, Y7 vis dėlto yra gavusi, tačiau pasinaudodama teise atsisakyti duoti parodymus, ji atsisakė išsamiau paaiškinti savo parodymų keitimo aplinkybes. Nors prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką momentas neturi lemiamos reikšmės, t. y. jis galimas ir bylą nagrinėjant teisme, tačiau šiuo atveju tokio R. M. prisipažinimo padarius nusikaltimą negalima laikyti savanorišku. R. M. teisme dėl jai išmokėto darbo užmokesčio prisipažino tik po to, kai šias aplinkybes jau patvirtino kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (J. K. parodymai, specialistės G. K. paaiškinimai, valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistoji R. M. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ne laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, norint konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ne tik savanorišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Tokių duomenų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas net neanalizavo, ar kaltininkas nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nors BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailėjimąsi. Be to, nuteistoji R. M. tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje linkusi menkinti savo kaltę teigdama, kad dėl visko kaltas yra A. V., jai inkriminuota nusikalstama veika yra A. V. neteisėtų veiksmų pasekmė. Tai rodo nuteistosios nenuoširdumą. Nėra pagrindo sutikti su nuteistosios teiginiu, kad ji padėjo nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Priešingai, nuteistosios formalus savo kaltės pripažinimas nepadėjo teismui nustatyti tiesos baudžiamojoje byloje.

27. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais ir konstatuoja, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, R. M. pripažinta nepagrįstai, todėl iš nuosprendžio šalinama. Nepagrįstai pripažindamas R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. O kadangi atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra tarp tų aplinkybių, į kurias pagal BK 54 straipsnio 2 dalį atsižvelgiama skiriant bausmę, teisėjų kolegija iš dalies tenkina prokuroro apeliacinį skundą ir dėl R. M. paskirtos bausmės ir jai paskirtos baudos padidinimo. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, nuteistajai R. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skiriama mažesnė savo dydžiu, negu prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, bauda. Tokiam sprendimui priimti turi įtakos nuteistosios asmenybę teigiamai charakterizuojantys duomenys. Skiriant didesnę bausmę vadovaujamasi tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nustatytas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis buvo 37,66 euro.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistajai R. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistosios R. M. apeliacinį skundą atmesti.